2026-01-28 Nr. AB-2324-3-61-3-07008-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-597-502/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07008-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. O. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 25S263718 (toliau – ir Sprendimas) perduoti asmenį (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Departamentą nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. laikinai sustabdyti Departamento Sprendimo perduoti asmenį (duomenys neskelbtini) vykdymą, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad teismai pagal formuojamą teismų praktiką, bylose, kuriose sprendžiamas Dublino reglamento taikymo klausimas, įprastai taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdo Departamento sprendimą išsiųsti užsienietį į kitą valstybę, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundo byloje. Kaip pavyzdį nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-78-442/2024. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas yra iš karto vykdytinas, vadovaujantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsniu ir sprendimu jau yra pavesta jį vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), nesustabdžius jo vykdymo pareiškėjui atsiras sunkiai atitaisoma žala, nes jį išsiuntus iš Lietuvos, pareiškėjas bus priverstas laukti savo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo (duomenys neskelbtini) galimai netinkamomis sąlygomis. Vėliau, net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą, padaryta žala bus neatitaisoma, nes pareiškėjo prašymas Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje nebebus nagrinėjimas, o procedūra bus tęsiama (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo teigimu, siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, asmeniui turi būti užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teikiamais nagrinėti reikalavimais, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati ir proporcinga siekiamiems tikslams. Šie argumentai pagrindė aplinkybę, kad sprendimo vykdymo stabdymas yra būtinas, siekiant užkirsti kelią nepašalinamos žalos pareiškėjui atsiradimui bei jo teisių apsaugos pagal tarptautinės teisės standartus.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 11 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, pareiškėjo prašymą tenkino ir sustabdė Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Teismas apžvelgė ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 3 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat Įstatymo 127 straipsnio 2 dalį, 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir atsižvelgęs į tai, kad iš Sprendimo turinio buvo matyti, jog nuspręsta perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini), perdavimo vykdymą pavedant VSAT, padarė išvadą, kad nesustabdžius šio Sprendimo vykdymo, pareiškėjas bus perduotas (duomenys neskelbtini) iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, taigi perdavimas kitai valstybei yra realus. Pareiškėjui nėra nustatytas savanoriškas išvykimo terminas, be to, išsiuntimas vykdomas priverstiniu būdu. Teismo vertinimu, perdavus pareiškėją į (duomenys neskelbtini) dar bylos teisme nagrinėjimo metu, kiltų ne tik reali rizika neatitaisomos žalos jos teisėms bei laisvėms, bet ir teismui priėmus pareiškėjui teigiamą sprendimą – panaikinus Departamento Sprendimą ir įpareigojus Departamentą nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, tokio Sprendimo vykdymas būtų neįmanomas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, jog tokiu atveju kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo teisėms.

Šiuo aspektu taip pat teismas paminėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pareiškėją, kuris naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba ir kuris yra išreiškęs norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, jog jo interesus atstovautų profesionalus teisininkas, išsiuntus iš Lietuvos, jis faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas klausimas dėl jo teisinės padėties (Įstatymo prasme), ir tokia teisė pareiškėjui užtikrinama, taikius prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, teismų praktiką, formuojamą sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, į tai, kad perdavus pareiškėją iš Lietuvos jam kils realios pasekmės, kurios darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjui būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti administraciniame procese skundžiant Sprendimą, sprendė, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti skundžiamo Departamento Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Šiuo atveju teismui nebuvo pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius nurodyto Sprendimo vykdymą, bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

III. Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartį ir panaikinti pareiškėjui nagrinėjamoje byloje taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas nurodo, kad nei pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia tiksliai pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tuo tarpu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus perduotas (duomenys neskelbtini) ir negalės dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Taigi, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo nesustabdymo, tačiau nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas pažymi, kad pagal ABTĮ 47–48 straipsniuose nustatytą reglamentavimą, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai vesdami bylą teisme atstovaujamojo vardu turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Be to, byla vedama elektronine forma. Todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu.

Atsakovas pastebi, kad teismo argumentai, jog pareiškėjas bus išsiųstas ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, be to, bus suvaržyta jo teisė į teisminę gynybą (be kita ko, pasinaudoti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato paslaugomis), savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pirmosios instancijos teismo ir pareiškėjo argumentų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės tinkamai realizuoti savo teisės į teisminę gynybą, t. y., jį išsiuntus iš Lietuvos, negalės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, pažymėjo, jog nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-472-629/2025 ir kt.).

Atsakovas pažymi ir tai, kad (duomenys neskelbtini) yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė bei laikosi tų pačių tarptautinių įsipareigojimų kaip ir Lietuva, tad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, užsieniečių apgyvendinimo, teikiamos sveikatos priežiūros sąlygos, psichologinė pagalba asmenims (duomenys neskelbtini) nesiskiria nuo Lietuvos Respublikoje teikiamų paslaugų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkina antrosios ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygos, t. y. savo skundu tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą: 1) pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas ir buvo pradėta perdavimo (duomenys neskelbtini) procedūra, t. y. siekdamas sutrukdyti jo perdavimo procedūrą; 2) pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo prieglobsčio prašymas turėtų būti nagrinėjamas būtent Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Pareiškėjas pasisakydamas dėl atsakovo pozicijos, kad pareiškėjas tikėtinai (lot. prima facie) nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo, visų pirma, pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl teiginiai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo nutarties skundžiamos dalies neteisėtumas, analizuojami bylą nagrinėjant iš esmės. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip atitinkantį ABTĮ nustatytus ir tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, jog atlikus preliminarų įvertinimą, nėra objektyviai tikėtina, kad skundo reikalavimas negali būti patenkintas.

Pareiškėjas vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsniu ir Dublino reglamento 27 straipsnio nuostatomis, nurodo, kad jis siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (jis yra prieglobsčio prašytoja Įstatymo 2 str. 20 d. taikymo prasme). Sprendime konstatuota, kad nėra jokių teisinių kliūčių vykdyti Sprendimą ir perduoti užsienietį kitai valstybei narei, nors pareiškėjas Sprendimą apskundė teismui. Pareiškėjas pažymi, kad perdavus jį kitos valstybės jurisdikcijai, teismo sprendimo įvykdymas, jei juo bus panaikintas Departamento Sprendimas, pasunkės arba pasidarys negalimas, taigi, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo teisėms.

Pareiškėjas laiko, kad pirmosios todėl teismas pagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi byloje nenustatyta reikšmingų aplinkybių (tokių argumentų nepateikė ir atsakovas), sudarančių pagrindą nukrypti nuo Dublino reglamente įtvirtinto imperatyvo užtikrinti perduodamam asmeniui (prieglobsčio prašytojui) teisę į veiksmingą teisminę gynybą byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas asmens teisinės padėties klausimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal atsakovo Departamento atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pritaikyta pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, t. y. sustabdytas Sprendimo vykdymas, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje – pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, kilusio ginčo pobūdį, padarė išvadą, kad perdavus pareiškėją iš Lietuvos jam kils realios pasekmės, kurios darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, o pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjui būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti administraciniame procese skundžiant Sprendimą, sprendė, jog egzistuoja ABTĮ 70 straipsnyje nustatytos sąlygos taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o sustabdžius Sprendimo vykdymą, nebus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu buvo nuspręsta perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini); perdavimo vykdymas pavedamas VSAT. Sprendimas grindžiamas, be kita ko, Įstatymo 74–75 straipsniais, Dublino reglamento 13 straipsnio 1 dalimi. Pažymėtina, kad pareiškėjui nėra nustatytas savanoriškas išvykimo terminas, o išsiuntimas vykdomas priverstiniu būdu.

Pasisakydama dėl atsakovo pozicijos, kad pareiškėjas tikėtinai (lot. prima facie) nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.). Todėl teiginiai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo nutarties skundžiamos dalies neteisėtumas, analizuojami bylą nagrinėjant iš esmės. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip atitinkantį ABTĮ nustatytus ir tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, jog atlikus preliminarų įvertinimą, nėra objektyviai tikėtina, kad skundo reikalavimas negali būti patenkintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-629/2025; kt.).

Konstatavus, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Minėta, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą) pareiškėjas iš esmės argumentavo tuo, kad jis siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o jį perdavus (duomenys neskelbtini), nesustabdžius Sprendimo vykdymo pareiškėjui atsiras sunkiai atitaisoma žala, nes jį išsiuntus iš Lietuvos, vėliau, net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą, padaryta žala bus neatitaisoma, nes pareiškėjo prašymas Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje nebebus nagrinėjimas. Pareiškėjo teigimu, siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, asmeniui turi būti užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teikiamais nagrinėti reikalavimais, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati ir proporcinga siekiamiems tikslams.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Dublino reglamento preambulės 19 pastraipoje įtvirtinta, kad siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamų asmenų teisių apsaugą, reikėtų įtvirtinti teisines garantijas ir teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kai priimami sprendimai dėl perdavimo atsakingai valstybei narei, laikantis visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio.

Dublino reglamento 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.

Dublino reglamento 27 straipsnio 3 dalies 3 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad sprendimų dėl perdavimo apskundimo arba peržiūrėjimo tikslais, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje nustato, kad atitinkamam asmeniui suteikiama galimybė per pagrįstą laikotarpį prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų taikoma veiksminga teisės gynimo priemonė, sustabdydamos perdavimo vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl pirmo sustabdymo prašymo. Sprendimas dėl sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymo priimamas per pagrįstą laikotarpį, tuo pačiu leidžiant atlikti atidų ir nuodugnų sustabdymo prašymo nagrinėjimą. Sprendime nesustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymo išdėstomi jį pagrindžiantys motyvai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025; kt.).

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 70 straipsniu ir aptartomis Dublino reglamento nuostatomis, pažymi, kad pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (jis yra prieglobsčio prašytojas Įstatymo 2 str. 20 d. taikymo prasme). Pareiškėjas nėra priskiriamas pažeidžiamų asmenų grupei, be to, nėra jokių teisinių kliūčių vykdyti Sprendimą ir perduoti užsienietį kitai valstybei narei, nors pareiškėjas Sprendimą apskundė teismui. Pažymėtina, kad perdavus pareiškėją kitos valstybės jurisdikcijai, teismo sprendimo įvykdymas, jei juo bus panaikintas Departamento Sprendimas, pasunkės arba pasidarys negalimas, taigi, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo teisėms.

Atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį, asmens teisinio statuso ypatumus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nenustatyta reikšmingų aplinkybių (tokių argumentų nepateikė ir atsakovas), sudarančių pagrindą nukrypti nuo Dublino reglamente įtvirtinto imperatyvo užtikrinti perduodamam asmeniui (prieglobsčio prašytojui) teisę į veiksmingą teisminę gynybą byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas asmens teisinės padėties klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-180-525/2019, 2025 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1161-442/2025, 2025 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1249-463/2025).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė