31629359-e338-4a6b-9da1-c0a40bad10d4 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-60-516/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00843-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7.; 2.5.10.2.; 2.5.10.5.2.17. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 9 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T.

B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-105-258/2016 pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bioenergy plus“ ieÅ¡kinį atsakovams J. Å . ir T. B. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmėIeÅ¡kovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Bioenergy plus“ kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų J.

Å . ir T. B. 83 610,69 Eur sumÄ Å¾alos, padarytos valdymo organų bankrutavusiai įmonei, atlyginimÄ ; taip pat 6 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovė nurodė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Bioenergy plus“ iÅ¡kelta bankroto byla. Apie bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ praneÅ¡ta Ä®monių valdymo departamentui, paskelbta „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai praneÅ¡imai“, Juridinių asmenų registravimo skyriuje, tačiau ieÅ¡kovės valdymo organai nėra perdavę bankroto administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto.

IeÅ¡kovė pažymėjo, kad bankroto byloje patvirtinti 20 343,24 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai.IeÅ¡kovė taip pat paaiÅ¡kino, kad nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. UAB „Bioenergy plus“ vadovu buvo T. B., o nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. – nauja vadove ir akcininke įregistruota J. Å .. IeÅ¡kovės vadovas metinės finansinės ataskaitos už 2013 metus ir vėliau valstybės įmonei (toliau – ir VÄ®) Registrų centrui neteikė. Pagal 2012 m. UAB „Bioenergy plus“ balansÄ bendrovės turtÄ sudarė 83 610,69 Eur, t. y. 68 096,62 Eur – ilgalaikis turtas ir 15 514,08 Eur – trumpalaikis turtas, įmonė turėjo 112 780,64 Eur skolų kreditoriams, gavo 579,24 Eur pelno.

IeÅ¡kovės nuomone, jau 2012 metais įmonė buvo nemoki, nes kreditoriams buvo skolinga 112 780,64 Eur. Buvęs bendrovės vadovas T. B., esant bendrovei nemokiai, savarankiÅ¡kai nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, o 2014 m. rugsėjo 9 d. įmonę su didžiulėmis skolomis perdavė J. Å .. Ä®monės bankroto administratorius neturi ieÅ¡kovės dokumentų ir turto, buvę vadovai vengia įvykdyti prievolę perduoti bankroto administratoriui įmonės turtÄ , kuris pagal 2012 m. balansÄ sudarė 83 610,69 Eur, todėl, ieÅ¡kovės nuomone, atsakovai turėtų atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ .II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies – ieÅ¡kovei iÅ¡ T. B. priteisė 17 109,82 Eur, o iÅ¡ J. Å . 3 233,42 Eur žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas, pradedant skaičiuoti nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, o iÅ¡ BUAB „Bioenergy Plus“ T. B. priteisė 600 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima bÅ«tų patvirtinti, jog 2014 m. rugsėjo 5 d., T.

B. kaip UAB „Bioenergy plus“ vadovo ir įmonės savininko įgaliojimų pabaigos metu, įmonės turto vertė buvo didesnė nei įmonės įsipareigojimai kreditoriams.Teismas pažymėjo, kad T. B., kaip įmonės vadovas, bÅ«damas atsakingas už mokesčių valstybei mokėjimÄ bei laiku ir tinkamų finansinių dokumentų parengimÄ ir jų pateikimÄ VÄ® Registrų centrui, jų nepateikė už 2013 metus, be to, žinojo ir suprato, jog įmonės skolos kreditoriams kaupiasi. UAB „Bioenergy plus“, turėdama prievolę kiekvienÄ mėnesį nuo darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio sumos apskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir sumokėti jas į fondÄ ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos nesilaikė, nesumokėjo įmokų už laikotarpį nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio.

Paskutinis darbuotojas atleistas 2014 m. rugsėjo 5 d. UAB „Bioenergy Plus“ skola Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pradėjo formuotis nuo 2013 m. spalio mėnesio.Teismas konstatavo, kad atsakovo T. B. įmonės valdymo metu įmonėje susiformavo 17 109,82 Eur skola kreditoriams, o atsakovės J. Å . valdymo metu – 3 233,42 Eur skola, kuri nebuvo padengta. Atsakovai, bÅ«dami vienasmeniu įmonės valdymo organu, nesiekė atkurti įmonės mokumo, nuo 2013 m. gruodžio mėn. įmonė Å«kinės komercinės veiklos nebevykdė ir atsakovai toliau nesiekė tęsti įmonės veiklos, nesilaikė pareigos grÄ Å¾inti skolas kreditoriams, t. y. neveikė rÅ«pestingai, atidžiai ir sÄ Å¾iningai, iÅ¡imtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, tokiu bÅ«du pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus.

Teismas pastebėjo, kad nustačius, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos kreditoriams atsiradimÄ , atsakovų kaltė preziumuojama ir byloje jį nebuvo paneigta.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiAtsakovas T. B. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:IÅ¡ ieÅ¡kinio turinio akivaizdu, kad ieÅ¡kinio pagrindas formuojamas ir pats reikalavimas grindžiamas dėl žalos atlyginimo vadovui, neperdavus bankroto administratoriui turto pagal paskutinį iÅ¡vieÅ¡intÄ balansÄ .

Teismas negali savo nuožiÅ«ra nustatyti ieÅ¡kinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių Å¡alys nenurodė, keisti ar plėsti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ . Å io ginčo atveju teismas akivaizdžiai išėjo už ieÅ¡kinio reikalavimų ribų, nurodydamas, kad T. B. įmonės valdymo metu susiformavo 17 109,82 Eur skola kreditoriams, o J. Å . – 3 233,42 Eur, kuri nebuvo padengta ir atsakovai nesiekė atkurti įmonės mokumo, neveikė rÅ«pestingai, atidžiai, sÄ Å¾iningai, nors ieÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ dėl žalos priteisimo, įvardydama tÄ Å¾alÄ neperduoto turto verte ir nurodydama, jog atsakomybė už turto neperdavimÄ solidariai tenka abiem vadovams (atsakovams).T.

B. teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ir pasisakymuose posėdžio metu nurodė, kada ir koks turtas buvo realizuotas, kaip panaudos lėšos, taip pat buvo pateikti duomenys, pagrindžiantys įmonės akcijų pardavimÄ J. Å . ir buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, pagal kurį buvo perduoti įmonės veiklos dokumentai ir likęs nerealizuotas turtas naujai akcininkei. Taigi T. B. nekilo pareiga perduoti ieÅ¡kovei turtÄ po bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nes jis nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. nebėjo įmonės vadovo pareigų, o jokio turto ir dokumentų neturėjo, todėl ieÅ¡kinio reikalavimas dėl žalos už administratoriui neperduotÄ turtÄ atsakovo atžvilgiu negalėjo bÅ«ti tenkintas.Teismas nepagrįstai iÅ¡plėtė ieÅ¡kinio pagrindÄ ir savo iniciatyva nustatinėjo T.

B. atsakomybę už žalÄ , padarytÄ Ä¯monės kreditoriams, pagal pareikÅ¡tų kreditorių reikalavimų dydį, nors ieÅ¡kovė tokio reikalavimo nebuvo pareiÅ¡kusi ir neįrodinėjo Å¡ioje dalyje privalomų įrodinėti sÄ lygų, bÅ«tinų apelianto atsakomybei kilti, o apeliantas neturėjo galimybės tinkamai atsikirsti. Teismas savo iniciatyva sprendė atsakovo atsakomybės klausimÄ dėl jo nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika Å¡ios kategorijos bylose, siekiant nustatyti vadovo atsakomybę, svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Momentas, kada atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija sunki, ieškovės iš viso nebuvo įrodinėjimas, o teismas jo taip pat nenustatinėjo ir šiuo klausimu nepasisakė, nors ši aplinkybė yra itin svarbi, nes su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis. Teismas nevertino žalos atsiradimo ir konkretaus didėjimo laikotarpio bei išaugusio būtent dėl apelianto kaltės žalos dydžio.

Žala galėtų bÅ«tų bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis atsakovo valdymo laikotarpiu, nustačius Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Ä®BÄ®) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sÄ lygas, tačiau ne visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje ir susiformavę atsakovo valdymo metu.IeÅ¡kovė BUAB „Bioenergy plus“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o skundÄ atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Apelianto skundas teisme gautas 2016 m. birželio 8 d., t. y. praleidus 30 dienų terminÄ , nes paskutinė apskundimo diena – 2016 m. gegužės 28 d. Be to, nors skundas suraÅ¡ytas 2016 m. gegužės 27 d., paÅ¡tu iÅ¡siųstas 2016 m. gegužės 25 d., t. y. atgaline data, o tai sukelia dideles abejones dėl apelianto skundo teisėto iÅ¡siuntimo, ypač kai siunta neregistruota, nepirmenybinė. Be to, AB Lietuvos paÅ¡tas raÅ¡tu nurodė ieÅ¡kovei, kad paprastas, neregistruotas laiÅ¡kas, kuris iÅ¡siųstas iÅ¡ Vilniaus miesto bet kurio paÅ¡to skyriaus į Vilniaus mieste esantį objektÄ , keliauja iki 5 darbo dienų.

Pažymėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. iÅ¡davė ieÅ¡kovės administratoriui vykdomuosius raÅ¡tus, kurie 2016 m. birželio 8 d. buvo pateikti priimti vykdyti antstolio D. B. kontorai.Teismas skundžiamame sprendime teisingai įvertino faktinių aplinkybių visumÄ , jų turinį bei teisingai taikė teisės normas. 2012 metais įmonė jau buvo nemoki, nes kreditoriams buvo skolinga 112 780,64 Eur. Atsakovas T. B., esant bendrovei nemokiai, savarankiÅ¡kai nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o 2014 m. rugsėjo 9 d.

įmonę su didžiulėmis skolomis pardavė J. Å .. Atsakovo, kaip vadovo, veiksmai buvo prieÅ¡ingi įmonės gerovei, veiklai, nes jo vadovavimo laikotarpiu (2013 ir 2014 metais) susiformavo 8 377,39 Eur skola VMI, 6 763,63 Eur skola VSDFV biudžetui, 186,99 Eur skola UAB „AGA“, 806,78 Eur skola UAB „Alobera mediena“, 81,98 Eur skola UAB „Tele2“ ir 893,05 Eur – UAB UAB „Skuba“. Laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. apeliantas pardavė penkias ieÅ¡kovei priklausiusias transporto priemones glaudžiais giminystės ryÅ¡iais susijusiam subjektui – mažajai bendrijai (toliau – ir MB) AP Paslaugos už bendrÄ 53 617,35 Eur sumÄ , tačiau į ieÅ¡kovės sÄ skaitas pinigai už parduotas transporto priemones nebuvo gauti iki bendrovei iÅ¡keliant bankroto bylÄ .

Taigi ieÅ¡kovei priklausantis turtas 2013 metais buvo iÅ¡Å¡vaistytas, perkeltas į MB AP Paslaugos, apelianto valdymo metu susiformavo 17 109,82 Eur skola kreditoriams, kuri nebuvo padengta. Atsakovai nuo 2013 metų pabaigos įmonės veiklos nebevykdė, jos nesiekė tęsti, nesilaikė pareigos grÄ Å¾inti skolas kreditoriams, nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, taigi pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus. Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosDėl termino apeliaciniam skundui paduoti skaičiavimo IeÅ¡kovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodo, kad atsakovas T.

B. apeliacinį skundÄ padavė praleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ 30 dienų terminÄ . Å is argumentas grindžiamas tuo, kad skundas teisme gautas 2016 m. birželio 8 d., kai paskutinė apskundimo diena – 2016 m. gegužės 28 d. Remiantis CPK 74 straipsnio 7 dalimi, jeigu skundas įteiktas paÅ¡tui iki paskutinės termino dienos dvideÅ¡imt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. IÅ¡ Lietuvos paÅ¡to spaudo ant voko, kuriame Vilniaus apygardos teismui buvo atsiųstas atsakovo apeliacinis skundas, matyti, kad paÅ¡to siunta paÅ¡te antspauduota kaip gauta 2016 m. gegužės 25 d. (t. 2., 52 b. l.).

Å i aplinkybė paneigia ieÅ¡kovės argumentÄ , kad skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytÄ terminÄ , nors teisme jis ir gautas jau po Å¡io termino (2016 m. birželio 8 d.).  Nors ieÅ¡kovė reiÅ¡kia abejones dėl apeliacinio skundo įteikimo paÅ¡to įstaigai datos remdamasi tuo, kad pačiame skunde nurodyta jo suraÅ¡ymo data (2016 m. gegužės 27 d.) yra vėlesnė už iÅ¡siuntimo datÄ (2016 m. gegužės 25 d.), taip pat tuo, kad pagal AB Lietuvos paÅ¡tas duomenis, paprastas, neregistruotas laiÅ¡kas, kuris iÅ¡siųstas iÅ¡ Vilniaus miesto bet kurio paÅ¡to skyriaus į Vilniaus mieste esantį objektÄ , keliauja iki 5 darbo dienų, Å¡ios abejonės negali bÅ«ti vertinamos kaip patikimai patvirtintos.

Procesiniame dokumente nurodant datÄ , gali bÅ«ti padarytas raÅ¡ymo apsirikimas. Tuo tarpu AB Lietuvos paÅ¡to atsakymas į ieÅ¡kovės atstovės užklausÄ dėl siuntų gabenimo trukmės tame pačiame mieste (Å¡iuo atveju – Vilniaus mieste) yra bendro pobÅ«džio informacija; konkrečios siuntos įteikimo paÅ¡to įstaigai laikas, jos pažymėjimo paÅ¡to spaudu, gabenimo trukmės aplinkybės Å¡iuo atveju nebuvo tiriamos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvių galimybių patikimai nustatyti, kad atsakovo apeliacinis skundas buvo iÅ¡siųstas ne tÄ dienÄ , kuri nurodyta paÅ¡to spaude.

Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti yra praleistas. Tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. iÅ¡davė ieÅ¡kovės administratorei vykdomuosius raÅ¡tus, kurie 2016 m. birželio 8 d. buvo pateikti antstoliui, įtakos sprendimo įsiteisėjimui neturi, kadangi, kaip minėta, Å¡iuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis skundas paduotas praleidus terminÄ . Taigi, vykdomieji raÅ¡tai, kurie iÅ¡duoti dėl neįsiteisėjusio teismo sprendimo, negali bÅ«ti vykdomi, o apeliacinis procesas, nesant pagrindo konstatuoti termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo faktÄ , negali bÅ«ti nutraukiamas.Dėl bylos nagrinėjimo ribųPagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai, toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pagal atsakovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus faktinius bei teisnius argumentus.Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išėjo už ieÅ¡kinio ribų, nurodydamas, jog atsakovas padarė bendrovei žalÄ , laiku neinicijuodamas bankroto bylos iÅ¡kėlimo ieÅ¡kovei, kadangi iÅ¡ ieÅ¡kinio turinio akivaizdu, kad ieÅ¡kinio pagrindas formuojamas ir pats reikalavimas buvo grindžiamas tuo, jog įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui turto pagal paskutinį iÅ¡vieÅ¡intÄ balansÄ .

Å is apelianto argumentas teisėjų kolegijos vertinimu nepagrįstas.Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad teismas savo nuožiÅ«ra negali nustatyti ieÅ¡kinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių Å¡alys nenurodė, keisti ar plėsti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ , nesutiktina, kad nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ , pirmosios instancijos teismas nurodytus reikalavimus pažeidė. IeÅ¡kinio faktinį pagrindÄ sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas.

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , faktinis ieÅ¡kinio pagrindas yra privalomas ieÅ¡kinio elementas. Nagrinėjamoje byloje, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, ieÅ¡kinyje buvo nurodyta ne tik tai, kad atsakovai (apeliantas ir po jo įmonės vadove bei vienintele įmonės akcininke buvusi J. Å .) neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų bei turto pagal 2012 metų balansÄ , bet ir tai, kad įmonei esant nemokiai, atsakovai (tame tarpe ir apeliantas) nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (t. 1, b. l. 3).

Taigi, Å¡i faktinė aplinkybė ieÅ¡kinyje buvo nurodyta, todėl teismas, priimdamas sprendimÄ , turėjo ne tik teisę, bet ir pareigÄ , pagal ieÅ¡kovės nurodytas faktines aplinkybes, teisiÅ¡kai kvalifikuoti situacijÄ ir nustatyti, kuriuo iÅ¡ ieÅ¡kinyje nurodytų pagrindų (ar dėl dokumentų ir turto neperdavimo, ar dėl bankroto bylos neinicijavimo, įmonei tapus nemokiai, ar dėl abiejų nurodytų priežasčių) įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala.Tai, kad apeliantui buvo suprantama, jog ieÅ¡kinys dėl žalos atlyginimo atsakovams reiÅ¡kiamas dviem savarankiÅ¡kais faktiniais pagrindais – dėl įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bei dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, aiÅ¡ku ir iÅ¡ atsakovo T.

B. atsiliepimo į ieÅ¡kinį turinio, kuriame jis įvardija Å¡iÄ aplinkybę kaip savarankiÅ¡kÄ ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ (t. 1, b. l. 164) ir kuriame, be to, iÅ¡dėsto teisinius argumentus dėl reikalavimo, pareikÅ¡to Å¡iuo pagrindu, nepagrįstumo (t. 1, b. l. 165). Tai paneigia ir apeliacinio skundo argumentÄ , kad atsakovas, nesant ieÅ¡kinyje pareikÅ¡to reikalavimo nurodytu pagrindu, negalėjo atsikirsti į Å¡iuos ieÅ¡kovės argumentus, o teismo sprendimas, patenkinus ieÅ¡kinį aptariamu faktiniu pagrindu, jam buvo siurprizinis.Negalima pripažinti ieÅ¡kinio ribų peržengimu ir to, kad ieÅ¡kovei reiÅ¡kiant reikalavimÄ dėl solidariosios atsakomybės taikymo abiems atsakovams, teismas, kvalifikuodamas iÅ¡ delikto kylantį teisinį santykį, vertino kokios rÅ«Å¡ies – solidarioji ar dalinė atsakomybė turi bÅ«ti taikoma ir, konstatavęs sÄ lygų solidariajai atsakomybei taikyti nebuvimÄ , nustatė kiekvieno iÅ¡ atsakovų atsakomybės apimtį bei taikė dalinę atsakomybę.

Å iuo aspektu pažymėtina, kad pagal civiliniame procese įtvirtintÄ dispozityvumo principÄ teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo Å¡alių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginÄÄ neperžengdamas ginčo Å¡alių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikÅ¡to ieÅ¡kinio dalykÄ ir faktinį pagrindÄ , taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad ieÅ¡kovas neprivalo nurodyti teisinio ieÅ¡kinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimÄ vykdo teismas.

Teismo nesaisto ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi bÅ«ti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikÅ¡tų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; kt.). Å iuo atveju atsakomybės rÅ«Å¡ies nustatymas bÅ«tent ir vertintinas kaip teisinis santykio kvalifikavimas pagal Å¡alių nurodytas aplinkybes, atitinkamai, tai nelaikytina ieÅ¡kinio ribų peržengimu.Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo ir Å¡ios pareigos neįvykdymo teisinių pasekmiųĮBÄ® 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d.

įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė vieÅ¡ai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio Ä®BÄ® nuostatų aiÅ¡kinimo kontekste reiÅ¡kia pareigÄ kreiptis į teismÄ Ä¯monei tapus nemokia Ä®BÄ® prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Kasacinis teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, nesant kitų Ä®BÄ® įtvirtintų bankroto bylos iÅ¡kėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo kyla, kai įmonė pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Ä®monės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentÄ taikytina Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Taigi, sprendžiant įmonės vadovų atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo klausimÄ , esminė byloje nustatytina aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia Ä®BÄ® prasme ir kada įmonės valdymo organams atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ bei, atitinkamai įmonės veikloje teikti prioritetÄ jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo metu jau egzistuojančių, tiek ir potencialių) interesams.Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas iÅ¡analizavus įmonės finansinius duomenis, iÅ¡ kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės Å«kinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

Visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Pagal įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo principÄ (lot. affirmanti incumbit probatio), atsakovų civilinės atsakomybės sÄ lygų pagrindimo pareiga teko ieÅ¡kovei, taigi, bÅ«tent jai teko pareiga įrodyti, kad atsakovai (tame tarpe ne tik paskutinė bendrovės vadovė J. Å ., bet ir apeliantas) veikė neteisėtai (t.y. kad įmonei esant nemokiai, kiekvienas iÅ¡ jų nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ ) ir atitinkamai –atsakovams teko prieÅ¡inga pareiga – įrodyti, kad ieÅ¡kovės nurodomu momentu, pareiga inicijuoti įmonės bankrotÄ neatsirado, nes įmonės nemokumas nebuvo kilęs.PareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje ieÅ¡kovė teigė, kad įmonė nemoki buvo jau 2012 m. pabaigoje, nes pagal balanso, sudaryto 2012 m. gruodžio 31 d. duomenis, įmonė turėjo 83 610,69 Eur (288 691 Lt) vertės turto ir 112 780,64 Eur (389 409 Lt) skolų kreditoriams.

IeÅ¡kinyje taip pat nurodoma, kad įmonės finansinė atskaitomybė už 2013 metus Valstybės įmonei Registrų centrui pateikta nebuvo, nors pagal įstatymÄ Å¡i pareiga teko atsakovui T. B.. 2012 m. gruodžio mėnesį kaip įmonės nemokumo momentÄ skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieÅ¡kovė Å¡ių aplinkybių apskritai neįrodinėjo, o teismas dėl jų sprendime iÅ¡ viso nepasisakė. Pažymėtina ir tai, kad iÅ¡ teismo posėdžių protokolų garso įrašų darytina iÅ¡vada, kad Å¡ios aplinkybės buvo nagrinėjamos teismo posėdžiuose; dėl įmonės nemokumo momento, turto sudėties kitimo, įsipareigojimų kreditoriams ir debitorių įsipareigojimų, pasisakė abi ginčo Å¡alys, todėl argumentai, esÄ tai nebuvo nagrinėjimo dalyku byloje, nepagrįsti.Kasacinio teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad aplinkybė, kada įmonės bÅ«sena pasiekė Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje nustatytÄ nemokumo kriterijų, turėtų bÅ«ti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais Å«kines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymÄ , bei kt. (pirmiau minėta nutartis byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Tačiau taip pat pažymėtina, kad įrodinėjimo procese iÅ¡ Å¡alių negali bÅ«ti reikalaujama neįmanomo – jau kreipdamasi į teismÄ ieÅ¡kovė nurodė, kad su paskutiniÄ ja įmonės vadove – atsakove J. Å . neįmanoma susisiekti, ji neperduoda administratorei jokių įmonės dokumentų ir jokio įmonės turto. Taigi, ieÅ¡kovė neturėjo galimybės tiek apelianto veiksmų neteisėtumÄ , tiek žalos padarymo faktÄ bei dydį įrodinėti paminėtomis įrodinėjimo priemonėmis – pirminiais apskaitos dokumentais, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymÄ .

IeÅ¡kovė, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo procese atliko visus įmanomus, nuo jos priklausančius veiksmus – kreipėsi į valstybės institucijas, vieÅ¡uosius registrus, bankus, kuriuose buvo įmonės sÄ skaitos ir pateikė teismui iÅ¡ jų gautus dokumentus bei įmonės kreditorių pareikÅ¡tas pretenzijas ir jas pagrindžiančius dokumentus, pagal kuriuos buvo galimybė nustatyti tik patį skolos faktÄ bei jos atsiradimo momentÄ . Taigi, Å¡ioje byloje susiklostė tokia situacija, kai ne dėl ieÅ¡kovės kaltės ji neturi galimybės pateikti daugiau įrodymų, negu jų buvo gauta ir pateikta, tačiau tai savaime nereiÅ¡kia, kad, nesant galimybės įmonės nemokumo momentÄ nustatyti remiantis pirminiais dokumentais, negalima remtis tais įrodymais, kurie yra pateikti ir jų pagrindu daryti iÅ¡vadas apie bylai reikÅ¡mingų faktinių aplinkybių įrodytumÄ .

Nustatant faktines aplinkybes civilinėje byloje, nereikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo; teismas iÅ¡vadas gali daryti ir remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, reiÅ¡kiančiu tai, kad faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ .

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir joje nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ). Kaip jau buvo nurodyta (žr. 25 punktÄ ), pagal paskutinio VÄ® Registrų centrui pateikto įmonės balanso duomenis, 2012 m. gruodžio 31 d.

įmonė turėjo 83 610,69 Eur (288 691 Lt) vertės turto; balanse atspindėtos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 112 780,64 Eur (389 409 Lt). Taigi, įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai pusantro karto viršijo turimo turto vertę. Nagrinėjamoje byloje svarbi ir aplinkybė, kad apeliantas, iki 2014 m. rugsėjo mėnesio būdamas įmonės direktoriumi, įmonės balanso ir kitų metinės atskaitomybės dokumentų už 2013 metus neparengė ir VĮ Registrų centrui jų nepateikė, nors tokia jo pareiga numatyta tiesiogiai įstatyme, taip pat neparengė tarpinio balanso, sudaryto akcijų perleidimo momentui, dėl ko neįmanoma nustatyti kaip kito įmonės turto ir įsipareigojimų santykis per 2013 metus ir per aštuonis 2014 metų mėnesius iki akcijų pardavimo.

Kasacinis teismas yra pasiskęs, kad tais atvejais, kai nėra galimybės gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, teismas turi pagrindÄ mokumÄ ar nemokumÄ nustatyti pagal vėliausius prieinamus vieÅ¡us duomenis apie įmonės turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Å ioje byloje konstatuotina bÅ«tent tokia situacija – dėl atsakovų kaltės nėra galimybės gauti vėlesnių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, taip pat pirminių apskaitos dokumentų, todėl pagrįstai remtasi bÅ«tent vėliausiu pateiktu įmonės balansu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad bÅ«tent apeliantas, kuris praktiÅ¡kai visÄ Ä¯monės veiklos laikotarpį buvo įmonės vadovas (po akcijų pardavimo atsakovei J.

Å . bankroto byla įmonei buvo iÅ¡kelta praėjus vos keturiems mėnesiams), turėjo galimybę byloje įrodyti, kad nei 2012 m. pabaigoje, nei kitu momentu iki pat akcijų perleidimo, pareiga inicijuoti įmonei bankrotÄ jam nebuvo kilusi, nes bÅ«tent jis žinojo ir turėjo žinoti tiek tai, kokiems kreditoriams ir kokias sumas įmonė buvo skolinga, kada ir kokie įsipareigojimai tapo pradelstais, turėjo galimybę pirmiausia administratorei, o po to ir teismui nurodyti bent pagrindinius įmonės kreditorius aktualiais laikotarpiais, kad bÅ«tų galimybė iÅ¡ kitų Å¡altinių (pvz., kreditorių) gauti pirminius apskaitos dokumentus ir jų pagrindu spręsti, ar įsipareigojimai Å¡iems kreditoriams buvo pradelsti, kaip jie didėjo (ar mažėjo ir t.t.).

Apeliantas įrodinėjimo procese apsiribojo tik akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir dokumentų perdavimo akto J. Å . pateikimu, tačiau ta aplinkybė, kad likus vos keturiems mėnesiams iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo (beje, įmonės kreditoriams jau įspėjus apie savo ketinimus inicijuoti bankroto bylÄ ), atsakovas perleido akcijas ir perdavė įmonės dokumentus kitai atsakovei, neatleidžia jo nuo pareigos įrodinėti, kad ieÅ¡kovės nurodomu momentu (2012 m. gruodžio 31 d.) įmonė buvo moki ir įmonės turto bei įsipareigojimų balansas nebuvo toks, kad jam atsirastų pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

ReikÅ¡minga aplinkybe pripažįstama ir tai, kad atsakovas vengė kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo netgi tada, kai įmonė apskritai nutraukė veiklÄ , nors tuo metu visi įmonės dokumentai (ir turtas, jeigu tokio dar buvo likę) buvo bÅ«tent apelianto žinioje ir jis, turėdamas dokumentus, bÅ«tų turėjęs galimybę įrodyti įmonės bÅ«klę bet kuriuo iÅ¡ aktualių laikotarpių. Tačiau, vietoje civilizuoto įmonės likimo sprendimo bÅ«do (t. y. bankroto bylos nemokiai įmonei iÅ¡kėlimo, įmonės turto pardavimo pagal Ä®BÄ® reikalavimus ir pagal galimybes atsiskaitymo su įmonės kreditoriais), jis už 1 Lt (t.y. iÅ¡ esmės neatlygintinai) perleido akcijas atsakovei J.

Š..Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad bankroto administratorė kelia visiškai pagrįstas abejones šio sandorio realumu, nes kaip matyti iš pateiktų įrodymų (antstolio D. B. sudarytas 2015-11-12 turto aprašas – t. 1, b. l. 126-129, vieša informacija iš tinklapio Rekvizitai.lt – t. 1, b. l. 130-132), J. Š. nurodoma kaip dar keleto įmonių vienintelė akcininkė ir vadovė, tačiau nei viena iš tų įmonių veiklos nevykdo, ši atsakovė gyventojų registre nurodytu adresu negyvena (t. 1, b. l. 35, 43, 56-57), nei vienoje iš įmonių ji, VSDFV duomenimis nedirba (t. 1, b.l. 36).

Taigi, toks iÅ¡ esmės neatlygintinis akcijų perleidimas, labiau tikėtina, tebuvo siekis iÅ¡vengti įstatyme numatytų pareigų vykdymo bei iÅ¡ jų nevykdymo kylančios atsakomybės, negu realus verslo pardavimas. BÅ«tent įmonės vadovas, susiformavus faktiniam įmonės nemokumui, kuris atitinka ir teisinį nemokumÄ Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalies prasme, priimdamas sprendimÄ tęsti veiklÄ , o ne inicijuoti bankroto bylÄ , prisiima rizikÄ , kad Å¡is sprendimas bus vertinamas kaip neteisėtas veiksmas (t.y.

Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdymas), o dėl tokio sprendimo iÅ¡augęs skolų dydis bus vertinamas kaip įmonės kreditoriams padaryta žala.IeÅ¡kovei nurodžius įmonės nemokumo momentÄ â€“ 2012 m. gruodžio 31 d. ir pateikus iÅ¡ esmės vienintelį jai prieinamÄ Ä¯rodymÄ â€“ 2012 m. įmonės balansÄ , pateiktÄ VÄ® Registrų centrui, pareiga paneigti įmonės balanse fiksuotus duomenis, minėta, perėjo atsakovui (CPK 12, 178 straipsnis). T. y. atsakovas, neigiantis, kad įmonė tuo momentu buvo nemoki, turi pareigÄ Ä¯rodyti, jog įmonės situacija neatitiko Å¡ios bÅ«senos ir dėl to jam nebuvo atsiradusi pareiga inicijuoti įmonės bankrotÄ arba įrodyti, kad tokia pareiga jam apskritai nebuvo atsiradusi iki pat akcijų perleidimo.

Atsakovas jokių įrodymų, iÅ¡skyrus tai, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. perleido įmonės akcijas J. Å . ir perdavė jai įmonės dokumentus (t. 2., b. l. 17-18), nepateikė.Apibendrindama iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Å¡ioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad momentas, kada apeliantui atsirado pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, yra 2012 m. gruodžio 31 d., kai pagal balanso duomenis mokėtinos sumos kreditoriams pusantro karto virÅ¡ijo į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertę, o bankroto bylos neinicijavimas nurodytu momentu yra neteisėtas neveikimas, kuris yra apelianto civilinės atsakomybės sÄ lyga Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies ir CK 6.246 straipsnio prasme.Ä®monės nemokumo atsiradimo momentas yra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas vertinant pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimo padarinius ir nustatant dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo (neinicijavimo) atsiradusiÄ Å¾alÄ .

Žala dėl pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo pažeidimo pasireiÅ¡kia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pagal kasacinio teismo praktikÄ , kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (žr. anksčiau minėtÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Tačiau taip pat pažymėtina ir tai, kad remiantis kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, atsakomybės už pavėluotÄ kreipimÄ si dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali bÅ«ti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Taigi, skolų kreditoriams dinamika nėra tas lemiamas veiksnys, kuris galėtų bÅ«ti pagrindas atleisti įmonės vadovÄ nuo atsakomybės, jeigu įmonės turto ir skolų balanas yra ne gerėjantis, o tendencingai prastėjantis.Nagrinėjamos bylos atveju, iÅ¡ teismui pateiktų įmonės kreditorių pretenzijų ieÅ¡kovės bankroto byloje, matyti, kad skolos visiems kreditoriams, kurių reikalavimai yra teismo patvirtinti, atsirado vėliau negu 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. skolos Å¡iems kreditoriams atsirado po apelianto pareigos inicijuoti bankroto bylÄ , atsiradimo, kÄ detaliai skundžiamame sprendime aptarė bei iÅ¡analizavo pirmosios instancijos teismas.

Ä®vertinant tai, kad atsakovas T. B., perleidęs akcijas atsakovei J. Å ., jokio įmonės turto jai neperdavė, darytina iÅ¡vada, kad įmonė akcijų perleidimo momentu jokio turto nebeturėjo, o tai reiÅ¡kia, kad galimybė atsiskaityti su kreditoriais neegzistuoja. Todėl bÅ«tent tos skolos, kurios atsirado po pareigos inicijuoti įmonės bankrotÄ neįvykdymo, Å¡iuo atveju ir laikytinos įmonės kreditoriams padaryta žala, kÄ iÅ¡ esmės teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.  Vertinant priežastinio ryÅ¡io, kaip civilinės atsakomybės sÄ lygos, egzistavimÄ , pažymima, kad tuo atveju, jeigu apeliantas bÅ«tų įvykdęs pareigÄ inicijuoti bankroto bylÄ , skolos kreditoriams, kurių reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje, apskritai nebÅ«tų atsiradę, todėl žala (skolų kreditoriams atsiradimas) Å¡iuo atveju vertintina kaip tiesioginė bankroto bylos neinicijavimo, t. y. apelianto neteisėtų veiksmų, pasekmė.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja visos apelianto civilinės atsakomybės sÄ lygos, o, kadangi ieÅ¡kovė apeliacinio skundo nėra padavusi ir į apeliacinio nagrinėjimo ribas nepatenka klausimas, ar pagrįstai atsakovų atžvilgiu buvo taikyta ne solidarioji, bet dalinė atsakomybė, nėra jokio faktinio ir / ar teisinio pagrindo remiantis apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytÄ praÅ¡ymÄ priteisti jam bylinėjimosi iÅ¡laidas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                 Rasa GudžiÅ«nienė Gintaras Pečiulis Alvydas PoÅ¡kus