2021-10-20 Nr. AB-21700-3-63-3-00889-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3927-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00889-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 28.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. E. F. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. E. F. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. E. F. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (8.3Mr)TP-20-NT-1169-4331 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, pareiškėjos naudai patirtos neturtinės žalos atlyginimą – 3 000 Eur.

2. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 nusprendė jai neteikti antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje dėl bankinio indėlio priteisimo. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-1098-583/2021 nusprendė tenkinti pareiškėjos skundą – panaikino minėtą Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2906-438/2021 nutarė atmesti apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tarnybos Klaipėdos skyrius, vykdydamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos 2020 m. vasario 17 d. prašymą skirti jai antrinę teisinę pagalbą ir priėmė Sprendimą, kuriuo vėl nusprendė pareiškėjos prašymo netenkinti. Sprendimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu bei 18 straipsnio 2 ir 4 punktais. Faktiniais Sprendimo priėmimo pagrindais yra nurodomos aplinkybės, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje dėl bankinio indėlio priteisimo yra neperspektyvus ir tai, jog pareiškėja siekia inicijuoti bylą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

3. Pareiškėjos teigimu, tokie atsakovo veiksmai yra nepagrįsti ir neteisėti, užkertantys jai kelią pasinaudoti savo konstitucine teise į teisminę gynybą. Pareiškėja nurodė, kad Įstatymo 17 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostata nepagrįstai ir neproporcingai riboja asmenų teisę į teisminę gynybą bei valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių kriterijų, pagal kuriuos būtu galima nustatyti bylos perspektyvumą. Tai yra paliekama atsakovo diskrecijai, tačiau Tarnyba, taikydama ir aiškindama Įstatymo 17 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatas, akivaizdžiai viršija savo kompetencijos ribas, perima dalį teismams priskirtų funkcijų. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Tarnyba Sprendime nepagrįstai nurodė, jog civilinės bylos iškėlimas yra neperspektyvus, kadangi tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, gali atsakyti į klausimą, ar ieškinyje keliami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Kadangi Tarnyba elgėsi neteisėtai, piktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis, tai žemino pareiškėjos orumą, sukėlė nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, nesaugumo jausmą, nerimą, psichologinį smurtą. Pareiškėja nurodė, kad dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 3 000 Eur.

4. Atsakovai Tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovai nurodė, kad teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra užtikrinama visiems asmenims visose bylose ir be jokių sąlygų. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, jog 1991 m. pabaigoje į Lietuvos ekonominių ryšių su užsienių banką buvo pervestas palikimas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. 1995 m. minėtas bankas buvo likviduotas, o jo indėlininkams nepateikta jokios informacijos apie galimybę toliau naudotis savo turtu – bankiniu indėliu. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/2008 atmetė pareiškėjos ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl 5 911,57 JAV dolerių indėlio priteisimo, bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2019 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį taip pat paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įsteigtas ir Lietuvos bankas neperėmė TSRS ekonominių ryšių su užsienio banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimų.

6. Atsakovų teigimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja dėl 5 911,57 JAV dolerių indėlio priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo jau kreipėsi į teismą. Bylą nagrinėję teismai jos ieškinį atmetė. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėja siekia pakartotinai kreiptis į teismą dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, todėl atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus, kadangi keliami reikalavimai jau išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

7. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, nes Tarnybos veiksmuose nėra neteisėtumo, todėl pareiškėja neturi teisinio pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 7 dalies 2 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę vertinti, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjai kreiptis į teismą dėl bankinio indėlio ir palūkanų priteisimo ir ar atstovavimas tokioje byloje yra perspektyvus. Tokio vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrą vėliau atlieka teismas, jeigu asmuo skundžia Tarnybos sprendimus.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009 pareiškėjos kasacinį skundą atmetė ir paliko galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį. Teismas nustatė, kad pareiškėjos siekiama inicijuoti civilinė byla iš esmės yra tapati Vilniaus apygardos teisme iškeltai ir išnagrinėtai civilinei bylai. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo teisėtumas buvo patikrintas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, jis yra įsiteisėjęs ir sukelia proceso šalims teisines pasekmes.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir darė išvadą, kad CPK nuostatos nustato teismams imperatyvią prievolę atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjos siekiama inicijuoti civilinė byla yra analogiška Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtai civilinei bylai, todėl atsakovas Sprendime pagrįstai nurodė, jog tokia byla yra neperspektyvi. Nenustatęs Sprendimo neteisėtumo pagrindų, teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo.

12. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1–4 dalimis ir nurodė, kad teismui konstatavus, jog Tarnyba skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, nes atstovavimas byloje dėl bankinio indėlio ir palūkanų priteisimo yra neperspektyvus, atsakovo veiksmų neteisėtumas nėra nustatytas. Nenustatęs vienos iš pagrindinių sąlygų Tarnybos civilinei atsakomybei kilti, teismas atmetė pareiškėjos skundą ir šioje dalyje.

III. 13. Pareiškėja A. E. F. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą, neištyrė pareiškėjos argumentų, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2906-438/2021. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Sprendime nurodytas Įstatyme neįtvirtintas pagrindas netenkinti prašymo – siekis inicijuoti civilinę bylą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl teismas šio Tarnybos argumento neturėjo vertinti.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 11 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos pagal šiuos principus, tačiau nei Tarnyba, nei pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tiek Tarnyba, tiek teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnį, kadangi ši norma taikoma tik bendrosios kompetencijos teismo nagrinėjamose civilinėse bylose.

Pareiškėjos teigimu, dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo tiek Tarnyba, tiek teismas turėjo analizuoti ir nurodyti, kokių procesinių veiksmų pareiškėjai paskirtasis atstovas neturi galimybės atlikti, siekdamas jos teisių apsaugos. Pareiškėja nurodo, kad tiek Tarnyba, tiek teismas turėjo nurodyti, kuo gali pasireikšti arba kokie duomenys liudija, kad atstovavimas (teisinės pagalbos teikimas) yra ar bus neperspektyvus, t. y. nurodyti, kokiomis procesinėmis normomis pareiškėja ir jos atstovas negalės pasinaudoti teisminio proceso metu.

Pareiškėja daro išvadą, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėja nurodo, kad teismas taikė dvigubus standartus, nes tas pats teisėjas administracinėje byloje Nr. I2-1098-583/2021 kitaip aiškino Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatą. Pareiškėja pažymi, kad Tarnyba neturėjo tikrinti pareiškėjos inicijuotų civilinių bylų per kelis paskutinius dešimtmečius, kadangi tai nenumatyta įstatyme. Pareiškėja nurodo, kad tai, kaip Tarnyba ir teismas aiškina Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą, nepagrįstai ir neproporcingai riboja teisę į teismą ir valstybės teisinę pagalbą.

Pareiškėja nurodo, kad patyrė ilgalaikį netikrumo ir nesaugumo jausmą, nusivylimą, buvo sumenkintas jos pasitikėjimas valstybės institucija, todėl ji turi teisėtą lūkestį, kad jai bus atlyginta neturtinė žala.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (8.3Mr)TP-20-NT-1169-4331, kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą motyvuojant civilinės bylos neperspektyvumu, pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos skundą, konstatavo, kad pareiškėjos prašymas teikti antrinę teisinę pagalbą susijęs su Lietuvos teismų išnagrinėta byla, todėl pagrindo naujai bylai pradėti nėra: tokio pobūdžio pareiškėjos reikalavimas jau buvo nagrinėtas, dėl jo pasisakyta priimtuose teismų sprendimuose. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, šių aplinkybių neneigia, tačiau nurodo, kad jos neturėjo būti vertinamos sprendžiant antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimą, todėl daro išvadą, kad teismas netinkamai aiškino Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatą ir priėmė nemotyvuotą sprendimą.

18. Pareiškėjos kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo galiojusios redakcijos Įstatymas, be kita ko, nustatė, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti: Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių (Įstatymo 11 str. 2 d. 1 p.). Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 7 d. 2 p.).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalba, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Įstatymu bei susiformavusia teismų praktika, Tarnyba turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4374-624/2020).

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nutarties 18–19 punktuose išdėstytą teisinį reglamentavimą ir jo aiškinimą, daro išvadą, kad Tarnyba, vertindama pareiškėjos reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengė įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą Tarnybai nustatė siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853-11; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1815/2014 ir kt.). Todėl atmestini pareiškėjos argumentai dėl CPK 137 straipsnio taikymo ir Įstatyme neišskirto atskirto antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindo – siekio inicijuoti civilinę bylą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas priimtas, vadovaujantis tik Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu. Sprendime nustatyta aplinkybė – pareiškėjos siekis inicijuoti civilinę bylą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nors ir nėra atskirai įtvirtinta tarp Įstatyme nustatytų atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindų, tačiau tokia situacija akivaizdžiai patenka į Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo apimtį. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Tarnybos sprendimai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu, jei yra nustatomas siekis inicijuoti civilinę bylą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, yra laikomi teisėtais (žr., pvz., 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-4374-624/2020)

21. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodomų aplinkybių bei jų (procesinių dokumentų) priedų, pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su prašymu padėti parengti procesinius dokumentus civilinėje byloje, kurioje būtų nagrinėjami reikalavimai priteisti bankinį indėlį ir palūkanas. Pareiškėja prašyme Tarnybai nurodė, kad 1991 m. pabaigoje į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką buvo pervestas palikimas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. 1995 m. minėtas bankas buvo likviduotas, o jo indėlininkams nepateikta jokios informacijos apie galimybes naudotis savo turtu – bankiniu indėliu. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu atkurti jos pažeistas teises naudotis jai priklausančiu turtu, tačiau pareiškėjai buvo atsakoma, jog tam nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja akcentavo, jog bankinio indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė ir tam yra surinkta pakankamai rašytinių įrodymų.

22. Pažymėtina, kad tokių pareiškėjos reikalavimų pagrįstumas iš esmės jau yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/2008, kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnyba, įvertinusi reikšmingų faktinių duomenų visumą, pagrįstai nusprendė dėl atstovavimo pareiškėjos prašomame padėti iniciuoti procese neperspektyvumo.

23. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus dėl to, kad teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2906-438/2021. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Tarnyba Sprendimą priėmė pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašymą, kadangi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2906-438/2021 Tarnybos apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad aptariamoje administracinėje byloje buvo vertinamas Tarnybos atsisakymas teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14, o ne 2 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindu atsisakant teikti antrinę teisinę pagalbą nepagrįstai nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas, taip pat pažymėjo, kad teismas nevertina, ar yra teisiniai pagrindai pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą, nes šių teisinių santykių kvalifikavimas yra atsakovo diskrecija.

Taigi, įsiteisėjus Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendimui, atsakovas neprivalėjo tenkinti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą ir priimti sprendimą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, bet turėjo pareigą iš naujo atlikti teisinio santykio kvalifikavimą ir išnagrinėti minėtą pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėja, Regionų apygardos administracinis teismas iš esmės tapačiai aiškino Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatą tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. I2-1098-583/2021, kurioje konstatavo, kad teisės aktai Tarnybai suteikia teisę atlikti pirminį asmens reikalavimo materialinį pagrįstumą, todėl atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad atsakovas, prašydamas pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, viršijo savo kompetencijos ribas.

24. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

25. Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Nagrinėjamu atveju byloje tokių aplinkybių nenustatyta, taigi nenustatyta būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visuma. Todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, negali būti tenkinamas, o pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šį pareiškėjos reikalavimą atmetė.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėja nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatyta, jog byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai įvertinti ar iš viso nebuvo įvertinti.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

28. Pareiškėjos prašymas priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas, nes nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, o vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, savo išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies turi teisę gauti proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. E. F. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė