2013-07-11 Nr. AB-3592-3-61-3-01426-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1367/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01426-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. U. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 27 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija; VRM) mokėti pareiškėjui 2 438,36 Lt dydžio valstybinę pareigūno pensiją bei priteisti iš VRM pareiškėjo naudai 26 014,15 Lt neišmokėtos pensijos dalį.

Skunde paaiškino, kad jam nuo 1999 m. lapkričio 30 d. buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą, kuri po indeksavimo buvo 3 047,16 Lt. Tačiau atsakovas Ministerija, vadovaudamasi Valstybinių pensijų mokėjimo įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalimi ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją. Nurodė, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeistos Konstitucijos 23 straipsnio, 29 straipsnio ir 52 straipsnio nuostatos.

Pažymėjo, kad taikant Valstybinių pensijų mokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą 1,3 vidutinio darbo užmokesčio dydžio apribojimą gaunamai pensijai, jam nuo 2010 m. sausio 10 d. pareigūno pensija buvo nepagrįstai sumažinta iki 1 295,69 Lt, t. y. sumažėjo 37,40 proc., o senatvės pensija buvo sumažinta nuo 1 184,98 Lt iki 1 070,83 Lt, t. y. 9,60 proc. Teigė, jog toks pensijos mažinimas yra neteisėtas, o vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pensija jam galėjo būti ribojama ne daugiau kaip 20 proc. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. taikant ne 1,5 VDU, o 1,3 VDU dydžio pensijos ribojimą, jam neteisėtai buvo neišmokėta 10 160,90 Lt pensijos dalis, o dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo jam buvo neišmokėta 13 431,30 Lt pensijos dalis. Be to, Konstituciniam teismui pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, vadovaujantis šiomis normomis pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Tačiau Ministerija į šias aplinkybes neatsižvelgė, toliau taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tokiu būdu pareiškėjui už 2012 m. rugsėjo–lapkričio mėnesius neišmokėjo 2 422,76 Lt pensijos dalies. Pareiškėjo apskaičiavimais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. jam viso buvo neteisėtai neišmokėta 26 014,15 Lt (10 160,90 Lt + 13 431,30 Lt + 2 422,76 Lt) dalis. Pareiškėjas savo reikalavimus taip pat pagrindė ir Konstitucinio nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Be to, jis pažymėjo, jog 2012 m. lapkričio 20 d. su raštu kreipėsi į Ministeriją prašydamas išduoti pažymą apie 1999–2012 m. išmokėtos pareigūno valstybinės pensijos dydį, tačiau atsakovas 2012 m. gruodžio 12 d. raštu informavo, kad tokios pažymos nepateiks. Manė, jog toks Ministerijos atsakymas prieštarauja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo nuostatomis, todėl atsakovas įpareigotinas pateikti pareiškėjo prašomą pažymą.

Atsakovas VRM, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad, taikydama Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-2970-(2) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką. Nurodė, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik konstatavus visas atsakomybės taikymui būtinas sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį. Ministerija galiojančių teisės aktų nepažeidė, todėl nėra prielaidų civilinei atsakomybei kilti. Taip pat pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjo gaunama pensija buvo perskaičiuojama atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Nurodė, jog kilęs ginčas dėl pensijos apskaičiavimo už 1999–2004 m. galutinai išspręstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2004 m. lapkričio 25 d. nutartį. Todėl, atsakovo manymu, jis pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui pažymą apie jo gautos pensijos dydį už 2000–2009 metus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo pensija yra ribojama Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nuo pensijos paskyrimo dienos. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Be to, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjo pensija buvo ribojama vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Savo poziciją Tarnyba pagrindė detaliais pareiškėjui mokėtinos pensijos apskaičiavimais. Taip pat pažymėjo, kad apskaičiuodama pareiškėjo pensiją, privalo vadovautis galiojančiais įstatymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 37 695,95 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Teismas nustatė, jog VRM 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 15708 pareiškėjui paskirta valstybinė pensija už tarnybą, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo 3 047,16 Lt (t. 1, b. l. 69–71, 106–107; t. 2, 16–17 ). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2010 m. balandžio 19 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-2970-(2) išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo (t. 1, b. l. 47, 51).

Teismas rėmėsi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi bei Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, „Valstybės žiniose“ paskelbtame 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad „Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 str. 1 d. 1 – 4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, taip pat – šio teismo administracinėse bylose Nr. A10-57/2004 ir Nr. A7-55-04, pateikiamais išaiškinimais dėl to, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstatavo, jog atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovės Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti.

Sprendė, kad pareiškėjui paskirta pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugsėjo 31 d.) nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Atkreipė dėmesį į tai, jog VPĮ 3 straipsnio 3 dalies (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugsėjo 31 d.) nuostatos, kuriomis vadovaujantis ir taikant 1,3 vidutinio darbo užmokesčio dydžio apribojimą pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., todėl šis laikotarpis yra aktualus ir sprendžiant skundo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies, ribojant pensiją 1,3 vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, priteisimo pagrįstumą.

Pažymėjo ir tai, jog nors pagal Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui paskirta 3 047,16 Lt pensija, vadovaujantis VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi, negalėjo būti apskaičiuojama, tačiau pensija galėjo būti perskaičiuojama (mažinama) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodė, jog vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir šio įstatymo 1 priedu, pareiškėjo gaunama pensija turėjo būti perskaičiuota taikant koeficientą K = 0,8. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėjo būti išmokėta 78 007,30 Lt (3 047,16 Lt * 32 mėn. * 0,8 = 78 007,30 Lt) valstybinės pensijos suma, tačiau buvo išmokėta 40 311,35 Lt (t. 2, b. l. 16–17). Todėl teisėjų kolegija sprendė, jog dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) taikymo, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neteisėtai buvo neišmokėta 37 695,95 Lt (78 007,30 Lt – 40 311,35 Lt = 37 695,95 Lt) pensijos dalis.

Akcentavo ir tai, jog VPĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalyje valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo gaunamos valstybinės pensijos ir valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos išmoka nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pagristai apskaičiuojama ribojant ją vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, o taip pat apskaičiuotai valstybinei pensijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei teisminio nagrinėjimo metu neginčijo atsakovo ir Tarnybos pateiktų pensijos, mokėtos pareiškėjui po 2012 m. rugsėjo 1 d., apskaičiavimų matematinio teisingumo.

Pažymėjo, kad Tarnyba, apskaičiuodama už 2012 m. rugsėjo – lapkričio mėn. pareiškėjui išmokėtinos pensijos dydį, tinkamai vadovavosi galiojančiomis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl skundo reikalavimas priteisti už šį laikotarpį neišmokėtos pensijos dalį yra nepagrįstas ir atmestinas. Pridūrė, jog remiantis tais pačiais motyvais atmestinas ir pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti VRM mokėti pareiškėjui jo nurodyto dydžio, t. y. 2 438,36 Lt, valstybinę pensiją.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei pažymėjo, jog pareiškėjui 37 695,95 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl tuo metu galiojusių VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl pensijos dalies priteisimo tenkintinas iš dalies, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

III. Atsakovas VRM, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 48 – 49), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, tačiau neatsižvelgdamas į tai, kad aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos pensijos dydis neatitinka tikrovės. Teigia, jog pagal Sveikatos priežiūros tarnybos teismui pateiktos 2012 m. gruodžio 5 d. pažymos 11D(P)-5990 duomenis matyti, kad suskaičiavus bendrą neišmokėtos pareiškėjui pensijos dalį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (53 725,88 Lt – 43 565,79 Lt), bendra priteistina pareiškėjui neišmokėtos pensijos suma (10 160,09 Lt) yra ženkliai mažesnė už pirmosios instancijos teismo priteistą sumą (37 695,95 Lt).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prisidėjo prie atsakovo pateikto apeliacinio skundo (t. II, b. l. 90).

Prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodo, jog pareiškėjui priteista suma – 37 695,95 Lt – neteisingai apskaičiuota, kadangi skaičiuojant pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nėra pritaikytos VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias pensijos dydis ribojamas Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu, kurį tikslino (t. II, b. l. 54 – 61; 99 – 100; 62 – 106; 109 – 118; 122 – 126), prašo: 1) pripažinti, kad oficialiai įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. birželio 6 d. nutarimams, kuriais Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, VRM, taikydama iki šiol mokamai jo pensijai apribojimus, neteisėtai vadovaujasi 2012 m. birželio 30 d. priimto įstatymo Nr. XI – 2196 Valstybinių pensijų įstatymo pakeista 3 straipsnio 3 dalimi ir tuo pažeidė Konstitucinio Teismo šių nutarimų nuostatas, kurios draudžia taikyti Lietuvos Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 30 d. redakcijos, įsigaliojusios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) už laikotarpį iki to laiko, kada bus priimtas atitinkamas teismo sprendimas; 3) netenkinti ir atmesti VRM prašymo dėl jo pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimo; 4) tenkinti visus kitus jo prašymus.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovai nepagrįstai aiškina Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose paminėtas atskiras teismo tirtas aplinkybes, nesiedami jų su galutine teismo priimta išvada nutarimo baigiamojoje dalyje.

Argumentuoja, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai įsigaliojus 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimui, pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai), Seimo įstatymu turėjo būti paskelbta apie Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies panaikinimą, tačiau tai iki šiol neatlikta. Pabrėžia, jog atsakovai, savaip aiškindami Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimus, vadovaudamiesi panaikintų įstatymų nuostatomis piktnaudžiauja apskaičiuodami pensininkams mokamas valstybines pensijas, motyvuodami tuo, kad jie vadovaujasi naujai priimtu Seimo 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI – 2196, kuriuo po minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimo, buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Mano, jog Seimas minėtuoju įstatymu Nr. XI – 2196 priėmė antikonstitucinę Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pataisą, analogišką tai, kurią Konstitucinis Teismas savo nutarimais jau buvo panaikinęs.

Teigia, jog neteisėtomis įstatymų pataisomis yra bandoma nuslėpti tą faktą, jog Lietuvos Konstitucinis Teismas yra priėmęs nutarimą, kuriuo buvęs valstybinių pensijų ribojimo teisinis reguliavimas, įteisintas VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams. Pažymi, jog šią aplinkybę įrodo jo pridedamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 9 d. aiškinamasis raštas Nr. 12-1281-02 ir tos pačios ministerijos 2012 m. gegužės 8 d. raštas Nr. (24.11-23) SD-3150. Išdėsto pridedamo rašto turinį bei prašo atkreipti dėmesį, jog jame yra kalbama ne tik apie VPĮ 3 straipsnio 3 dalies 2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijas, bet ir apie šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1994 metais priimtą ir oficialiai paskelbtą tekstą, kuriame nėra pensijų ribojimo nustatytų 1,5 dydžių mažinimo, t.y. pripažįstama, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu visą šį teisinį reguliavimą visą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, ką šios bylos atsakovai kategoriškai neigia.

Akcentuoja ir tai, jog priėmus tokį antikonstitucinį įstatymą, pakartotinai dėl jo atitikimo Konstitucijai į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą nebebus kreipiamasi.

Atsakovas VRM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 92 – 94) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Taip pat prašo teismui tenkinus apeliacinį skundą, priėmus naują sprendimą apelianto naudai arba palikus galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą, pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atkūrimui nėra skirtos. Tuo pačiu nurodo, jog asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Atsiliepime pažymi, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, apelianto gaunamos pensijos ir valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos išmoka pagrįstai apskaičiuojama ribojant ją vidutinio mėnesio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, apskaičiuotai valstybinei pensijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantui paskirta pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugpjūčio 11 d.) negalėjo būti apskaičiuojama, tačiau pensija galėjo būti perskaičiuojama (mažinama) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime spręsdamas klausimą, ar VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (atitinkamos redakcijos) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, sprendė šios normos Konstitucingumą tik toje dalyje, kiek joje nustatytas maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šio pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, į tai, kad iki 2010 m. sausio 1 d. galiojo ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galioja (yra nustatytas) atitinkamas pensijos dydžio ribojimas, ir į tai, kad Konstitucinis Teismas nutarime pasisakė, jog įstatymu gali būti nustatytas maksimalus valstybinių pensijų dydis, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to neįvertino ir nustatęs neteisingą pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka paskirtos pensijos dydį priėmė šiuo aspektu neteisingą sprendimą.

Nurodo, jog pagal Sveikatos priežiūros tarnybos teismui pateiktos 2012 m. gruodžio 5 d. pažymos 11D(P)-5990 duomenis matyti, kad perskaičiavus apeliantui ribojamos pensijos skirtumą tarp 1,3 ir 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir atitinkamai suskaičiavus bendrą neišmokėtos pensijos dalį pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (53 725,88 Lt – 43 565,79 Lt), bendra priteistina apeliantui neišmokėtos pensijos suma sudaro 10 160,09 Lt. Todėl pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė apeliantui 37 695,95 Lt.

Priduria, kad įstatyminis apelianto valstybinės pensijos dydžio ribojimo antikonstitucinis teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, todėl apelianto reikalavimai pripažinti, kad galiojantis teisinis reguliavimas yra neteisėtas ir įpareigoti atsakovus netaikyti apeliantui išmokamai pensijai jokių apribojimų yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, mano, kad atitinkami, priešingi teismo skundžiamame sprendime nustatytiems, apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 96) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjui priteista suma – 37 695,95 Lt neteisingai apskaičiuota, kadangi skaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nėra pritaikytos VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias pensijos dydis ribojamas Lietuvos Respublikos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. M. U. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog VRM 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 15708 pareiškėjui buvo paskirta valstybinė pensija už tarnybą, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo 3 047,16 Lt (t. I, b. l. 69–71, 106–107; t. II, 16–17 ).

Pareiškėjo pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mažinama, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi bei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Būtent – atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui paskirta bendra pensijų suma viršijo 1,3 vidutinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) dydį, jam pensija buvo sumažinta iki 1599,62 Lt. Be to, pareiškėjui pensija pakartotinai buvo sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, t. y. pritaikius įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui apskaičiuota pensija dar kartą sumažėjo iki 1295,6 Lt (1599,62 Lt * 0,81).

Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2010 m. balandžio 19 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-2970-(2) išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo (t. I, b. l. 47, 51).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Ministerijos atsakymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti VRM mokėti jam 2438,36 Lt dydžio valstybinę pareigūno pensiją bei priteisti iš VRM jo naudai 26 014,15 Lt neišmokėtos pensijos dalį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 37 695,95 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl klaidingai taikydamas teisinį reguliavimą, priteisė nepagrįstą pareiškėjui priklausančią dėl antikonstitucinėmis nuostatomis pripažintų nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos dalį.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau svarbu pabrėžti, jog toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu VPĮ 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ tiek, kiek formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į paminėtąsias nuostatas apibendrintina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija galėjo būti ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tačiau ne pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį. Kaip bebūtų, teismas neįvertino to, jog pareiškėjo valstybinė pensija, nors ir eliminuojant iš antikonstitucine pripažintos nuostatos kylančias pasekmes (pareiškėjo pensijos ribojimą 1,3 VDU dydžiu), turėjo būti apribojama 1,5 VDU dydžiu. Tokiu būdu, kaip minėta aukščiau, teismas priteisė pareiškėjui nepagrįstą valstybinės pensijos nepriemoką.

Pastaroji išvada darytina, aiškinant teisę teleologiškai, atsižvelgiant į VPĮ 3 straipsnio 3 dalies kitimą laike bei akcentuojant tai, kad Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) savo turiniu buvo keičiančioji, t. y. pakeitusi ankstesnį teisinį reguliavimą, kurios konstitucingumas nuginčytas nebuvo, į antikonstitucinį.

Pastebėtina, jog antikonstitucine pripažinta VPĮ 3 straipsnio 3 dalies redakcija įtvirtino, jog „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“. Tuo tarpu iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi VPĮ 3 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, jog „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. VPĮ 3 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta taip: „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“.

Atkreiptinas dėmesys, jog spręsdamas VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ginčui aktualios redakcijos konstitucingumo klausimą, Konstitucinis Teismas nepasisakė, jog valstybinės pensijos negali būti ribojamos. Priešingai – jis aktualiame 2012 m. vasario 6 d. nutarime sprendė, jog „valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą“.

Todėl nors ir pripažinus, jog VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta apimtimi prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjo pensija turėtų būti ribojama 1,5 VDU dydžiu, kurio prieštaringumo Konstitucijai Konstitucinis Teismas nepatvirtino. Ginčą sprendžiančio teismo manymu, būtent tokiu būdu bus atkurta Konstituciją labiausiai atitinkanti teisinė padėtis. Tuo tarpu aiškinant situaciją priešingai, t. y. konstatuojant, jog pareiškėjo pensija neturėtų būti ribojama jokiu dydžiu dėl po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo susidariusio teisinio vakuumo (jokios valstybinę pensiją ribojančios teisės normos nebuvimo) pareiškėjui kiltų Konstitucinio Teismo išaiškinimams, jog valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui nustatyti maksimalų valstybinių pensijų dydį, prieštaringi padariniai, disonuojantys su valstybinių pensijų sistemos raison d'être. Be to, jis nepelnytai atsidurtų neproporcingai palankioje padėtyje, lyginant jį su kitais valstybinių pensijų gavėjais, kuriems dėl konkretaus valstybinio pensijos dydžio antikonstituciniu pripažintas 1,3 VDU pensijų ribojimas iš viso nebuvo taikytas.

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus bei tai, jog pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija, teisėjų kolegija vertina, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistina ne 37 695,95 Lt, tačiau 10 160,09 Lt valstybinės pensijos nepriemokos suma, susidariusi dėl nepagrįsto pareiškėjo pensijos ribojimo 1,3 VDU dydžiu, tačiau įvertinus tai, jog ji 1,5 VDU dydžiu (kartu ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi) ribojama būti galėjo (t. II, b. l. 25 – 26). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktoje pažymoje apskaičiuotos dėl antikonstitucinės teisės normos taikymo susidariusios pareiškėjo valstybinės pensijos sumos dydžio matematinio teisingumo.

Pažymėtina, jog iš esmės identišką byloje daromai išvadai, kad pareiškėjo pensijos dydis turėjo būti ribojamas tik Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, o ne 1,3 dydžiu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija padarė spręsdama ir kitą bylą (žr. 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013).

Pridurtina, jog remiantis aukščiau išdėstytų motyvų visuma, atmestini ir pareiškėjo argumentai, esą Konstitucinis Teismas pripažino visą valstybinių pensijų ribojimą 1,5 VDU dydžiu prieštaringu konstituciniam reguliavimui. Tokios išvados Konstitucinis Teismas nėra padaręs, kadangi jis VPĮ 3 straipsnio 3 dalies konstitucingumą tyrė tik toje dalyje, kiek joje nustatytas maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio (Konstitucinio Teismo įstatymo 64 str. 1 d.). Todėl kritiškai vertintini ir pareiškėjo pateikti travaux préparatoires (t. II, b. l. 127) bei Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo ministerijos raštas (t. II, b. l. 128), kurie, kaip suprastina, turi įrodyti pareiškėjo teiginių teisingumą. Juo labiau, jog jais yra siūloma atkurti iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, kas, priešingai nei aiškina pareiškėjas, patvirtina būtent teismo daromą išvadą, jog pareiškėjo valstybinė pensija ribotina 1,5 VDU dydžiu.

Vadovaujantis analogiškais motyvais, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiamą reikalavimą įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, įpareigoti išmokėti jam valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. VPĮ 3 straipsnio 3 dalį, kadangi, kaip apžvelgta aukščiau, nuo šio laikotarpio patvirtintas valstybinių pensijų reguliavimas (1,5 VDU dydžiu) neprieštaravo Konstitucijai, todėl atitinkamo dydžio valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama ex lege.

Teisėjų kolegija tuo pačiu pažymi, jog nėra pagrindo tenkinti ir kito pareiškėjo reikalavimo – pripažinti, kad oficialiai įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. birželio 6 d. nutarimams, kuriais VPĮ 3 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, VRM, taikydama iki šiol mokamai jo pensijai apribojimus, neteisėtai vadovaujasi 2012 m. birželio 30 d. priimto įstatymo Nr. XI – 2196 VPĮ pakeista 3 straipsnio 3 dalimi ir tuo pažeidė Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas, kurios draudžia taikyti Lietuvos Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus. Šiuo aspektu nurodytina, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007). Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo tenkinti tam tikrus faktus, juo labiau, jog, kaip nurodyta aukščiau, akivaizdu, kad šis jo prašymas nėra pagrįstas ir turinio prasme.

Atsikirstina ir į atsakovo apeliaciniame skunde keliamą argumentą, jog Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipiama į ateitį. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipiama į ateitį, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Atsakovas atsiliepime taip pat prašo pareiškėjui priteistos pensijos dalies mokėjimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją, yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą A525–844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Konkrečiu atveju, atsižvelgdama į atsakovo pateikto prašymo argumentavimą (Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atkūrimui nėra skirtos; asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą) ir iš esmės sutikdama su juo, teisėjų kolegija pripažįsta būtinybę atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Apibendrinant išdėstytus argumentus pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, pareiškėjui priteisė nepagrįstą valstybinės pensijos dalį, todėl jo sprendimas yra keistinas, atsakovo apeliacinį skundą tenkinant iš dalies, o pareiškėjo apeliacinį skundą – atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o pareiškėjo A. M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo A. M. U. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. M. U. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 160,09 Lt (dešimt tūkstančių šimtą šešiasdešimt litų ir devynis centus) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Teismo sprendimo priteisti pareiškėjui A. M. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 10 160,09 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Likusioje dalyje pareiškėjo A. M. U. skundo reikalavimus atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius