2022-11-30 Nr. AB-29300-3-61-3-03337-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-472-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03337-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – Tarnybos Vilniaus miesto skyrius) 2020 m. liepos 15 d. raštą; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 1SS-1720-(5.59 E.); 3) įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjos prašymą įrašyti jos pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1992 m. kovo 30 d.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji gavo Tarnybos 2020 m. birželio 3 d. raštą Nr. 49SF-808-(14.49.1041), kuriuo buvo informuota apie tai, jog Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2020 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 49VĮ-910-)14.49.2.) išbraukė pareiškėją iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Teigė, kad jai neatkurtas žemės plotas Vilniuje sudaro 0,3389 ha, todėl pareiškėja pageidavo už likusį negrąžintą žemės plotą gauti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje. Pareiškėjas prašė įrašyti jos pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą, pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1992 m. kovo 30 d.

3. Pareiškėja paaiškino, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos taisyklių 37 punkto 2 papunkčiu, kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydama įrašyti ją į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą, pagal pirminio prašymo pateikimo datą (1992 m. kovo 30 d.). Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2020 m. liepos 15 d. raštu Nr. 49SF-1123-(14.49.136 E.) nurodė, kad negali tenkinti pareiškėjo prašymo, todėl, nesutikdama su minėtu raštu, jį kreipėsi į Tarnybai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. liepos 15 d. rašto, 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1SS-1720-(5.59 E.) pritarė Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

4. Pareiškėja nesutiko su Tarnybos ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus (toliau kartu – ir atsakovai) priimtais sprendimais ir teigė, jog šiuo atveju ginčo aplinkybėms taikytinos Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) (toliau – ir Nutarimas) nuostatos. Cituodama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 5 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėja nurodė, kad 2003 metais tik prasidėjus žemės grąžinimo miestuose procesui dar nebuvo aišku, kiek žemės ploto bus grąžinta natūra, todėl, pareiškėjos nuomone, nelogiškas Atkūrimo įstatymo nuostatų interpretavimas, kad pilietis prieš 17 metų viską numatytų ir apsispręstų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų už valstybės išperkamą žemę. Pasak pareiškėjos, nėra ginčo dėl to, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teises, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji yra pateikusi 1992 m. kovo 30 d. ir jame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra.

5. Pareiškėjos teigimu, nors Tarnyba ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius laikosi pozicijos, jog pareiškėja valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tačiau nėra pateikta įrodymų, kad valstybės institucija, vykdydama Nutarimo 3 punkto nuostatas, būtų įvykdžiusi pareigą ir iki 2003 m. kovo 1 d. informavusi pareiškėją, kad atkurti nuosavybės teises jos prašyme nurodytais būdais nėra galimybės, kaip ir nepranešė pareiškėjai apie jos teisę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme įtvirtintą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

6. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog dėl objektyvių aplinkybių ji negalėjo pakeisti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.). Prie šių veiksmų prisidėjo ir tai, jog valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 2003 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu. Dėl nurodomų priežasčių, pareiškėja prašė teismo panaikinti skundžiamus sprendimus.

7. Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovai atsiliepime nurodė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Nutarimu Nr. 1057 bei kitais teisės aktais. Paaiškino, jog pareiškėjos 1992 m. kovo 30 d. pirminiame prašyme, kuris buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai, nurodomas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „grąžinti žemę natūra“. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3057 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste A. B.“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0.1211 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2422 ha bendro ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Teigė, kad valstybinės žemės patikėtinis parinko atkūrimo valią ir pareiškėja buvo įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos. Pagal minėtą eilę pareiškėjai Tarnybos 2020 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 49S-67-(14.49.3.) buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas naujas 0,0400 ha žemės sklypas individualiai statybai, (duomenys neskelbtini). Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, įvykdęs nuosavybės teisių atkūrimą, 2020 m. birželio 3 d. rašte nurodė, kad buvo pakeista Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė, išbraukiant į šią eilę 383 numeriu įrašytą pareiškėją. Taigi pareiškėjai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,3389 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį.

9. Atsakovai pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas terminas (2003 m. balandžio 1 d.) yra naikinamasis, o asmenys, nerealizavę savo teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali. Akcentavo, jog pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepasinaudojo savo teise ir valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir jo nepakeitė. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka), 31 punktu, pareiškėjai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškus savo valios dėl būdo pakeitimo, atsakovai neturi pagrindo pareiškėjos prašymą patenkinti ir ją įtraukti į Piliečių, pageidaujančių naujų lygiaverčių žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nesant galimybių susigrąžinti žemę natūra, nuosavybės teisės už likusią neatkurtą 0,3389 žemės dalį gali būti atkuriamos tik išmokant piniginę kompensaciją.

10. Atsakovai nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad valstybės institucijos neįvykdė pareigos informuoti ją apie valios išreiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki Atkūrimo įstatyme įtvirtinto termino. Atsakovai paaiškino, jog Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3743 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pareiškėja pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Taigi pareiškėjai buvo siūloma atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, tačiau pareiškėja šiuo pasiūlymu nepasinaudojo ir iki nustatyto termino Tarnybos Vilniaus miesto skyriui nepateikė prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo. Pažymėjo, jog šis atkūrimo būdas pareiškėjai buvo siūlomas ir 2019 metais, tačiau pareiškėja juo nepasinaudojo.

11. Atsakovų nuomone, vien aplinkybė, jog pareiškėja nesutinka su atsakovų priimtais sprendimais, nėra pagrindas panaikinti administracinius aktus. Atsakovai nurodė, jog visiems nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantiems asmenims taikomos vienodos sąlygos bei teisės aktų reikalavimai be jokių išimčių ir išlygų, todėl priimti administraciniai aktai galėtų būti pripažinti neteisėtais tik konstatavus, jog nebuvo vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo, Tvarkos arba kitų teisės aktų reikalavimais.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjos A. B. skundą atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, pažymėjo, kad pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjos 1992 m. kovo 30 d. pirminiame prašyme, kuris buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai, nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3057 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste A. B.“ nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra 0,1211 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2422 ha bendro ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, valstybinės žemės patikėtinis parinko atkūrimo valią ir pareiškėją įtraukė į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos. Pagal eilę naujam žemės sklypui gauti pareiškėjai Tarnybos 2020 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 49S-67-(14.49.3.) buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas naujas 0,0400 ha žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini).

14. Teismas nustatė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, įvykdęs nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, 2020 m. birželio 3 d. raštu Nr. 49SF-808-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ nurodė, kad buvo pakeista Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė, išbraukiant į šią eilę 383 numeriu įrašytą pareiškėją. Taigi, priėmus aukščiau nurodytus sprendimus, pareiškėjai nuosavybės teisės liko neatkurtos į 0,3389 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėja valią dėl žemės sklypo dalies grąžinimo natūra išreiškė, pateikdama Vilniaus miesto valdybai 1992 m. kovo 30 d. prašymą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., būtų pasinaudojusi savo teise ir valia bei pakeitusi nuomonę dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas pabrėžė, kad Atkūrimo įstatyme įtvirtintas terminas iki 2003 m. balandžio 1 d. yra naikinamojo pobūdžio, o asmenys, nerealizavę teisių per nustatytą terminą, vėliau jų įgyvendinti negali. Todėl, praleidus minėtą terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.

16. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nebuvo išreiškusi savo valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniuje, todėl Tarnyba negalėjo pakeisti naikinamojo termino ir patenkinti pareiškėjos prašymą bei įtraukti ją į minėtą sąrašą.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ji dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pakeisti savo valios iki nustatyto termino, nes valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 2003 m. kovo 1 d. neinformavo pareiškėjos apie galimybę atkurti nuosavybės teises kitais įmanomais būdais, jeigu nėra galimybių tai padaryti pareiškėjos prašomu būdu. Dėl šių pareiškėjos teiginių teismas nurodė, kad iš byloje pateikto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 19 d. rašto Nr. 31/03/22/-490 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ matyti, jog pareiškėja buvo informuota apie tai, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Šiame rašte pareiškėjai taip pat buvo išaiškinta ir tai, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus, vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; vertybiniais popieriais; perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai mieste, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų; pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą.

18. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3743 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pareiškėjai buvo pasiūlyta iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pareiškėja pageidautų gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai papildomai buvo siūloma atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, tačiau ir šia galimybe pareiškėja nepasinaudojo ir iki nurodyto termino t. y. 2015 m. kovo 1 d., nepateikė prašymo dėl atlyginimo būdo pakeitimo. Iš byloje esančių duomenų teismas taip pat nustatė, kad minėta informacija buvo viešinama žiniasklaidoje, institucijos oficialiajame tinklalapyje, t. y. pakeitus įstatymą valstybės institucijai nebuvo formuojama pareiga atskirais raštais informuoti asmenis apie teisės akto pasikeitimą.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundžiamus administracinius aktus pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, nustatė, kad skundžiami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, juose nurodomos tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės, todėl jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėja A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti.

21. Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėse bylose Nr. A8-266-05, Nr. A525-1305/2009, Nr. A146-643/2009, Nr. A858-2240/2014, Nr. eA-920-858/2018), pažymi, kad 2003 metais tik prasidėjo žemės grąžinimas miestuose ir dar nebuvo aišku, kiek žemės bus grąžinta natūra, todėl nelogiška Atkūrimo įstatymo interpretacija, kad pilietis prieš 17 metų (iki 2003 m. balandžio 1 d.) viską numatytų ir apsispręstu dėl grąžinimo būdų už valstybės išperkamą žemę. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ji turi teisę atkurti nuosavybės teises, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji pateikė 1992 m. kovo 30 d., jame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises – „grąžinti žemę natūra“.

22. Pareiškėjos teigimu, nors Tarnyba teigė, kad pareiškėja valią dėl atkūrimo būdo privalėjo pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, jog valstybės institucijos, vykdydamos Nutarimo 3 punkto nuostatas, būtų įvykdžiusios šią pareigą ir iki 2003 m. kovo 1 d. informavusios pareiškėją, kad atkurti nuosavybės teises jo prašyme nurodytais būdais nėra galimybės, ir pranešusios apie teisę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme įtvirtintą būdą. Pasak pareiškėjos, sistemiškai vertinant Nutarimo 3 punkto nuostatas, darytina išvada, kad tinkamas pareigos atlikimas buvo įmanomas tik informaciją siunčiant registruotu laišku su pristatymo patvirtinimu, arba įteikiant informaciją pareiškėjui pasirašytinai asmeniškai. Akcentuoja, kad su tokiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 19 d. raštu Nr. 31/03/22/-490 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“, kuriuo neva pareiškėja buvo informuota apie būtiną valios pakeitimą, ji susipažino tik skaitant atsakovų atsilepimą į skundą šioje byloje. Pareiškėjos įsitikinimu, nesant rašto įteikimo patvirtinimo, teismas turėjo kritiškai vertinti tokį įrodymą.

23. Pareiškėja pabrėžia, kad ji dėl objektyvių aplinkybių iki 2003 m. balandžio 1 d. negalėjo pakeisti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 2003 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jos prašomais būdais.

24. Atsakovas Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovai nurodo, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo termino – 2003 m. balandžio 1 d. – nebuvo išreiškusi valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniaus miesto teritorijoje, todėl Tarnyba, veikdama savo kompetencijos ribose, negali pakeisti (nepaisyti, atnaujinti) naikinamojo termino ir tenkinti pareiškėjos prašymą bei įtraukti ją į Piliečių, pageidaujančių naujų lygiaverčių žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Pareiškėjai (pagal išreikšta valią iki 2003 m. balandžio 1 d.) nesant galimybių susigrąžinti žemę natūra, nuosavybės teisės už likusią neatkurtą 0,3389 žemės dalį gali būti atkuriamos tik išmokant piniginę kompensaciją.

26. Atsakovai teigia, kad pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 19 d. raštu Nr. 31/03/22/-430 „Dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdo pareiškimo“ buvo tinkamai informuota, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-( 14.49.104.)-3743 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pareiškėjai taip pat buvo pasiūlyta iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Atsakovai pažymi, kad pareiškėjai buvo siūloma atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, tačiau minėta galimybe pareiškėja nepasinaudojo ir Vilniaus miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. nepateikė prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

27. Atsakovų nuomone, teismas priėmė teisėtą ir motyvuotą sprendimą, patvirtindamas konkrečias faktines aplinkybes, kurios paneigė pareiškėjos pateikto skundo faktinį ir teisinį pagrindą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. liepos 15 d. rašto ir Tarnybos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 1SS-1720-(5.59 E.), kuriais atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą įrašyti ją į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą pagal pirminio prašymo pateikimo datą (1992 m. kovo 30 d.), pagrįstumo bei teisėtumo ir reikalavimo įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjos prašymą ir įrašyti jos pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1992 m. kovo 30 d., pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jos skundą tenkinti.

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

32. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56–57 str.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydama jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 1992 m. kovo 30 d. pateikė pirminį prašymą, kuriame nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra. Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje kitų pareiškėjos prašymų, kuriuose būtų nurodytas kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nėra.

36. Pirminio prašymo pagrindu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3057 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1211 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2422 ha bendro ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Taip pat, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, valstybinės žemės patikėtinio valia pareiškėja buvo įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos, ir atsakovo 2020 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 49S-67-(14.49.3.) pareiškėjai neatlygintinai nuosavybėn perduotas naujas 0,0400 ha žemės sklypas individualiai statybai, (duomenys neskelbtini). Priėmus pastarąjį sprendimą, NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. birželio 3 d. raštu Nr. 49SF-808-(14.49.104.) pareiškėja buvo informuota, kad buvo pakeista Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė, išbraukiant į šią eilę 383 numeriu įrašytą pareiškėją. Įvertinus visus anksčiau nurodytus sprendimus pareiškėjai nuosavybės teisės liko neatkurtos į 0,3389 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį.

37. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau–Tvarka).

38. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 3 punktas nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

39. Piliečių teisė keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo reglamentuojama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje. Šios piliečių teisės įgyvendinimo tvarka per Atkūrimo įstatymo galiojimo laikotarpį buvo eilę kartų keičiama. Iki 2002m. sausio 18 d. galiojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad pilietis iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vėlesnėse įstatymo redakcijose šis terminas buvo nustatomas iki 2002m. liepos 1 dienos, dar vėlesnėse įstatymo redakcijose iki 2003m. balandžio 1 dienos.

40. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (vėliau 2-je straipsnio dalies) redakcijoje piliečių teisė keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo buvo ribojama ir įstatymas numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, t.y. buvo palikta tik viena pasirinkimo galimybė – atlyginimas pinigais.

41. Nuo 2014m. lapkričio 1 dienos įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

42. Nuo 2019m. vasario 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje piliečio valios pakeitimo terminas buvo nustatytas iki 2019 m. birželio 1 dienos.

43. Nuo 2022m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2023 m. vasario 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Ši įstatymo norma galioja ir šiuo metu.

44. Apibendrinant aptartą norminį reguliavimą konstatuotina, kad Atkūrimo įstatymas iki 2003m. balandžio 1 dienos iš esmės neribojo piliečių teisės pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, taigi ir pareiškėja iki nurodytos datos galėjo keisti savo valią ir galėjo teikti prašymą suteikti jai naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje. Po nurodytos datos pareiškėja tokios teisės neteko, nes vėlesnėse įstatymo redakcijose tokia piliečių teisė buvo ribojama, nustatant konkrečius atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus, tarp kurių nėra numatyta suteikti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai.

45. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Atkūrimo įstatyme įtvirtintas terminas iki 2003 m. balandžio 1 d. (iki kurio piliečiai iš esmės neribojamai galėjo keisti savo valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą) yra naikinamojo pobūdžio, o asmenys, nerealizavę teisių per nustatytą terminą, vėliau jų įgyvendinti negali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-384/2014). Todėl praleidus minėtą terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-1375/2013).

46. Kaip jau yra minėta, pareiškėja valią dėl žemės sklypo dalies grąžinimo natūra išreiškė pateikdama Vilniaus miesto valdybai 1992 m. kovo 30 d. prašymą. Šios savo valios iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t.y. 2003 m. balandžio 1 d., nekeitė. Todėl atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta įrašyti pareiškėjos pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1992 m. kovo 30 d., yra teisėtas ir pagrįstas.

47. Pažymėtina, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančios Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija, pareiškėja turi teisę iki 2023 m. vasario 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

48. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėja dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pakeisti savo valios iki nustatyto termino, kad valstybės institucijos nevykdė savo pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti pareiškėją apie galimybę pakeisti valią dėl atlyginimo būdo, atmestini kaip nepagrįsti. Iš byloje pateikto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 19 d. rašto Nr. 31/03/22/-490 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ matyti, kad pareiškėja buvo informuota apie tai, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3743 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pareiškėjai buvo pasiūlyta iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pareiškėja pageidautų gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Taigi, pareiškėjai papildomai buvo siūloma atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, tačiau ir šia galimybe pareiškėja nepasinaudojo ir nepateikė iki nurodyto termino t.y. 2015 m. kovo 1 d. prašymo dėl atlyginimo būdo pakeitimo ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

49. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius