2019-04-10 Nr. AB-9082-3-64-3-01911-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1683-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01911-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d. buvo laikomas perpildytoje Šiaulių TI kameroje Nr. 26, kurioje buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per ryškus, kenkė regėjimui, nuo jo skaudėjo galvą. Gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Šiaulių TI asmens krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė didelius psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 26 kartu su 2–3 asmenimis, jam teko nuo 4,24 iki 5,65 kv. m ploto. Šiaulių TI kamerose įrengti vėdinimui pritaikyti langai, kameros vėdinamos natūraliu būdu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma. Kamera Nr. 26 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrinta, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų neužfiksuota. Šiaulių TI į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, skunde nenurodo, ar jis pats yra rūkantis, skundžiasi abstrakčiai. Į Šiaulių TI atvykę suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, ne ilgiau kaip 2 valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtiesiems (nuteistiesiems) visa krata privalomai atliekama atvykus į Šiaulių TI, taip pat išvykstant iš jos. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Pareiškėjo laikymas minėtose patalpose buvo trumpalaikis, tai pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto matyti, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius yra švarūs. Šiaulių TI atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, jų nepagrindė jokiais įrodymais.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d., t. y. 11 dienų, kameroje Nr. 26 su dar 2–3 asmenimis, jam teko nuo 4,24 iki 5,65 kv. m ploto, taigi pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, baldų užimamas plotas svarbus tik vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Įvertinęs duomenis apie kameros Nr. 26 dydį, sanitarinio mazgo užimamą plotą ir kartu su pareiškėju joje buvusių asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kai kameroje buvo laikomi daugiausia 4 asmenys, iš kameros ploto (16,96 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,410 kv. m), pareiškėjui teko 3,88 kv. m, t. y., daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs aplinkybę, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 26 užėmė 1,410 kv. m, o baldai – 3,91 kv. m, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta, nes 4 asmenims teko 11,64 kv. m laisvo grindų ploto.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kameros higienos sąlygomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 26 neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl laikė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 26 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, reikalavimus, o tai yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Natūralaus patalpų apšvietimo higienos norma nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas nustato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., natūralios apšvietos Šiaulių TI kamerose neįmanoma padidinti dėl įstaigos statuso (Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl jame negalimi patalpų rekonstrukcijos darbai), todėl dėl natūralaus apšvietimo trūkumo negalima konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų.

8. Dėl patalpų, kuriose atliekamos asmens kratos, teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl antisanitarinių sąlygų paneigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 19 d. patikrinimo akto duomenys. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tai pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant nustatytą tvarką ar higienos normos reikalavimus.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė esąs nerūkantis, o pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje prie pareiškėjo žalingų įpročių 2017 m. spalio 2 d. pirminės gydytojų apžiūros metu nurodytas rūkymas. Be to, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje pareiškėjo nurodyti higienos normos pažeidimai nebuvo paneigti (11 dienų), sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau jie nebuvo tokio masto, kad būtų pagrindas visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko reikalavimus. Todėl teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertino 100 Eur.

III. 11. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jam priteistinos neturtinės žalos dydis yra ne mažesnis kaip 500 Eur.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose nuolat buvo laikoma po 4 asmenis, buvo pažeista minimali asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, nes pareiškėjui turėjo būti užtikrintas 4 kv. m plotas atskaičius visus kameroje įrengtus baldus. Kameroje įrengti baldai užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Be to, kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną. Šiaulių TI nebuvo užtikrintas kameros apšvietimas – natūrali šviesa per silpna, o dirbtinis apšvietimas per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Šiaulių TI tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir neskanus, dažnai neatitikdavo nustatyto kiekio, būdavo atšalęs. Maisto dalintojai maistą išduodavo neužsidėję higieninių pirštinių, o arbatai skirtą indą panardindavo tiesiai į termosą. Šiaulių TI kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, sienų dažai buvo atsilupę, todėl sienos nebuvo pritaikytos valyti. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino jo patirtos dvasinės skriaudos ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą.

14. Šiaulių TI atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma nėra per maža. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nei ginčijamų klausimų, nei įstatymų, nei bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Šiaulių TI taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo naujai nurodytos aplinkybės, kurios jam buvo žinomos ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, apeliaciniame procese nenagrinėtinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad 11 dienų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą kameros temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad jam turėjo būti priteista 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma, kadangi Šiaulių TI kameros buvo nuolat perpildytos, jose buvo laikoma po 4 asmenis, pareiškėjui nebuvo užtikrintas 4 kv. m plotas atskaičius visus kameroje įrengtus baldus, nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nebuvo užtikrintas kameros apšvietimas, maistas buvo netinkamas ir dalijamas nehigieniškomis sąlygomis, kameros buvo neremontuotos, jose buvo pelėsio. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, maistas buvo netinkamas ir dalijamas nehigieniškomis sąlygomis, o kameros buvo neremontuotos, jose buvo pelėsio), su šiomis aplinkybėmis sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo nurodęs, prašomos priteisti neturtinės žalos iš jų nekildino. Šie nauji apeliacinio skundo argumentai ir su jais siejamas reikalavimas nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su pareiškėjui tekusiu kameros plotu bei apšvietimu.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 26, kurios plotas – 16,96 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo laikomi 3–4 asmenys. Šioje kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas – 1,41 kv. m.

22. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nepažeidžiant jo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą; net ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nėra pagrįsti. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Be to, EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

23. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodo prieštaringus duomenis dėl ginčo laikotarpiu kameroje buvusių asmenų skaičiaus. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo nurodęs, kad kameroje buvo kalinami 3–4 asmenys, ši informacija atitinka Šiaulių TI į bylą pateiktus duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad kameroje visą laiką buvo laikomi 4 asmenys, tačiau šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Šiaulių TI į bylą pateiktais oficialiais duomenimis. Kita vertus, šioje nutartyje jau konstatuota, kad, net jei kameroje visą laiką būtų buvę laikomi 4 asmenys, minimali teisės aktuose įtvirtinta gyvenamosios patalpos ploto norma vis tiek nebūtų pažeista.

24. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, teisėjų kolegija pažymi, kad HN 134:2015 nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 26, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas langas, taigi natūralus apšvietimas joje buvo įrengtas. Teisės aktai minimalių ir maksimalių natūralaus apšvietimo normų nereglamentuoja. HN 134:2015 nustato tik minimalią dirbtinio kamerų apšvietimo ribą – 200 lx. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nesiskundė, kad ši riba buvo pažeista, t. y. kad dirbtinis apšvietimas buvo mažesnis nei 200 lx. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundų dėl kameros apšvietimo Šiaulių TI administracijai iš viso neteikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi akių ir (ar) galvos skausmais, kuriuos, kaip jis teigia, sukėlė netinkamas kameros apšvietimas.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teismas išsamiai įvertino pareiškėjo Šiaulių TI patirtų išgyvenimų bei jo teisių pažeidimo mastą ir pobūdį, nustatė, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tinkamai įvertino bei priteisė pareiškėjui jos atlyginimą. Nors pareiškėjas nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir apeliaciniame skunde prašo, kad jam būtų priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Kaip minėta, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

26. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjo patirtus nepatogumus, teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (100 Eur) yra adekvati ir pakankama pareiškėjo dėl nustatytų jo teisių pažeidimo patirtiems nepatogumams kompensuoti, keisti šią sumą nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė