2013-06-03 Nr. AB-2241-3-65-3-00195-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-916/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00195-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl neteisėtų Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų, susijusių su nuobaudos pareiškėjui paskyrimu Panevėžio AVPK 2011 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 10. Teigė, kad patirta neturtinė žala pasireiškė streso, dvasinių išgyvenimų, nusiminimo, paniekinimo, įžeidimų, psichologinės prievartos, tyčiojimosi, reputacijos ir bendravimo galimybių sumažėjimo patyrimu, laiko, emocinių ir protinių, materialinių sąnaudų eikvojimu dėl teisminių procesų, kas tęsiasi iki šiol.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko, teigdamas, kad pareiškėjas neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 18 d. Panevėžio AVPK nutarimu Nr.10 pareiškėjui buvo skirta nuobauda – teisės gauti perdavimą ar banderolę su spauda atėmimas vienam mėnesiui už tai, kad jis 2011 m. kovo 18 d., apie 11 val. 20 min., atsisakė vykti planiniu etapu iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių, priešgyniavo. 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Panevėžio apygardos administracinis teismas panaikino šį nutarimą nustatęs, kad pareigūnų nurodymas pareiškėjui vykti planiniu konvojumi, nepamaitinus jo pietumis ir neaprūpinus sausu daviniu, buvo neteisėtas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d.

įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 59 ir 62 punktų bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose maitinimo organizavimo taisyklių 31 punkto reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK pareigūnai, duodami nurodymus pareiškėjui vykti planiniu konvojumi, nepamaitinus jo pietumis ir neaprūpinus sausu daviniu, o už tokių nurodymų nevykdymą bei priešgyniavimą skirdami pareiškėjui nuobaudą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, ir tokie jų veiksmai (aktai) buvo neteisėti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2011 m. kovo 18 d. jam atsisakius vykti planiniu etapu nepamaitintam ir negavus sauso davinio, jo reikalavimai policijos pareigūnų buvo patenkinti, t.y. jis buvo sugrąžintas į kamerą ir jam buvo atnešti pietūs, ir tik po to jis buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Taigi neteisėti pareigūnų reikalavimai pareiškėjui buvo nutraukti, o pareiškėjo reikalavimai patenkinti, todėl, teismo vertinimu, negali būti pripažįstama, kad neteisėti Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui ilgalaikį neigiamą poveikį.

Nustatė, kad 2010 ir 2011 metais pareiškėjo artimieji daiktus, maistą dažniausiai pareiškėjui perduodavo vieną kartą į mėnesį, o spaudos iš viso neperduodavo. Be to, kaip tik prieš pat nuobaudos skyrimą pareiškėjui artimieji perdavimus perdavė vieną po kito kas antrą dieną (2011 m. kovo 12 d. ir 2011 m. kovo 14 d.). Todėl teismas sprendė, kad paskirtoji nuobauda, nors ir neteisėta, tačiau negalėjo sukelti pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos kaip neturtinę žalą sukėlusios neigiamos emocinės ir dvasinės būsenos yra deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodo realaus neigiamo ilgalaikio poveikio pareiškėjui.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie laiko, protinių ir materialinių sąnaudas įrodinėjant pareigūnų veiksmų neteisėtumą teismuose, dėl jo varginimo aetapuojant ir kt., teismas nurodė, kad tai yra susiję su administracinės bylos procesu, kuriame pareiškėjas turi teisę ginti savo pažeistas teises, pareigą paduoti skundą raštu, tinkamai jį suformuluoti, teisę, bet ne pareigą dalyvauti teismo posėdžiuose, jeigu teismas nenustatė privalomo šalies dalyvavimo, o kita ginčo šalis turi teisę nesutikti su skundu, apskųsti teismo sprendimą, šios proceso šalių teisės ir pareigos yra įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatyme (5, 6, 22-23, 48, 51, 53, 72 straipsniai).

Pabrėžė, kad tai, jog Panevėžio AVPK įgyvendino jam kaip administracinės bylos ginčo šaliai įstatymo suteiktas procesines teises negali būti pripažįstama kaip neteisėti veiksmai, galintys sukelti turtinę ar neturtinę žalą pareiškėjui. Nurodė, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, jog patyrė kokių nors materialinių sąnaudų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog nustatytais neteisėtais Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmais pareiškėjas buvo paveiktas taip intensyviai, jog jam galėjo būti sukeltos pasekmės, nulėmusios ilgalaikes pareiškėjo neigiamas emocijas, ilgalaikius dvasinius išgyvenimus ar sukrėtimus, todėl teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti neturtinę žalą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priteisti piniginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kiek laiko truko jo atžvilgiu Panevėžio AVPK pareigūnų naudotas psichologinis smurtas, reikalaujant įvykdyti neteisėtus nurodymus. Teigė, kad patyrė psichologines, dvasines kančias, turėjo pakęsti žeminimą, tyčiojimąsi ir įžeidinėjimą, kurį patyrė gindamas savo teisę gauti valgyti. Visa tai truko apie valandą. Tuo metu pareiškėjas buvo laikomas stovintis, o praeinant kitiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, pareigūnai iš jo šaipėsi. Teigia, kad šias aplinkybes gali paliudyti suimtieji ir nuteistieji, kurie buvo vedami pro šalį. Be to, dėl pareigūnų veiksmų pareiškėjas buvo priverstas rašyti pasiaiškinimą, kreiptis į teismą, eikvoti laiką, protines ir emocines sąnaudas. Tvirtina, kad 2011 m. kovo 18 d. pareiškėją išvežė iš Panevėžio AVPK ir parvežė 2011 m. balandžio 5 d. Tuomet pareiškėjui priklausė gauti perdavimą, kuris pareigūnų buvo atimtas. Dėl to pareiškėjas negalėjo gauti maisto, drabužių ir kitų daiktų. Tokie neteisėti pareigūnų veiksmai tęsėsi nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. balandžio 18 d. ir nuo 2011 m. kovo 18 d, iki 2012 m. gegužės 29 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi nustatė, kad pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Per visą šį laiką buvo pakenkta pareiškėjo reputacijai. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2011 m. kovo 18 d. jam atsisakius vykti planiniu etapu nepamaitintam ir negavus sauso davinio, jo reikalavimai policijos pareigūnų buvo patenkinti. Pažymi, kad išvežtas nebuvo tik todėl, kad kategoriškai atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimą, be to, transporto priemonėje nebeliko vietos. Taip pat nurodo, kad skirta nuobauda galiojo iki 2012 m. gegužės 29 d., todėl neteisėti Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, netrumpalaikiai ir nevienkartiniai. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta apie pažeidimo pripažinimą.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiškėjas neįrodė žalos ir priežastinio ryšio. Pažymi, kad pareiškėjo neva patirti nemalonumai nepagrįsti jokiais įrodymais. Pabrėžia, kad net ir esant skirtai nuobaudai, pareiškėjas tik po 2011 m. kovo 27 d. galėjo gauti perdavimą. Nors nuobaudos galiojimas pareiškėjui baigėsi 2011 m. balandžio 18 d., pirmą siuntinį jo motina jam atnešė tik 2011 m. gegužės 10 d. Todėl mano, kad realiai nuobaudos veikimo pasekmių pareiškėjas nepatyrė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str.2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 10 pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – teisės gauti perdavimą ar banderolę atėmimas vienam mėnesiui – už tai, kad 2011 m. kovo 18 d. apie 11 val. 20 min., jis atsisakė vykti planiniu etapu iš areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių, priešgyniavo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-161-320-2011 pripažino, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų nurodymas 2011 m. kovo 18 d. pareiškėjui vykti planiniu konvojumi, nepamaitinus jo pietumis ir neaprūpinus sausu daviniu, buvo neteisėtas, dėl ko panaikino minėtą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 10 skirti drausminę nuobaudą pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1337/2012 paliko Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą nepakeistą. Šie teismų sprendimai yra įsiteisėję, todėl turi res judicata galią, o šioje nagrinėjamoje byloje minėtuose procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad minėtais teismų sprendimais pripažinus Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus, 2011 m. kovo 18 d. reikalaujant pareiškėjui vykti planiniu konvojumi jo nepamaitinus, neteisėtais bei dėl to panaikinus nutarimą skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo CK 6.272 straipsnio 1 dalyje numatytus neteisėtus valstybės institucijos pareigūnų veiksmus, lemiančius valstybės civilinės atsakomybės atsiradimą. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su neteisėtų veiksmų konstatavimu, nėra, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisakys.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Pažymėtina, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012, A858-1894/2012, A143-642/2013 ir kt.).

Aptariamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, nurodo, jog dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų ir jis patyrė psichologines, dvasines kančias, turėjo pakęsti žeminimą, tyčiojimąsi ir įžeidinėjimą, pakenkta pareiškėjo reputacijai, taip pat kad dėl pareigūnų veiksmų buvo priverstas rašyti pasiaiškinimą, kreiptis į teismą, eikvoti laiką, protines ir emocines sąnaudas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjimu atveju nėra pagrindo netikėti, jog nustatyti neteisėti valstybės institucijos pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir tam tikrus nepatogumus. Tačiau sprendžiant, ar patirta neturtinė žala atlygintina pinigais, pažymėtina, kad nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai – reikalavimas pareiškėjui vykti planiniu konvojumi, nepamaitinus jo pietumis ir neaprūpinus sausu daviniu, dėl kurio pareiškėjas teigia patyręs pažeminimą ir dvasines kančias, truko neilgai. Kaip nustatyta, pareiškėjui atsisakius vykti planiniu etapu, jis buvo sugrąžintas į kamerą ir jam buvo atnešti pietūs, ir tik po to pareiškėjas buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Dėl už minėto reikalavimo nevykdymą bei priešgyniavimą pareiškėjui skirtos drausminės nuobaudos – teisės gauti perduodamus daiktus ar banderoles su spauda atėmimo vienam mėnesiui – pareiškėjo patirti nepatogumai taip pat nelaikytini intensyviais ir ilgalaikiais bei žymiais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prieš pat nuobaudos skyrimą, 2011 m. kovo 12 d. ir 2011 m. kovo 14 d. gavo siuntinius, vėliau siuntinį gavo tik 2011 m. gegužės 10 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui nuo skirtos nuobaudos termino pabaigos (b. l. 64). Byloje nėra duomenų, kad nuobaudos galiojimo laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. balandžio 18 d. pareiškėjui būtų buvę bandoma perduoti siuntinių. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo teisės pažeidimo fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemonė.

Pastebėtina, kad nors nurodytą neturtinės žalos dydį pareiškėjas iš esmės sieja ir su kreipimusi į teismą dėl skirtos drausminės nuobaudos, laiko, protinių ir emocinių sąnaudų eikvojimu ir pan., dėl to galimai atsiradę neigiami veiksniai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su neteisėtais atsakovo veiksmais, o yra susiję su administracinės bylos procesu.

Dėl pareiškėjo argumento, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, jog pripažįsta teisės pažeidimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, taigi atskiros sprendimo dalys šiuo atveju nevertintinos atsietai viena nuo kitos. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nagrinėjamu atveju aiškiai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra, dėl ko jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas nemotyvuotas, nenurodytos aplinkybės, kurios turėtų būtų nustatinėjimo administracinę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme nėra poreikio pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ar vertinti naujas aplinkybes, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, todėl nėra jokio pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė