2019-05-08 Nr. AB-12025-3-61-3-03164-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-485-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03164-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas I. P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) išnagrinėti jo 2016 m. liepos 7 d. prašymą ir pateikti į jį atsakymą Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nustatyta tvarka ir laikantis jose nustatytų reikalavimų, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba), prašydamas suteikti jam advokatą atstovauti jo interesams Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-6889-789/2016, tačiau su Tarnybos paskirtu advokatu iki šiol negali susisiekti. Tuomet kreipėsi į atsakovą, prašydamas įpareigoti Tarnybą suteikti jam kitą advokatą. Teisingumo ministerija į jo kreipimąsi atsakė 2016 m. liepos 28 d. raštu Nr. (1.23)7R-5929 (toliau – ir Raštas), kuriuo jam buvo paskirtas kitas advokatas.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis neprašė atsakovo Rašte rašyti apie ūkinį pastatą. Pareiškėjo teigimu, gali būti, kad atsirašantieji „pasiklydo“, nes iš centrinio registratoriaus gavo „naujus duomenis“, t. y. situacijos planą, kurį parengė, pasirašė ir pateikė kaimynas E. R., siekiantis sumenkinti ir diskredituoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-482/2013.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tvorą t(8) ir nuosavybės teises į ją. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu jo prašymą tenkino, tačiau kaimynas E. R. pateikė skundą Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau – ir Komisija), prašydamas panaikinti minėtą sprendimą. Komisija kaimyno skundą tenkino. Pareiškėjas Komisijos sprendimą apskundė teismui. LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-482/2013 Komisijos sprendimą panaikino. LVAT atsižvelgė į UAB „Prospectus“ parengtą planą ir paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad tvora t(8) yra daugiau kaip 70 cm nutolusi nuo 3I1/p sienos. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Žemės tvarkymo departamentas 2007 m. spalio 12 d. raštu Nr. 20-740 „Dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ informavo, kad 2007 m. birželio 19 d. prašymą buvo perdavęs nagrinėti VAVA Teisės departamentui, kurio pateiktą išvadą pateikė kaip minėto prašymo išnagrinėjimo rezultatą. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės numato, kad asmens prašymus valstybės tarnautojai privalo nagrinėti vadovaudamiesi pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir „vieno langelio“ principais.

5. Pareiškėjas pateikė teismui raštą, kuriame išdėstė aplinkybes, susijusias su jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu (sandėliuku (identifikacinis Nr. 3I1/p) ir tvora bei jos tęsiniu – pertvara (identifikacinis Nr. t(8)), taip pat aplinkybes apie įvykusius teismo procesus dėl minėto nekilnojamojo turto, pateikė laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2013 m. viešojo administravimo subjektų bei teismų priimtus sprendimus.

6. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjas skunde dėsto aplinkybes, susijusias su nekilnojamuoju turtu. Tačiau Teisingumo ministerija neturi įgalinimų spręsti klausimų dėl nekilnojamojo turto įregistravimo. Iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kokius reikalavimus turėtų išspręsti Teisingumo ministerija, nes pateiktame skunde nurodyti dokumentai, kurių atsakovas negali nei pakeisti, nei panaikinti. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sudaro Tarnyba, kuri kontroliuoja ir šių sutarčių vykdymą. Atsakovas neturi įgalinimų priimti sprendimus dėl advokatų veiksmų ar sprendimus, susijusius su teismuose jau išspręstais ar sprendžiamais klausimais. Teisingumo ministerija Rašte paaiškino pareiškėjui, kokių veiksmų jis turėtų imtis, jeigu jo netenkina paskirtasis advokatas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Teisingumo ministerijai 2016 m. liepos 7 d. prašymą, kuriame išdėstė argumentus dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos bei advokato E. K. veiksmų. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė įvairius savo paklausimus, prašymus valstybės institucijoms, aplinkybes, susijusias su įvairių bylų nagrinėjimu teismuose. Atsakovas Rašte pareiškėjui nurodė, kad jis neturi įgalinimų priimti sprendimų dėl advokatų veiksmų ar sprendimų, susijusių su teismuose jau išspręstais ar sprendžiamais klausimais.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį, konstatavo, kad jis negali būti kvalifikuojamas kaip skundas ar pranešimas VAĮ taikymo prasme, o turi būti laikomas prašymu. Teismas taip pat konstatavo, kad jo turinys yra neaiškus, jis sudarytas iš iškarpytų spausdinto teksto fragmentų, papildytų ranka rašytais, įvairių planų, teismų procesinių dokumentų, valstybinių institucijų dokumentų ir kitokio pobūdžio fragmentais. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė įvairius savo paklausimus, prašymus valstybės institucijoms, aplinkybes, susijusias su įvairių bylų nagrinėjimu teismuose, tačiau aiškiai neįvardijo prašymo esmės. Pirmame ir antrame prašymo lapuose pareiškėjas dėstė aplinkybes dėl Tarnybos ir advokato E. K. veiksmų. Teisingumo ministerija Rašte nurodė aplinkybes dėl pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą ir jos veiksmų suteikiant pareiškėjui advokatą. Teisingumo ministerija Rašte nurodė, kad, nagrinėdama pareiškėjo 2016 m. liepos 7 d. prašymą, ji kreipėsi į Tarnybą, kuri dėl šios priežasties paprašė advokato E. K. pateikti informaciją apie pareiškėjui teikiamos antrinės teisinės pagalbos aplinkybes. Teisingumo ministerija Rašte taip pat nurodė, kad Tarnyba nėra gavusi iš pareiškėjo jokių nusiskundimų, bei išaiškino, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą dėl jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimo.

11. Teismas iš pareiškėjo prašymo nuo trečio iki trylikto lapų turinio nustatė, kad juose pareiškėjas nenuosekliai dėstė aplinkybes dėl sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įterpė su nurodytu nekilnojamuoju turtu susijusių institucijų ir teismų skirtingų laikotarpių dokumentus ir atskirus jų fragmentus. Teisingumo ministerija Rašte nepasisakė dėl minėtų aplinkybių. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas šioje dalyje suformuluotas painiai, į nurodytas aplinkybes atsakyti iš esmės neįmanoma.

12. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, kad Teisingumo ministerija VAĮ taikymo prasme tinkamai įvertino pareiškėjo kreipimosi turinį, jį išnagrinėjo ir į jį atsakė. Teisingumo ministerijos Rašte pareiškėjui buvo pateikta informacija jo prašyme nurodytais klausimais, į kuriuos Teisingumo ministerija turi atsakyti pagal jai suteiktą kompetenciją. Pareiškėjo teisė į tinkamą jo prašymo išnagrinėjimą nebuvo pažeista, todėl nebuvo pagrindo panaikinti ginčijamą Raštą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidus materialiosios ir procesinės teisės normas. Atsakovas jo prašymą išnagrinėjo netinkamai, ginčijamo Rašto ir kitų jo teiktų dokumentų nėra byloje, Raštas yra prieštaringas, nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis, nenurodyta, kuri jo prašymo dalis išnagrinėta, nepagrįstai atmesti sovietmečio dokumentai. Pareiškėjas teigia, kad prašyme atsakovui nurodė ne tik aplinkybes dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, bet ir aplinkybes dėl ilgamečių ginčų tarp bendraturčių ir su institucijomis dėl nekilnojamojo turto.

15. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinio skundo papildymą, pateikdamas įvairių dokumentų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, ir pažymi, kad ginčijamam Tarnybos 2017 m. rugsėjo 14 d. raštui Nr. (2.2)NO-2-6827 turi būti skirtas atitinkamas dėmesys. Šiuo raštu pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti paskirtą advokatą kitu, nes pasibaigė sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta teikti pareiškėjui teisinę pagalbą, galiojimo terminas.

16. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 28 d. rašto Nr. (1.23.)7R-5929 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 9–10), teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjo vertinimu, šiuo Raštu Teisingumo ministerija netinkamai išnagrinėjo jo 2016 m. liepos 7 d. prašymą (b. l. 83–95), todėl turėtų būti įpareigota tai padaryti laikantis teisės aktų reikalavimų ir pateikti atitinkamą atsakymą.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismo sprendimas yra grindžiamas prieštaringais motyvais, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, o tikrindamas atsakovo Rašto teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus.

22. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 9–12 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad Teisingumo ministerija ginčijamame Rašte, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, tinkamai atsakė į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes dėl kreipimosi į Tarnybą bei jos veiksmų suteikiant pareiškėjui advokatą. Dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, vertintina, jog nesant suformuluotų aiškių reikalavimų ar prašymų šiuo aspektu nėra galimas ir konkretaus bei aiškaus atsakymo priėmimas, ką teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra tiek ginčijamas raštas, tiek kiti pareiškėjo teikti dokumentai. Tuo tarpu Tarnybos 2017 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. (2.2)NO-2-6827 nėra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas, taip pat nėra su juo susijęs, jis buvo priimtas jau priėmus Teisingumo ministerijai ginčijamą Raštą, todėl nėra jokio pagrindo jį vertinti ir dėl jo pasisakyti.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan Milda Vainienė