2019-03-20 Nr. AB-6881-3-61-3-05540-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-3501-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05540-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3.; 12.10.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. S. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. ir V. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-207(7-206/2015); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, atsakovas, centrinis mokesčių administratorius) 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 68-138; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija, Kauno AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-277.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjos N. S. skundą atmetė.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

4. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, abu kartu – pareiškėjai) taip pat kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-207(7-205/2015); 2) VMI 2015 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 68-137; 3) Kauno apskrities AVMI 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-276.

5. Pareiškėjai paaiškino, kad Inspekcija, atlikusi jų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokos) patikrinimą, nustatė, jog jie vykdydami nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, gavo individualios veiklos pajamas, todėl papildomai priskaičiavo mokėtinus į biudžetą GPM, PVM sumas, PSD ir VSD įmokas. Paaiškino, kad žemė (duomenys neskelbtini) r., kuriame yra ginčo objektu tapę sklypai, pareiškėjui V. S. 1994 m. buvo grąžinta pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir pateko į planuojamą gyvenamąją teritoriją, kuri buvo numatyta Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Kauno rajono savivaldybės iniciatyva buvo privaloma žemę padalinti į sklypus, o pareiškėjai įsipareigojo šioje žemėje pastatyti gyvenamuosius namus savo artimiesiems. Gavę keturis statybos leidimus, pradėjo statyti keturis gyvenamuosius namus, kuriuos nebaigę statyti pardavė. Pabrėžė, kad tik dėl artimųjų ligos gyvenamųjų namų statybos buvo nutrauktos, o nebaigti statyti gyvenamieji namai buvo parduoti, siekiant grąžinti paskolą bankui. Pareiškėjai teigė, kad šių nekilnojamojo turto objektų pardavimas negali būti laikomas individualia veikla, nes tokiais veiksmais jie nesiekė gauti ekonominės naudos. Taip pat pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ) paveldėjimo būdu įgyto turto (žemės) pardavimas negali būti laikomas ekonomine veikla. Pareiškėjui V. S. nuosavybė buvo atkurta pagal notaro patvirtintą teisių perleidimo sutartį, o turto įsigijimo būdas negali būti siejamas su ekonominės naudos siekimu, nes toks turtas nėra GPM objektas ir jo pardavimas negali būti apmokestintas GPM.

6. Pareiškėjai teigė, kad jie individualios veiklos nevykdė, ekonominės naudos nesiekė, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai versliškumo ir veiklos tęstinumo požymių neturi. Todėl vietos mokesčių administratorius jiems nepagrįstai papildomai apskaičiavo mokesčius, o centrinis mokesčių administratorius ir MGK netinkamai išnagrinėjo jų skundus ir priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. VMI nurodė, kad šiuo atveju mokesčiai pareiškėjams apskaičiuoti patikrinimo metu nustačius, jog pareiškėjai vykdė nekilnojamojo turto pardavimo individualią veiklą, t. y. pareiškėjas V. S., įgijęs žemę pagal Atkūrimo įstatymą, pakeitė jos paskirtį ir dalį suformuotų sklypų pardavė, be to, gavęs statybos leidimus 4 namų statybai, paėmęs banko paskolą, pradėjo statyti gyvenamuosius namus, iš jų 2 pardavė nebaigtos statybos. Įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir pareiškėjų paaiškinimus, Inspekcija konstatavo, kad sutuoktiniai planavo gyventi (duomenys neskelbtini), o nekilnojamasis turtas buvo statomas siekiant jį pardavus gauti pajamų. Nekilnojamojo turto pardavimo pajamos buvo naudotos banko paskolos grąžinimui ir palūkanų mokėjimui bei namų statybai – veiklos vykdymui. Paaiškino, kad buvo nustatyta, jog V. S. iniciavo visų jam priklausiusių sklypų (duomenys neskelbtini) rajone, elektrifikavimą, vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų įrengimo darbus. Taip pat naujo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie dujų įmonės sistemos sutartis pasirašė ir prijungimo įmokas sumokėjo 11 vartotojų, tarp jų ir pareiškėjas V. S.. V. S. buvo suteiktas kreditas žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), infrastruktūros darbų bei keturių gyvenamųjų namų šiuose sklypuose statybų finansavimui. Nors kredito gavėju nurodomas tik V. S., sutartyje kredito gavėjo prievolių tinkamas įvykdymas užtikrinamas ir pareiškėjos N. S. laidavimu, todėl ši aplinkybė patvirtina, jog pareiškėja N. S. prisiėmė riziką dėl paskolos grąžinimo.

9. Atsakovas vertino, kad pareiškėjų vykdytai veiklai yra būdingi visi individualios veiklos požymiai, t. y. savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas ir tęstinumas. Pareiškėjo V. S. vykdyti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai nebuvo vienkartiniai, atsitiktiniai. Pareiškėjas V. S. iš veiklos siekė gauti pajamų, nekilnojamojo turto pardavimo pajamas naudojo namų statybai, paskolų grąžinimui, gvenamuosius namus statė ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Pagal notarų patvirtintas nekilnojamojo turto pardavimo sutartis, kuriose užfiksuota parduodamo turto nuosavybės teisė, patikrinimo metu buvo pripažinta, kad žemės sklypų pardavimo pajamos yra V. S. asmeninė nuosavybė, išskyrus pajamas, gautas iš nebaigtos statybos ir žemės sklypo pardavimo adresu (duomenys neskelbtini) rajone. Dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties atitikimo pareiškėjos N. S. valiai nekyla abejonių. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog turtą naudojo asmeninėms reikmėms, kad nekilnojamojo turto objektai buvo statomi turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo. Tikrinamuoju laikotarpiu nekilnojamojo turto pardavimo individualios veiklos pajamos sudarė didžiąją dalį sutuoktinių šeimos pajamų. Pareiškėjas V. S. nebuvo sudaręs darbo sutarčių, gaudavo tik Valstybinio socialinio draudimo fondo išmokas dėl nedarbingumo, todėl jo pragyvenimo šaltinis buvo būtent turto pardavimo pajamos. Pabrėžė, kad pareiškėjos N. S. vykdyta veikla Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo požiūriu taip pat laikytina ekonomine veikla, o vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos yra PVM objektas. Vykdantis ekonominę veiklą asmuo tampa privalomu PVM mokėtoju, kai jo atlygis už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas per paskutiniuosius 12 mėnesių viršija 100 000 Lt. Įvertinus pareiškėjos gautas individualios veiklos pajamas, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai 2008 m. birželio mėn. atsirado PVM prievolė, t. y. pareiškėja turėjo deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti 3 708,01 Eur (12 803 Lt) PVM.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjų skundus nepateikė.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjų V. S. ir N. S. skundus tenkino iš dalies: panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-207(7-206/2015); panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 68-138; panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-207(7-205/2015); panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos VMI 2015 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 68-137; įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjo V. S. 2015 m. gegužės 28 d. skundą ir pareiškėjos N. S. 2015 m. gegužės 28 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

12. Teismas, atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, jog centrinis mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo V. S. aktyvūs veiksmai su nekilnojamuoju turtu, atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius, t. y. pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas V. S. iki 2009 m. gruodžio 31 d. vykdė nekilnojamojo turto pardavimo individualią veiklą. Pareiškėjas V. S. teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog parduotą turtą įsigijo ir naudojo asmeninėms reikmėms, kad nekilnojamojo turto objektus įsigijo turėdamas kitokį tikslą nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo. Pareiškėjo V. S. nurodyta aplinkybė, kad keturis gyvenamuosius namus statė savo ir sutuoktinės tėvams, yra paneigta byloje esančiais įrodymais.

13. Teismas pažymėjo, jog tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek MGK nepagrįstai pareiškėjos N. S. veiklą laikė individualia veikla. Byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog N. S. 2008–2009 metais vykdė individualią nekilnojamojo turto pardavimo bei ekonominę veiklą. Kauno apskrities viršininko 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 02-05-4123 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 52/31457) kadastro duomenų patikslinimo, žemės sklypo padalijimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo ((duomenys neskelbtini) r.)“ pagal V. S. prašymą suformuoti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) rajone, N. S. nuosavybės teise nepriklausė. Aplinkybė, kad N. S. laidavo V. S. sudarytą kredito sutartį Nr. 06-062076-IN/06-06083-IN yra vienkartinis veiksmas ir nepatvirtina mokesčių mokėtojos individualios veiklos tęstinumo. Kitų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip individuali N. S. veikla, byloje nenustatyta. N. S., nebūdama žemės sklypų savininkė, negalėjo savarankiškai jais disponuoti, dėl jų daryti vienokius ar kitokius patvarkymus. Taigi centrinis mokesčių administratorius neteisingai įvertino nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai pajamas, gautas pagal 2009 m. gruodžio 1 d. sandorį Nr. 8590 ir 2008 m. birželio 4 d. sandorį Nr. 4018, priskyrė pareiškėjos N. S. vykdomai veiklai.

14. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė tiek N. S., tiek V. S. mokesčio bazę ir jiems neteisingai apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Todėl yra teisinis pagrindas panaikinti ginčijamus VMI ir MGK sprendimus, įpareigojant VMI mokesčių mokėtojų N. S. ir V. S. skundus išnagrinėti iš naujo.

III. 15. Pareiškėjai N. S. ir V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti N. S. ir V. S. skundą bei panaikinti Komisijos 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-207(7-206/2015); VMI 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 68-138; Inspekcijos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-277; Komisijos 2015 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-207(7-205/2015); VMI 2015 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 68-137; ir Inspekcijos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-276.

16. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su patikrinimo metu konstatuotų aplinkybių vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi teismas apsiribojo formaliu situacijos vertinimu, neatsižvelgė į faktines aplinkybes ir vadovavosi tik mokesčių administratoriaus pateiktomis prielaidomis, kurios nebuvo paremtos patikrinimo metu surinktais įrodymais. Ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad nekilnojamasis turtas buvo naudojamas ne asmeniniams poreikiams, o siekiant ekonominės naudos, kad veikla turi tęstinumo, savarankiškumo požymių ir todėl pripažinta individualia veikla. Esminis ginčo dalykas yra tai, jog mokesčių administratorius neturėdamas pakankamai įrodymų konstatavo, kad pareiškėjai vykdė individualią veiklą, o ne vertėsi asmeninio turto valdymu/gerinimu savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog ginčo atveju yra svarbu nustatyti, kokiu tikslu turtas yra įsigyjamas.

17. Pareiškėjai pažymi, kad asmeniškai ir savarankiškai parduotuose sklypuose infrastruktūros nekūrė ir jokios aktyvios ekonominės veiklos, kurios metu pasikeistų pats įgytas nuosavybės objektas, nevykdė. Buvo atliekami tik bendri gyvenvietės bei statomų namų infrastruktūros darbai. Elektros atsiradimas sklypuose nėra individualūs, atskiri, specialiai šiems sklypams skirti papildomi veiksmai, siekiant pakeisti parduodamą objektą, kadangi elektra buvo įvesta visame kvartale. Pareiškėjai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT praktiką mokesčius reglamentuojančių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) laikosi praktikos, kad tik turto įsigijimas ar tik pardavimas negali būti laikomas turto naudojimu siekiant gauti nuolatinių pajamų, kaip tai suprantama pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalį, nes vienintelis atlygis už šiuos sandorius yra galimas pelnas iš šio turto pardavimo. Vien aplinkybė, jog prieš perleidimą suinteresuotasis asmuo žemės sklypą padalijo, siekdamas gauti geriausią bendrą kainą, nėra esminė, kaip ir šių sandorių sudarymo trukmė ar iš jų gautų pajamų dydis.

18. Pareiškėjai akcentuoja, kad 1,65 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise tapo 1996 metais, atkūrus pareiškėjui nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą į tėvo J. S. žemę. Pareiškėjo tėvas J. S. ir mama A. S., atgavus nacionalizuotą turtą, šioje žemėje norėjo turėti gyvenamąjį namą, kad gyventų arčiau vienturčio sūnaus, o pareiškėjos mama pardavė ūkį Šilalės rajone, kadangi norėjo persikelti gyventi arčiau dukros. Pareiškėjų tėvai pardavus ūkį padovanojo jiems visas turėtas santaupas bei gautus pinigus (šį faktą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti mokesčių administratoriui). Taip pat pažymi, kad buvo statomas namas ir sūnui P. S., tačiau arčiau tėvų namą statėsi pareiškėjas. Faktą apie šeimos nariams statomus namus, mokesčių administratoriui raštiškai patvirtino ir tretieji asmenys, t. y. pareiškėjos brolis R. J., pareiškėjo tėvo kaimynė E. R., taip pat šeimos draugė R. V.. Tačiau mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų teiginius, kad namai buvo statomi ne šeimos nariams, o vykdant individualią veiklą, t. y. savo teiginiams pagrįsti faktiškai nepateikė jokių įrodymų ir vadovavosi tik prielaidomis. Pareiškėjų veiksmuose nebuvo verslo veiklai būdingo planavimo ir ekonominės naudos kaip pagrindinio tikslo siekimo, šie nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai nebuvo suplanuoti iš anksto ir buvo sąlygoti susiklosčiusių faktinių šeimyninių bei finansinių aplinkybių. Visas šias aplinkybes patvirtina ir mokesčių administratoriaus patikrinimo metu surinkti įrodymai. Taigi yra pateikti visi objektyvūs įrodymai, paneigiantys mokesčių administratoriaus išvadą, kad pareiškėjai tariamai vykdė individualią veiklą. Atsižvelgiant į pareiškėjų išdėstytus faktus ir tinkamai įvertinus visas esmines aplinkybes, dėl kurių nebaigtos statybos namų pardavimas buvo neišvengiamas, teismų praktiką, matyti, kad pareiškėjai nevykdė individualios veiklos ir prievolė mokėti PVM, GPM ir VSD įmokas neatsiranda.

19. Pareiškėjai vertina, kad nėra jokio pagrindo nesivadovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 29 d. nutarimo Nr.133 nuostatomis, nagrinėjant Pareiškėjų apmokestinimo GPM klausimą, nes jie jokios individualios veiklos nevykdė ir ateityje neketina vykdyti. Mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog statomi namai buvo skirti ne šeimos nariams, o individualios veiklos vykdymui. Tokias išvadas mokesčių administratorius padarė vadovaudamasis prielaidomis, bet ne faktais ar teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjų pateiktų argumentų (skundo pagrindo), faktinių aplinkybių ir įrodymų, nenurodė jokių savarankiškų argumentų

20. Pareiškėjai teigia, kad sklypų, kuriuose buvo statomi namai tėvams, plotas buvo ženkliai mažesnis už tuos, kuriuose jie gyveno. Nagrinėjamu atveju taip pat buvo padarytos mokesčių apskaičiavimo klaidos, t. y. buvo netinkamai įvertintos Pareiškėjų patirtos išlaidos namo statybai, apskaičiuojant GPM nebuvo įvertinta parduotos žemės kaina, o apskaičiuoti mokesčiai ir pats jų apskaičiavimas nėra aiškus ir suprantamas. Nors pareiškėjai skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad, jų nuomone, kai kurios mokesčių administratorių ir Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino pareiškėjų nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, neargumentavo, dėl ko vienareikšmiškai pripažino mokesčių administratorių ir Komisijos išvadų pagrįstumą.

21. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas dalyvavo 2006 m. parengtame aukščiau minėtame elektros prijungimo projekte, t. y. inicijavo visų 2006 m. jam nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypų elektrifikavimą ir apmokėjo už elektros tinklų privedimą prie visų jam nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypų (o ne 4, nors pareiškėjai laikosi pozicijos, kad būtent 4 sklypai su gyvenamaisiais namais buvo skirti jos šeimos asmeniniams poreikiams), tuo atlikdamas aktyvius veiksmus, dėl kurių pasikeitė pats objektas, t. y. padidėjo žemės sklypų vertė. Patikrinimo metu nustatytos ir aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog inžinerinių tinklų klojimas buvo vykdomas ir inžineriniai tinklai pakloti prie visų 13 sklypų, todėl pagal 3 PVM sąskaitas faktūras UAB „Lausta“ sumokėta 129 440,20 Lt suma faktiškai buvo susijusi su 13 sklypų, o ne tik keturiais statomais namais. Pareiškėjas ne tik asmeniškai inicijavo ir finansavo komunikacijų privedimą prie parduodamų žemės sklypų, bet ir po pardavimo administravo jų priežiūrą. Pažymi, kad pareiškėjui AB banko „Hansabankas“ 2006 m. rugpjūčio 25 d. suteikto 1 400 000 Lt kredito sutartyje numatyta paskirtis „<...> ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) r., infrastruktūros darbų finansavimui“, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas planavo atlikti infrastruktūros darbus ir prašė banko finansavimo šiems darbams. Taigi yra atlikti aktyvūs veiksmai – privesta elektros, vandentiekio, nuotekų ir dujų komunikacijos, šiuos darbus buvo planuojama atlikti prašant banko juos finansuoti.

23. Atsakovas teigia, kad kiekvieno individualios veiklos požymio samprata itin išsamiai atskleista LVAT praktikoje, t. y. pagal GPMĮ savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas, asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamų. Inspekcija pagrįstai nusprendė ir surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas vykdė individualią nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, nes tikrinamuoju laikotarpiu jo vykdytai veiklai yra būdingi visi aukščiau nurodyti individualios veiklos požymiai, t. y. savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas ir tęstinumas. Pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla buvo savarankiška. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių, pareiškėjas pats sprendė su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla susijusius klausimus. VMI nuomone, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, pakeitęs žemės ūkio paskirties sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, siekė gauti ekonominės naudos iš vėlesnio šių žemės sklypų pardavimo, o ne tenkinti asmeninius interesus. Tai, kad vėliau parduotas turtas buvo įgytas prieš kelerius metus iki jo pardavimo, savaime nepaneigia versliškumo požymio, kaip ir aplinkybė, kad turto įsigijimo metu nebūtina turėti konkretų tikslą naudoti turtą komercinėje veikloje. Pabrėžia, kad žemė parduota ne tik atkūrus nuosavybės teises 1994 m., tačiau atlikus konkrečius aktyvius veiksmus jos vertės pagerinimui (1996 m. perkėlimas, 2004 m. padalijimas, paskirties pakeitimas, nuo 2006 m. infrastruktūros iniciavimas ir finansavimas). Padalijus žemės sklypą į 14 dalių, vieną žemės sklypą įregistravo kaip kelią, 2005 m. pardavė 2 žemės sklypus, vėliau pardavė 6 žemės sklypus, po tikrinamojo laikotarpio (2014 m. spalio 27 d.) pardavė 1 žemės sklypą.

24. Atsakovas vertina, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad namai buvo statomi turint kitokį tikslą nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo, išskyrus susijusių asmenų paaiškinimus (tėvai, brolis, tėvų kaimynė, šeimos draugė), o mokesčių administratorius nurodė visus nekilnojamojo turto pardavimo individualios veiklos požymius ir pagrindė konkrečios situacijos aplinkybėmis bei patikrinimo metu surinktais objektyviais įrodymais. Pažymi, kad patikrinimo aktai įteikti beveik prieš 4 metus, tačiau pareiškėjai nesiaiškino dėl mokesčių apskaičiavimo ir nepateikė savo perskaičiavimo nei su pastabomis, nei su skundais VMI ar MGK. Inspekcija pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, kurio pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo 2008 m. birželio mėn. viršijo 100 000 Lt per metus (paskutinius 12 mėnesių), privalėjo registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju ir nuo gautų pajamų sumos apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pridėtinės vertės mokestį (pagal PVMĮ (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 32 str. 2 d. ir 71 str. 2 d.), bei apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Be to, pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą ir nuo gautų pajamų nemokėdamas VSD įmokų, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 4 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl Inspekcija jam už 2007–2009 laikotarpį apskaičiavo VSD įmokas ir skyrė baudą, taip pat jam buvo pagrįstai pagal galiojusį teisinį reguliavimą apskaičiuota PSD įmokų suma už 2009 metus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta perduoti mokesčių administratoriui iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundus, tikslu perskaičiuoti jiems tenkančius mokėti mokesčius, nes byloje neįrodyta, jog pareiškėja N. S. vykdė individualią veiklą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme. Teismo sprendime taip pat konstatuota, kad šią veiklą vykdė pareiškėjas V. S..

26. Pareiškėjai apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėjo V. S. veikla su nekilnojamuoju turtu atitinka individualios veiklos požymius.

27. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“

28. Aptartos aplinkybės ir teisinis reglamentavimas lemia, kad šios bylos, apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjimo dalyką, sudaro nustatymas teisiškai reikšmingo fakto, ar pareiškėjo V. S. veikla su nekilnojamuoju turtu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, atitinka individualios veiklos požymius.

29. Individualios veiklos apibrėžimas yra pateiktas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) nustačiusioje, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.

30. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šią teisės normą yra konstatuota, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas)). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas. Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. <...> nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinės kolegijos 2006 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-693/2007; LVAT 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1489/2011 ir kt.).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. S. 1996 m. įgijo nuosavybės teisę į 1,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) kaime. 2004 m. pakeitė šio žemės sklypo paskirtį bei padalijo jį į 14 sklypų. 2006 - 2009 m. laikotarpiu keturiuose iš šių sklypų pastatė gyvenamuosius namus, iš kurių tris (nebaigtos būklės) pardavė kartu su žemės sklypais. Taip pat 2007-2011m. laikotarpiu pardavė ir kitus 6 žemės sklypus iš minėtų 14 sklypų.

32. Byloje taip pat nustatyta, kad pajamos iš minėtų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarė nemažą arba didžiąją dalį šeimos pajamų: 2007 m. - 31 procentą; 2008 m.- 41 procentą; 2009 m. – 61 procentą; 2010 m. – 93 procentus; 2011 m. – 71 procentą.

33. Byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėjas, V. S., tiek iki byloje nagrinėjamo laikotarpio (2007-2011 m.), tiek po jo, taip pat vykdė veiklą susijusią su nekilnojamojo turto pardavimu ir pajamų iš jos gavimu.

34. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo, V. S., veikla parduodant nekilnojamojo turto objektus, buvo nevienkartinė, o tęstinio pobūdžio ir sisteminga. Iš šios veiklos jis gavo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme, apmokestinamų pajamų, kas atitinka ir ekonominės veiklos požymį. Byloje duomenų, kad pareiškėjas šią veiklą vykdė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios (pvz., dėl teisės aktų įpareigojančių vykdyti tokią veiklą; dėl valstybinės valdžios institucijų sprendimų, siekiant išpirkti minėtus žemės sklypus ar kitų asmenų veiklos ir pan..), nenustatyta.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kurie susiję su aptariamo žemės sklypo įgijimo aplinkybėmis, kilme ir pan., teisine prasme yra neaktualūs, nes tai neįtakoja pareiškėjo V. S. veiklos, padarytos po šio žemės sklypo įgijimo, teisinio įvertinimo. Šiuo atveju teisiškai reikšminga yra ta pareiškėjo V. S. veikla, kurią jis vykdė po žemės sklypo įgijimo, t. y., 2007-2011 m. laikotarpiu.

36. Apibendrinus darytina išvada, kad šį ginčą nagrinėjusios institucijos, aptartų faktinių aplinkybių pagrindu ir minėto teisinio reglamentavimo pagrindu, pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog pareiškėjo V. S. veikla 2007-2001 m., vykdant nekilnojamojo turto sandorius, atitiko individualios veiklos kriterijus.

37. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, kuriomis papildomai pareiškėjo V. S. veikla kvalifikuojama kaip individuali veikla ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuriuo mokesčių administratorių įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundus, tikslu perskaičiuoti jiems tenkančius mokėti mokesčius, nes byloje neįrodyta, jog pareiškėja N. S. vykdė individualią veiklą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme.

39. Toks teismo sprendimo pobūdis reiškia, kad nebuvo sprendžiamas konkrečių mokėtinų į biudžetą mokesčių dydžio bei jų apskaičiavimo teisingumo klausimas. Dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kurie siejami su pareiškėjams mokestinės bazės ir mokėtinų mokesčių dydžio neteisingu nustatymu ir pan., nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko.

40. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų N. S. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Romanas Klišauskas