2016-10-25 Nr. BB-4339-1-01-2-00014-2014-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-318-895/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00014-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas R. G., o V. M. – išteisintas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo D. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. D. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu – 121,871 g klonazepamo, t. y. jis neteisėtai laikė tablečių forma labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį – 121,871 g klonazepamo – Kaune, (duomenys neskelbtini), šalia namo Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) salone, kelioniniame krepšyje, padėtame tarp vairuotojo ir galinės sėdynių, iki 2011 metų gegužės 4 d. 12.20 val., kol kratos automobilyje metu tabletes su labai dideliu klonazepamo kiekiu rado policijos pareigūnai.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas jo skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius neginčija teismų nustatytų aplinkybių ir neneigia, jog kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje (Kaune, (duomenys neskelbtini), šalia namo, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), automobilyje BMW padėtame kelioniniame krepšyje) buvo laikomas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos – klonazepamo – tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent kasatorius disponavo (laikė) šiame automobilyje rastą psichotropinę medžiagą. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi įtariamojo (liudytojo) A. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad A. R. apie neva kasatoriaus padarytą nusikalstamą veiką nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei bylą nagrinėjant teisme, todėl jo parodymų apie tariamą kasatoriaus disponavimą psichotropinėmis medžiagomis nebuvo galima patikrinti, t. y. nei kasatorius, nei jo gynėjas nei vienoje proceso stadijoje neturėjo galimybės A. R. užduoti klausimų, jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo dalyvaujant kitiems įtariamiesiems, nebuvo atlikta akistata tarp kasatoriaus ir A. R. ar kitais baudžiamojo proceso įstatyme numatytais būdais patikrintas jo parodymų patikimumas.

2.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. R. nebuvo įprastinis ir nešališkas liudytojas, neturintis jokio tikslo apkalbėti kitus asmenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad jis turėjo procesinį suinteresuotumą apkalbėti kitus asmenis siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, numatytų BK 249 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 266 straipsnio 1, 3 dalyse, 199 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Minėtų nusikaltimų padarymu A. R. buvo įtariamas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00029-14 pagal 2014 m. gegužės 6 d. jam pateiktą pranešimą apie įtarimą.

Tuo tarpu ikiteisminiame tyrime pirmą kartą A. R. kaip liudytojas buvo apklaustas dar 2011 m. liepos 19 d. (t. y. neužilgo po kasatoriui inkriminuoto nusikaltimo padarymo) ir nurodė tik girdėjęs, jog prie D. P. namų stovinčiame automobilyje buvo rasta narkotikų, tačiau apie tai daugiau nieko nežinantis. 2013 m. sausio 22 d. A. R. tame pačiame tyrime buvo sulaikytas ir ilgą laiką suimtas, jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl dalyvavimo „agurkinių“ nusikalstamo susivienijimo veikloje ir labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos kiekio įgijimo ir laikymo turint tikslą platinti (kad surado klonazepamo įsigijimo vietą, finansavo jo įsigijimą, pavedė D.

P. (kasatoriui) įsigyti automobilį klonazepamui laikyti ir gabenti, įgyti ir laikyti šią psichotropinę medžiagą prie savo gyvenamosios vietos, dėl to klonazepamas buvo įgytas, laikomas ir surastas 2011 m. gegužės 4 d. kratos automobilyje BMW metu). Pagal pateiktą 2013 m. sausio 22 d. pranešimą apie įtarimą bei vėlesnes patikslintas įtarimo redakcijas A. R. buvo ne kartą apklaustas kaip įtariamasis, tačiau savo kaltės nepripažino, nurodė apie inkriminuotus nusikaltimus, taip pat ir apie disponavimą klonazepamu, nieko nežinantis.

Tik 2014 m. vasario 4 d. įtariamojo apklausos metu (praėjus beveik 2,5 metų nuo nusikaltimo padarymo) A. R. nurodė, kad kasatorius disponavo psichotropine medžiaga. Pažymėtina, kad 2014 m. balandžio 18 d. A. R. buvo pakeista kardomoji priemonė ir jis paleistas iš suėmimo. Neužilgo po to A. R. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, buvo paskelbta jo paieška, paskirtas suėmimas, jis iki šiol nėra surastas. Tai rodo, kad A. R., apkalbėdamas kasatorių, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, tą ir padarė pasislėpdamas nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, tačiau teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino.

Nors apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nurodo, kad A. R. parodymai buvo reikšmingi tik formuojant teismo vidinį įsitikinimą, toks teismo teiginys yra nepagrįstas, nes iš nuosprendžio ir nutarties motyvų akivaizdu, kad būtent šiais parodymais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, kad A. R. anksčiau duoti parodymai iš esmės neprieštarauja vėliau jo duotiems parodymams dėl tablečių priklausymo kasatoriui, nes keletą kartų apklaustas kaip liudytojas ar įtariamasis A.

R. neigė ką nors žinojęs apie psichotropines medžiagas. Kasatorius pabrėžia, kad A. R. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, gauti iš savarankiškų šaltinių. Priešingai, teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai S. V., T. P., V. M., A. K. paneigė A. R. parodymus apie tai, kad kasatorius buvo susitaręs su A. K., jog šis gabens tabletes į Norvegiją, nors pastarasis į Norvegiją niekada nevažinėdavo.

2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad parodymus apie disponavimo klonazepamu aplinkybes A. R. davė 2014 m. vasario 4 d. vykusios apklausos metu, kai buvo apklaustas kaip įtariamasis. Tuo tarpu 2014 m. gegužės 21 d. vykusios apklausos metu, kada A. R. jau buvo apklaustas kaip liudytojas, jis davė parodymus tik apie paminklo V. J. tėvui pirkimo aplinkybes bei susitarimą su V. J. Taigi liudytojo A. R. parodymai apie disponavimo klonazepamu aplinkybes procesiškai neegzistuoja, nes jis, turėdamas tokį statusą, apie šias aplinkybes nebuvo apklaustas. Todėl egzistuoja tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai, duoti tada, kai A. R. buvo suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, duodamas parodymus kaip įtariamasis, A. R. nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jam nebuvo išaiškinta pareiga duoti teisingus parodymus. Kasatorius teigia, kad likus maždaug kelioms savaitėms iki kratos atlikimo, A. R. buvo paprašęs paskolinti jam keletui dienų jo laikinai turėtą automobilį BMW, o grąžinęs automobilį pasakė, jog jame paliko kažkokių daiktų, kuriuos pasiims vėliau. Pasak kasatoriaus, jis iki kratos automobiliu nesinaudojo, jo nebuvo net atrakinęs ir tik kratos atlikimo dieną gavo iš A. R. pranešimą, jog jis automobilyje paliko lagaminą, kuriame yra „negeri daiktai“. Be to, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, A. R. surado V. J., kuris turėjo prisiimti kaltę ir kuriam A. R. turėjo už tai atsilyginti. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gynyba buvo pateikusi duomenis apie valstybės sienos kirtimą, iš kurių matyti, kad A. R. nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę, t. y. jis vyko būtent derinti psichotropinės medžiagos realizavimo galimybių.

2.4. Tai, kad būtent A. R., o ne kasatorius įkalbėjo V. J. priimti kaltę ir duoti melagingus parodymus už atlygį, pripažino pats A. R. 2014 m. gegužės 21 d. vykusios apklausos metu. Be to, telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuota, kad nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. tarp A. R. ir V. J. buvo užfiksuotas 21 telefoninis pokalbis, o tarp V. J. ir D. P. iki pastarojo sulaikymo nebuvo užfiksuotas nė vienas kontaktas. Pažymėtina, kad teismai minėtų aplinkybių nevertino ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

2.5. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skirtingai vertino A. R. parodymus: iš vienos pusės, jais vadovavosi sprendžiant kasatoriaus kaltės klausimą, tačiau nesirėmė spręsdamas V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pažymėtina, kad byloje esantys netiesioginiai liudytojų V. P. ir K. P. parodymai leidžia tik spėti, jog kasatorius ketino slėpti automobilyje buvusį krepšį, tačiau nepatvirtina, kad žinojo, kas krepšyje yra, t. y. neįrodo jo kaltės.

2.6. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neatskleidė, kuo pasireiškė jam inkriminuotas psichotropinės medžiagos laikymas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikymas gali būti inkriminuojamas tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad nusikaltimo dalykas yra kaltininko žinioje. Tačiau iš teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių negali nustatyti, kada prasidėjo kasatoriui inkriminuojama veika, kiek laiko ji truko ir kaip pasireiškė veikos objektyvusis požymis „laikymas“. Byloje tik nustatyta, kad automobilyje nurodytu laiku buvo lagaminas su psichotropine medžiaga, tačiau fizinis objekto buvimas tam tikroje vietoje nėra tapatus BK 260 straipsnyje numatytai veikai „laikymas“. „Laikymas“ reiškia, kad asmenį su konkrečiu objektu sieja tam tikras ryšys, kad asmeniui tas objektas priklauso ar yra jo dispozicijoje, asmuo tuo objektu gali disponuoti savo nuožiūra. Todėl siekiant pagrįsti teiginį, kad automobilyje BMW lagaminą su psichotropine medžiaga laikė būtent kasatorius, reikėjo nustatyti aplinkybes, įrodančias kasatoriaus ryšį su rasta psichotropine medžiaga (pvz., būtų nustatyta, kad jis iki 2011 m. gegužės 4 d. vykusios kratos pradžios šį krepšį įgijo, jam jis krepšys buvo perduotas, į automobilį įdėtas su jo žinia ir pan.). Tačiau tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir netgi jas pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas net nenagrinėjo, ar kasatorius padarė vieną iš BK 260 straipsnyje įtvirtintų alternatyvių veikų – laikė psichotropines medžiagas, o tik padarė išvadą, jog kasatorius žinojo apie automobilyje buvusią psichotropinę medžiagą, tačiau BK 260 straipsnis nenumato baudžiamosios atsakomybės už žinojimą.

Kasatorius pažymi, kad jo veiksmai negali būti laikomi disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, nes tuo metu, kai jis sužinojo apie automobilyje buvusį krepšį ir galėjo nuspėti, jog jame yra kažkokie neteisėtai laikomi objektai, pats krepšys ir automobilis jau buvo teisėsaugos pareigūnų žinioje (iš pradžių automobilis buvo saugomas pareigūnų, vėliau buvo atlikta krata ir medžiagos buvo išimtos iš neteisėtos apyvartos). Todėl tokie kasatoriaus veiksmai (po to, kai iš A. R. sužinojo apie automobilyje paslėptas neteisėtas medžiagas ir prašė savo sutuoktinės medžiagas paslėpti) galėjo būti vertinami tik kaip nusikaltimo slėpimas (BK 237 straipsnio 1 dalis), nes tik į tokios veikos padarymą buvo nukreipta kasatoriaus tyčia.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus argumentai, neva apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas vadovaujantis A. R. parodymais, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismas D. P. kaltę grindė ne vien tik A. R. parodymais, o teismų ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma – liudytojų T. V., J. M., A. R., V. P. parodymais ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais. Visi įrodymai buvo tiesiogiai ištirti, o į teisiamojo posėdžio metu paskelbtus byloje ikiteisminio tyrimo metu apklausto A. R. parodymus buvo atsižvelgiama tik formuojant teismo vidinį įsitikimą, kaip tai numato BPK 276 straipsnio 4 dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK nėra įtvirtintas reikalavimas tai pačiai aplinkybei nustatyti panaudoti visas įmanomas įrodinėjimo priemones. Prašymų dėl įrodymų rinkimo veiksmų netenkinimas, kai atliekant prašomus veiksmus būtų nustatinėjama kitais surinktais įrodymais jau nustatyta aplinkybė, nelaikytinas BPK nuostatų pažeidimu. Taigi, akistatos tarp A. R. ir nuteistojo D. P. neatlikimas nėra pagrindas netikėti A. R. parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai.

3.2. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo D. P. skunde nurodytus argumentus dėl akistatos skyrimo tikslingumo ir nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių nebuvo atlikta akistata ir A. R. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai teigtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, pažeistas nebuvo.

3.3. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes nuosprendyje vertinat to paties įrodymo patikimumą ir leistinumą skirtingų kaltinamųjų atžvilgiu yra padarytos dvi iš esmės priešingos ir logiškai nesuderinamos išvados. Sprendžiant V. M. ir D. P. kaltės klausimą, byloje buvo vertinami skirtingi įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad D. P. kaltę patvirtina ne tik A. R. parodymai, į kuriuos teismas atsižvelgė tik formuojant teismo vidinį įsitikimą, bet ir kiti aukščiau nurodyti įrodymai. Tuo tarpu teismas, spręsdamas V. M. kaltės klausimą, įvertino tai, kad A. R. parodymus paneigė teisme kaip liudytojai apklausti tiek S. V., T. P., A. K., tiek ir pats kaltinamasis V. M., todėl neturėdamas galimybių šių A. R. parodymų patikrinti, taip pat byloje nesant kitų įrodymų, kuriuos teismas galėtų patikrinti perskaitytais A. R. parodymais, teismas tokiais parodymais byloje nesirėmė.

3.4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė veikos turinio, t. y. kuo pasireiškė veika, o apeliacinės instancijos teismas apskritai nenustatė, kad egzistuotų bent viena iš BK 260 straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų, ir visiškai nepagrįstai sutapatino „žinojimą“ su „laikymu“. Iš nuosprendžio ir nutarties turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino įrodymus. Pritartina teismų išvadoms, kad D. P. veiksmai neteisėtai disponavus labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu, t. y. kad jis neteisėtai laikė tablečių forma labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį – 121,871 g klonazepamo – automobilio salone (kelioniniame krepšyje, padėtame tarp vairuotojo ir galinės sėdynių) iki 2011 m. gegužės 4 d., 12.20 val., kol kratos automobilyje metu tabletes su labai dideliu klonazepamo kiekiu rado policijos pareigūnai, yra visiškai įrodyti. Darydamas šią nusikalstamą veiką D. P. suprato, kad jo veiksmai yra neteisėti ir nusikalstami, suvokė savo nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl veikė tiesiogine tyčia. Jis suprato, jog neteisėtai laiko labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, nes lagaminas svėrė apie 11 kg, numatė, kad dėl šių medžiagų laikymo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Vien tai, kad nuteistasis D. P. nepritaria teismų sprendimuose padarytoms išvadoms, kvestionuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia jų asmeninį vertinimą, nesuteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad šioje byloje teismų sprendimai priimti pažeidus BPK reikalavimus ar netinkamai kvalifikavus padarytą nusikalstamą veiką.

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

5. Kasatorius tvirtina, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta.

6. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

7. D. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu – 121,871 g klonazepamo, t. y. jis neteisėtai laikė tablečių forma labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį – 121,871 g klonazepamo – Kaune, (duomenys neskelbtini), šalia namo Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) salone, kelioniniame krepšyje, padėtame tarp vairuotojo ir galinės sėdynių iki 2011 metų gegužės 4 d. 12.20 val., kol kratos automobilyje metu tabletes su labai dideliu klonazepamo kiekiu rado policijos pareigūnai.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad neteisėto laikymo veikai konstatuoti nėra svarbi narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo vieta, jei nustatoma, kad šios medžiagos buvo kaltininko žinioje. Kasacinės instancijos teismo praktikoje neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas aiškinamas kaip šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2012, 2K-162/2011 ir kt.). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, nustačius bendrininkavimo faktą) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymo veikos inkriminavimui įtakos neturi ir tai, kad neteisėtai laikytos medžiagos kaltininkui nepriklausė, jei nustatyta, kad jis suvokė, jog jo turimos medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės.

9. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais nustatyta, kad D. P. sąmoningai automobilio salone laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Tai, kad, D. P. teigimu, psichotropinė medžiaga priklausė kitam asmeniui, nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, jeigu nustatyta, kad jis suvokė, jog laiko psichotropinę medžiagą. Atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti nepakanka nustatyti tik objektyvų psichotropinių medžiagų laikymo požymį. Kadangi nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, tai inkriminuojant neteisėto laikymo veiką, būtina konstatuoti ir subjektyvųjį – tyčios laikyti narkotines ar psichotropines medžiagas, požymį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2007). Būtent baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad darydamas šią nusikalstamą veiką D. P. suprato, kad jo veiksmai yra neteisėti ir nusikalstami, suvokė savo nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl veikė tiesiogine tyčia. Taigi nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neatskleidė, kuo pasireiškė jam inkriminuotas psichotropinės medžiagos laikymas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminės klonazepamo laikymo aplinkybės, patvirtinančios, kad ši psichotropinė medžiaga visą jos buvimo automobilio BMW salone laiką buvo nuteistojo D. P. žinioje ir šis asmuo ją laikė, nustatytos.

10. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamus teismų sprendimus ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus, turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl D. P. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo grindžiami liudytojų parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Taigi nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kuriuose sureikšminami A. R., pasak kasatoriaus, prieštaringi, nepatikimi parodymai pripažįstant D. P. kaltu dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, įrodymai buvo tiriami ir vertinami, vienų liudytojų byloje duoti parodymai buvo gretinami su kitų liudytojų parodymais bei kitais įrodymais ir būtent įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, kad D. P. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėtis.

12. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 5 dalis ). Kasacinio skundo argumentai, kad teismai tam tikrų liudytojų parodymus vertino vienpusiškai ir epizodiškai, nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga.

13. Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus

13.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-240/2014 ir kt.). Būtent apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo atsakyta į esminius D. P. apeliacinio skundo argumentus.

14. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl D. P. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas – iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes D. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

15. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

16. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniame skunde ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybes, nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikiamos įvykių savo versijos. Antai D. P. kasaciniame skunde teigia, kad nėra įrodymų, kad jis iki kratos darymo pradžios žinojo apie automobilyje buvusį lagaminą su psichotropine medžiaga, kad A. R. tyčia apkalbėjo kitus asmenis siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, kad A. R. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir pan.

17. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas

Armanas Abramavičius