2018-10-03 Nr. AB-17250-3-64-3-00240-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1947-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00240-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Šiaulių TI nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. spalio 15 d., nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, buvo pelėsis, grybelis, nuo sienų ir lubų krito tinkas, buvo blogas apšvietimas, įrengtas tualetas neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo atviras ir neatitvertas, buvo žiurkių ir kitų parazitų, trumpalaikio sulaikymo patalpose taip pat buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, ventiliacija. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė fizinių skausmų, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos sumažėjimą, bendravimo galimybių sumenkinimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. spalio 15 d. ir nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. kamerose, kuriuose jam teko nuo 2,25 kv. m iki 9,17 kv. m. kameros ploto. Kamerose laikomų asmenų skaičius nėra pastovus, nes kalinami asmenys nuolat gyvenamojoje patalpoje nebūna.

5. Kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. spalio 15 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), o nuo 2016 m. liepos 26 d. – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN134:2015).

6. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) ir higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2, 13 punktais, higienos normos HN 76:2010 2 punktu, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, oro trūkumo ir natūralaus apšvietimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ką patvirtino Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir ŠVSC) 2014 m. spalio 3 d. aktu ir tai atitinka higienos normos HN 76:2010 ir higienos normos HN134:2015 reikalavimus. Kamerose laikomi asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

7. Šiaulių TI kameros įrengtos vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, tačiau suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Kameroje Nr. 46 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. buvo suremontuota apšvietimas.

8. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas nenustato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida.

9. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui ir pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planais 2014–2015 metams ir 2016–2017 metams. Jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos, dezinsekcijos ar deratizacijos vykdymo pareiškėjas nebuvo pateikęs. Nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo UAB „Profilaktinė dezinfekcija“.

10. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjas buvo laikomas PK4 tik 5 kartus, LSP4 1 kartą ir LSP5 3 kartus. Toks trumpalaikis pareiškėjo laikymas negalėjo sukelti jam neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Vadovaujantis Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planais, laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Šios patalpos valomos vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pagrindinis valymas – vieną kartą per mėnesį, esant poreikiui – dažniau. 2016 m. liepos–rugsėjo mėnesiais laikino sulaikymo ir priėmimo-paskirstymo kamerose buvo išdažytos sienos, lubos ir grotos, pagaminti ir sumontuoti sanitarinių mazgų atitvarai. Be to, ŠVSC 2014 m. spalio 3 d. aktas paneigia pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

11. Atsakovo atstovas neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, tyčia nesudarė jam blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos, nepagrindė žalos dydžio.

II. 12. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog Šiaulių TI, į kurį buvo etapuotas 2012 m. liepos 25 d. ir laikytas periodiškai iki 2012 m. lapkričio 5 d., nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. spalio 15 d. bei nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų.

14. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, nustatė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundo reikalavimams iki 2014 m. vasario 1 d., nes į teismą kreipėsi tik 2017 m. vasario 1 d.

15. Dėl pareiškėjui tenkančios ploto normos teismas, vadovaudamasis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. spalio 15 d. ir nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. buvo kalinamas kamerose Nr. 54, 83, 66, 93, 54, 95, 45 ir 46, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 8 asmenų, ir vienam asmeniui teko nuo 2,25 kv. m iki 11,53 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą buvo pažeista iš viso 16 dienų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

16. Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose, pareiškėjo buitinio aprūpinimo, kamerų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams yra tiesiogiai nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu pareiškėjas Šiaulių TI nebuvo kalinamas. ŠVSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte nurodė, jog gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus.

17. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas sprendė, kad atsakovo atstovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku.

18. Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos teismas, vadovaudamasis Šiaulių TI atsiliepime nurodytais argumentais, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos parengtais patalpų higienos-dezinfekcijos planais, Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. vasario 22 d. pažyma, ŠVSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo aktu, sprendė, kad konkrečiu atveju negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI, pažeisdamas higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

19. Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143–145 punktais, higienos normos HN 134:2015 2 punktu, nustatė, kad ŠVSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte užfiksuota, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos.

20. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuota vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 1075 įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl prieš tai nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

21. Teismas, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę (16 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti priteistina 200 Eur suma.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus ilgam laiko tarpui nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI (nuo pirmojo bausmės atlikimo laikotarpio praėjus daugiau kaip dvejiems metams). Aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba pakankamai ilgą laiką, leido teismui daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 16 000 Eur suma. Be to, byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas taip pat pažymėjo, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublika nuo įstojimo į Europos Sąjungą privalo vadovautis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, todėl neturtinė žala nagrinėjamu atveju vertintina pagal EŽTT praktiką ir išaiškinimus, o ne pagal nacionalinę teisę. Konvencija nenumato ieškinio senaties termino, todėl šio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl teisės aktais nustatytos ploto normos užtikrinimo, turėjo būti vertinamas gyvenamasis plotas, tekęs asmeniui, o ne visas kameros plotas, padalintas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Be to, EŽTT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 3 kv. m, į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Mažesnės neturtinės žalos atlyginimo, nei nustatyta EŽTT, priteisimas, pažeidžia asmenų lygybės principą, yra nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsniu.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu, bendro pobūdžio argumentais. Pareiškėjas neįvardijo objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimą. EŽTT praktikoje nėra nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Mažesnio ploto suteikimas ne visada reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl žalos, kuri, pareiškėjo vertinimu, kilo dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Šiaulių TI sąlygų laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. spalio 15 d., nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (pritaikius ieškinio senaties terminą – nuo 2014 m. vasario 1 d.), atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies yra pagrįstos, t. y. buvo nustatyta, jog pareiškėjui 16 dienų teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktais ir sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl priteisė jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos pareiškėjo pretenzijos buvo pripažintos nepagrįstomis.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jo skundo reikalavimams pritaikytu ieškinio senaties terminu, kameros ploto, tekusio vienam asmeniui, skaičiavimais bei suma, priteista jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl nepagrįstai jo skundo reikalavimams pritaikyto ieškinio senaties termino, konstatuoja, kad šį terminą pirmosios instancijos teismas pritaikė pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog senaties terminas Konvencijoje nenumatytas, todėl netaikomas. Šiuo aspektu pasisakytina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kameros ploto trūkumu, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

33. Iš byloje esančių atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 61–65) matyti ir dėl to ginčas tarp šalių iš esmės nekyla, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI praleido 154 dienas, iš kurių 2014 m. vasario 7–10 d. (4 dienas) jam teko 3,596 kv. m kameros ploto, 2014 m. vasario 11 d. (1 dieną) – 2,24 kv. m, 2014 m. rugsėjo 22 d. – spalio 15 d. (24 dienas) 3,03–2,24 kv. m. Kitas pareiškėjo laikymo Šiaulių TI dienas jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

35. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui atskirais laikotarpiais (2014 m. vasario 11 d. (1 dieną), 2014 m. rugsėjo 22 d. – spalio 15 d. (24 dienas); iš viso 25 dienas) teko mažiau kameros ploto kaip 3 kv. m. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas byloje nėra pateikęs duomenų apie tai, kiek tiksliai kameros ploto užima sanitarinio mazgo zona, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑768‑520/2018), darytina išvada, kad sanitarinio mazgo zona užima 1,5 kv. m plotą.

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų, jog nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi (pareiškėjas nepertraukiamai 24 dienas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto); kad tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu (tokių duomenų atsakovo atstovas nepateikė); kad pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių (pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo ir tai, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 25 dienas buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, kuriame įtvirtinta, jog niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

38. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

40. Teismų praktikoje pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

41. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją ir kt.).

42. EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją, t. y. ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia (be kita ko) ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjaková prieš Slovakiją).

43. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017 ir kt.).

44. Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje.

45. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį (200 Eur), pirmiausia pažymi, kad byloje konstatuoti šie pareiškėjo teisių pažeidimai: pareiškėjo teisė į pagal higienos normas įrengtą sanitarinį mazgą buvo pažeista 154 dienas; 29 dienas pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei 3,6 kv. m, iš kurių 25 dienas jam teko mažiau ploto kaip 3 kv. m (Konvencijos 3 str. pažeidimas).

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus pareiškėjo teisių pažeidimus, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl sprendžia, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 370 Eur.

48. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam turi būti priteista 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 370 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 370 Eur (trijų šimtų septyniasdešimties eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė