2022-03-23 Nr. AB-6753-3-61-3-00034-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-23-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00034-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2271-556/2020 pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-218 (7-194/2018) (toliau – ir 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimas, MGK Sprendimas) ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-299 (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas, VMI Sprendimas (kartu su 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu – ir Sprendimai)).

Pareiškėjas nurodė, kad nei įstatymai, nei teismų praktika neriboja įrodymų pateikimo vykstant mokestiniam ginčui. Pareiškėjas dar net neprasidėjus mokestiniam tyrimui kartu su rašytinėmis pastabomis, t. y. dar iki VMI sprendimo priėmimo pateikė dokumentus, patvirtinančius savo poziciją ir tai, kad sandoriuose pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaita buvo pritaikyta pagrįstai ir tinkamai. Tačiau nei MGK, nei VMI, kurie nagrinėjo pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, šių dokumentų turinio neanalizavo. Šiuo atveju aptariami dokumentai net nebuvo vertinti, teigiant, kad jie nebuvo pateikti mokestinio patikrinimo metu, tačiau, pareiškėjo teigimu, tai neatitinka tikrovės ir pažeidžia pareiškėjo teises, prieštarauja lygiateisiškumo ir teisingumo principams, protingumo kriterijui. Nei MGK, nei VMI nepateikė įrodymų ar argumentų, kurie leistų abejoti pateiktų dokumentų autentiškumu ar jų tikrumu. Nors pareiškėjas ir neįvykdė VMI nurodymų, tačiau kiekvienu atveju buvo pateiktos objektyvios priežastys, lėmusios tai, ir todėl tai negali daryti įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams. Kadangi vien aplinkybė, kad įrodymai nebuvo pateikti mokestinio patikrinimo metu, nepaneigia jų buvimo, todėl aptarti dokumentai turėjo būti tinkamai įvertinti priimant Sprendimus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atlieka ikiteisminį tyrimą, kurio metu tiriamos nusikalstamos veikos, kurias, galbūt, padarė ir pareiškėjas, jame analizuojami sandoriai yra tie patys, kurie analizuoti ir mokestinio patikrinimo metu. Todėl, pasinaudodamas teise prieš save neduoti parodymų, pareiškėjas pasirinko dalies dokumentų nepateikti ir VMI mokestinio patikrinimo metu. Bet koks informacijos pateikimas VMI galėjo ir gali pabloginti pareiškėjo padėtį ikiteisminio tyrimo metu. Vadovaudamasis šiais argumentais, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad VMI ir MGK nepagrįstai neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, todėl juos buvo būtina vertinti teisminio nagrinėjimo metu.

Pareiškėjas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu apie įvykusias ar neįvykusias ūkines operacijas buvo spręsta tik iš turimų dokumentų, t. y. buvo vertinama tik formalioji sandorio pusė. Pareiškėjas teigė, kad jo įsigytas paslaugas galima buvo įvertinti turto apžiūroje. Be to, nors ir hipotetiškai sutinkant, kad VMI buvo teisi, teigdama, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų statybos darbų realumą, tai neatleidžia VMI nuo pareigos taikyti turinio viršenybės prie formą principą, todėl šiuo konkrečiu atveju, nors ir nesant darbų užsakymo dokumentų, darbų sąmatų, turi būti vertinamas realus tokių sandorių turinys ir kiti byloje esantys įrodymai, kurie patvirtina, kad darbai buvo realiai atlikti. Tiek VMI, tiek MGK buvo pateikti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir eksperto išvada, tačiau VMI padarė nepagrįstą išvadą, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad tie patys baldai buvo įsigyti pagal mokestiniame ginče analizuojamus sandorius.

Pareiškėjas pabrėžė, kad viso mokestinio patikrinimo metu VMI specialistai nebuvo nuvykę į ne vieną objektą ir vizualiai neįvertino, ar juose panaudoti pareiškėjo įsigyti baldai. VMI prieštaringos išvados nepatvirtintos jokiais objektyviais įrodymais, kurie pagrįstų kitą baldų kilmę bei kada ir iš ko baldai galėjo būti įsigyti. Tokiu atveju antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo užfiksuoti baldai turi būti laikomi įsigytais mokestiniame ginče nagrinėjamu sandorių metu. Pagal VMI turimus ir surinktus duomenis statybos darbai buvo realiai atlikti.

Vien faktas, jog dalis darbų buvo atlikta pažeidžiant statybas reglamentuojančius įstatymus, nepaneigia pačių darbų atlikimo fakto. Pareiškėjas nepateikė prašomų statybos leidimų, kadangi didžiajai daliai darbų statybos leidimų nereikėjo, todėl nepagrįstas VMI reikalavimas pateikti statybos leidimus. Atitinkamai nepagrįsta daryti išvadą, kad nepateikus statybos leidimų – jokie darbai nebuvo atlikti. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepagrįsta VMI išvada, jog nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės, teikusios statybos darbus ar statybines medžiagas, neturėjo žmogiškųjų išteklių, turto, kadangi tai nepaneigia mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys.

Tai patvirtina ir viešai prieinama informacija. Nors posėdyje MGK prašė nurodyti, su kokiomis įmonėmis UAB „Construction ACE“ bendradarbiavo ir tai buvo padaryta, ši informacija nebuvo panaudota, vertinant 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. UAB „Construction ACE“ turėjo subrangovų, iš kurių įsigydavo arbus ir (ar) medžiagas, reikiamas medžiagas pirkdavo iš kitų įmonių ir tiekėjų. UAB „Construction ACE“ veikla yra teisėta ir neuždrausta įstatymų. VMI išvada, kad statybos darbus atliko netinkamos kvalifikacijos darbuotojai yra neparemta objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjas tai vertino kaip išvadą, kuri priimta vadovaujantis tik prielaidomis.

Pareiškėjas nurodė, kad nėra aišku, kuo remiantis buvo padaryta išvada, jog UAB „Construction ACE“ nesamdė kitų įmonių remonto ir valymo darbams atlikti, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina, jog UAB „Construction ACE“ buvo sudariusi sutartis su daugeliu įmonių, kurios darbus atlikdavo pagal poreikį. Visus nurodytus prieštaringumus paneigti gali tik VMI. Išvada, kad UAB „Construction ACE“ nesiekė atgauti iš pareiškėjo skolą, yra neatitinkanti tikrovės (duomenys apie civilines bylas dėl skolos buvo pateikti MGK, tačiau nebuvo įvertinti) ir paneigiama viešais duomenimis.

Darbų atlikimo adreso kaip vieno iš privalomo PVM sąskaitos faktūros rekvizito sąraše nėra. Papildomas darbų atlikimo aktas nebuvo sudarytas, kadangi tokio dokumento teisės aktai nereikalauja sudaryti, o atliktų darbų priėmimas buvo įformintas pasirašant PVM sąskaitą faktūrą. Tai, kad VMI nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės nepateikė dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti, kad darbai faktiškai nebuvo įvykdyti. Iš bylos medžiagos nėra aišku, ar VMI, siekdama nustatyti objektyvią tiesą, davė privalomus nurodymus, už kurių nevykdymą skiriamos administracinės baudas, ar tik geranoriškai paprašė pateikti turimus dokumentus.

Pareiškėjas akcentavo, kad tiek VMI, tiek pareiškėjo surinkti įrodymai patvirtino, jog mokestiniame patikrinime analizuotos paslaugos ir prekės buvo pateiktos taip kaip jos buvo atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Mokestinis patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, nebuvo įvertinta viešai prieinamos informacijos, kuri patvirtina pareiškėjo teiginius, nenuvykta į pareiškėjui priklausančius objektus. Baldai yra naudojami. Sprendimuose klaidingai nurodyta, kad pareiškėjo ir UAB „Construction ACE“ kontrahentų buhalterinę apskaitą vedė tas pats asmuo, neišanalizuotas įsigytų baldų panaudojimas bei UAB „Construction ACE“ bandymas atgauti skolas iš pareiškėjo. VMI ir MGK analizavo pareiškėjo skundus bendrai, neišskirdami į atskirus epizodus, dėl ko buvo netinkamai atskleista mokestinio ginčo esmės, kadangi, įvertinus sandorių kiekį, jų pobūdį, kontrahentų skaičių, akivaizdu, jog siekiant objektyvaus ir teisingo ginčo nagrinėjimo yra tikslinga ginčą nagrinėti atskirais epizodais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjo kontrahentai nedeklaravo ir nesumokėjo PVM, arba teisėtai pasinaudoję PVM atskaita, užskaitė mokėtiną PVM iš turimos PVM atskaitos. Pareiškėjo kontrahentai yra atsiskaitė su valstybės biudžetu, kas reiškia, kad valstybės biudžetui žala nebuvo padaryta, todėl, naikinant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, yra pažeidžiamas neutralumo principas, nes nėra įrodymų, patvirtinančių, kad neteisėtai buvo pasinaudota PVM atskaita.

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Construction ACE“ visus pardavimo sandorius deklaravo ir visas iš šių sandorių kylančias prievoles įvykdė. Jeigu UAB „Construction ACE“ savo prievolių neįvykdė, VMI turėtų įstoti kreditoriumi į kreditorių eilę ir taip riboti UAB „Construction ACE“ teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas negali atsakyti už kitų, pavyzdžiui, UAB „Construction ACE“ neįvykdytas prievoles. VMI buvo pateikti detalūs duomenys apie sandorius, sudarytus su UAB „Monlera“ ir UAB „Novenus invest“, kurie pagrindžia atliktus darbus.

Nėra aišku, dėl kokių priežasčių pateiktų dokumentų VMI nepakako. Buvo nurodyti ir adresai, kur darbai buvo atlikti, todėl VMI specialistai galėjo nuvykti ir įvertinti, ar darbai iš tikrųjų buvo atlikti. Nors VMI laikėsi pozicijos, kad minėtos bendrovės neturėjo transporto priemonių statybinių medžiagų gabenimui, tačiau joms jų turėti ir nereikėjo, nes šios medžiagos buvo perkamos iš didmeninių tiekėjų, kurie visas jas pristatydavo adresu, kur vyko darbai. Medžiagos nebuvo sandėliuojamos, jos buvo iš karto naudojamos statybose.

Atsiskaitymai buvo vykdomi ne tiesiogiai bendrovėms, o atliekant užklausas ir už atliktas paslaugas ir įsigytas medžiagas sumokant bendrovių kreditoriams. Šiuo aspektu VMI nesurinko objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad statybos darbų bendrovės neatliko. Buvo surinkti visi įrodymai, pagrindžiantys baldų įsigijimą iš UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“, tačiau jų VMI neįvertino. VMI nurodoma informacija, kuri nėra nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, yra detali baldų specifikacija, kuri PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodoma.

Teritorinis mokesčių administratorius atliko UAB „Baldų meistras“ mokestinį patikrinimą, tačiau tokių neatitikimų, kuriuos nurodė VMI, nerado. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad baldai buvo naudojami skunde nurodytais adresais, taip pat atsakovas nenurodė, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad šios bendrovės neturėjo pakankamai darbuotojų įsigytam baldų kiekiui gaminti, todėl su tuo susiję atsakovo teiginiai yra nepagrįsti. Jokių paskolos sutarčių pareiškėjas su UAB „Baldų meistras“ nėra sudaręs. Be to, tarp pareiškėjo ir UAB „GJ baldai“ vyksta civilinis ginčas dėl atsiskaitymo už baldus.

Su UAB „Extra švara“ buvo sudaryta sutartis dėl tarpininkavimo paslaugų, pagal kurią bendrovės įsipareigojo surasti pirkėją pareiškėjo turimoms užsienio įmonės akcijoms nupirkti. Kadangi sutartis buvo įvykdyta, buvo atliktas atsiskaitymas už paslaugas. Tačiau dėl šio sandorio nei VMI, nei MGK nepasisakė.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį su UAB „Finiens“ pagal kurią pastaroji įmonė kaip įnašą į bendrą veiklą įnešė pastatą, o pareiškėjas įsipareigojo finansuoti pastato rekonstrukcijos darbus.

Mokestinio ginčo metu pareiškėjas pateikė kelias eksperto išvadas dėl statybos darbų nustatymo datos ir specialisto išvadą, kurioje buvo įvertinti pareiškėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai bei pateikta išvada, ar iš jų galima daryti išvadas, kad statybos darbai nebuvo atlikti, arba buvo atlikti ne tomis sąlygomis kaip yra atvaizduota buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tačiau MGK tik lakoniškai pasisakė, kad šiuos įrodymus vertina kritiškai. Ekspertas D. G. yra ne tik turto vertintojas, bet yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą kaip nekilnojamojo turto vertinimo ekspertas, be to, nepagrįsti atsakovo argumentai dėl specialisto šališkumo, kadangi jie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl byloje pateiktos eksperto ir specialisto išvados turėjo būti vertinamos kaip įrodymai, gauti panaudojant specialias žinias.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas pakartojo VMI sprendime išdėstytas faktines aplinkybes ir išvadas.

Atsakovas nurodė, kad VMI nė kartą davė nurodymus pateikti statybos darbus pagrindžiančius dokumentus, tačiau per 2,5 metų vykusį patikrinimą pareiškėjas pateikė tik dalį dokumentų arba nurodydavo, kad kiti dokumentai paimti FNTT. Nors pareiškėjas teigė, kad jis pateikė visus turimus dokumentus ir daugiau jokiais dokumentais nedisponuoja, tačiau VMI surašius 2018 m. birželio 29 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-271 (toliau – ir Patikrinimo aktas), pareiškėjas pateikė didelį kiekį naujų papildomų dokumentų, nepaaiškindamas, kodėl jų negalėjo pateikti patikrinimo metu, iš kur juos gavo, be to, nebuvo pateikti įrodymai, kad FNTT iš tikrųjų atsisakė išduoti pareiškėjo prašomų dokumentų kopijas.

VMI paaiškino, kad vertino ne atskiras statybos leidimų, atsiskaitymų ar techninių bei žmogiškųjų išteklių neturėjimo aplinkybes, bet nustatytų faktų visumą. Pareiškėjo nuomonė šiais klausimais nepateikus realių bendrovių veiklos įrodymų yra nepagrįsta.

Atsakovas pabrėžė, kad bylose dėl teisės į PVM atskaitą nesuteikimo ginčo dalykas yra konkretaus mokesčių mokėtojo, o ne kitų asmenų mokestinės prievolės, t. y. atsisakymas suteikti teisę į atskaitą asmeniui kaip PVM mokėtojui. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas pareiškėjo teisės į PVM atskaitą klausimas, todėl nėra pagrindo sutikti, kad byloje VMI turėjo vertinti kitų teisės institutų reguliuojamus santykius.

Pareiškėjo pirminiai paaiškinimai apie visus patikrinimo metu pateiktus dokumentus yra objektyvesni nei nurodyta versija, kad jis pateikė surastus dokumentus, todėl VMI, priimdama sprendimą, nevertino pateiktų pranešimų dėl apmokėjimo, sutarčių ir pan., pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutartis nėra įregistruota, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai neatspindi baldų naudojimo faktinės situacijos, pareiškėjo sudarytos sutartys su UAB „Monlera“ neatspindi projektavimo darbų ir kitų objektų pirkimo, nes nėra realiai perduoto objekto, UAB „Golbena“ techninis projektas yra be datos, kompetentingų asmenų įvardijimo, t. y. neatitinka teisės normų reikalavimų. VMI vertino ne atskiras sutarčių sudarymo ar vykdymo aplinkybes, bet nustatytų faktų visumą, todėl pareiškėjo nuomonė, nepateikus bendrovių realią veiklą patvirtinančių įrodymų, nėra pagrįsta.

Atsakovas teigė, kad pirminiai paaiškinimai laikomi objektyvesniais nei teikiami po mokestinio patikrinimo. Įvykių versijos keitimą lėmė pareiškėjo siekis išvengti mokestinių prievolių. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo duota 17 nurodymų, kurių pareiškėjas neįvykdė arba įvykdė nevisiškai. Teikiant rašytinius paaiškinimus, buvo pateikta daug papildomų įrodymų. Nors šie įrodymai buvo įvertinti, tačiau buvo konstatuota, kad jie nėra pakankami. Todėl argumentas, kad pareiškėjo pateikti duomenys nebuvo įvertinti, yra nepagrįstas.

Atsakovas sutiko su MGK išvadomis, kad ataskaitose padarytos išvados nepagrindžia pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų kontrahentų atliktų statybinių darbų realumo datomis, kurias turto vertintojas nurodė pateiktuose dokumentuose. Atsakovas taip pat sutiko su MGK išvada, kad taip pareiškėjas siekia pasinaudoti specialia įrodinėjimo priemone, įrodyti aplinkybes, kurių nepagrindžia ūkines operacijas įforminantys dokumentai bei kita byloje esanti medžiaga.

Atsakovas nurodė, jog tai, kad pareiškėjas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų medžiaga leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko ir įvyko ne tomis sąlygomis, kokios yra akivaizdžios buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas neįrodė deklaruotų operacijų realumo, ar kad ūkines operacijas atliko būtent apskaitos dokumentuose nurodyti subjektai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriuo papildomai apskaičiuota 6 517 901,36 Eur PVM, apskaičiuoti 3 431 505,31 Eur PVM delspinigių ir skirta 1 862 257,00 Eur PVM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad 2019 m. balandžio 11 d. gautas FNTT 2019 m. balandžio 8 d. raštas Nr. 25/9-1-2-6492 „Dėl informacijos pateikimo administracinėje byloje Nr. eI-1761-463/2019“, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo atstovų į bylą pateikta 2018 m. sausio 31 d. specialisto išvada Nr. 04/10-2-6-1279 „Dėl UAB „Construction ACE“ ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – ir Raštas) yra neatsiejama šiuo metu vykdomo ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11011-13 duomenų dalis. Teismas, įvertinęs FNTT poziciją bei pareiškėjo paaiškinimą, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju 2018 m. sausio 31 d. specialisto išvada Nr. 04/10-2-6-1279 „Dėl UAB „Construction ACE“ ūkinės finansinės veiklos“ šioje administracinėje byloje nebus vertinama, nes ši specialisto išvada laikytina neatsiejama ikiteisminio tyrimo dalimi.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikimų su VMI nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nenurodė, tačiau savo poziciją dėl neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų grindė nesutikimu su VMI ir MGK atliktu teisiniu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės teikti dokumentus mokestinio ginčo metu, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 153 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog nevykdė VMI nurodymų, tačiau teigė, kad tam turėjo objektyvių priežasčių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė ir tai, jog dokumentų VMI neteikė dar ir todėl, kad tuo pat metu vyko ikiteisminis tyrimas dėl tų pačių sandorių kaip ir mokestiniame ginče, todėl bet koks informacijos pateikimas mokesčių administratoriui galėjo pabloginti mokesčio mokėtojo padėtį ikiteisminio tyrimo metu, t. y. pareiškėjas pripažino, jog dokumentų atsakovui neteikė sąmoningai. Teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjo argumentus, pastebėjo, jog pareiškėjas teikė prieštaringus paaiškinimus dėl dokumentų pateikimo, t. y. vienu metu nurodė, kad dokumentų VMI nepateikė dėl objektyvių priežasčių (liga), kitu atveju, nurodo, kad nenorėjo pakenkti sau ikiteisminio tyrimo metu. Teismas pabrėžė, kad nepaisant to, tiek iš VMI Sprendimo, tiek iš MGK Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjo papildomai pateikti rašytiniai įrodymai buvo vertinti. Tai, kad pareiškėjo papildomi rašytiniai įrodymai buvo įvertinti kaip nepakankami dėl ginčo ūkinių operacijų, nesudaro pagrindo teigti, jog jie nebuvo vertinti.

