2020-12-02 Nr. AB-22685-3-61-3-03118-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1925-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03118-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjui), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. liepos 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kurios žeidė pareiškėjo garbę ir orumą. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose su dar 2–4 asmenimis, todėl jose nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Kamerose trūko erdvės judėti, buvo tvanku, todėl pareiškėjas patyrė gilų sukrėtimą, jam sutriko miegas. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl pareiškėjas jautė nemalonius kvapus ir nepatogumus ir kai tualetu naudojosi pats, ir kai juo naudojosi kiti asmenys. Pareiškėjo teigimu, kai kuriose kamerose nebuvo darytas remontas, nuo lubų krito tinkas, buvo akivaizdžiai matomas grybelio pažeistas paviršius. Lukiškių TI-K kamerų negalima vėdinti per langus, kai lauke lyja, būna šalta arba karšta.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

5. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami langų stiklus, klozetus ir net sanitarinio mazgo sieneles, todėl suremontuotas kameras neretai tenka iš naujo remontuoti.

6. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui.

7. Atsakovo atstovas tvirtino, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti nuo 2017 metų Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovo atstovas išvardino kameras, kuriose sanitarinio mazgo įėjimas uždengtas užuolaida ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas kaip kabina. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai pritaikyti vėdinimui.

8. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 96 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

11. Nustatęs, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. kovo 27 d., teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo šios dienos iki 2017 m. liepos 10 d. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs bylos duomenis apie kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, plotą ir juose gyvenusių asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad nei nacionalinių teisės aktų, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) atsakovo atstovas nepažeidė.

12. Byloje iš atsakovo atstovo paaiškinimų buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kameroje Nr. 254, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, įrengta atskira sanitarinio mazgo kabina su durimis, o kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengti sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

13. Teismas pažymėjo, kad nors pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, tačiau akcentavo, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą.

14. Bylos duomenimis pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 122, 254, 262, 309, 379, 380 bei I-oje sekcijoje. Atsakovo atstovo pateikti įrodymai patvirtino, jog užuolaidos buvo įrengtos kamerose Nr. 122, 309, 379 ir 380, o kameroje Nr. 254 įrengta atskira sanitarinio mazgo kabina su durimis; ūkio būrio I-oje sekcijoje, kurioje ginčo laikotarpiu taip pat gyveno pareiškėjas, tualetas įrengtas atskiroje patalpoje.

15. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 74 paras (2017 m. balandžio 24 d., nuo 2017 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. liepos 10 d.) buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, taip pat kameroje Nr. 254, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpos kabina ir I-oje sekcijoje (ne kamerų tipo patalpa) sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje. Teismo vertinimu, likusias 32 paras (nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. balandžio 23 d., 2017 m. balandžio 25–28 d.) Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos arba buvo laikomas vienas kamerose, kuriose nebuvo įrengta užuolaida.

16. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 32 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį sąlygomis.

17. Išanalizavęs kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl nemalonaus kvapo kameroje, nepakankamo vėdinimo, gyvenamųjų patalpų būklės ir švaros, teismas nepripažino jų pagrįstais ir nenustatė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjas minėtus trūkumus nurodė abstrakčiai ir nekonkretizavo. Nenustatęs, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kurios būtų galėjusios patikrinti pareiškėjo nusiskundimus, teismas nurodė, kad atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad didžiąją skundžiamo laikotarpio dalį pareiškėjas buvo kalinamas ne kameroje, o I-oje sekcijoje, kurioje atliktas remontas, todėl patalpa buvo tvarkinga.

18. Išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (32 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 8 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

19. Atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 96 Eur ir šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės atstovo.

III. 20. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Apeliaciniame skunde pakartojami argumentai dėl sanitarinių mazgų įrengimo Lukiškių TI-K kamerose, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde aptariami valstybės civilinės atsakomybės kilimo pagrindai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K buvo įrengti laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Neturtinė žala, kaip ji suprantama pagal CK 6.250 straipsnį, yra ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas poveikis, o pakankamai intensyvūs veiksniai. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė fakto, kad dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų jam kilo neturtinė žala, nors tokia pareiga tenka pareiškėjui, kaip ir pareiga pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ir pan. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų neva jam padarytą žalą. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją kalinant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. liepos 10 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 32 dienas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, sprendė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis buvo pažeista ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 96 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus PN, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos fakto ir dydžio.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

28. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus įrodymus ir paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų įrengimo konkrečiose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, konstatavo, kad 32 paras (nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. balandžio 23 d. (t. y. kamerose Nr. 122 ir Nr. 262), taip pat 2017 m. balandžio 25–28 d. (t. y. kameroje Nr. 309)) Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos arba buvo laikomas vienas kamerose, kuriose nebuvo įrengta užuolaida.

30. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimu. Taigi byloje neteisėti valdžios institucijos veiksmai, pareiškėją laikant kamerose, kuriose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrina minimalaus kalinamo asmens privatumo jais naudojantis, laikytini įrodytais.

32. Atsakovo atstovas nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus, bei pagrindė galbūt patirtos neturtinės žalos dydį.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

34. Taigi, atsižvelgiant į nustatytą pažeidimą, dėl kurio pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

36. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012 ir kt.). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

37. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).

38. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 96 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

39. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė