2013-06-21 Nr. AB-2927-3-61-3-01036-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS520-478/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01036-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) 2013 m. balandžio 5 d. kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir atsakovas, Taryba) pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-945 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos komitetų ir jų sudėties tvirtinimo“ nustatytas savivaldybės tarybos komitetų sudėtis, laikantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proporcinio daugumos ir mažumos atstovavimo principo.

Nurodė, jog apie teisės aktų pažeidimus Vyriausybės atstovas 2013 m. vasario 7 d. teikimu Nr. 1T-4 informavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, siūlydamas jai svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-945 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos komitetų ir jų sudėties tvirtinimo“ 1.1 bei 1.7 punktų (o esant poreikiui ir viso sprendimo 1 punkto) pakeitimo, suderinant juos su Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, klausimą, t. y. pakeisti savivaldybės tarybos komitetų sudėtis, laikantis Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proporcinio daugumos ir mažumos atstovavimo principo.

Teigė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegialus savivaldybės administravimo subjektas Vyriausybės atstovo teikimą turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį) nuo teikimo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą jį informuoti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Paaiškino, kad Vyriausybės atstovas, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2013 m. vasario 25 d. raštą Nr. A51-21860-(3.3.2.3-EM4), 2013 m. vasario 27 d. potvarkiu Nr. 1P-15 pratęsė teikimo įvykdymo terminą iki 2013 m. kovo 29 d. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. A51-36853(3.3.2.3-EM4) pakartotinai pateikė prašymą pratęsti teikimo įvykdymo terminą iki 2013 m. balandžio 29 d., tačiau nenurodė jokių motyvų, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių Vyriausybės atstovo teikimas nebuvo/negalėjo būti įvykdytas iki 2013 m. kovo 29 d. Atkreipė dėmesį į tai, jog nuo Vyriausybės atstovo teikimo gavimo savivaldybėje dienos iki pareiškėjo prašymo teismui padavimo dienos įvyko 3 Tarybos posėdžiai, tačiau nei viename iš jų nebuvo svarstomas klausimas, susijęs su teikimo vykdymu.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje yra nurodyta, jog Vyriausybės atstovo reikalavimo/teikimo įvykdymo atidėliojimas be objektyvių priežasčių, dviprasmiškų atsakymų pateikimas nesuderinami su gero administravimo, operatyvumo principais ir turi būti vertinami kaip atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą/teikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3203/2011). Teigė, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas tokiu atveju įpareigoja Vyriausybės atstovą ginčijamą aktą skųsti atitinkamos kompetencijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi nustatė Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje terminą iki 2013 m. balandžio 22 d. pašalinti prašymo trūkumus – pateikti teismui 2 patikslinto prašymo egzempliorius su patikslintu reikalavimu. Siūlė prašyti įpareigoti atsakovą svarstyti pareiškėjo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą.

Teismas rėmėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais. Nurodė, jog pagal įstatymo nuostatas matyti, kad Vyriausybės atstovas į teismą gali kreiptis gavęs savivaldybės administravimo subjekto atsisakymą patenkinti teikimą, o šiuo atveju tokio atsisakymo Vyriausybės atstovas nėra gavęs. Nustatė, jog pagal pareiškėjo pateiktą medžiagą (gauti atsakovo du prašymai pratęsti terminą svarstyti teikimą posėdyje) atsakovas galbūt vilkina atlikti veiksmus. Sprendė, kad pareiškėjas gali tik skųsti atsakovo numanomą neveikimą, todėl pareiškėjas turėtų patikslinti savo reikalavimą – pareiškėjui siūlyta prašyti įpareigoti atsakovą svarstyti pareiškėjo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą. Teismas nurodė, jog atsakovui posėdyje priėmus sprendimą atsisakyti patenkinti teikimą, tokį atsisakymą pareiškėjas galės nauju skundu skųsti teismui.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2013 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautu raštu nurodė, kad Vyriausybės atstovo 2013 m. balandžio 5 d. prašymas Nr. 3-169 atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, bei prašė teismo priimti Vyriausybės atstovo 2013 m. balandžio 5 d. prašymą Nr. 3-169 ir nagrinėti bylą pagal minėtame prašyme pateiktą reikalavimą.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtomis bylomis, kuriose, pareiškėjo teigimu, atsakovas buvo įpareigojamas ne svarstyti teikimą/reikalavimą posėdyje ir priimti sprendimą dėl teikimo vykdymo ar nevykdymo, o įpareigojamas atlikti reikalavime/teikime nurodytus veiksmus (pvz., nustatyti tvarką, atlikti konkrečius veiksmus ir pan.), pakeisti teisės aktu reikalavimu neatitinkančius teisės aktus arba ginčijami teisės aktai buvo panaikinami teismo sprendimu.

Įvertinęs tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog atsisakymu vykdyti Vyriausybės atstovo teikimą ar reikalavimą yra laikomas ne tik savivaldybės administravimo subjekto aktyvus veiksmas, bet ir reikalavimo/teikimo įvykdymo atidėliojimas, nesielgimas taip, kaip jį įpareigoja elgtis teisės aktai, t. y. sprendimo nepriėmimas per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte ar 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus terminus, taip pat tai, kad minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte expressis verbis numatyta, jog atsisakius (arba per nustatytą terminą nepakeitus/nepanaikinus ginčijamo teisės akto) patenkinti teikimą Vyriausybės atstovas ginčijamą aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui, vadovaudamasis teismo proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principais bei siekdamas užtikrinti efektyvią savivaldybių administracinę priežiūrą, darė išvadą, kad tarybos sprendimo nepriėmimas per nustatytą terminą yra prilyginamas atsisakymui pakeisti ginčijamą teisės aktą, o tokiu atveju Vyriausybės atstovas dėl ginčijamo teisės akto turi teisę kreiptis į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą nutarė laikyti nepaduotu ir, nutarčiai įsiteisėjus, prašymą su priedais grąžinti Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje. Teismas išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su ABTĮ reikalavimus atitinkančiu prašymu – prašant įpareigoti atsakovą svarstyti pareiškėjo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsniu. Pabrėžė, kad teismas negali priimti nagrinėti pareiškėjo prašymo, kadangi suformuluotas reikalavimas neatitinka Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, todėl negali būti nagrinėjamas teisme.

Nurodė, kad pareiškėjas savo atsisakyme vykdyti teismo nutartį rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis iš bylų, kuriose skiriasi faktinės aplinkybės.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A180-2158/2006 yra išaiškinęs, kad Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą apima ir situaciją, kai gavęs rašytinį reikalavimą administravimo subjektas nereaguoja į jį 1 punkte nustatytu būdu. ABTĮ taikymo prasme toks administravimo subjekto elgesys yra neveikimas, kuris savaime gali būti skundžiamas teismui šio minėto įstatymo nustatyta tvarka. Toks neveikimas gali būti vertinamas kaip atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą taikant panašius teisinius santykius reglamentuojantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu sprendimas nėra priimamas nustatytu terminu, laikoma, jog priimtas neigiamas sprendimas. Iš pateikto išaiškinimo teismas sprendė, kad neveikimas gali būti, tačiau neprivalo būti vertinamas kaip atsisakymas atlikti veiksmus.

Taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1971-561/2011, kurio teisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3203/2011, išaiškino, kad Vyriausybės atstovas neturėtų teisės kreiptis į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatytais pagrindais, jeigu savivaldybės administracijos direktorius nustatytu terminu būtų apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, šiuo klausimu būtų priėmęs kokį nors konkretų sprendimą ir jį būtų pateikęs pareiškėjui arba jis būtų prašęs reikalavimo įvykdymo terminus pratęsti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo kreipimasis į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje dėl termino reikalavimui įvykdyti pratęsimo įrodo, kad atsakovas siekia išspręsti nagrinėjamą klausimą. Teismas darė išvadą, kad esant atsakovo prašymui pratęsti terminą reikalavimui įvykdyti toks veiksmas negali būti vertinamas kaip neveikimas, o galėtų būti vertinamas tik kaip vilkinimas atlikti veiksmus. Konstatavo, kad šiuo atveju yra galimas tik kreipimasis į teismą dėl vilkinimo atlikti veiksmus, prašant įpareigoti atsakovą svarstyti pareiškėjo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį ir perduoti prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde be aplinkybių, išdėstytų 2013 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautame Vyriausybės atstovo rašte, taip pat nurodo:

1) Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo atsisakyme vykdyti teismo nutartį rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis iš bylų, kuriose skiriasi faktinės bylos aplinkybės, tačiau dėl šių bylų turinio nepasisakė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

2) Teismo argumentas, kad atsakovo elgesys negali būti vertinamas kaip neveikimas, o galėtų būti vertinamas tik kaip vilkinimas atlikti veiksmus, todėl Vyriausybės atstovas turėtų prašyti įpareigoti atsakovą svarstyti jo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą, yra nesuderinamas nei su Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatomis bei jame keliamais savivaldybių administracinės priežiūros instituto tikslais, nei su teismo proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais. Pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalimi, 90 straipsniu ir kt. neveikimas yra apibrėžiamas kaip pareigų nevykdymas ar vilkinimas spręsti reikalus, t. y. sąvokos neveikimas ir vilkinimas yra sinonimai. Teigia, jog teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad vilkinimas nėra neveikimas.

3) Ginčijamoje nutartyje teismas vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo argumentais, tačiau pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teigia, jog teismo nurodytame apygardos administracinio teismo sprendime, priešingai nei nurodyta ginčijamoje nutartyje, nebuvo išaiškinta, kad Vyriausybės atstovas neturėtų teisės kreiptis į teismą, jei savivaldybės administracijos direktorius būtų prašęs reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti. Nurodo, kad aplinkybės, ar savivaldybės tarybos prašymas pratęsti terminą buvo pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir ar Vyriausybės atstovas pagrįstai tokį savivaldybės tarybos elgesį vertino kaip neveikimą gali būti vertinamos ir nustatomos tik nagrinėjant bylą iš esmės, o ne prašymo priėmimo stadijoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, turi teisę, o ne pareigą nustatyti kitą reikalaujamų atlikti veiksmų terminą. Daro išvadą, kad ir tie atvejai, kai savivaldybės administravimo subjektas pateikia nemotyvuotą prašymą pratęsti reikalaujamų atlikti veiksmų terminą, taip pat prilyginami neveikimui – atsisakymui atlikti nurodytus veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą laikė nepaduotu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino ankstesne teismo nutartimi nurodytų skundo trūkumų. Teismas nustatė, kad pareiškėjo suformuluotas reikalavimas neatitinka Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, todėl negali būti nagrinėjamas teisme.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Remiantis pateikta įstatymo normos formuluote, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas Vyriausybės atstovas 2013 m. vasario 7 d. teikimu Nr. 1T-4 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-945 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos komitetų ir jų sudėties tvirtinimo“ 1.1 bei 1.7 punktų (o esant poreikiui ir viso sprendimo 1 punkto) pakeitimo, suderinant juos su Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, klausimą, t. y. pakeisti savivaldybės tarybos komitetų sudėtis, laikantis Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proporcinio daugumos ir mažumos atstovavimo principo (b. l. 4–5). Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vyriausybės atstovas, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2013 m. vasario 25 d. raštą Nr. A51-21860-(3.3.2.3-EM4), 2013 m. vasario 27 d. potvarkiu Nr. 1P-15 pratęsė teikimo įvykdymo terminą iki 2013 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. A51-36853(3.3.2.3-EM4) pakartotinai pateikė prašymą pratęsti teikimo įvykdymo terminą iki 2013 m. balandžio 29 d., nepateikdamas jokių šio prašymo motyvų (b. l. 11).

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas 2013 m. balandžio 5 d. prašymu kreipėsi į teismą reikšdamas reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-945 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos komitetų ir jų sudėties tvirtinimo“ nustatytas savivaldybės tarybos komitetų sudėtis, laikantis Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proporcinio daugumos ir mažumos atstovavimo principo. Pareiškėjas reikalavimą kėlė vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi nustatė Vyriausybės atstovui terminą pašalinti prašymo trūkumus – patikslinti reikalavimą, siūlė prašyti įpareigoti atsakovą svarstyti pareiškėjo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas prašė teismo nagrinėti bylą pagal jo prašyme pateiktą reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų matyti, kad Vyriausybės atstovas į teismą gali kreiptis gavęs savivaldybės administravimo subjekto atsisakymą patenkinti teikimą, o šiuo atveju tokio atsisakymo Vyriausybės atstovas nėra gavęs. Teismas darė išvadą, kad esant atsakovo prašymui pratęsti terminą reikalavimui įvykdyti toks veiksmas negali būti vertinamas kaip neveikimas, o galėtų būti vertinamas tik kaip vilkinimas atlikti veiksmus. Konstatavo, kad šiuo atveju yra galimas tik kreipimasis į teismą dėl vilkinimo atlikti veiksmus, prašant įpareigoti atsakovą svarstyti pareiškėjo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada nesutinka.

Teisėjų kolegija nurodo, jog Vyriausybės atstovo instituto paskirtį konstituciškai įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 123 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Konstitucijos 123 straipsnio 3 dalis nustato, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad nurodytose nuostatose yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai, veikiantys Vyriausybės vardu ir jai pavaldūs (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą). Be to, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo, paisant Konstitucijos, inter alia Vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės atstovų funkcijų); šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius Vyriausybės atstovo įgaliojimus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimą). Šiuo atveju įgyvendinamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus, įgyvendinimo tvarką, teises įtvirtina ir apibrėžia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme, kurio 1 straipsnis įtvirtina šio įstatymo paskirtį – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnis numato Vyriausybės atstovo įgaliojimus, o šio įstatymo 5 straipsnis numato suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: 1) motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (1 punktas); 2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (2 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Jam tokią teisę suteikia teisės aktai.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą Vyriausybės atstovas, savivaldybės administravimo subjektui atsisakius patenkinti teikimą, t. y. atsisakius ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti, kreipdamasis į teismą skundžia būtent šį aktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nors ir kreipėsi į teismą vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau teismui formulavo reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti aktą. Pirmosios instancijos teismas tokio skundo trūkumo nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pažymėtina, jog ne teismas formuluoja pareiškėjo prašymo reikalavimus. Teismas, bylos nagrinėjimo iš esmės metu nustatęs, kad reikalavimai yra netinkami, turi teisę atmesti skundą.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju yra galimas tik kreipimasis į teismą dėl vilkinimo atlikti veiksmus, prašant įpareigoti atsakovą svarstyti pareiškėjo teikimą posėdyje ir priimti sprendimą. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė minėtus pareiškėjo prašymo trūkumus ir šių trūkumų pareiškėjui nepašalinus nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą tuo pagrindu, kad pareiškėjas neperformulavo savo reikalavimo kaip prašymo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą negali būti griežtai siejama tik su savivaldybės administravimo subjekto atsisakymu įvykdyti pareiškėjo teikimą ar reikalavimą, t. y. su aktyviu veiksmu, bet ši teisė gali būti realizuojama ir tada, kai savivaldybės administravimo subjektas neatlieka nurodytų veiksmų ir neinformuoja Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A4-2158/2006, AS438-29/2009).

Kaip jau buvo minėta, byloje yra duomenų, jog atsakovas kreipėsi į pareiškėją dėl termino teikimui įvykdyti pratęsimo. Pareiškėjas pratęsė teikimo įvykdymo terminą iki 2013 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. A51-36853(3.3.2.3-EM4) pakartotinai pateikė prašymą pratęsti teikimo įvykdymo terminą iki 2013 m. balandžio 29 d. Pažymėtina, kad aplinkybės, ar savivaldybės tarybos prašymas pratęsti terminą buvo pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir ar Vyriausybės atstovas pagrįstai tokį savivaldybės tarybos elgesį vertino kaip neveikimą gali būti vertinamos ir nustatomos tik nagrinėjant bylą iš esmės, o ne prašymo priėmimo stadijoje. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias aplinkybes vertino pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti stadijoje.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą. Tai įvertinus, pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirasis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundas laikytas nepaduotu, naikintina ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė