2021-06-09 Nr. AB-12422-3-61-3-03523-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-438-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03523-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN atliekant bausmę, jam teko mažesnis gyvenamasis plotas nei garantuojamas teisės aktuose, nebuvo užtikrinta teisė naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, neužtikrintas privatumas naudojantis dušu (tarp dušų nebuvo įrengtos pertvaros), nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, nesuteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, buvo per mažai taksofonų, kuriais naudojantis taip pat neužtikrinamas privatumas, pareiškėjui trūko ilgalaikių pasimatymų kambarių, o ir esami neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN 4-ame būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl neturėjo kur praleisti savo laisvalaikio, neturėjo vietos žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas, rašyti laiškus, bendrauti su kitais nuteistaisiais.

4. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus ir užsidaręs savyje, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Atsakovas paaiškino, kad visose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose užtikrinamas teisės aktuose nustatytas gyvenamojo ploto normatyvas, nes jose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atlieka didžioji dalis Vilniaus PN nuteistųjų, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas.

7. Atsakovo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenustatė reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Pertvarų įrengimo tarp dušų teisės aktai nenumato, tačiau siekdamas gerinti nuteistųjų laikymo sąlygas, Vilniaus PN dušų patalpose įrengė pertvaras tarp prausimosi vietų. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų.

8. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore 4 valandas, t. y. net daugiau negu numatyta teisės aktuose. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, dėl kurio skundžiasi pareiškėjas. Pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė ir sporto inventorius nuteistiesiems.

9. Atsakovas paaiškino, kad visose gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems jas vėdinti. Atsakovas dėl ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotų apsauginių grotų nurodė, kad grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos nuteistųjų saugumui užtikrinti bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

10. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Vilniaus PN sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „CSC Telecom“ nuosavybė, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, kurios buvo individualiai išdalintos nuteistiesiems. Nuteistieji šias korteles pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis ir tuomet gali skambinti telefonu. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

11. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys. Kambariuose yra visas teisės aktuose nustatytas inventorius, pasimatymų kambariams įrengti bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos, įrengta bendra technika skirta maisto gamybai. Kiekviename nuteistųjų būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai – virtuvėlės, kuriuose nuteistiesiems įrengtos elektrinės viryklės maisto ruošimui, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika. Taip pat kiekvienoje tokioje patalpoje yra televizoriai, kuriuos nuteistieji turi galimybę žiūrėti laisvu laiku.

12. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto, nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kuriose bendrabučio tipo patalpose gyveno, tačiau iš į bylą pateiktų Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. kovo 23 d., 2018 m. spalio 3 d. ir 2019 m. sausio 9 d. įsakymų „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ Nr. 7-90, Nr. 7-324 bei Nr. 7-11, gyvenamųjų patalpų planų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 5-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 308, kurios plotas yra 29,30 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,25 kv. m ploto, ir 6-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 409, kurios plotas yra 29,73 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,30 kv. m ploto. Teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgė į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą jos plotą. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

15. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN I-o korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų planų taip pat matyti, jog kad sanitariniai mazgai yra įrengti ne pačiose gyvenamosiose, o atskirose, patalpose, t. y. sanitariniai mazgai neužima gyvenamosios patalpos ploto. Teismas sprendė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Vilniaus PN pagal Vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktuose nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, kad kiti nuteistieji galėjo stebėti pareiškėją prausiantis, duše tekdavo tik apie 2 kv. m asmeninės erdvės, dušų patalpoje nesireguliavo karšto bei šalto vandens maišytuvas, nebuvo užtikrinta teisė naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nes visose Vilniaus PN patalpose tualetai yra skylė grindyse, kuri nuo kitų kabinų atskirta skardine siena, nurodė, kad iš Vilniaus PN pateikto pastato plano matyti, jog I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų), iš sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, kriauklės bei prausyklos. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog tualete nebuvo sėdimo unitazo, nereiškia, kad tualeto įrengimas neatitinka teisės aktuose nustatytų jo įrengimo reikalavimų. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nenustato, kokio konkrečiai tipo unitazas (sėdimas ar tupimas) turi būti įrengtas gyvenamosiose kamerose, todėl pareiškėjo skundo argumentą, kad Vilniaus PN patalpose unitazas buvo ne sėdimas, o tupimas, atmetė.

17. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN teigė, jog I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos 2 tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų, o 2018 metų antroje pusėje visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Šias aplinkybes patvirtinta dušų nuotraukos, iš kurių matyti, kad visos dušų patalpose esančios prausimosi vietos atskirtos pertvaromis.

18. Teismas akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse įrengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Teisės aktuose taip pat nėra nustatyta, koks nuteistajam duše turi tekti asmeninės erdvės plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN su skundais dėl netinkamai įrengtų dušų ar galbūt neveikiančių vandens maišytuvų, be to, pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos galimybės praustis duše pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Iš pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad Vilniaus PN įrengti dušai yra tvarkingi. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus PN dušai buvo įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis, todėl pareiškėjo argumentus atmetė.

19. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN korpuse, karantine, kameros tipo patalpose ir kitose gyvenamose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budinti pareigūną, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas saugumas, nurodė, jog atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte nuolat budi Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus dinaminės apsaugos pareigūnai, kurie užtikrina tiek tvarką, tiek saugumą būriuose. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.

20. Teismas vertino, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, be to, pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuką. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Teismas sprendė, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą.

21. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų tik dviejų taksofono aparatų, kuriais, pareiškėjo teigimu, naudojasi apie 450–500 nuteistųjų, todėl pareiškėjui dažnai būdavo neįmanoma tinkamai pabendrauti su šeimos nariais bei giminaičiais, kadangi prie šių taksofonų nuolatos vaikšto pareigūnai, kurie klausosi asmeninių pokalbių, arba dėl per mažo taksofonų skaičiaus susidaro didelės eilės norinčių paskambinti, teismas nurodė, kad Vilniaus PN sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės UAB „CSC Telecom“ nuosavybė, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kiek taksofonų turi būti įrengiama pataisos įstaigose, taip pat nenustatyti kiti papildomi reikalavimai taksofonų įrengimui (vieta, kiti kriterijai).

22. Teismas iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad pataisos įstaigoje įrengti keli taksofonai, o pareiškėjo teiginius, kad prie taksofonų nuolat susidarydavo didelė eilė, grūstis, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės ramiai pakalbėti su artimaisiais, nepagrįsti jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kaip dažnai tokios eilės susidaro, ar jis kada nors tokioje eilėje turėjo laukti, kokiu būdu buvo pažeistos konkrečios jo teisės. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių Vilniaus PN pareigūnų ar kitų nuteistųjų pavardžių, kurie būtų trukdę jam kalbėtis telefonu ar klausęsi jo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kada, pasak jo, buvo trukdoma ir klausomasi jo telefoninių pokalbių, todėl šiuos argumentus vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius. Teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, vienam asmeniui tenka tik apie 1,5 kv. m ploto pasivaikščioti, be to, I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelyje įrengta per mažai sporto inventoriaus, nurodė, jog atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad Vilniaus PN paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore 4 valandas (daugiau negu nustatyta teisės aktuose), I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, kuris yra erdvus, jame įrengta krepšinio aikštelė ir sporto inventorius nuteistiesiems. Pareiškėjas nenurodė, kokiai grupei yra priskiriamas, tačiau atsakovas nurodė, kad pareiškėjas priklauso paprastajai grupei. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nedetalizuoja savo pretenzijų dėl galimybės pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, nenurodo, kada konkrečiai jis negalėjo pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore ar, kada jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo nustatytą laiką, t. y. kokiu būdu buvo pažeista ši konkreti jo teisė, todėl pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius. Teismas iš Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikų nustatė, kad I-o gyvenamojo korpuso nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore 4 ir daugiau valandų, tik dirbantys nuteistieji ir tik darbo dienomis turi teisę pasivaikščioti 3 valandas. Kadangi pateikti įrodymai patvirtina, kad Vilniaus PN paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore daugiau valandų negu nustatyta teisės aktuose, teismas pareiškėjo pretenziją atmetė.

24. Teismas taip pat nurodė, kad teisės aktai nenustato minimalaus pasivaikščiojimo kiemų pataisos įstaigose ploto, neįpareigoja pataisos įstaigų įrengti sporto inventorių pasivaikščiojimo kiemeliuose ar konkretų šio inventoriaus kiekį. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų teismas nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemas yra erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė. Teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, kad galėjo turėti įtakos pareiškėjo teisių pažeidimui, todėl pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir sporto inventoriaus trūkumo jame atmetė.

25. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimu, teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime į skundą teigė, jog Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys. Kambariuose yra visas teisės aktuose nustatytas inventorius, pasimatymų kambariams įrengti bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos, įrengta bendra technika skirta maisto gamybai. Teismas iš byloje esančių įrodymų (ilgalaikių pasimatymų patalpų nuotraukų) nustatė, kad Vilniaus PN įrengti švarūs ir tvarkingi ilgalaikių pasimatymų kambariai, kuriuose yra teisės aktuose nustatytas inventorius. Teisės aktai numato, kad sanitariniai mazgai ir virtuvė gali būti įrengiami bendram naudojimui, jeigu nėra techninių galimybių jų įrengti kiekvienam ilgalaikio pasimatymo kambariui atskirai. Iš nuotraukų nustatyta, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpoje įrengta bendra virtuvė su buitine technika ir bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos ilgalaikių pasimatymų kambariams. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo ir kitus menamus ilgalaikių pasimatymų kambarių neatitikimus teisės aktų reikalavimams (buitinės technikos ir kitų įrenginių gedimus, higienos normų nesilaikymą), tačiau nenurodo, kada konkrečiai pasireiškė jo nurodyti pažeidimai, kaip dažnai jis su jais susidurdavo ir kokia dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala, todėl pareiškėjo teiginius vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius.

26. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambariai įrengti pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl šių kambarių įrengimo ir trūkumo atmetė.

27. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis gyveno Vilniaus PN 4-ame būryje, kuriame nebuvo laisvalaikio kambario patalpų, todėl neturėjo kur praleisti savo laisvalaikio, neturėjo vietos žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas, rašyti laiškus, bendrauti su kitais nuteistaisiais, nurodė, jog Vilniaus PN atsiliepime į skundą teigė, kad pareiškėjas klaidina teismą, kadangi kiekviename nuteistųjų būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai – virtuvėlės, kuriuose nuteistiesiems įrengtos elektrinės viryklės maisto ruošimui, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika. Taip pat kiekvienoje tokioje patalpoje yra televizoriai, kuriuos nuteistieji turi galimybę žiūrėti laisvu laiku.

28. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nėra teikęs skundų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl ilgalaikių pasimatymų kambarių trūkumo, jų įrengimo ir dėl laisvalaikio kambario neįrengimo Vilniaus PN, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 2019 m. spalio 29 d. raštas. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 5-ame ir 6-ame būriuose, o ne 4-ame, todėl pareiškėjo teiginį dėl nurodyto pažeidimo vertino kaip abstraktų, kurį paneigia Vilniaus PN pateikti įrodymai.

29. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl apšvietimo, nurodė, kad Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, jog visose pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems jas vėdinti. Dėl ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotų apsauginių grotų, teismas pažymėjo, jog grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos nuteistųjų saugumui užtikrinti bei draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas Vilniaus PN administracijai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose būtų teikęs prašymus ar skundus. Kadangi apsauginių grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl jų įrengimas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose neprieštarauja nustatytiems reikalavimams. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę patalpą vėdinti per langą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

30. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, ventiliacija, buvo drėgna, sienų danga padengta pelėsiu, nurodė, jog pareiškėjas šių savo argumentų nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė teismui, kuriose gyvenamosiose patalpose ir kokiais laikotarpiais (bent apytiksliai) sąlygos galbūt neatitiko nustatytų higienos normų. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai, kadangi pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais, taip pat ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Teismas šiuo aspektu nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

31. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog yra diskriminuojamas prieš nuteistuosius, kurie buvo valstybės tarnautojais. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl nėra pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl diskriminacijos (dėl sporto inventoriaus, grotų ant langų ir laisvalaikio kambarių įrengimo) atmetė.

32. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, nurodė, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

III. 33. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti, esant būtinybei, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbiausią aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie gyvenamosiose patalpose esantį inventorių, kuris užima apie pusę laisvo patalpos ploto. Pareiškėjas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teigia, kad vienam asmeniui daugiavietėse kamerose turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, į ploto normą neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldais ar kitu inventoriumi užstatyto ploto.

35. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad į Vilniaus PN atvyko 2016 metais ir iki 2018 m. liepos mėnesio jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kadangi iki 2018 m. liepos mėnesį dušuose nebuvo įrengtų pertvarų, jį besimaudantį galėjo stebėti kiti nuteistieji. Pareiškėjas pažymėjo, kad kitiems asmenims dėl to, kad nebuvo užtikrintas jų privatumas duše, teismai yra priteisę neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šia praktika, be to, klaidingai rėmėsi byloje esančiomis fotonuotraukomis, kadangi jos yra naujai renovuotų dušų patalpų.

36. Pareiškėjas teigia, kad sanitarinių mazgų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi įrengtos tupyklos, o ne unitazai, tai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų.

37. Pareiškėjas nurodo, kad iki taksofonų įrengimo gyvenamuosiuose būriuose, taksofonai buvo įrengti lauke, prie įėjimo į gyvenamąjį korpusą. Iš viso buvo įrengti 2 taksofonai, kuriais turėjo naudotis apie 350–400 nuteistųjų, todėl dienos metu pasinaudoti skambinimo teise buvo neįmanoma. Be to, pareiškėjui kalbant telefonu, eilėje laukdavo kiti nuteistieji, kurie girdėdavo visą pokalbį, tokiu būdu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Vėliau gyvenamuosiuose būriuose įrengti taksofonai, vienu taksofonu naudojasi apie 100 nuteistųjų, todėl paskambinti taip pat neįmanoma, nes taksofonas nuolat užimtas. Tokiu būdu buvo trikdomi pareiškėjo socialiniai ryšiai, pažeidžiama teisė privačiai ir laisvai kalbėti telefonu su artimaisiais.

38. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN yra įrengtas bendras apie 150–200 kv. m pasivaikščiojimo kiemas, į kurį vienu metu leidžiama pasivaikščioti apie 200 nuteistųjų. Kieme yra įrengtos tinklinio ir krepšinio aikštelės, kurios užima didžiąją dalį kiemo, todėl vieniems nuteistiesiems žaidžiant, kiti nuteistieji buvo menkinami, nes turėjo užleisti kiemą žaidžiantiems nuteistiesiems. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščioti, pasėdėti ar užsiimti kita veikla nebuvo galimybės ir vietos, dėl to buvo pažeista jo teisė ne mažiau kaip 3 val. praleisti gryname ore.

39. Pareiškėjas nurodo, kad visos jo skunde nurodytos kalinimo sąlygos pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėtos abstrakčiai, neįsigilinant į realias bausmės atlikimo sąlygas. Vilniaus PN pateiktos fotonuotraukos darytos vėliau, po pareiškėjo perkėlimo į Kybartų PN, todėl iš jų nėra galima spręsti apie kalinimo sąlygas, buvusias pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu.

40. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas galbūt buvo šališkas ir rėmėsi Vilniaus PN pateikta netinkama informacija, nesirėmė aktualia teismų praktika.

41. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

42. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

43. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę; sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo A. D. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atmestas, pagrįstumas ir teisėtumas.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus ir byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, o jo pretenzijos yra nepagrįstos ir neįrodytos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir nepagrįstai jį skaičiavo neatėmęs sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, dėl privatumo naudojantis dušu iki 2018 m. liepos mėnesio, sanitarinių mazgų įrengimo (įrengtos tupyklos), taksofonų trūkumo ir privatumo jais naudojantis neužtikrinimo, dėl vietos pasivaikščiojimo kiemuose trūkumo ir teisės ne mažiau kaip 3 val. praleisti gryname ore. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nesirėmė aktualia teismų praktika.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą, pareiškėjui bendrabučių tipo patalpoje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto. Iš byloje surinktų įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 5-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 308, kurios plotas yra 29,30 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,25 kv. m ploto, ir 6-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 409, kurios plotas yra 29,73 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,30 kv. m ploto, todėl sprendė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minėtų taisyklių 111.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, nepagrįstai jį skaičiavo neatėmęs sanitarinio mazgo ir baldų bei kito inventoriaus užimamo ploto.

50. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto, atsižvelgti į joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).

51. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

52. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

53. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Įvertinusi byloje pateiktus Vilniaus PN duomenis apie bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių (laikytų asmenų skaičiaus Vilniaus PN nenurodė, nes tokių duomenų nekaupia), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto 3,1 kv. m ploto reikalavimo, kadangi pareiškėjui teko 3,25–3,30 kv. m gyvenamojo ploto.

54. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl privatumo naudojantis dušu.

55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau, vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nėra pakankamas pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

56. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

57. Teisėjų kolegija nagrinėjamų aplinkybių kontekste sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu šiuo atveju nebuvo pažeista.

58. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad sanitariniuose mazguose įrengtos tupyklos, teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nebegalioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d., o vietoj jos įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimas nereglamentuojamas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, tokių nepateikė ir pareiškėjas, jog jis turėjo sveikatos problemų ir dėl to negalėjo naudotis tupimu tualetu ar kad tokia tualeto konstrukcija jam būtų sukėlusi kažkokius sveikatos pakitimus ar tam tikrus nepatogumus, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad dėl taksofono trūkumo jis negalėjo paskambinti, todėl buvo trikdomi pareiškėjo socialiniai ryšiai, pažeidžiama teisė privačiai ir laisvai kalbėti telefonu su artimaisiais, neužtikrintas privatumas naudojantis taksofonais.

60. Teisės aktuose nėra nustatyta pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje, nagrinėjant Vilniaus PN esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020; kt.).

61. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

62. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kad dėl jo nurodomo triukšmo, taksofonų trūkumo jis neįgyvendino savo teisės skambinti, kad būtent jo pokalbių klausėsi kiti nuteistieji, pareigūnai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino pareiškėjo nurodytą pažeidimą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais ir deklaratyvaus pobūdžio.

63. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, kadangi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Byloje esančios Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukos patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemas erdvus, jame įrengtas sporto inventorius, krepšinio aikštelė, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, kad negalėjo pasinaudoti pasivaikščiojimo teise dėl per mažo kiemelio ploto, tačiau šio teiginio nekonkretizavo, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo teisė aptariamu aspektu nebuvo pažeista.

64. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021; kt.).

65. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nepripažįsta pagrįstais, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė byloje pateiktų įrodymų bei netinkamai nustatė faktines aplinkybes, priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl kalinimo sąlygų bei aplinkybes ir jas įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste, atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką.

66. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymi, jog neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1319-629/2021; kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi ar tendencingumą, išskirtinį atsakovo pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti, nes tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip nei kuri nors iš ginčo šalių įvertino įrodymus ar padarė vienos iš ginčo šalių netenkinančias išvadas, negali būti laikoma šališkumo ar tendencingumo požymiais.

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė