2017-12-12 Nr. AB-23281-3-62-3-01372-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr.AS-1055-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01372-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 49.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apygardos administraciniam teismui dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimais prašydamas: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. administracinį aktą Nr.(1.46)-E2-7457; 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. gegužės 5 d. skundą Nr.E1-18282; 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo jo 2017 m. gegužės 5 d. prašymą Nr.E1-18305, 2015 m. gegužės 15 d. skundą Nr.E1-19626 ir 2017 m. gegužės 15 d. prašymą Nr.E1-19608; 4) įpareigoti atsakovą aprašyti neteisėtą pareiškėjo laisvės apribojimą 2016 m. spalio 20 d. 15-16 val. užfiksavusių Kauno apygardos teismo vaizdo kamerų įrašų duomenis ir šį aprašymą pateikti pareiškėjui.

V. J. 2017 m. lapkričio 8 d. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Kauno apygardos teismui neteikti pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos pareiškėjo 2017 m. gegužės 15 d. prašymo Nr.E1-19608 kopijos (IV t., b. l. 111).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino. Teismas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte – draudimą atlikti tam tikrus veiksmus. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą normą, yra nurodęs, kad pagal įstatymą, užtikrinant skundo reikalavimus, atsakovo veiksmams gali būti daromas tik toks poveikis, kuriuo atsakovas yra priverčiamas elgtis pasyviai (neveikti tam tikru būdu), bet atsakovui negali būti nurodoma elgtis aktyviai.

Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjo pagal turinį prašoma pritaikyti priemonė kvalifikuotina kaip prašymas įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. pateikti pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą jo 2017 m. gegužės 15 d. prašymo Nr.E1-19608 kopiją. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę negali būti tenkinamas (IV t., 113-114).

III. V. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog teismas spekuliatyviai ir iškraipydamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies esmę aiškina, kad ši nuostata taikoma tik atsakovą priverčiant neveikti tam tikru būdu. Mano, jog atsakovo neveikimas yra lygiavertė veikla veikimui. Teigia, jog jo prašymas uždrausti neteikti nereiškia, jog jis prašo įpareigoti teikti kopiją. Pažymi, kad 2017 m. gegužės 15 d. prašymo kopiją jau gavo, tačiau skundžiama nutartis ir jos pasekmės šioje bei kitose bylose gali turėti ir turės prejudicinę reikšmę (IV t., b. l. 128).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo V. J. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą, pirmiausia pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Iš pacituotų įstatymo normų matyti, jog įstatymas įtvirtina aiškias reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygas (motyvuotas prašymas) ir aiškius pagrindus (tikėtinai pagrindžiamas reikalavimo pagrįstumas ir nustatoma neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė nesiėmus užtikrinimo priemonių). Pažymėtina, jog pareiga motyvuoti prašymą ir nurodyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindus bei tai tinkamai pagrįsti nustatyta prašymą pateikusiam proceso dalyviui. Tokia asmens prievolė ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.eAS-900-662/2016, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.eAS-1008-756/2017).

Šiuo atveju V. J. savo prašymą suformulavo taip - uždrausti Kauno apygardos teismui neteikti pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos pareiškėjo 2017 m. gegužės 15 d. prašymo Nr.E1-19608 kopijos. Pabrėžtina, jog šis prašymas visiškai nemotyvuotas, jokių aplinkybių, sudarančių reikalavimo užtikrinimo pagrindą V. J. nenurodo, todėl vien dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas galėjo atmesti pareiškėjo prašymą. Nemotyvuoto prašymo vertinimas įtvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-734-492/2017).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomai ar sunkiai atitaisomai didelei žalai atsirasti. Tokia instituto paskirtis nėra skirta, kaip klaidingai mano pareiškėjas, galimiems naujiems teismo procesams išvengti, užbaigti ar pan.

Dėl byloje prašytos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės rūšies pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

V. J. prašė pirmosios instancijos teismo uždrausti Kauno apygardos teismui neteikti pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos pareiškėjo 2017 m. gegužės 15 d. prašymo Nr.E1-19608 kopijos. Iš čia matyti, kad prašoma taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta reikalavimo užtikrinimo priemonė - draudimas atlikti tam tikrus veiksmus. Kauno apygardos administracinis teismas, aiškindamas minėtą nuostatą, teisingai pažymėjo, jog draudimas atlikti tam tikrus veiksmus reiškia įpareigojimą elgtis pasyviai, ko šiuo atveju nėra, nes V. J. prašo įpareigoti atlikti veiksmus. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-936-756/2017). Tačiau pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog jo prašymas „uždrausti neteikti“ nereiškia, jog jis prašo įpareigoti teikti dokumento kopiją. Šiuo aspektu pasakytina, jog žodžių junginys „uždrausti neteikti“ yra iš esmės dvigubas neigimas, t. y. lietuvių kalbos sintaksės ypatybė, reiškianti kategorišką teigimą su privalėjimo, būtinumo, neišvengiamumo elementu (žr. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijas, prieiga per www.vlkk.lt). Kitaip tariant, V. J. iš esmės prašė įpareigoti Kauno apygardos teismą įteikti jam teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą jo paties 2017 m. gegužės 15 d. prašymo Nr.E1-19608 kopiją. Kaip to patvirtinimas yra ir paties V. J. pripažinimas, kad minėtas dokumentas jam jau įteiktas, bet skundžiama nutartis vis tiek jam svarbi (IV t., b. l. 132).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog V. J. savo skundo vienu iš reikalavimų nurodė - įpareigoti Kauno apygardos teismą išnagrinėti iš naujo jo 2017 m. gegužės 15 d. prašymą Nr.E1-19608. Taigi matyti, kad pareiškėjas, remdamasis reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto nuostatomis, iš esmės bando rinkti bylos įrodymus, kas iš esmės prieštarauja anksčiau minėtai reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai.

Apibendrindama tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadas, kad V. J. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo nemotyvuotas bei nesant įstatyme nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų ir pagrindų, be to, reikalavimo užtikrinimo priemonių institutu naudotasi ne pagal paskirtį, todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė