2016-11-14 Nr. AB-21526-3-61-3-03911-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2030-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03911-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 5PM190415, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1A-203 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. S-121 (7-122/2015).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose atsakovai vadovaujasi Tarybos 1992 m. spalio 12 d. Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiu Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), tačiau jame skolininko prievolė siejama su jo kalte. Pareiškėjo nuomone, jis yra laikomas skolininku nepagrįstai, nes nebuvo atsakingas nei už prekių pristatymą į muitinę, nei už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą, nematė, kada ir kaip krovinys su cigaretėmis kirto valstybės sieną, nežinojo jų kiekio bei asmenų, kurie su cigaretėmis kirto sieną, kontrabandinių cigarečių neįsigijo, o nusikalstamoje veikoje teismas jam priskyrė padėjėjo vaidmenį. Kontrabandinės cigaretės į apyvartą nepateko, todėl reikalavimas mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir akcizų mokestį neturi nei teisinio, nei loginio pagrindo. Nurodė, kad už tą pačią priešingą teisei veiką du kartus pritaikytos materialinės atsakomybės poveikio priemonės: 6 287 Eur bauda ir 87 301 Eur suma muitinei. Taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokykla įpareigojo iki 2015 m. liepos 31 d. atlyginti visas su pareiškėjo mokymu susijusias išlaidas, t. y. 5 179,61 Eur. Tai prieštarauja Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nustatytam non bis in idem (už tą patį nusikaltimą negalima bausti du kartus) principui. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta 98 767,61 Eur sankcija prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams, yra nepakeliama atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir jį sužlugdys.

Atsakovas Muitinės departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 (toliau – ir baudžiamasis įsakymas) nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju, sudarė sąlygas ir padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, todėl jame konstatuotos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos.

Ginčo cigaretės buvo sulaikytos atliekamos kratos metu Šalčininkų m., Vytauto g. 13, namo kieme esančiame garaže bei automobilyje VW Sharan, kaip kirtusios Bendrijos išorės sieną jau už pirmosios muitinės įstaigos ir nebuvusios pristatytos į šią įstaigą. Laikytina, kad į Bendrijos muitų teritoriją prekės buvo įvežtos neteisėtai, nesilaikant Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatų, už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.

Šio straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję, arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad būtų pripažintas skolininku. Teiginys, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas draudimo bausti du kartus už tą patį nusikaltimą principas, nepagrįstas, nes baudžiamojoje byloje jam buvo paskirta bauda, konfiskuotos cigaretės, muitinė įregistravo mokestinę prievolę, o įstatymais nustatyti mokesčiai nėra priskiriami baudžiamosios sankcijos rūšiai.

Muitinės departamentas pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę muitinei, o aplinkybė, kad ginčo cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir vykdant įsiteisėjusį baudžiamąjį įsakymą buvo sunaikintos, skolos muitinei nepanaikina. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, o šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos.

Todėl, atsakovo nuomone, skundžiami Kauno TM, Muitinės departamento ir MGK sprendimai teisėti ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TM nurodė, kad skundžiamą 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 5PM190415 priėmė vadovaudamasi nustatytais juridiniais faktais baudžiamojoje byloje, kur pareiškėjas savo kaltę pripažino visiškai. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, pareiškėjas kartu su veikusiais kitais asmenimis laikomas solidariu skolininku muitinei. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai, tampa solidariais skolininkais muitinei ir nereikalaujama, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Tai, kad prekės nepateko į apyvartą, buvo konfiskuotos ir sunaikintos, prievolei mokėti akcizus įtakos neturi. Kauno TM nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo pažeistas non bis in idem principas, nes bauda, reikalavimas grąžinti mokymo išlaidas neturi nieko bendra su mokestine prievole valstybei.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo kontrabandos ir muitinės apgaulės nusikaltimų padaryme kaip padėjėjas, t. y. būdamas valstybės tarnautoju nepranešė apie vykdomą nusikalstamą veiką ir taip padėjo nusikaltimo vykdytojams nusikaltimą daryti. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas, nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau, veikdamas organizuotoje grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją. Taigi pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką įvykdyta pirmoji (objektyvi) sąlyga, t. y. pareiškėjas dalyvavo įvežant prekes. Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad žinojo apie neteisėtai įvežamas prekes, nors teigia, kad apie nusikalstamą veiką pranešti bijojo. Todėl pagrįstai įvertinta, kad nagrinėjamu atveju įgyvendinta Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrojoje įtraukoje nustatyta subjektyvioji sąlyga, t. y. pareiškėjas sąmoningai dalyvavo neteisėtai įvežant prekes. Teismo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku.

Teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog Muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Kaip teisingai nustatė Kauno TM, Muitinės departamentas ir MGK, iš įsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad nagrinėjamu atveju neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje, o paimtos iš jų laikymo vietos – Šalčininkų m., Vytauto g. 13, esančio garažo ir automobilio. Todėl tai, kad prekės buvo sulaikytos ir sunaikintos, nelemia skolos muitinei išnykimo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pagrindu.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis numato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu. Vadinasi, skundžiamu Kauno TM sprendimu pareiškėjui pagrįstai apskaičiuoti akcizų ir PVM delspinigiai, skaičiuojami laikotarpiu nuo neteisėto prekių įvežimo iki Kauno TM sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti teisingai, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96–98 straipsnių nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pritaikytos teisinės atsakomybės rūšys yra skirtingos. Be to, pareiškėjui baudžiamoji atsakomybė pritaikyta ne tik už ekonominio pobūdžio nusikalstamą veiką, bet ir už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas), o tai reiškia, kad atsakomybė pritaikyta už skirtingus pažeidimus ir kad skundžiamais šioje administracinėje byloje sprendimais pareiškėjas negali būti laikomas nubaustu antrąkart už tą patį teisės pažeidimą. Pareiškėjui keliamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklos 5 179,61 Eur mokymosi išlaidų atlyginimo reikalavimas yra sutartinė prievolė, kuri neturi nieko bendro su kriminalinio pobūdžio sankcija Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme. Todėl, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeistas non bis in idem principas. Pareiškėjo argumentą, kad paskirta sankcija, kuri bendrai sudaro 98 767,61 Eur, yra nepakeliama, prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams ir jį sužlugdys, teismas vertino kaip nepagrįstą. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad sąmoningai nedalyvavo įvežant prekes, nes nematė, kada krovinys su cigaretėmis kirto valstybės sieną, nežinojo jų kiekio bei asmenų, kurie su jomis kirto valstybės sieną. Pažymi, kontrabandinės cigaretės į apyvartą nepateko, todėl reikalavimas mokėti PVM ir akcizų mokesčius akivaizdžiai nepagrįstas. 87 301 Eur dydžio mokestinė prievolė skirta neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo tik padėjėjas nusikalstamoje veikoje, nes ši prievolė lygiavertė ir kontrabandą organizavusiems bei vykdžiusiems asmenims, kurie jos taip pat nėra įvykdę. Nepanaikinus minėtos mokestinės prievolės pareiškėjui, jis finansiškai sužlugs, kadangi gauna tik 245,29 Eur mėnesinį atlyginimą, kitų pajamų ir turto neturi.

Atsakovas Muitinės departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė išieškotina solidariai, todėl pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti tik ¼ prievolės dalies. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas materialinės teisės normomis, priimtas vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinus turimus įrodymus bei išnagrinėjus faktines tiek baudžiamosios, tiek administracinės bylos aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad mokestinė prievolė nėra baudimas, jos vykdymas yra privaloma fiskalinė priemonė nepriklausomai nuo asmens vaidmens nusikalstamos veikos padaryme, kai dėl minėtos nusikalstamos veikos atsiranda tokia mokestinė prievolė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 5PM190415, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1A-203 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-121 (7-122/2015) panaikinimo.

Kauno TM sprendimu pareiškėjas buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei ir muitinėje įregistruota solidari mokestinė prievolė pareiškėjui – 4 080 Eur muito mokestis, 61 144 Eur akcizų mokestis, 15 185 Eur pridėtinės vertės mokestis, 5 521 akcizų mokesčio delspinigiai, 1 371 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai – kurią skolininkai įpareigoti sumokėti. Muitinės departamento sprendimu ir MGK sprendimu Kauno TM sprendimas buvo patvirtintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu Kauno TM, Muitinės departamento ir MGK pareiškėjo sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 83–84) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą (b. l. 1–3) tenkinti. Taigi pareiškėjas teisėtumo aspektu ginčija Kauno TM, Muitinės departamento ir MGK sprendimus, kuriais patvirtinta, kad pareiškėjas skolą muitinei įpareigotas sumokėti pagrįstai, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija apskaičiuotos muitinei skolos sumos dydžio visiems solidariems skolininkams pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 (b. 1. 28–44) pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas ir nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (kontrabanda), pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (muitinės apgaulė) kaip padėjėjas bei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas).

Minėtame baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad pareiškėjas, veikdamas su kitais asmenimis, 2014 m. birželio 2 d. laikotarpiu nuo 16.20 val. iki 19 val. neišeidamas iš atraminio punkto Nr. 1, esančio Šakalinės k. Šalčininkų r., prie valstybės sienos, būdamas valstybės tarnautoju, sudarė sąlygas bei padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis (t. y. cigaretėmis), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas pats betarpiškai neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų, tačiau būdamas valstybės tarnautoju ir turėdamas tam galimybes, matė, kad vykdoma nusikalstama veika, tačiau nėjo iš atraminio punkto sulaikinėti nusikalstamą veiką vykdančių asmenų, nes buvo išsigandęs, bijojo, nieko neinformavo apie vykdomą nusikaltimą. Pareiškėjas savo kaltę pripažino visiškai, gailėjosi.

Tarybos 1992 m. spalio 12 d. Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatytame Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Kauno TM, vadovaudamasi baudžiamajame įsakyme nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai pripažino, kad cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką skolininkai muitinei laikomi ir bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Tam, kad asmuo būtų pripažintas skolininku pagal minėtą nuostatą reikia, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, kurių pirmoji yra objektyvi, t. y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t. y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Ministerie van Financiën prieš Merabi Papismedov ir kt., C-195/03, ECLI:EU:C:2005:131, 40 punktas; 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą byloje Oliver Jestel prieš Hauptzollamt Aachen, C-454/10, ECLI:EU:C:2011:752, 15 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, jog asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-662/2015). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrosios įtraukos taikymo prasme. Nustatyta, kad pareiškėjas nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau, veikdamas organizuotoje grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį, ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas konstatuoti pirmosios sąlygos buvimą nagrinėjamu atveju.

Taip pat iš baudžiamojo įsakymo matyti, kad pareiškėjas prisipažino nusikaltimo padarymu, paaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes. Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad žinojo apie neteisėtai įvežamas prekes, nors teigia, kad apie nusikalstamą veiką pranešti bijojo. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra ir 202 straipsnio 3 dalies antrosios įtraukos subjektyvioji sąlyga, t. y. pareiškėjas sąmoningai dalyvavo neteisėtai įvežant prekes.

Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti pareiškėją muitinės skolininku, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąja įtrauka.

Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnis nustato, kad skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktas), o skola muitinei – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 punktas). Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d.) (toliau – ir PVM įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad importo PVM objektu yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalis numato, kad sumokėti importo PVM privalo importuotojas, o šio įstatymo 2 straipsnio 25 dalis nustato, kad importuotojas – tai asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos.

Akcizų įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d.). 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, o 12 dalyje nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju tenka importuotojui. Importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Kai akcizais apmokestinamos prekės importuojamos neteisėtai, prievolė mokėti akcizus tenka bet kuriam asmeniui, dalyvavusiam neteisėtai importuojant šias prekes.

Vadovaujantis minėtomis Bendrijos muitinės kodekso, PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo nuostatomis, konstatuotina, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės yra neteisėtai importuotos Lietuvos Respublikoje, akcizą ir importo PVM turi sumokėti asmenys, kurie pagal Bendrijos muitinės kodeksą laikomi asmenimis, turinčiais sumokėti importo skolą muitinei. Nagrinėjamoje byloje pripažinus pareiškėją skolininku muitinei, jis pripažintinas ir importo PVM bei akcizų mokesčio mokėtoju.

Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas numato, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Iš šios teisės normos matyti, kad lemiamą reikšmę jos taikymui turi aplinkybė, kad neteisėtai įvežtos prekės buvo (yra) sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje pateikta samprata „neteisėto įvežimo metu“ turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad prekių sulaikymas turi įvykti pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-250/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje, o paimtos iš jų laikymo vietos – Šalčininkų m., Vytauto g. 13, esančiame garaže ir automobilyje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad aplinkybė, jog neteisėtai įvežtos prekės (cigaretės) į apyvartą nepateko, nėra pagrindas pripažinti pareiškėjo skolą muitinei išnykusia. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad reikalavimas mokėti importo PVM ir akcizų mokesčius akivaizdžiai nepagrįstas, nes neteisėtai įvežtos prekės nepateko į apyvartą, yra neteisingas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul prieš Finanzlandesdirektion für Oberösterreich, C-414/02, ECLI:EU:C:2004:551, 31 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-840/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas nuteistas baudžiamojoje byloje dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizinių prekių – cigarečių – kartu su kitais asmenimis, todėl pagrįstai pripažinta, kad jo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo pareiškėjo vaidmens darant nusikalstamą veiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011 išaiškinta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem (už tą patį nusikaltimą draudimas bausti du kartus) principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas).

Pažymėtina, kad pareiškėjui skundžiamais Kauno TM, Muitinės departamento ir MGK sprendimais buvo priskaičiuotos tik muito ir mokesčių sumos bei jų delspinigiai. Mokestinė atsakomybė, t. y. bauda, pareiškėjui nagrinėjamu atveju nebuvo taikyta.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklos reikalavimas pareiškėjui atlyginti 5 179,61 Eur mokymosi išlaidų yra sutartinė prievolė, kuri neturi nieko bendro su kriminalinio pobūdžio sankcija Konvencijos prasme, o paties šio reikalavimo pagrįstumas negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir non bis in idem principo taikymo kriterijus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeistas non bis in idem principas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sunki finansinė pareiškėjo padėtis negalėjo būti pagrindas ginčijamais sprendimais pareiškėją nepripažinti skolininku muitinei ar įpareigoti jį sumokėti mažesnę skolos muitinei sumą. Pabrėžtina, kad pareiškėjo atleidimo nuo mokestinės prievolės ar jo sumažinimo klausimas gali būti sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui padavus atitinkamus prašymus mokesčių administratoriui.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Kauno TM, Muitinės departamento ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė