2021-07-21 Nr. AB-14730-3-61-3-00935-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1346-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00935-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 265 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. lapkričio 15 d. Vilniaus PN direktorius po įstaigą vedžiojo svečių delegaciją. Pareiškėjas tuo metu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 10. Pareiškėjo teigimu, jis atvykusiai delegacijai buvo demonstruojamas, buvo įvardinta jo buvusi padėtis – karininkas, kas pažeidė jo privatumą bei orumą. Pareiškėjas paaiškino, jog Vilniaus PN direktoriui adresuoti skundai yra neregistruojami, jie tiesiog sunaikinami. Pataisos įstaigoje nevykdomos individualiame reabilitacijos plane numatytos priemonės. Pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai netaikoma lygtinio paleidimo galimybė. Pareiškėjas manė esąs diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, nes jam nėra leidžiama pasirinkti gyventi ten, kur jis nori, kai kitiems asmenims tokia galimybė suteikiama. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą ir prašė ją priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovo nurodė, kad visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti patenkintas.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Vilniaus PN veiksmai.

7. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

8. Atsakovas atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

9. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nurodė, kad byloje ginčas keliamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galbūt neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl svečių delegacijos, neteikiant reikšmės jos sudėčiai, lankymosi 2018 m. lapkričio 15 d. teisėtumo. Tokia galimybė reglamentuota Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir Taisyklės), 170, 172 punktuose. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad Vilniaus PN pareiškėjo asmens duomenis – vardą, pavardę, buvusias pareigas, duomenis apie jam skirtą nuobaudą ir kt., valdė teisėtai. Pareiškėjas ginčą dėl jo asmens duomenų paviešinimo kelia tuo aspektu, kad delegacijos nariams, jiems atvykus prie pareiškėjo kameros, galbūt tapo žinomos pareiškėjo buvusios pareigos, o prie įėjimo į kamerą durų buvo pakabinta lentelė su pareiškėjo vardu, pavarde, jam skirta nuobauda, nuobaudos trukme. Pareiškėjo teigimu, jo asmens duomenų apsauga nebuvo užtikrinta prieš trečiuosius asmenis, nesusijusius su teisėtu pareiškėjo duomenų tvarkytoju (Vilniaus PN).

14. Teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti Vilniaus PN nustatytos tvarkos, kad prie įėjimo į kameras durų būtų nurodyti toje kameroje kalinčių asmenų asmens ir kiti duomenys. Tokia išvada darytina sistemiškai įvertinus taisyklę, kad nuteistieji ir suimtieji privalo pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis elgesio taisyklių: matomoje vietoje nešioti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) išduotą kortelę (kortelė suimtiesiems neišduodama) su nuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde. Kortelėje gali būti įrašomi ir kiti duomenys (grupė, skyrius, kamera, miegamoji vieta, darbo vieta). Taigi asmens, kalinčio pataisos namuose, asmens duomenų apie save viešas pateikimas yra privalomas ir pačiam kalinčiam asmeniui, todėl pareiškėjo asmens duomenų, prie kameros durų esančioje kortelėje, nuasmeninimas iš esmės būtų betikslis. Šiuo atveju pareiškėjo asmens duomenys, pateikti svečių delegacijai galbūt matomoje vietoje, buvo skelbiami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

15. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad svečių delegacijai buvo atskleistos pareiškėjo buvusios pareigos (karininkas), pažymėjo, jog šio fakto paviešinimas pirmiausiai vertintinas tuo aspektu, ar buvusių pareigų nurodymas leido atvykusiems tretiesiems asmenims aiškiai identifikuoti pareiškėjo tapatybę. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pareigūnas, galbūt nurodydamas, kad pareiškėjas buvęs karininkas, apie šį faktą būtų pateikęs daugiau detalesnių duomenų, t. y. nebuvo nurodyta, kokioje įstaigoje pareiškėjas dirbo, koks pareiškėjo, kaip karininko, laipsnis ir pan. Todėl nėra pagrindo teigti, kad vien tik abstraktus pareigų nurodymas vienareikšmiškai leido aiškiai identifikuoti pareiškėjo tapatybę, net ir tuo atveju, jei prie kameros durų buvo nurodyti pareiškėjo asmens duomenys. Pareiškėjo buvusių pareigų paviešinimas galbūt galėjo pareiškėjui sukelti neigiamus jausmus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios aplinkybės nurodymas buvo trumpalaikis ir tik delegacijos nariams (ribotam asmenų skaičiui), objektyviai nesudaro pagrindo vertinti, kad dėl to pareiškėjui buvo padaryta žala.

16. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas, siekdamas įrodyti, jog pataisos įstaigoje laikomasi Taisyklių 194 punkte įtvirtintos tvarkos, o pareiškėjo prašymai, skundai yra registruojami, į bylą pateikė Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnalo kopija, patvirtinančią, jog pareiškėjo prašymai (skundai) buvo registruojami minėtame žurnale. Pareiškėjas šiuo aspektu pagrįsdamas savo argumentus skunde itin abstrakčiai nurodė, kad, jo teigimu, ne visi jo skundai, prašymai yra registruojami. Atsakovo atstovas paneigdamas šiuos argumentus byloje pateikė įrodymus, t. y. Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnalo kopiją, iš kurios matyti, jog pareiškėjo prašymai (skundai) minėtame žurnale buvo registruojami. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems argumentams, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas teigdamas, kad jo skundai nebuvo registruojami, iš esmės tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (koks konkrečiai skundas nebuvo užregistruotas; kokiomis aplinkybėmis nebuvo užregistruotas ir pan.). Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais, kad pareiškėjo skundai, prašymai buvo registruojami.

17. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjui atvykus į įkalinimo įstaigą jam buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas didžiąją buvimo Vilniaus PN laiko dalį laisvės atėmimo bausmę atlieka drausmės grupės sąlygomis (bei kamerų tipo patalpose), todėl pataisos priemonių vykdymas objektyviai yra apsunkintas. Pareiškėjas šiuo aspektu nurodė, jog nepaisant to, kad jis didžiąją laisvės atėmimo bausmės dalį atliko drausmės grupėje, įstatymai visiems nuteistiesiems turi būti taikomi vienodai ir jis negali būti dėl to diskriminuojamas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas, kad nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą buvo supažindintas su įstaigoje taikomomis pataisos priemonėmis. Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus dėl jo diskriminacijos šiuo aspektu. Kaip nurodė atsakovo atstovas, asmenį perkėlus į drausmės grupę, jam natūraliai taikomi griežtesni ribojimai, sustiprinta priežiūra ir apsauga. Be to, asmuo laikomas užrakintas gyvenamojoje patalpoje. Asmens perkėlimas į griežtesnes sąlygas pirmiausia yra sąlygotas paties asmens veiksmų, todėl įvertinus tai, kad dalyvavimas socialinėse reabilitacijos programose yra pagrįstas savanoriškumo principu ir tik pačio asmens išreikštu noru juose dalyvauti, todėl nėra pagrindo Vilniaus PN veiksmų pareiškėjo atžvilgiu vertinti kaip diskriminacinių. Pareiškėjas skunde nors ir kritikuoja sudarytų socialinių programų tinkamumą, jų efektyvumą bei jam sudarytą Individualaus socialinės reabilitacijos planą, tačiau Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo (teisės aktų pažeidimo) aiškiai ir konkrečiai neįvardino.

18. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 65 punktu, konstatavo, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistajam pačiam pasirinkti gyvenamąją patalpą, todėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

19. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jo atžvilgiu nepagrįstai netaikoma lygtinio paleidimo procedūra, nurodė, kad pareiškėjo skundžiami veiksmai iš esmės yra susiję su nuosprendžio vykdymu, tačiau tai yra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, o administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

20. Teismas, nagrinėjamu atveju nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. 21. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

21.1. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nenuginčyti jo argumentai, byla išnagrinėta šališkai, dėl to skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas. Ant pirmosios instancijos teismo sprendimo yra nurodytas bylos Nr. I1-2426-1047/2021, nors ant jam siųsto voko yra bylos Nr. I1-2426-809/2021. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismo sprendimą iš tiesų surašė ne teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė, o teisėja Beata Martišienė, kuri pirmąjį kartą buvo priėmusi 2019 m. liepos 11 d. sprendimą šioje byloje, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

21.2. Teismas vadovavosi visiškai neaktualiomis teisės aktų nuostatomis, spręsdamas, ar nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Nebuvo prašoma jo sutikimo atskleisti asmens duomenis ir jis tokio sutikimo nedavė. Dėl to jo asmens duomenys buvo atskleisti neteisėtai. Teismas nevertino, kodėl buvo būtina atskleisti pareiškėjo asmens duomenis. Šiuo atveju duomenų atskleidimas pažeidė proporcingumo principą. Teismas taip pat nenustatė delegacijos dalyvių. Asmens duomenų atskleidimas labai stipriai jį paveikė ir padarė jam žalą. Tai dar jam atsilieps ir ateityje. Pareiškėjo nuomone, jis nagrinėjamu atveju buvo „demonstruojamas kaip žvėris“. Teismas tai turi įvertinti. Teismas, vertindamas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą (jo asmens duomenų atskleidimą), tiksliai nenustatė visų aplinkybių, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, įpareigojo tai padaryti.

21.3. Teismas taip pat tinkamai neišnagrinėjo aplinkybių, susijusių su tuo, kad Vilniaus PN ignoravo jo prašymus (skundus), jų neregistruodavo (pvz., teismas dėl šių aplinkybių galėjo apklausti su juo buvusius asmenis).

21.4. Priešingai nei konstatavo teismas, pataisos įstaiga turėjo pareigą pareiškėjui teikti socialinę reabilitaciją. Tai, kad tokia pareiga pataisos įstaigai yra priskirta, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Seimo kontrolierius. Beje, Vilniaus PN nepateikė, o teismas neišreikalavo įrodymų apie tai, ar pareiškėjui buvo siūloma dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, ar pareiškėjas jų atsisakė.

21.5. Nors teismas konstatavo, kad teisės aktai nenumato nuteistojo teisės pasirinkti, kur jam gyventi, tačiau Vilniaus PN 2018 m. spalio 25 d. raštas Nr. 42-1011 patvirtina, kad kitiems kalinamiems asmenims jų prašymu leidžiama tai padaryti. Taigi pareiškėjas, kuriam neleidžiama to padaryti, yra diskriminuojamas. Minėtą pasirinkimo teisę patvirtina ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės). Tokią teisę patvirtina, be kita ko, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-266-442/2020.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala, pareiškėjo skundą atmetė ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

25. Teismas surinko ir išsamiai įvertino bylos duomenis, susijusius su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis apie jo teisės į privatumą pažeidimą (neteisėtą asmens duomenų atskleidimą) 2018 m. lapkričio 15 d., kai pataisos įstaigoje lankėsi asmenų delegacija. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismas vadovavosi aktualiomis teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis asmens duomenų apsaugą (pvz., 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), ir pagrįstai pareiškėjo teisių pažeidimo, kuris pareiškėjui būtų galėjęs sukelti ir neturtinę žalą, nenustatė. Teismas šiuo atveju tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartyje nurodytas pastabas.

26. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo abstrakčius argumentus, kad jo skundai (prašymai) pataisos įstaigos buvo ignoruojami (neregistruojami), ir, atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis apie nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registraciją (b. l. 70–78), pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog tokie pažeidimai pareiškėjo atveju buvo daromi. Pareiškėjas, siekdamas, kad šiuo atveju bylos aplinkybės būtų įvertintos kitaip, būtent skunde turėjo pateikti konkrečius argumentus dėl jo teikiamų skundų (prašymų) pataisos įstaigoje ignoravimo, tačiau to nepadarė.

27. Nėra ginčo, kad pareiškėjas turėjo teisę į socialinę reabilitacija (dalyvauti tokio pobūdžio programose) ir bylos duomenys (pvz., Individualus nuteistojo S. V. socialinės reabilitacijos planas (b. l. 61–63) nepaneigia, o tik patvirtina, kad pareiškėjas tokią teisę Vilniaus PN turėjo galimybės įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu tinkamai įvertino bylos aplinkybes.

28. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas, t. y., kad vieniems nuteistiesiems analogiškomis sąlygomis būtų leidžiama pasirinkti, kokiose kalinimo patalpose ir su kuo kalėti, o pareiškėjui analogiškomis sąlygomis to neleidžiama padaryti. Nors pareiškėjas nurodo, kad Europos kalėjimų taisyklės leidžia pasirinkti, su kuo kalėti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjo argumentų nėra pagrindo šiuo atveju nustatyti kokius nors neteisėtus Vilnius PN veiksmus (neveikimą), dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala. Pareiškėjo įvardintoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-266-442/2020, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas, buvo nagrinėjama byla, susijusi su aplinkybėmis dėl pareiškėjo siekio kalėti Vilniaus PN būriuose, kuriuose bausmę atlieka buvę valstybės pareigūnai, tačiau, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nekonstatuota, kad pareiškėjas turi absoliučią teisę pasirinkti, kokiose patalpose ir su kuo kalėti.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, patikrinusi teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas surinko ir ištyrė visus reikšmingus įrodymus (duomenis). Nėra pagrindo vertinti, kad teismas kokių nors reikšmingų objektyvių duomenų, kurie galėjo lemti kitokį bylos išnagrinėjo rezultatą, nenustatė ir neįvertino. Taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau kuriai nors proceso šaliai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Išsamūs teismo sprendimo argumentai, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, nebekartotini.

30. Iš tiesų skundžiame teismo sprendime neteisingai nurodyta bylos numerio dalis, iš kurios galima identifikuoti bylą išnagrinėjusį teisėją, t. y. nurodytas teisėjos Beatos Martišienės identifikacinis numeris, bet ne teisėjos Eglės Žulytės-Janulionienės, kuri ir išnagrinėjo bylą. Tačiau priešingai nei nurodo pareiškėjas, nėra jokio pagrindo vertinti, kad teismo sprendimą parengė Beata Martišienė, o ne teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė. Tai yra tik niekuo nepagrįstos pareiškėjo prielaidos. Teisėjų kolegija neabejoja, kad šiuo atveju skundžiame teismo sprendime buvo padaryta tiesiog rašymo apsirikimo klaida, tačiau ši techninio pobūdžio klaida nepaneigia priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais subjektyviai argumentais, kurie nepaneigia teismo išvados, jog šioje byloje nenustatyta neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Rasa Ragulskytė-Markovienė