Pasisakydamas dėl mokestiniame ginče įvertintų sandorių ir pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatas (58 str. 1 d., 64 str., 80 str.), taip pat MAĮ nuostatas (10 str.).

Teismas pažymėjo, kad dalis pareiškėjo pateiktų dokumentų – statybos užbaigimo aktai, pažymos apie statybos užbaigimą – buvo įvertinti patikrinimo metu, o kiti papildomi rašytiniai įrodymai – pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Monlera“ ir 2014 m. kovo 18 d., 2015 m. sausio 6 d., 2015 m. sausio 8 d., 2015 m. sausio 20 d., 2015 m. sausio 6 d., 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. vasario 28 d., 2014 m. kovo 10 d. statybos rangos sutartis su UAB „Construction ACE“, lokalinės sąmatos ir darbų atlikimo aktai, parengtų rekonstrukcijos projektai, ekspertizės aktų kopijos – yra nepakankami. Pareiškėjo pateikta tarpininkavimo sutartis su UAB „Extra švara“, 2016 m. sausio 20 d. atsiskaitymo turtu su UAB „Extra švara“ sutartis, sutartys su UAB „Monlera“ ir kiti dokumentai (iš šios įmonės deklaruotas statybinių medžiagų, projektavimo, ekspertizės darbų įsigijimas) patvirtina, kad pateiktos sutartys (2016 m. lapkričio 29 d. sutarties objektas – prekės, 2016 m. lapkričio 29 d. sutarties objektas – (duomenys neskelbtini), Vilniuje rekonstrukcijos projektas, pastato konstrukcijų ekspertizė, techninis projektas) nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo nustatytų aplinkybių. Teismas pabrėžė, kad prekių pirkimo sutartyje nėra apibrėžtas konkretus sutarties objektas, nurodyta – (prekės), o tai pagrindžiantys sutartyje aptariami dokumentai (užsakymas raštu arba elektroniniu paštu, kuriame būtų nurodomos prekės, jų pristatymo vieta ir laikas) nepateikti; nors ir yra aptartos atsiskaitymo sąlygos (sumokėti per 60 d. nuo prekių pardavimo mokėjimo pavedimu į sutartyje nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą (sąskaita sutartyje nėra nurodyta) ar grynaisiais pagal kasos pajamų orderį, tačiau VMI nenustatė, kad aktualiuoju laikotarpiu Bendrovė kokiu nors būdu būtų mokėjusi šiai įmonei už prekes ar už projektus, ekspertizę (mokėjimai 5 220,00 Eur sumai, kas sudaro 0,5 proc. sumos pagal PVM sąskaitas faktūras, atlikti 2017 m. kovo – balandžio mėnesiais).

Teismas nurodė, kad iš projektavimo ir kitų darbų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad sutartyje yra nurodomas perduotinas objektas, jo kaina, nurodant, kad jo perdavimą patvirtintina PVM sąskaitos faktūros išrašymas, tačiau sutartyje nėra keliami jokie reikalavimai darbų atlikimui, nėra aptariami atsiskaitymo būdai, priešingai, nurodoma, kad sutartis yra pasirašyta 2016 m. lapkričio 29 d., o jau kitą dieną – 2016 m. lapkričio 30 d. turi būti perduota dalis su sutarties objektu susijusių dokumentų. Kaip matyti ir pateiktame projekte ir ekspertizės akte nėra duomenų apie projektavimo, ekspertizės darbus atlikusius asmenis, projekto vadovus, tokios pat išvados darytinos kaip ir UAB „Golbena“ pateiktų projektinių darbų.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad nei MGK, nei VMI nepasisakė dėl tarpininkavimo sandorio su UAB „Extra švara“, teismas nurodė, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog šis sandoris buvo įvertintas MGK sprendime, o tai, kad tarpininkavimo paslaugų realumas nebuvo patvirtintas, nesudaro pagrindo teigti, jog jis nebuvo įvertintas.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl mokestinio ginčo išskyrimo į atskirus epizodus, teismas nurodė, kad pareiškėjas šių argumentų niekaip nepagrindė, be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, tiek VMI, tiek MGK analizavo atskirus mokestinio ginčo epizodus, tačiau juos įvertino visų surinktų rašytinių įrodymų mokestinio ginčo kontekste bei vertino visą įrodymų visetą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas neatliko turto apžiūros, nurodė, jog mokesčių administratoriui nėra nustatyta pareiga ūkinės operacijos turinį nustatinėti objektų apžiūros metu ar kažkokiu kitu metodu, tuo labiau, kad atlikta objekto apžiūra pati savaime neatspindi jame atlikto pagerinimo (rekonstrukcijos, remonto, statybos) atlikimo momento ir neidentifikuoja tuos pagerinimus atlikusio subjekto, jeigu tokie statybos darbai ir buvo atlikti.

Pasisakydamas dėl eksperto ir specialisto išvadų vertinimo, teismas nurodė, kad, priešingai nei nurodė pareiškėjas, MGK eksperto turimos kvalifikacijos nekvestionavo. Tai, kad MGK sprendime ekspertą įvardijo turto vertintoju, nepagrindžia, jog buvo abejojama jo kvalifikacija. Teismas nurodė, kad iš MGK sprendimo matyti, jog turto vertinimo ataskaita buvo vertina kaip vienas iš įrodymų, tačiau pripažinta nepagrindžiančia darbų atlikimo momento, nurodoma, kad ji buvo surašyta remiantis pateiktais Bendrovės dokumentais bei paaiškinimais, kad buvo vertinama dabartinė statinių būklė naudojantis UAB „Sistela“ normatyvais, kurie įprastai naudotini sąmatoms sudaryti. MGK pabrėžė, kad ginčas vyksta dėl dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų turinio ir ūkinių operacijų realumo, tačiau tokia informacija vertinimo ataskaitoje nėra nurodyta, kas ir sudarė prielaidą abejoti pateiktos atskaitos objektyvumu. Teismas pritarė šioms MGK išvadoms.

Teismas, įvertinęs liudytojų teismo posėdyje pateiktus parodymus, konstatavo, kad jie nepagrindžia darbų atlikimo momento.

Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą bei pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę argumentus, konstatavo, jog byloje yra surinkta pakankamai duomenų, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog byloje kilo specialiųjų žinių poreikis.

III. Pareiškėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ikiteisminio tyrimo ir administracinės bylos prejudicinio ryšio ir administracinės bylos nesustabdymo. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

1. Šiame mokestiniame ginče / administracinėje byloje nesiekiama kvestionuoti FNTT specialisto išvadoje užfiksuotų aplinkybių teisingumo, tačiau pirmosios instancijos teismo buvo prašoma įvertinti tai, kad VMI atliktame mokestiniame patikrinime yra pasisakoma, jog UAB „Construction ACE“ veiklos nevykdė ir negalėjo suteikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų, o FNTT specialisto išvadoje nurodoma, kad atlikus šios bendrovės veiklos tyrimą negalima iš dalies nustatyti nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio tiriamuoju laikotarpiu, kitaip tariant tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Construction ACE“ veiklą vykdė, tačiau dėl galimų buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų pažeidimų, negalima nustatyti turėto bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio. VMI mokestinio patikrinimo metu padarė išvada, jog UAB „Construction ACE“ visiškai nevykdė veiklos ir net neturėjo galimybės suteikti paslaugas įvardintas PVM sąskaitose faktūrose.

2. Tiek ikiteisminis tyrimas atliekamas baudžiamojoje byloje, tiek šis mokestinis ginčas yra susiję, įtarimai ikiteisminiame tyrime yra pareikšti pareiškėjo vadovui ir pačiam pareiškėjui, be to FNTT ikiteisminio tyrimo metu atliko pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos tyrimą, kurio metu buvo siekiama, nustatyti galimai padarytas nusikalstamas veikas. Ikiteisminiame tyrime analizuojami tie patys sandoriai kaip ir šiame mokestiniame ginče.

3. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į tai, jog vyksta ne tik procesas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, bet ir baudžiamasis persekiojimas, privalo užtikrinti, kad priimant sprendimą dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebus pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) bei proporcingumo principai.

4. Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje.

5. Tiek ši administracinė byla, tiek baudžiamoji byla yra susijusios ir tarp jų yra prejudicinis ryšys, kadangi abiejose bylose analizuojami tie patys sandoriai, sudaryti tarp tų pačių juridinių asmenų, taip pat analizuojami tų pačių asmenų veiksmai, o konkrečiai kalbant, tiek administracinėje, tiek baudžiamojoje byloje siekiama įrodyti, kad mokesčių mokėtojas ir jo kontrahentai sukčiavo PVM apmokestinimo srityje. Ikiteisminis tyrimas yra platesnės apimties, svarbus akcentas yra ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai baudžiamojoje byloje turi platesnius įgalinimus, todėl ikiteisminio tyrimo metu bus vertinama ne tik buhalterinės apskaitos dokumentai, bet ir operatyvinė informacija, kuri nebuvo įvertinta mokestinio patikrinimo metu bei administracinėje byloje. Būtina pabrėžti tai, kad tarp šių dviejų bylų yra prejudicinis ryšys, akivaizdžiai parodo ir specialisto išvada, kuri buvo pateikta byloje kaip įrodymas, tačiau pirmosios instancijos teismas jos nevertino.

Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „pareiškėjas teikia prieštaringus paaiškinimus dėl dokumentų pateikimo, t. y. vienu metu nurodo, kad dokumentų VMI nepateikė dėl objektyvių priežasčių (liga), kitu atveju, nurodo, kad nenorėjo pakenkti sau ikiteisminio tyrimo metu, kas teismo vertinimu, kelia abejonių paaiškinimų pagrįstumu“. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

1. Pareiškėjas teikė ne prieštaringus argumentus dėl dokumentų nepateikimo, bet vieną kitą papildančius argumentus, kurie pagrindė pareiškėjo poziciją, kodėl VMI nebuvo pateikti dokumentai vykusio mokestinio patikrinimo metu.

2. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dokumentai buvo įvertinti tiek VMI sprendimuose, tiek MGK sprendime, tačiau, įvertinus paties pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, akivaizdu, jog po mokestinio patikrinimo pateikti dokumentai nebuvo vertinami.

3. MGK sprendimo 21, 27 ir 32 puslapiuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad MGK pasisakė dėl tarpininkavimo sandorio su UAB „Extra švara“, nurodyta, jog: „Dėl tarpininkavimo paslaugų Bendrovė nepateikė jokių sutarčių, atliktu paslaugų priėmimo-perdavimo aktu bei kitu dokumentu, kurie pagrįstų tarpininkavimo paslaugų realumą, o Inspekcija nenustatė, jog dėl galimai įsigytų tarpininkavimo paslaugų būtų pasikeitęs veiklos pobūdis, nes įmonė ir toliau vykdė savo įprastinę veiklą. <...> Pagal teikiamų dokumentų datas matyti, jog dokumentai surašyti laikotarpiu iki patikrinimo akto surašymo, nors jo metu Inspekcijai nebuvo pateikti. Iš Inspekcijos sprendimo turinio matyti, kad mokesčių administratorius patikrinimo akto tvirtinimo metu atliko Bendrovės pateiktų dokumentų vertinimą, akcentuodamas šių dokumentų pateikimo momentą, taip pat pasisakydamas dėl pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės, atsižvelgiant į dokumentuose pateiktą informaciją ir jų formaliuosius duomenis.“

4. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti tarpininkavimo sandorius, pateikė tarpininkavimo sutartį, paslaugų priėmimo–perdavimo aktus, darbų atlikimo aktus, PVM sąskaitas faktūras už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, sudarytas sutartis su pirkėju iš Rusijos Federacijos, kurį, veikdamas kaip tarpininkas, surado UAB „Extra švara“; UAB „Extra švara“ ir pirkėjo iš Rusijos Federacijos paaiškinimai, dėl tarpininkavimo ir įstatinio kapitalo pirkimo pardavimo sandorių sudarymo.

5. VMI sprendime dėl tarpininkavimo sandorių pasisakyta labai formaliai: „Šiuo atveju, Bendrovei pateikus sandorius su užsienio asmenimis nevalstybine kalba, jie yra nevertinami ir dėl jų nepasisako iš esmė.“ Pareiškėjas pripažino, kad sutartys buvo pateiktos rusų kalba, tačiau pažymėjo, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo pateikti visi vertimai į lietuvių kalbą.

6. Iš pacituotų šį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų akivaizdu, jog priešingai negu nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjo po mokestinio patikrinimo pateikti dokumentai nebuvo vertinami arba jų vertinimas buvo formalus.

7. Vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas paaiškino, kad nei įstatymai, nei teismų praktika neriboja įrodymų pateikimo vykstant mokestiniam ginčui, t. y. įstatymai nedraudžia mokesčių mokėtojui pateikti įrodymus, kurie pagrindžia jo poziciją, bet kurioje ginčo stadijoje. Nagrinėjamu atveju, dar net neprasidėjus mokestiniam ginčui, t. y. dar iki sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo buvo pateikti dokumentai patvirtinantys mokesčių mokėtojo poziciją ir tai, kad šiame ginče nagrinėjamuose sandoriuose PVM atskaita buvo pritaikyta pagrįstai ir tinkamai. Šiame mokestiniame ginče nei MGK, ne VMI, kurie nagrinėjo mokesčių mokėtojo pateiktas rašytines pastabas, neanalizavo pateiktų dokumentų turinio, o dėjo visas pastangas stengiantis įrodyti, jog įrodymus pareiškėjas pateikė pavėluotai. Pareiškėjas pažymėjo, kad įrodymai, pagrindžiantys ginčo sandorius, buvo pateikti kartu su rašytinėmis pastabomis ir nedelsiant po rašytinių pastabų pateikimo, teikiant juos su lydraščiais t. y. dar nesant priimtam sprendimui dėl Patikrinimo akto tvirtinimo.

8. Vadovaujantis MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi ir jos komentaru, taip pat 155 straipsnio 6 dalimi, akivaizdu, jog ne tik įstatymai, bet ir pats mokesčių administratorius numato galimybę pateikti įrodymus net ir vėlesnėse mokestinio ginčo stadijose, o šiuo konkrečiu atveju įrodymai / dokumentai buvo pateikti net mokestiniam ginčui neprasidėjus t. y. kartu su rašytinėmis pastabomis.

9. Daug dokumentų, kurie pagrindžia įvykusius sandorius buvo pateiktai ir teisminio proceso metu, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių dokumentų visiškai nepasisakė ir iš esmės rėmėsi MGK sprendime išdėstytais argumentais, lakoniškai ir formaliai atmetant ir / ar nevertinant pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų.

10. Esant situacijai, kai šiuo konkrečiu atveju net nėra analizuojamas pateiktų dokumentų turinys, teigiant, jog jie nebuvo pateikti mokestinio patikrinimo metu, akivaizdu, jog yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, bei nėra laikomasi pagrindinių principų ir įstatymų normų, reglamentuojančių mokestinį ginčą ir mokestinį patikrinimą.

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl mokestiniame ginče analizuojamų sandorių ir teisės į PVM atskaitą, nurodė, kad:

1. Šiame mokestiniame ginče mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo atliktus sandorius išskiria į dvi grupes pagal kurias didinamas / grąžintinas iš biudžeto PVM mažinamas, t. y.: 1) Dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko; 2) Dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose.

2. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl konkrečių materialių paslaugų t. y. ne kokių nors abstrakčių paslaugų, apie kurių suteikimą būtų galima spręsti išskirtinai iš tarp sandorių šalių sudarytų dokumentų. Pareiškėjas įsigijo tokias paslaugas kurias, net ir nesant daliai dokumentų, kurių Lietuvos Respublikos įstatymai ir nereikalauja, galima įvertinti atlikus turto apžiūrą ir konstatuoti ar paslaugos, atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, buvo atliktos. Per pustrečių metų vykusį mokestinį patikrinimą, apie įvykusias / neįvykusias ūkines operacijas buvo sprendžiama tik iš turimų dokumentų, t. y. buvo vertinama formalioji sandorio pusė.

3. Turinio viršenybės prieš formą principas reikalauja, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, todėl šiuo atveju turi būti taikomas MAĮ numatytas turinio viršenybės prieš formą principas. Hipotetiškai pripažįstant, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų kurie pagrįstų įsigytų statybos darbų realumą, turi būti vertinamas realus sandorių turinys ir kiti byloje esantys įrodymai kurie patvirtina, kad realiai darbai buvo atlikti. Pareiškėjas kreipėsi į antstolį ir nekilnojamojo turto ekspertą, kurie įvertino ar sąskaitose nurodyti darbai galėjo būti atlikti, ar pastatai nerekonstruoti nuo jų pastatymo, ar medžiagos panaudotos darant remontus, ar patalpose yra įsigyti baldai ir kt. eksperto išvada ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo pateikti byloje.

4. VMI, konstatuodama, jog antstolio užfiksuoti baldai yra ne tie, kurie buvo įsigyti iš mokesčių mokėtojo kontrahentų, be savo prielaidų, nepateikia jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti kitą šių baldų kilmę bei kada ir iš ko šie baldai galėjo būti įsigyti, todėl VMI, MGK ir pirmosios instancijos teismui nepateikus įrodymų apie kitą baldų kilmę, antstolio faktinių aplinkybių protokole užfiksuoti baldai turi būti laikytini įsigyti šiame mokestiniame ginče nagrinėjamų sandorių metu.

5. VMI gavo duomenų iš valstybinių institucijų, kurios patvirtino apie vykstančius savavališkus darbus pareiškėjui priklausančiuose objektuose, kuriuos atliko mokesčių mokėtojo pasamdytos įmonės, iš kurių viena buvo ir UAB „Construction ACE“, tačiau šiuos argumentus / įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip neaktualius. Konstatuotos savavališkos statybos yra svarbios tuo, kad mokesčių administratorius teigia, jog darbai pagal sudarytus buhalterinės apskaitos dokumentus nevyko, tačiau akivaizdu, kad pagal paties mokesčių administratoriaus turimus duomenis darbai buvo atliekami. Vien faktas, jog dalis darbų buvo atlikta pažeidžiant statybas reglamentuojančius įstatymus nepaneigia pačių darbų atlikimo fakto. Pareiškėjas nepateikė statybos leidimų, kaip vieno iš įrodymų, pagrindžiančių atliktus darbus, nes didžiajai daliai darbų tokių leidimų nereikėjo. Darbai buvo atliekami paprastojo remonto būdu, kuriam tuo metu galioję įstatymai leidimų nereikalavo, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl mokesčių administratorius reikalavo juos pateikti, o nepateikus padarė išvadą, kad darbai nebuvo atlikti.

6. Pareiškėjas pateikė sąmatas dėl objektų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje), nors pirmosios instancijos teismas nurodė atvirkščiai, be to, VMI nustatė, kad deklaracijos buvo užregistruotos ir pateiktos atitinkamoms institucijoms. Kas buvo šių objektų rangovais taip pat yra aišku, kadangi yra pateiktos sutartys dėl konkrečių objektų, taip pat sąmatos, darbų atlikimo aktai, todėl yra pareiškėjui nesuprantama, kodėl be pateiktų deklaracijų negalima nustatyti kas atliko statybos / remonto darbus ir ar šie darbai buvo atlikti.

7. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės teikusios statybos darbus ar statybines medžiagas neturėjo žmogiškųjų išteklių, turto kuris būtų reikalingas atlikti darbams, iš virš pateiktų argumentų, jog buvo priešingai, kadangi subrangovai (UAB „Bardolina“, UAB „Grangeras“, UAB „Golbena“, UAB „Extra švara“) bei įmonės tiesiogiai teikusios įvairius darbus mokesčių mokėtojui (UAB „Baldų meistras“, UAB „Monlera“, UAB GJ „Baldai“) turėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių (darbuotojų) darbams atlikti, taip pat šios įmonės turėjo ir įvairios įrangos reikalingiems darbams, o esant poreikiui įrangą nuomodavosi iš kitų įmonių / fizinių asmenų, todėl mokesčių administratoriaus teiginiai, jog darbai nebuvo atlikti, kadangi UAB „Construction ACE“ neturėjo darbuotojų ir turto yra nepagrįsti ir neteisingi. Be to, įmonės turėjo vidutiniškai apie 70 darbuotojų, o kai kuriais laikotarpiais ir daugiau. Nors VMI teigia, jog darbai nebuvo atliekami, tačiau taip pat iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog buvę įmonių darbuotojai palikdami atsiliepimus apie atitinkamas įmones nurodydavo, jog dirbti reikia labai daug, tačiau atlyginimai vėluoja. Minėtų įmonių darbuotojai buvo inicijavę teisminių ginčų siekdami atgauti darbo užmokestį, o tai tik patvirtina, jog faktiškai darbai buvo atliekami. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo UAB „Grangeras“ buvusio darbuotojo paaiškinimą dėl atliktų darbų atitinkamais laikotarpiais.

8. Tarpininkavimas / subrangovų samdymas yra teisėta veikla ir nėra uždrausta įstatymų. Nei atliekant darbus, nei mokestinio patikrinimo metu nebuvo teigta, jog faktiškai darbus atliko UAB „Construction ACE“ įdarbinti darbuotojai, o ne pasamdyti kitos įmonės darbuotojai. Patikrinimo metu nebuvo surinkti duomenys, kokios kvalifikacijos darbuotojai dirbo įmonėse, kurias UAB „Construction ACE“ buvo pasamdžiusi atlikti darbus, todėl akivaizdu, jog mokesčių administratorius, siekdamas pagrįsti savo teiginius, jog nebuvo tinkamos kvalifikacijos darbuotojų atlikti atitinkamus darbus, nesurinko visos galimos ir reikiamos informacijos ir rėmėsi tik prielaidomis. VMI nurodo, kad UAB „Construction ACE“ nesamdė kitų įmonių remonto ir valymo darbams atlikti, tačiau nėra aišku, kuo remiantis buvo padaryta tokia išvada, kadangi, kaip matyti iš patikrinimo medžiagos, UAB „Construction ACE“ buvo sudariusi sutartis su daugeliu kitų įmonių, kuriose buvo nurodyta, jog darbai atliekami pagal poreikį ir konkretūs darbai jose nebuvo nurodyti, taip pat reiktų įvertinti ir tai, kad UAB „Construction ACE“ įmonės tiekusios įvairias paslaugas (darbus) galėjo pasisamdyti ir trečiąsias įmones/asmenis specifiniams darbams atlikti.

9. Pareiškėjas visų šių neišaiškintų aplinkybių paneigti / patvirtinti negali, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai nesuteikia teisės gauti informacijos ar nagrinėti dokumentus ir / ar sudarytus sandorius, todėl visas šias aplinkybes patvirtinti ar paneigti gali tik mokesčių administratorius.

10. Nors VMI teigia, kad negauta duomenų, jog UAB „Construction ACE“ būtų siekusi susigrąžinti skolą iš pareiškėjo, tačiau, siekiant atgauti skolą, UAB „Construction ACE“ net kelis kartus kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, ši informacija yra viešai prieinama, be to, duomenys apie šias bylas buvo pateikti MGK, tačiau jie nebuvo vertinti. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti registrai, kuriuose užfiksuota, jog įsiskolinimų tarp įmonių nėra, o tai tik patvirtina, kad buvo visiškai atsiskaityta su UAB „Construction ACE“.

11. VMI sprendime nurodyta, kad prie pareiškėjui UAB „Construction ACE“ vardu 2013 m. sausio 30 d. įformintos PVM sąskaitos faktūros nepridėti atliktų darbų ir / ar suteiktų paslaugų atlikimo aktai, sąmatos, užsakymai, susirašinėjimai bei kiti dokumentai, kurie patvirtintų įformintų travelatoriaus remonto darbų atlikimo realumą. VMI taip pat nurodė, kad minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nenurodyta, kokiu adresu travelatoriaus remonto darbai buvo atlikti. Pareiškėjas pabrėžė, kad privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai yra nurodyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – ir PVMĮ). Darbų atlikimo adresas nėra nurodytas privalomų rekvizitų sąraše. PVM sąskaitoje faktūroje detaliai nurodyta, kokie darbai buvo atlikti, kokia yra bendra darbų kaina, todėl papildomai darbų atlikimo aktas nebuvo sudarytas, kadangi tokio dokumento Lietuvos Respublikos įstatymai nereikalauja, o atliktų darbų priėmimas buvo įformintas pasirašant PVM sąskaitą faktūrą.

12. VMI sprendime, siekiant paneigti įvykusius sandorius, nurodoma, jog pareiškėjo kontrahentai į valstybės biudžetą faktiškai pardavimo PVM nemokėjo, kadangi PVM deklaracijose deklaravo pirkimo PVM, artimą pardavimo PVM. Pareiškėjas akcentavo, kad toks mokestinės nepriemokos įvykdymo būdas (turimos nepriemokos padengimas turima permoka) yra įtvirtintas MAĮ, kuriame yra nurodyta, jog mokestinė prievolė įvykdoma kai, 1) mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimu; 2) trečiojo asmens atliekamu mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimu; 3) turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti. Pareiškėjo vertinimu, toks VMI argumentas, o tiksliau jo pateikimas kaip draudžiamo, prieštarauja įstatymo normoms.

13. Pareiškėjas pateikė teismo nutartį su patvirtintu UAB „Construction ACE“ kreditorių sąrašu, kuriame VMI kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 10,03 Eur sumai. Tai reiškia, kad, inicijuojant UAB „Construction ACE“ bankroto bylą, VMI pretenzijų ar įtarimų dėl šios įmonės mokestinių prievolių įvykdymo neturėjo, todėl teigtina, kad UAB „Constrution ACE“ įvykdė visas savo prievoles, tuo pačiu pareiškėjas įgijo teisę į PVM atskaitą ir ja pasinaudojo teisėtai. Panaikinus pareiškėjo teisę į PVM atskaitą būtų pažeistas PVM neutralumo principas.

14. VMI nurodė, jog nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės su kuriomis vyko bendradarbiavimas ir jos šiuo metu yra bankrutavusios, mokesčių administratoriui nepateikė prašomų dokumentų, tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia, jog darbai faktiškai buvo atlikti. VMI bankroto administratoriai nurodė, jog įmonių dokumentų jiems neperdavė buvę direktoriai, tačiau nebuvo pateikta informacija, kiek aktyviai ir rūpestingai bankroto administratoriai vykdė savo pareigas, ar už dokumentų nepateikimą prašė teismo paskirti baudas mokesčių mokėtoją. Patikrinimo akte ir VMI sprendime nėra nurodyta, ar mokesčių administratorius davė bankroto administratoriams mokesčių administratoriaus nurodymus už kurių nevykdymą yra numatyta galimybė paskirti administracines baudas ar tik geranoriškai paprašė pateikti turimus dokumentus.

15. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią mokesčių institucija atsisako suteikti teisę į atskaitą dėl to, kad apmokestinamasis asmuo nepatikrino, ar sąskaitą faktūrą už prekes, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti teise į atskaitą, išrašęs asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat turi atitinkamas prekes ir gali jas pristatyti ir ar įvykdė savo pareigas deklaruoti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, arba dėl to, kad šis apmokestinamasis asmuo, be šios sąskaitos faktūros, neturi kitų dokumentų, galinčių įrodyti, kad egzistuoja šios aplinkybės, nors įvykdytos materialios ir formalios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) numatytos sąlygos pasinaudoti teise į atskaitą, ir kai apmokestinamasis asmuo neturi įrodymų, pateisinančių įtarimus, kad šis sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo daro pažeidimus ar sukčiauja. Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta.

16. Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose.

17. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 17 punkte nurodyti teiginiai, kuriais iš esmės grindžiamas visas sprendimas, prieštarauja MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintam turinio viršenybės prieš formą principui. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ūkinės operacijos neįvyko, daroma iš esmės vertinant tik formalius buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumus, kurių buvimo net nereikalauja įstatymas.

Pasisakydamas dėl sandorių su kitomis įmonėmis (paslaugų ir baldų įsigijimo), pareiškėjas nurodė, kad:

1. Tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismui, analizuojant sandorius su UAB „Monlera“ ir UAB „Novenus invest“, buvo pateikti detalūs dokumentai, pagrindžiantys atliktus darbus, t. y. PVM sąskaitos faktūros, darbų atlikimo aktai, sąmatos, kuriuose išsamiai buvo nurodyta, kur ir kokie darbai buvo atliekami, kokios medžiagos buvo naudojamos bei kokie plotai buvo tvarkomi. Tačiau mokesčių administratoriui dėl neaiškių priežasčių šių dokumentų nepakako tam, kad nustatytų, ar darbai buvo atliekami.

2. Mokesčių administratorius nurodo, jog nei mokesčių mokėtojas, nei UAB „Monlera“, nei UAB „Novenus invest“ neturėjo transporto priemonių statybinių medžiagų gabenimui, tačiau statybinės medžiagos buvo perkamos iš didmeninių tiekėjų, kurie visas medžiagas pristatydavo nurodytai adresais, todėl įmonėms turėti savo transportą buvo finansiškai nepalanku. Nupirktos medžiagos nebuvo kur nors sandėliuojamos, jos iškart buvo gabenamos į objektus ir naudojamos statybose. Dažnai atsiskaitymas vykdavo ne tiesiogiai su UAB „Monlera“ ir UAB „Novenus invest“, o atliekant užskaitas ir už atliktas paslaugas ir įsigytas medžiagas sumokant įmonės kreditoriams. Byloje yra pateikti tarpusavio atsiskaitymo aktai, pasirašyti su minėtomis įmonėmis, kurie patvirtina, jog pareiškėjas neturi skolų šioms įmonėms.

3. Mokesčių administratorius nesurinko objektyvių įrodymų pagrindžiančių, jog statybos darbų minėtos įmonės neatliko, kadangi faktinės aplinkybės bei patikrinimo medžiagoje esantys įrodymai suponuoja kitą išvadą.

4. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti baldų brėžiniai ir specifikacijos, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė baldų brėžinių, kurie turi patvirtinti tai, jog baldai tikrai buvo įsigyti.

5. VMI minima informacija, kuri yra neva nenurodyta PVM sąskaitose faktūrose, yra detali baldų specifikacija, kuri PVM sąskaitose faktūrose ir nebūna nurodoma. Baldų prekybos sektoriuje yra įprasta, jog PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodomos konkrečios baldų ypatybės, taip pat jokie teisės aktai nenumato reikalavimų, kurie nurodytų, jog baldų dydis, spalva, komplektacija turėtų būti nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje.

6. Baldai buvo naudojami pareiškėjo nurodytais adresais, įrodinėdamas šiuos teiginius, pareiškėjas pateikia antstolio užfiksuotų aplinkybių protokolą su foto nuotraukomis, kuriuose yra užfiksuoti baldai, įsigyti iš UAB „GJ Baldai“ ir UAB „Baldų meistras“. Buvo atliktas UAB „Baldų meistras“ mokestinis tyrimas, kurio metu buvo analizuojami sandoriai ir su mokesčių mokėtoju, tačiau Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija neatitikimų nerado. Be to, MGK buvo pateikti ir kiti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjo nurodytais adresais yra naudojami baldai.

7. Mokesčių administratorius nurodė, jog UAB „GJ Baldai“ ir UAB „Baldų meistras“ neturėjo pakankamai darbuotojų įsigytam baldų kiekiui pagaminti, tačiau Patikrinimo akte nepateikiama informacija, kokias metodais vadovaujantis buvo įvertinta, jog minėtų įmonių turėtas darbuotojų skaičius buvo nepakankamas, taip pat nenurodyta ar buvo domėtasi kiek darbuotojų reikia vienam baldų komplekto pagaminimui bei kiek užtrunka pagaminti baldų komplektą, todėl minėti mokesčių administratoriaus teiginiai yra nepagrįsti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp jo ir UAB „GJ Baldai“ šiuo metu vyksta civilinis ginčas dėl atsiskaitymo už baldus.

8. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atliko abiejų įmonių (UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“) patikrinimus, kadangi visų baldų gamybai ir įrenginių įsigijimui buvo gauta Europos Sąjungos parama, tačiau šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta, o tai tik patvirtina, jog baldai buvo gaminami ir parduodami pareiškėjui.

9. Pareiškėjas neginčija, kad statybos darbai adresu Juodasis kelias 34, Vilnius, nebuvo užbaigti 100 proc. ir nebuvo pradėtos naudoti dujos, tačiau šiuo adresu darbai vyko ir buvo padaryti pamatai, skirti prekybos centrui, kuriuos, visų pirma, pareiškėjas buvo įkeitęs, o po to pardavė. Tai, kad darbai buvo atlikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytu laikotarpiu patvirtina ir palydovinės nuotraukos darytos PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu.

10. Su UAB „Extra švara“ buvo pasirašyta sutartis dėl tarpininkavimo paslaugų, pagal kurią UAB „Extra švara“ įsipareigojo surasti pirkėją, mokesčių mokėtojo turimoms užsienio įmonės akcijoms nupirkti. Pirkėjas buvo surastas ir su juo buvo pasirašyta akcijų pirkimo pardavimo sutartis, todėl už atliktas tarpininkavimo paslaugas buvo atsiskaityta su UAB „Extra švara“. Prie šių rašytinių pastabų pridedama tiek tarpininkavimo paslaugų sutartis, tiek akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Tarpininkavimo paslaugų vertė buvo apie 10-15 proc. viso sandorio vertės. Dėl šio sandorio pirmosios instancijos teismas pritarė MGK ir VMI pozicijai, jog šių sandorių nebuvo, nes pareiškėjas nepateikė sandorius pagrindžiančių dokumentų, tačiau, kaip nei MGK, nei VMI, nei pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nevertino.

11. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį su UAB „Finiens“ pagal kurią pastaroji įmonė kaip įnašą į bendrą veiklą įnešė pastatą, o pareiškėjas įsipareigojo finansuoti pastato rekonstrukcijos darbus.

Pareiškėjas pabrėžė, kad 2019 m. vasario 19 d. pateikė prašymą dėl įrodymų prijungimo ir pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino, tačiau dėl beveik visų iš pateiktų įrodymų teismas nepasisakė, netgi priešingai teigė, jog mokesčių mokėtojas šių dokumentų nepateikė (pvz., baldų brėžiniai, išrašai iš valstybės įmonės Registrų centras ir kt.). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir, galbūt, su išankstine nuomone dėl bylos baigties. Pareiškėjo vertinimu, VMI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Pasisakydamas dėl byloje esančių įrodymų, gautų panaudojus specialiąsias žinias, vertinimo, pareiškėjas nurodė, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas ir MGK labai trumpai ir lakoniškai pasisakė dėl šių įrodymų, eksperto ir specialisto išvados atmetamos venos proceso šalies (VMI) paaiškinimais kuri šiuo atveju yra subjektyvi, kadangi tiek eksperto tiek specialisto išvados prieštarauja VMI išvadoms, padarytoms po kelis metus vykusio patikrinimo.

2. Siekiant atlikti detalesnį ekspertinį (cheminį) tyrimą, kurio metu būtų galima nustatyti tikslų dažų amžių, buvo kreiptasi į teismo ekspertizės centrą, tačiau jame buvome informuoti, jog šiame centre ekspertizę galima atlikti tik jeigu remontas atliktas ne vėliau nei prieš metus bei tik teismui paskyrus tokį ekspertinį tyrimą, todėl byloje esančios eksperto išvados yra paremtos tiksliausiai įmanomai metodais, kadangi cheminis ekspertinis tyrimas yra negalimas.

3. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 4 ir 6 dalimis, 62 straipsnio 4 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ekspertizės akto paneigimas turi būti pakankamai pagrįstas ir paprastai paremtas kitų specialių žinių pagalba arba nustačius, kad gaunant šiuos įrodymus, specialias žinias panaudojo nekompetentingas asmuo, buvo panaudoti neteisingi išeities duomenys arba kad buvo pritaikyti netinkami tyrimo metodai. Šiuo atveju nėra jokių duomenų ar kitų ekspertų vertinimų, patvirtinančių, jog pareiškėjo pateiktos specialisto ir eksperto išvados buvo parengtos netinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų, ar pasinaudojant netinkamas metodus.

4. Kai byloje yra prieštaringi įrodymai, gauti panaudojus specialias žinias, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teismas, matydamas, kad specialisto išvada yra neišsami ar prieštaraujanti bylos duomenims, šiuos prieštaravimus ar neaiškumus galėjo šalinti ne vien apklausdamas išvadas pateikusi specialistą, bet ir skirdamas naujus ekspertinius tyrimus.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojo argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl bylos sustabdymo, nes ikiteisminis tyrimas vyksta nė dėl pareiškėjo, o dėl kito subjekto – UAB „Construction Ace“ ūkinės finansinės veiklos. Pateiktoje teismui išvadoje nurodytos aplinkybės vertinamos baudžiamosios teisės aspektu, šiuo gi atveju taikoma mokesčių teisė, o tai yra dvi atskiros teisės šakos. Be to, ikiteisminio tyrimo laikotarpis nesutampa su mokestinio patikrinimo laikotarpiu, t. y. mokestinio patikrinimo laikotarpis yra ilgesnis – iki 2016 m. gruodžio 31 d., ikiteisminio tyrimo iki 2014 m. gegužės mėnesio.

Atsakovas pažymėjo, kad jis, priimdamas sprendimą, išnagrinėjo didelį kiekį dokumentų, atliko ne vieną operatyvų patikrinimą ir vertino ne pavienius įrodymus, o jų visumą. Nors pareiškėjas po Patikrinimo akto surašymo pateikė begalę dokumentų, tačiau jie neturi įtakos nustatytai mokesčio bazei. Pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei po jo, nei mokestinio ginčo metu nepateikė objektyvių ir abejonių nekeliančių įrodymų dėl deklaruotų ūkinių operacijų realumo ar dėl to, kad atitinkamas ūkines operacijas atliko PVM sąskaitų faktūrose nurodyti kontrahentai.

Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos faktines bei teisines aplinkybes, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus, bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas 2020 m. birželio 9 d. pateikė prašymą dėl bylos sustabdymo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 ir 13 punktuose nurodytais pagrindais, taip pat, jei nebūtų tenkintas prašymas dėl bylos sustabdymo, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į ESTT.

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl bylos sustabdymo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 ir 13 punkte nustatytais pagrindais, iš esmės pakartojo apeliaciniame skunde šiuo aspektu nurodytus argumentus.

Pasisakydamas dėl kreipimosi į ESTT, pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą.

Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, grindė prašymą tuo, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga dėl faktinių ginčo aplinkybių ir dėl jų įrodymų gausos, taip pat dėl teisinių motyvų sudėtingumo (įvairumo), ir dėl to, kad esminės dalies šių motyvų ir aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, taip apribodamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio aspektu.

Atsakovas 2020 m. birželio 15 d. pateiktame rašte prašė pareiškėjo prašymus dėl bylos sustabdymo atmesti, taip pat prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Pasisakydamas dėl kreipimosi į ESTT, atsakovas nurodė, kad tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, nėra jokios būtinybės kreiptis į ESTT, nes nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Atsakovas, pasisakydamas dėl žalos biudžetui, nurodė, kad, Patikrinimo akte nurodyta, kokie buvo atlikti pareiškėjo kontrahentų kontrolės veiksmai, t. y. išsamiai buvo įvertintos kontrahentų vykdytos veiklos.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų nustatęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismas bei kurias byloje dar reikėtų nustatyti, kaip galbūt skiriasi teismų praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamais klausimais ir pan. Bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme užregistruotas pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo 2020 m. birželio 15 d. raštą, kuriame pareiškėjas prašė iš FNTT išsireikalauti įtarimus, pareikštus UAB „Baldų meistras“, UAB „GJ baldai“ ir kitiems įtariamiesiems, kaip įrodymus, turinčius įtaką priimamiems sprendimams šioje byloje. Pareiškėjas taip pat prašė tenkinti 2020 m. birželio 9 d. prašymo reikalavimus ir apeliacinio skundo reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11011-13 ir nagrinėjama byla yra vienareikšmiškai susijusios ir tarp jų egzistuoja prejudicinis ryšys ir yra tikslinga stabdyti šios bylos nagrinėjimą, kadangi yra atliekamas kompleksinis tyrimas, siekiant nustatyti ar buvo atlikti atitinkami veiksmai, kurie būtų įvertinti tiek administraciniame, tiek baudžiamuosiuose procesuose.

Pareiškėjas pabrėžė, kad mokestinės kontrolės veiksmų metu nenustatyta, jog UAB „Construction ACE“ nepagristai deklaravo atskaitoma PVM, kuriuo buvo sudengiamas mokėtinas PVM t. y. nėra įrodymų kurie patvirtintų, jog mokestinės prievolės būtų neįvykdytos. Pabrėžė, jog lygiai tos pačios išvados yra padaromos ir dėl kitų įmonių (UAB „Extra Švara“, UAB „Monlera“). Atsakovas savo poziciją dėl galimai netinkamai įvykdytų prievolių pagrindė tik tuo, kad šios įmonės pasinaudojo įstatymo suteikiam teise ir mokėtiną PVM sudengdavo su grąžintinu / atskaitomu PVM, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjo kontrahentai šiuos veiksmus būtų atlikę neteisėtai ar nepagrįstai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors atsakovas nurodo, jog nebuvo galima įvertinti pareiškėjo kontrahentų mokestinių prievolių teisingumo, kadangi nebuvo pateikti jų buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau labai svarbu yra tai, kad visų įmonių buhalterinė apskaita bei atlikti sandoriai yra analizuojami tame pačiame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-11011-13, kuriame ir turi būti pasisakyta dėl visų įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo teisingumo ir jų mokestinių prievolių. Atsakovas nėra pareiškęs nei kreditorinių reikalavimų nei civilinių ieškinių ikiteisminiuose tyrimuose, dėl galimai biudžetui padarytos žalos, kas galėtų patvirtinti pareiškėjo kontrahentų neva neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų mokestinių prievolių faktą. Pareiškėjo teigimu, nesant tokių duomenų tik patvirtinamos aplinkybės, jog apribojant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą būtų pažeistas PVM neutralumo principas, kadangi pagal šio prašymo rengimo dienai esančią informaciją/įrodymus, laikytina, jog visos mokestinės prievolės, susijusios su sandorių pardavimo PVM, kurių pagrindu pareiškėjas pasinaudojo PVM atskaita, yra įvykdytos tinkamai.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nurodė, kad pareiškėjo 2020 m. birželio 9 d. išreikštas prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punktą nėra siejamas su kitomis įstatymų leidėjo neaptartomis aplinkybėmis, kadangi iš esmės vis tiek yra apeliuojama į vykstantį baudžiamąjį persekiojimą, dėl kurio jau buvo pasisakyta atsisakant stabdyti administracinę bylą ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos stabdymas vien tuo pagrindu, kad pasibaigę ikiteisminiai tyrimai galėtų padėti tinkamai išnagrinėti administracinę bylą, būtų formalus, visiškai neapibrėžtas laike ir tik dar labiau apsunkintų (sutrukdytų) baigiamojo teisės akto priėmimą šiame socialiniame konflikte.

Teisėjų kolegija nagrinėtu atveju neturėjo pagrindo tvirtinimui, jog buvo paneigta pareiškėjo (apelianto) teisė teikti įrodymus tiek iki surašant Patikrinimo aktą, tiek po jo surašymo. Įrodymų teikimo teisė išlieka iki pat teismui išeinant priimti sprendimo (bendrine prasme), kai mokestinis ginčas persikelia į teismą. LVAT nurodė, kad nutarties 37 punkte išdėstyta apeliacija yra bendro pobūdžio, niekaip nepagrindžianti aplinkybės dėl teisės teikti įrodymus, siekiant pagrįsti savo poziciją, paneigimo. Nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas nesudarė pareiškėjui jokių kliūčių teikti įrodymus, siekiant pagrįsti užimtą poziciją.

LVAT teisėjų kolegija neturėjo pagrindo pagrįstu pripažinti ir pareiškėjo teiginį dėl pateiktų įrodymų visiško neįvertinimo, kadangi kai vyksta mokestinis ginčas, o ypatingai tuo atveju, kada yra vertinamas sandorių daugetas už pakankamai ilgą laiko tarpą, kiekvieno individualiai įrodymo aptarimas akivaizdžiai būtų perteklinis. LVAT nurodė, kad yra analizuojama įrodymų visuma, kuri lemia vienokį ar kitokį sprendimą, todėl atskiras dokumentas (-ai), aiškiai nederantis su visuma faktinių duomenų, ne visada reikalauja individualaus aptarimo. Tvirtinimas apie formalų įrodymų vertinimą gali būti patvirtintas tik tokiu atveju, kai mokesčių mokėtojo pateikti įrodymai nekelia abejonių ir lieka neaišku, kodėl mokesčių administratorius nepaisė tų duomenų, kuriuos pateikė mokesčių mokėtojas. Šiuo konkrečiu atveju tokios išvados nėra galimybės padaryti, todėl LVAT atmetė nutarties 37 punkte (bei jo papunkčiuose) išdėstytą apeliaciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo.

LVAT pažymėjo, kad apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą prielaidas bei įgyvendinimo tvarką pirmiausia reglamentuoja PAVMĮ. Kadangi PVMĮ priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVMĮ 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija), nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl PVMĮ nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus bei susijusią ESTT praktiką. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad už tiekiamas bei įsigyjamas iš kitos valstybės narės prekes arba teikiamas paslaugas, taip pat importuojamas prekes PVM apskaičiuojamas taikant toms prekėms arba paslaugoms šiame įstatyme nustatytą PVM tarifą, galiojantį prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu. Įstatymas taip pat numato, jog PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas, jis privalo atitikti visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. PVMĮ 58 straipsnis numato, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVMĮ nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.

Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija nurodė, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Pabrėžė, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tuo atveju, jeigu nustatomas, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinamas principas, jog mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti ne tai, kad prekių ankstesnė apyvarta nėra patvirtinta buhalterinės apskaitos dokumentais, ir ne tai, kad prekė yra neteisėtai patekusi į rinką, bet tai, jog nebuvo realaus prekių ar paslaugų teikimo kaip PVM objekto, kitaip tariant, parduodant prekes ar teikiant paslaugas nebuvo sukurta pridėtinė vertė ir kartu nėra teisės į PVM atskaitą atsiradimo prielaidos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant jau surinktus įrodymus, svarbu nustatyti įrodymų sąsajumą, tikrumą, leistinumą bei pakankamumą. Be kita ko, kaip yra konstatavęs ESTT, pagal PVM direktyvos sistemą apmokestinimo momentas, PVM apskaičiavimas ir galimybė atskaityti yra susiję su realiu prekių pristatymo arba paslaugų atlikimo įgyvendinimu. Bendra PVM sistema draudžia galimybę atskaitos srityje atsižvelgti į neįvykdytus sandorius, nes pagal šią sistemą apmokestinimo momentą ir dėl to teisę į atskaitą lemia realus sandorio įgyvendinimas (žr., pvz., ESTT 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje Nr. C-536/03, 25–27 p. ir rezoliucinę dalį). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti pripažinta tik jei prekės realiai jam buvo patiektos ar paslaugos realiai suteiktos, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos ir atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas.

ESTT taip yra pažymėjęs, jog nacionalinis teismas pagal nacionalinės teisės įrodinėjimo taisykles turi bendrai įvertinti visus įrodymus ir faktines aplinkybes byloje, siekdamas nustatyti, ar prekių tiekimai bei paslaugų teikimai buvo faktiškai įvykdyti, ir prireikus – ar gali būti pasinaudota teise į atskaitą remiantis šiais prekių tiekimais (žr., pvz., ESTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Nr. C-78/12).

Mokesčių administratorius, paneigęs pareiškėjo (apelianto) teisę į PVM atskaitą dėl ginčo realių sandorių nebuvimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įvertinimu, surinko pakankamai tai patvirtinančių duomenų, kuriuos apskųstame sprendime mini ir pirmosios instancijos teismas. Dar kartą juos atkartoti šioje baigiamojo teisės akto dalyje nėra tikslinga, tačiau keletas aspektų vis dėlto akcentuotina, nes tai aiškiai iliustruoja neįvykusius sandorius. LVAT nurodė, kad Bendrovė iš karto nepateikė visų faktinių duomenų, kuriuos turėjo ir galėjo pateikti dar iki Patikrinimo akto surašymo. Teisėjų kolegijos įvertino, kad taip siekta mokesčių administratoriui sukliudyti išsiaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei išvengti mokestinės atsakomybės. Pareiškėjo vykdyta ūkinių operacijų apskaita buvo neišsami, nenaudinga ir netinkama išorės informacijos vertintojams. Apskaitos duomenų trūkumas atėmė galimybę patikrinti, ar galėjo įvykti ginčo sandoriai.

Dėl apmokestinamojo asmens, siekiančio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, pareigos turėti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius realų prekių ar paslaugų įsigijimą, atskirai LVAT paminėjo ir tai, jog Europos Sąjungos teisminė institucija yra pripažinusi, kad „nevedimas apskaitos, kurios leistų taikyti PVM ir mokesčių administratoriui atlikti jo kontrolę, taip pat išrašytų ir apmokėtų sąskaitų faktūrų neregistravimas gali kliudyti teisingai surinkti mokestį ir taip pakenkti sklandžiam bendrosios PVM sistemos veikimui. Todėl Sąjungos teisė nedraudžia valstybėms narėms tokio pareigų nevykdymo laikyti sukčiavimu mokesčių srityje ir tokiu atveju atsisakyti suteikti teisę į atskaitą“ (žr., pvz., ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendimą byloje Nr. C-332/15). Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi tvarkyti pakankamai detalią apskaitą, kad pagal ją būtų galima taikyti PVM ir mokesčio administratorius galėtų atlikti patikrinimus (žr., pvz., ESTT 2014 m. vasario 13 d. sprendimą byloje Nr. C-18/13).

Taigi, LVAT priėjo išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą konstatuoti, jog mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą turi būti apribota ir turi būti papildomai sumokėtas PVM. Mokesčių administratorius tinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, suponuojančių pareiškėjo teisės į PVM atskaitą ribojimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas aptariamoje apeliacinio skundo dalyje koncentruojasi į bendro pobūdžio teiginius, negalinčius lemti kitokio sprendimo priėmimą – ginčo sandorių realumas mokesčių mokėtojo nebuvo įrodytas (ABTĮ 56 str.; MAI 67 str. 2 d.).

Bendrovė dėl sandorių su kitomis įmonėmis (dėl paslaugų ir baldų įsigijimo) pasisakė baigiamojo akto 39 punkte bei jo papunkčiuose (39.1–39.11), tačiau nurodomi argumentai nelaikytini pakankamais prieiti prie kitokios išvados nei padarė mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“ deklaravo medžiagų, reikalingų baldams gaminti, įsigijimą pagal UAB „Grangeras“, UAB „Construction ACE“ ir UAB „Extra švara“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Tačiau minėtos įmonės, kaip buvo nustatyta patikrinimo metu, neturėjo piniginių lėšų didelių kiekių medžiagų įsigijimui, jų vadovai – Rusijos Federacijos piliečiai, kurių įformintų sandorių metu Lietuvos Respublikoje nebuvo, minėtos įmonės neturėjo patalpų medžiagoms laikyti ir saugoti, pastarosioms trims bendrovėms buvo iškeltos bankroto bylos, įmonių atsakingi asmenys nebuvo surasti, turtas ir apskaitos dokumentai bankroto administratoriams neperduoti. Visos išvardytos bendrovės faktiškai PVM į biudžetą nemokėjo. Šios aplinkybės visiškai paneigia argumentaciją, išdėstytą baigiamojo teisės akto 39.6–39.8 papunkčiuose. Nurodoma jungtinės veiklos sutartis su UAB „Finiens“ nebuvo teisiškai įregistruota, o tai paneigia galimybę ginti savo interesus prieš trečiuosius asmenis, todėl LVAT atmetė ir šį apeliacinio skundo argumentą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl nutarties 39 punkte nurodytos apeliacijos, išskyrė keletą PVM atskaitos paneigimo situacijų, siekdamas pabrėžti, kad mokesčių mokėtojo argumentacija iš esmės yra abstrakti, trūksta detalumo bei tikslumo, todėl išsamiau nebepasisakė dėl kitų aplinkybių ir tiesiog patvirtino, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kurie leido ir šioje dalyje apriboti Bendrovės PVM atskaitą, o pastaroji tai nepaneigė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei dabar.

Dėl 2020 m. birželio 9 d. prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą LVAT nurodė, kad Bendrovės 2020 m. birželio 9 d. pateiktame prašyme ESTT formuluojami klausimai iš principo sprendžiant šį ginčą nėra teisiškai reikšmingi, kadangi nepakankamai susieti su tikrinama administracine byla ir yra labiau bendrinio pobūdžio. Baigiamojo teisės akto pirmesnėse dalyse atskleista bylos esmė, svarbiausi klausimai, ir matyti, kad labiausiai aktualus yra (buvo) fakto klausimas, nuo kurio ir priklauso bylos baigtis. Ginčo dėl teisės, t. y. konkrečių PVM teisės normų, priimtų PVM direktyvos pagrindu, taikymo nekyla. Teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad teisinis kvalifikavimas visiškai suderinamas su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, kurių turinys atskleistas ir yra aiškus, todėl nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, pareiškėjo nurodytais klausimais. Bylos baigtis nulemta faktinių aplinkybių įvertinimo, bylojusio ne pareiškėjo naudai, todėl nekilo pagrindo ir pastarojo prašymo tenkinimui.

Dėl VAĮ 8 straipsnio galimo pažeidimo teismas priėjo išvadą, kad nėra visiškai jokio pagrindo tvirtinimui, kad asmeniui, besikreipusiam teisminės gynybos, nebuvo žinomi bei suprantami Sprendimų priėmimo teisiniai bei faktiniai pagrindai, motyvai, todėl nepripažintinas pagrįstu apeliacinio skundo argumentas, nurodytas LVAT nutarties 40 punkto paskutiniame sakinyje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, iš esmės tinkamai patikrino Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, teisingai sprendė dėl taikytų materialiosios teisės normų, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

V. Pareiškėjas BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020.

Pareiškėjas nurodo, jog 2021 m. spalio 14 d., t. y. po administracinės bylos išnagrinėjimo, Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-16-450/2021, kuria nutarė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, kuriuo Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovės BUAB „GJ baldai“ ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu UAB „Apskaitos analizė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą 2016 m. gruodžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą; priteisė ieškovei iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 228 674,12 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi, pareiškėjo teigimu, civilinėje byloje BUAB „GJ baldai“ prisiteisė skolą už pareiškėjui parduotus baldus, t. y. už tuos pačius sandorius, kurie administracinėje byloje buvo nustatyti kaip faktiškai neįvykę, todėl Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus civilinę bylą paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos administracinės bylos nagrinėjimo metu, t. y. tai, kad pareiškėjas turi prievolę sumokėti už BUAB „GJ baldai“ pateiktus baldus (įskaitant PVM sumą).

Pareiškėjas pažymi, jog BUAB „GJ Baldai“ kreditorinis reikalavimas, kildinimas iš sudarytų sandorių su pareiškėju bei civilinės bylos buvo patvirtintas teismo ir pareiškėjo bankroto byloje, kas taip pat patvirtina, jog pareiškėjui buvo patiekti baldai ir jis turėjo (turi) prievolę apmokėti už šiuos baldus. Taip pat norima pažymėti ir tai, kad civilinėje byloje iš pareiškėjo buvo priteista skolos suma kartu su PVM suma, todėl šiuo konkrečiu atveju yra susidariusi kuriozinė situacija kai BUAB „GJ Baldai“ įvykdė mokestines prievoles, susijusias su pardavimo PVM, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje iš pareiškėjo priteisė visą skolos sumą, įskaitant PVM ir šis reikalavimas yra patvirtintas pareiškėjo bankroto byloje, tačiau administracinėje byloje buvo nuspręsta, jog pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą, kadangi sandoriai tarp pareiškėjo ir BUAB „GJ Baldai“ neįvyko, nors kaip paaiškėjo išnagrinėjus civilinę bylą šie sandoriai vyko ir visos prievolės, kylančios iš jų buvo įvykdytos arba yra vykdytinos.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jo netenkinti.

Atsakovas pažymi, jog BUAB „GJ Baldai“ su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos priteisimo iš pareiškėjo kreipėsi dar 2019 m., t. y. dar tada, kai mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Taigi pareiškėjui buvo žinomos aplinkybės pareikšto reikalavimo, tačiau nagrinėjant bylą teismui nebuvo nurodytos.

Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, jog civilinėje byloje buvo nagrinėjami civiliniai santykiai, o šioje byloje – mokestiniai. Tai skirtingos teisės šakos, todėl tikėtina, kad nagrinėjant civilinę bylą, teismui nebuvo žinoma aplinkybių visuma, kurias nustatė mokesčių administratorius. VMI mokestiniame ginče neginčijamais įrodymais pagrindė savo poziciją dėl pareiškėjo ginčijamų sandorių, vertino aplinkybių visumą, o ne pavienius įrodymus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 sieja su aplinkybėmis, kad 2021 m. spalio 14 d. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kuria BUAB „GJ baldai“ prisiteisė skolą už pareiškėjui parduotus baldus, t. y. už tuos pačius sandorius, kurie administracinėje byloje buvo nustatyti kaip faktiškai neįvykę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad UAB „GJ baldai“ su ieškiniu dėl skolos priteisimo ir skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. sprendimu išnagrinėjo ieškovės UAB „GJ baldai“ ieškinį atsakovams UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Apskaitos analizė“ dėl skolos priteisimo ir skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu. Nesutikdamas su minėtu sprendimu atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė apeliacinį skundą, kurį Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo 2021 m. spalio 14 d. ir nutarė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo metu, kai pareiškėjas BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (2019 m. sausio 3 d.), jau buvo civilinė byla Vilniaus apygardos teisme. Taigi aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos civilinėje byloje, pareiškėjui buvo žinomos administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, todėl tai nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Šią išvadą pagrindžia ta aplinkybė, jog pareiškėjas prašė sustabdyti administracinę bylą ir šio prašymo pagrįstumas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020, taip pat šio klausimo nutarta nenagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-7-602/2021.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, konstatuoja, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2271-556/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Netenkinti pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis