2025-02-26 Nr. AB-3564-3-61-3-05479-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1325-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05479-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis M. K. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 24S213879, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760333520 (toliau – ir LLG), galiojantį iki 2026 m. vasario 13 d., nes: (i) duomenys, kuriuos pateikė užsienietis norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; (ii) užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; (iii) nutraukta darbo sutartis su užsieniečiu.

3. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

3.1. Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą, nes nesuteikė pareiškėjui galimybės per protingą terminą pateikti savo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, taip pat turėjo apklausti pareiškėją, tokios pozicijos, be kita ko, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Pareiškėjui buvo įteiktas Migracijos departamento Sprendimas, todėl jis negalėjo išreikšti savo pozicijos dar prieš priimant Sprendimą ir dėl to buvo priverstas kreiptis į teismą.

3.2. Pareiškėjas apie tai, kad yra atleistas iš darbo sužinojo tik po to, kai gavo Migracijos departamento Sprendimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas tariamai nedirbo ir neturėjo pragyvenimui skirtų lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, sužinojęs apie nurodytas aplinkybes, paruošė skundą Valstybinei darbo ginčų komisijai (toliau – ir Darbo ginčų komisija) dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo ir jam pilnai neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Darbo ginčų komisijoje priimtas sprendimas bus reikšmingas nagrinėjamai bylai, kadangi Migracijos departamento Sprendimas iš esmės yra grindžiamas pareiškėjo atleidimu iš darbo ir netinkamai jam mokėtu darbo užmokesčiu.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Atsakovas 2024 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui LLG Lietuvos Respublikoje darbo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Biastera“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu. Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje ir nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjui po LLG išdavimo tik 2 kartus buvo išmokėtas pareiškėjo prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti vieno mėnesio darbo užmokestis – 850 Eur. Pareiškėjui 2024 m. gegužės ir rugsėjo mėnesiais (2 mėn.) buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis pareiškėjo prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytą užmokestį (924 Eur), 2024 m. kovo, balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais (iš viso 4 mėn.) – ženkliai mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) (138,60–602,61 Eur), o 2024 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas buvo atleistas, išmokėjus jam 503,89 Eur išmoką.

4.2. Atsakovas tyrimo metu, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. vykdo individualią veiklą. Atsižvelgęs į tai, kad, pareiškėjas pradėjo vykdyti individualią veiklą ir per visą darbo laikotarpį Bendrovėje tik 2 kartus jam buvo išmokėtas darbo užmokestis, nurodytas prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte, 2024 m. rugsėjo 17 d. buvo nutraukta su pareiškėju darbo sutartis, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio nuostatas neatitinka tikrovės.

4.3. Atsakovas įvertinęs pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad pareiškėjui 2022 m. sausio 28 d. buvo išduotas pirmasis leidimas laikinai gyventi, o 2024 m. vasario 13 d. išduotas šiuo metu turimas leidimas laikinai gyventi; pareiškėjas nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. buvo įdarbintas UAB „New capital group“, tačiau šioje bendrovėje faktiškai nedirbo 4 mėnesius (nuo 2022 m. gegužės 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 27 d.), nes jam nebuvo mokamas darbo užmokestis; nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas dirbo Bendrovėje; nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2023 m. lapkričio 9 d. vykdė individualią veiklą ir nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. vėl vykdo individualią veiklą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių santykių bei šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

4.4. Įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos priimant skundžiamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjui nemokamo darbo užmokesčio ar darbo sutarties nutraukimo. Pagal LVAT praktiką, galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Užsieniečio apklausa pagal teismų praktiką taip pat nėra privaloma. Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys buvo pakankami Sprendimui priimti. Kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatyme įtvirtintų kriterijų, Migracijos departamentas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą LLG.

4.5. Pareiškėjui LLG, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Atsakovas būtent šiuo pagrindu išdavė pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui, negavus nustatyto dydžio darbo užmokesčio (mažiausiai 1 MMA) ir nutraukus darbo sutartį išnyko pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas LLG. Pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis dėl naujo LLG išdavimo.

4.6. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nagrinėjamu atveju priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuris yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, motyvai aiškūs ir pakankami.

5. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 5 d. pateikė teismui prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, jame nurodydamas, kad pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo iš darbo bei darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisijai pripažinus neteisėtu pareiškėjo atleidimą iš darbo ir priteisus jam priklausantį darbo užmokestį, šios aplinkybės turės tiesioginės įtakos šiai bylai išnagrinėti. Pasikeitus duomenims, neginčijamai pasikeistų ir esminės aplinkybės, turėjusios reikšmės Migracijos departamento Sprendimui priimti.

6. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 7 d. pateikė teismui nuomonę dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinę bylą, kuriame nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas 2024 m. rugsėjo 20 d., t. y. po to, kai patikrinus VSDFV informacinės sistemos duomenis paaiškėjo, kad buvo nutraukta darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Biastera“ ir tik 2 mėnesius iš 6 buvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas, o kitus 4 mėnesius, ženkliai mažesnis negu MMA (138,60–602,61 EUR) darbo užmokestis. Migracijos departamentas pažymėjo, jog Darbo ginčų komisijoje priimtas sprendimas neturės įtakos šiai administracinei bylai, kadangi Sprendimas buvo priimtas remiantis tuo metu turimais duomenimis, o tuo atveju, jeigu Darbo ginčų komisijoje būtų priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, tai nepakeistų faktų, kad pareiškėjas 4 mėnesius negavo pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo nutraukta su juo darbo sutartis.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo pozicijas dėl administracinės bylos sustabdymo, netenkino pareiškėjo prašymo, motyvuodamas tuo, jog Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas negavo numatytu laikotarpiu pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo nutraukta su juo darbo sutartis, t. y. teismas įvertino duomenis, kurie buvo aktualūs Sprendimo priėmimo metu. Teismas vertino, jog nepriklausomai nuo to, kokia bus tarp pareiškėjo ir darbdavio kilusio ginčo baigtis ir Darbo ginčų komisijos sprendimas, nusprendė, kad nėra pagrindo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti pagal darbo sutartį UAB „Biastera“, 2023 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą, kuriuo Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui vieno mėnesio darbo užmokestį – 850 EUR. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dėl darbo UAB „Biastera“. 2024 m. vasario 13 d. pareiškėjui buvo išduotas LLG. Pareiškėjas dirbo Bendrovėje nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 17 d. Migracijos departamentas nustatęs, kad per darbo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjui tik 2 kartus buvo išmokėtas pareiškėjo prašyme nurodytas ir Bendrovės tarpininkavimo rašte numatytas mokėti vieno mėnesio darbo užmokestis, buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą LLG. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu apskundė jį teismui.

10. Teismas įvertino ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir sutiko su atsakovu, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas vykdo individualią veiklą, jam per visą darbo laikotarpį Bendrovėje tik 2 kartus buvo sumokėtas darbo užmokestis, nurodytas prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte, ir, kad 2024 m. rugsėjo 17 d. su juo buvo nutraukta darbo sutartis, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo deklaruojamas tikslas dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas neatitinka tikrovės. Teismas išaiškino, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį. Pareiškėjui LLG buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, todėl pareiškėjui negavus nustatyto dydžio vieno mėnesio darbo užmokesčio ir nutrūkus darbo santykiams, išnyko teisiniai pagrindai, kuriais remiantis pareiškėjui buvo išduotas LLG.

11. Teismas akcentavo, jog Įstatyme nenustatyta užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Ir nors pagal LVAT praktiką turi būti paisoma teisės būti išklausytam, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyti faktai buvo pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą LLG. Nagrinėjamu atveju nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga išklausyti pareiškėją prieš priimant Sprendimą prailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos, be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog neprieštarauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų, galinčių įtakoti priimto Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, veikė savo kompetencijos ribose, nepažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, o priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

12. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas buvo priimtas iš esmės perrašius atsakovo poziciją ir sutinkant su tokia pozicija. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas, teismas privalo ištirti įrodymus ir konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas, nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištyrus. Teismas tinkamai neįvertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, netyrė jo nurodytų aplinkybių. Teismas tik lakoniškai nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip gynybinė pozicija, nesigilino į bylos esmę, nesustabdė bylos nagrinėjimo iki bus priimtas sprendimas darbo byloje dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo ir netinkamai mokėto darbo užmokesčio.

15. Pareiškėjui nesuprantama, kaip atsakovas galėjo padaryti išvadą, o pirmosios instancijos teismas patvirtinti tokią išvadą, jog individualios veiklos įregistravimas gali būti laikomas pagrindu konstatuoti, jog asmens deklaruojamas tikslas dirbti Lietuvoje neatitinka tikrovės. Užsieniečiams nėra draudžiama įregistruoti individualią veiklą.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Migracijos departamentas, pakartodamas bylos aplinkybes, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog nesustabdžius bylos, tai turės įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Sprendimas yra priimtas tuo metu turimais duomenimis, o net ir pareiškėjui sulaukus palankaus sprendimo darbo byloje tai nepakeistų fakto, jog 4 mėnesius jis negavo reguliarių pajamų, kurių užtektų pragyventi Lietuvoje. Pareiškėjas, be kita ko, pateikė rašytinius paaiškinimus, ir informavo teismą, kad darbo byloje jau yra priimtas sprendimas – sudaryta taikos sutartis, todėl stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą dėl to, kad būtų priimtas sprendimas darbo byloje, būtų netikslinga.

18. Migracijos departamentas teigia, jog pagal LVAT praktiką, teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, taip pat nėra privaloma ir užsieniečio apklausa. Nagrinėjamu atveju pakako surinktų duomenų Sprendimui priimti.

19. Atsakovas laikosi pozicijos, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VAĮ ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeistas gero administravimo principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VAĮ ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas iš esmės perrašius atsakovo argumentus ir pritariant atsakovo pozicijai. Teismas nesustabdė administracinės bylos nagrinėjimo iki bus išnagrinėta darbo byla dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo ir neišmokėto darbo užmokesčio, neįvertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, netyrė jo nurodytų aplinkybių, todėl toks teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl netinkamai teismo atlikto faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų papildomai nekartodama, papildo juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reguliavimą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta pareiškėjo inicijuota byla dėl neteisėto atleidimo ir nesumokėto darbo užmokesčio Darbo ginčų komisijoje, nes pareiškėjo vertinimu, Darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas bus reikšmingas ir nagrinėjamai bylai.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 1-13 punktuose yra įtvirtinti bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindai. Pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punktą teismas gali sustabdyti bylos nagrinėjimą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylos nagrinėjimą sustabdyti yra būtina. Pabrėžtina, kad ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-476-520/2018, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-575/2019 ir kt.).

Teismas dėl bylos sustabdymo privalo spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-415/2018, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-740-602/2019 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo šalių ir pirmosios instancijos teismo pateiktas pozicijas dėl bylos sustabdymo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, vadovaudamasis tuo, kad Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui patvirtinti neturi reikšmės aplinkybės, kokia bus tarp pareiškėjo ir darbdavio kilusio ginčo baigtis ir kokį sprendimą priims Darbo ginčų komisija, nes šioje byloje yra vertinamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas ir jam įvertinti yra aktualios aplinkybės buvusios būtent šio Sprendimo priėmimo metu, o ne konstatuotos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. lapkričio 20 d. sprendime darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo nutraukta su juo darbo sutartis, sudarė savarankišką pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą LLG ir Darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas nepakeistų šio vertinimo. Be to, administracinės bylos nagrinėjimo nebūtų tikslinga stabdyti po pareiškėjo 2024 m. gruodžio 2 d. gautų rašytinių paaiškinimų ir Darbo ginčų komisijos pateikto sprendimo, nes jau 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimu buvo patvirtinta tarp pareiškėjo ir darbdavio sudaryta taikos sutartis, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl administracinės bylos sustabdymo atmetami kaip nepagrįsti.

28. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nustačius, kad: (i) duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; (ii) užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; (iii) nutraukta darbo sutartis su užsieniečiu.

29. Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, be kita ko, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

31. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur).

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Biastera“ pagrindu, pareiškėjas šioje Bendrovėje dirbo nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 17 d., tačiau jam per visą darbo Bendrovėje laikotarpį tik 2 kartus (2024 m. gegužės ir birželio mėn.) buvo sumokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte ir pareiškėjo prašyme nurodytas mokėti vieno mėnesio darbo užmokestis, t. y. 924 Eur, kitais mėnesiais (2024 m. vasario, kovo, balandžio, liepos, rugpjūčio mėn.) pareiškėjui buvo mokamas nuo 138,6 Eur iki 602,61 Eur vieno mėnesio darbo užmokestis, o 2024 m. rugsėjo mėn. išmokėta 503,89 Eur atleidimo išmoka. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2481-822/2024), konstatuota, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, jog pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas vieno mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, nustatytų leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas.

34. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (išskyrus 2 kartus) nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

35. Tačiau, įvertinus aptartas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nors atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bet padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

36. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto skundžiamame Sprendime atsakovas turėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad skundžiamas Sprendimas nepagrįstai buvo grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (šiuo atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas būtų tinkamas Sprendimo teisinis pagrindas). Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl atsakovo padarytos teisės taikymo klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, skundžiamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitu tinkamu teisiniu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).

37. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad jais iš esmės yra pakartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių pasisakyta tikrinamame teismo sprendime, todėl tokio pobūdžio argumentai apeliacine tvarka pakartotinai nenagrinėjami, kaip neturintys esminės reikšmės bylos baigčiai.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovo priimtu Sprendimu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai dėl to, jog buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėjui ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė