A-438-2806-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438 - 2806/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01155-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjai T. R.,

vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. R. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir teismo prašė:

1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11;

2) įpareigoti Tarnybą per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos prašymą.

Skunde paaiškino, kad 2010 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Tarnybą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl nesąžiningo jos turto užvaldymo. 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1049-10 Tarnyba suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Padedant Tarnybos paskirtam advokatui buvo surašytas ieškinys dėl neteisėto T. R. turto užvaldymo ir nuostolių atlyginimo. Po keleto posėdžių teisme Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (1.7)-NSP-21 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010, kadangi paaiškėjo, jog pareiškėja neteisingai deklaravo gautas pajamas. Nurodė, kad kreipėsi į civilinę bylą nagrinėjantį teismą ir prašė atidėti teismo posėdį, nes neturėjo atstovo, bei į Tarnybą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba raštu atsakė, jog T. R. privalo pateikti papildomą medžiagą apie galimybę gauti antrinę teisinę pagalbą pateikti dokumentus bei informaciją apie advokatus, kurie ją atstovauja. Atvykusi į Tarnybą žodžiu informavo, jog yra nutraukusi visas atstovavimo sutartis. Tarnyba paklausė kelis advokatus, su kuriais pareiškėją galbūt sieja sutartiniai santykiai. Taip pat nurodė, kad viską paaiškino atvykusi į Tarnybą žodžiu, tačiau jokio atsakymo negavo. Pažymėjo, kad civilinėje byloje teismas nustatė terminą iki 2011 m. kovo 25 d. sumokėti žyminį mokestį. Teismui pateikė informaciją, jog sprendžiamas klausimas dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau pasibaigus terminui sumokėti žyminį mokestį, teismas paliko ieškinį nenagrinėtą ir priteisė iš pareiškėjos 500 Lt J. K. (J. K.) atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Akcentavo, kad 2011 m. balandžio 18 d. gavo skundžiamą 2011 m. balandžio 11 d. Tarnybos sprendimą atsisakyti suteikti teisinę pagalbą dėl to, jog civilinė byla, kurioje prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra sietina su pareiškėjos ūkine komercine veikla. Pareiškėjos nuomone, tokie Tarnybos veiksmai laikytini sąmoningu šiai institucijai priskirtų funkcijų neatlikimu, terminų priimti sprendimą nesilaikymu, vilkinimu priimti sprendimą bei neteisingu aplinkybių vertinimu. Pareiškėjos manymu, Tarnyba sąmoningai vilkino sprendimo priėmimą dėl teisinės pagalbos suteikimo, nors buvo pateikti visi reikalingi duomenys apie turtinę padėtį. Be to, Tarnyba, turėdama specialius įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus, turi teisę pati kreiptis į institucijas, turinčias reikalingus duomenis ir operatyviai patikrinti jų teisingumą. Pažymėjo, kad nuo kreipimosi dienos, t. y. nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. Tarnyba sprendė antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, nors tokio termino teisės aktai nenustato.

Tvirtino, kad Tarnyba neteisingai vertino aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjos galimybes gauti antrinę teisinę pagalbą. Nesutiko su atsakovo teiginiu, jog tai, kad T. R. pasirašė keletą preliminarių sutarčių su potencialiais pirkėjais, patvirtina jos ūkinę komercinę veiklą. Mano, kad preliminarių sutarčių sudarymas arba nesudarymas nėra komercinė veikla, ir juo labiau nagrinėjamos civilinės bylos esmė. Be to, tai nėra tiesiogiai susiję su civilinės bylos, kurioje prašė suteikti teisinę pagalbą, dalyku bei reikalavimais. Pagrindinis reikalavimas buvo susijęs su neteisėtu pareiškėjos turto valdymu, o tai nėra reikalavimas, tiesiogiai kilęs iš komercinės veiklos. Pažymėjo, jog Tarnyba vertino ieškinio reikalavimus, kurie buvo surašyti Tarnybos paskirto advokato. Pareiškėjos nuomone, jeigu jos reikalavimai būtų neteisėti, advokatas nebūtų jų teikęs teismui. Pareiškėja nurodė, kad į Tarnybą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2010 m. Tarnyba susipažinusi su medžiaga suteikė antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatą, kuris surašė ieškinį ir pateikė jį teismui. 2011 m. civilinėje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjos reikalavimai kilo iš komercinės veiklos. Tarnyba, du kartus vertindama tos pačios bylos medžiagą ir reikalavimus, padarė skirtingas išvadas ir priėmė skirtingus sprendimus.

Pabrėžė, kad dėl nurodytų Tarnybos veiksmų civilinėje byloje teismui palikus bylą nenagrinėtą, T. R. reikalavimas liko ne tik nerealizuotas, bet ir dar pareiškėja patyrė nuostolius. Iš jos buvo priteista 500 Lt atstovavimo išlaidų. Po teismo nutarties palikti bylą nenagrinėtą kreipėsi į Tarnybą, kad jai būtų suteikta teisinė pagalba apskundžiant minėtą nutartį, tačiau Tarnyba nusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir persiuntė šį klausimą spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. T. R. neaišku, kodėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nenusišalino prieš priimdama sprendimą dėl teisinės pagalbos suteikimo pagal jos prašymą. Sprendimą neteikti teisinės pagalbos priėmė po daugiau nei dviejų mėnesių. Pareiškėjos manymu, Tarnybos atstovai nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais teisinės pagalbos suteikimo principus, o tiesiog siekė nesuteikti antrinės teisinę pagalbos ir pasinaudodami įstatyme nustatyta galimybe nepagrįstai konstatavo pareiškėjos komercinę veiklą.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Tarnyba gavo 2011 vasario 7 d. T. R. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 ir 2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-67l-11 prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėja nesinaudoja privačiomis advokačių R. P. ir A. S. paslaugomis bei, siekiant nustatyti, ar pareiškėjos reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/20 nėra kilęs iš ūkinės komercinės veiklos, pateikti dokumentus, susijusius su minėta civiline byla. Pareiškėja per nustatytą terminą prašomos informacijos Tarnybai nepateikė, o 2011 m. kovo 21 d. atvykusi į Tarnybą nurodė, kad neturi galimybės pateikti įrodymų, jog nesinaudoja privačiomis advokačių paslaugomis ir nurodė Tarnybai advokačių R.

P. bei A. S. telefonų numerius. Tarnyba telefonu susisiekė su advokatėmis ir prašė pateikti rašytinę informaciją, patvirtinančią, jog jos neteikia teisinių paslaugų T. R.. Advokatės patvirtino, jog pareiškėjai teisinių paslaugų neteikia. T. R. 2011 m. kovo 21 d. atvykus į Tarnybą taip pat pakartotinai buvo paaiškinta, kad išnagrinėjus aplinkybes dėl naudojimosi privačiomis teisinėmis paslaugomis, taip pat būtina analizuoti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą.

Tarnybos 2011 m. vasario 14 d. rašte Nr. (1.7.)-SD-671-11 buvo nurodyta, jog pareiškėja turi pateikti dokumentus, susijusius su civiline byla Nr. 2-4983-178/2010. T. R. prašomų dokumentų Tarnybai nepateikė, tačiau sutiko, kad Tarnyba kreiptųsi į advokatą A. M., kuris jai teikė antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje pagal Tarnybos sprendimą Nr. (1.7.)-S-1049-10, ir gautų reikiamą informaciją apie bylą. T. R. 2011 m. kovo 21 d. pateikus rašytinį sutikimą, Tarnyba 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-1392-11 kreipėsi į advokatą A.

M. ir prašė sudaryti galimybę susipažinti su civilinės bylos Nr. 2-4983-178/2010 medžiaga. Advokatas 2011 m. balandžio 5 d. pateikė civilinės bylos medžiagą. Išnagrinėjusi gautus dokumentus, priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas aptariamoje civilinėje byloje kilęs iš ūkinės komercinės veiklos.

Atsakovas akcentavo, jog priimdama sprendimus dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą, Tarnyba savo veikloje turi vadovautis ne vien tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis, bet ir kitais viešojo administravimo subjekto veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, jeigu tų klausimų nereglamentuoja specialus įstatymas. Tarnybos nuomone, situacija, kai raštu nurodoma pareiškėjui pateikti dokumentus, siekiant nustatyti jo teisę į antrinę teisinę pagalbą, o taip pat, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nėra įtvirtintų pagrindų, dėl kurių antrinė teisinė pagalba neteikiama, negali būti traktuojama kaip vilkinimas priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad T. R. iki nustatyto termino nepateikė prašomų dokumentų, t. y. nepašalino nurodytų trūkumų. Pareiškėja buvo ne kartą atvykusi į Tarnybą ir informuota žodžiu apie pareigą pateikti prašomą informaciją. Dėl nežinomų priežasčių pareiškėja nepateikė 2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-671-11 prašytų dokumentų. T. R., kaip bylos šalis, tokią informaciją turėjo. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba raštu į advokatą A. M. dėl susipažinimo su civilinės bylos Nr. 2-4983-178/2010 medžiaga kreipėsi tik tada, kai buvo gautas rašytinis T.

R. sutikimas. Pareiškėja sutikimą davė ne savo iniciatyva, o Tarnybai išaiškinus, jog ji negali gauti tokių duomenų iš teismo, kadangi nėra bylos šalis ir juo labiau iš advokato, kuris įpareigotas laikytis konfidencialumo principo ir bylos medžiagą teikti tik klientui sutikus. Tik gavusi reikalingą informaciją, Tarnyba priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11 atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pagal Tarnybos 2011 m. vasario 14 d. raštu prašytų dokumentų reikšmę ir pobūdį, žodinis paaiškinimas negali būti objektyvūs duomenys, kuriais būtų galima vadovautis nagrinėjant asmens prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, o juo labiau, priimant sprendimą.

Pareiškėjos žodiniai paaiškinimai, jog jos reikalavimas tikrai nėra kilęs iš komercinės veiklos, nėra objektyvūs duomenys ir Tarnybai nėra galimybės jų patikrinti, nes tik rašytiniai dokumentai gali paneigti ar patvirtinti tokio pobūdžio aplinkybes. Taigi, pati pareiškėja, nepaisydama Tarnybos reikalavimų, savo veiksmais sąlygojo sprendimo priėmimą po dviejų mėnesių.

Atsakovas pažymėjo, kad iš ūkinės komercinės veiklos požymių yra jo versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad nuo veiklos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Tarnybos vertinimu, faktinės aplinkybės patvirtina, jog T. R., įsigijusi namą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 30, Vilniuje, sudarė su asmenimis preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, suformuoti atskirus butus, siekdama juos parduoti atskiriems asmenims. Viena iš tokių sutarčių buvo sudaryta ir su J. K.. Pareiškėjos materialinis reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 iškeldinti J. K. iš buto ir priteisti iš šio asmens 160 000 Lt nuostolių, kildinamų iš to, kad vienas iš butų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 30, Vilniuje buvo parduotas kitam asmeniui mažesne kaina, yra tiesiogiai susijęs ir kyla iš pareiškėjos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, t. y. atskirų butų pardavimo. Atsakovas tvirtino, kad Tarnyba, priimdama sprendimą, visapusiškai išnagrinėja pareiškėjo prašymą ir aplinkybes, turinčias reikšmės sprendimo priėmimui. Pažymėjo, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas ne tik formaliai vertinant pateiktus prašymą ir dokumentus, bet ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytais principais.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju, advokatas A. M. teikė T. R. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 pagal Tarnybos sprendimą Nr. (1.7.)-S-1049-10, kuris buvo priimtas pagal kitą pareiškėjos prašymą. Pažymi, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba pagal minėtą sprendimą buvo nutraukta Tarnybos sprendimu Nr. (1.7.)-NSP-21-11, kadangi paaiškėjo, jog pareiškėja pateikė neteisingus duomenis apie turtą ir pajamas. T. R. sprendimą Nr. (1.7.)-NSP-21-11 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundžiamas Tarnybos sprendimas Nr. (1.7.)-S-1180-11 buvo priimtas išnagrinėjus T. R. 2011 m. vasario 7 d. prašymą. Šios administracinės bylos ginčo dalykas yra Tarnybos sprendimo Nr. (1.7)- S-1180-11 pagrįstumo klausimas, todėl, šiuo atveju, neturi būti keliamas klausimas dėl Tarnybos sprendimo Nr. (1.7.)-S-1049-10 pagrįstumo. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant asmens prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos, vertinama, ar egzistuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, kurie tam tikrais atvejais paaiškėja ir po Tarnybos sprendimo priėmimo teikti antrinę teisinę pagalbą. Būtent dėl to, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintas ir antrinės teisinės pagalbos nutraukimo institutas (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 str.). Tarnybos sprendimu Nr. (1.7.)-NSP-21-11 teisinė pagalba buvo nutraukta paaiškėjus, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis apie turtą ir pajamas, tačiau Tarnyba minėtame sprendime nebekėlė reikalavimo kilmės klausimo, kadangi teisinės pagalbos nutraukimui užtenka nustatyti vieną konkretų pagrindą.

Atsakovas pažymėjo ir tai, kad gavus iš J. K. 2010 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. gruodžio 14 d. informaciją apie galimai T. R. neteisingai pateiktą informaciją Tarnybai apie turtą ir pajamas, paaiškėjo ir kitos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjos sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius ir tai, kad pareiškėjos reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 gali būti kilęs iš ūkinės komercinės veiklos. Būtent todėl, pareiškėjai po nutraukimo pateikus naują prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir buvo priimtas sprendimas atsisakyti teikti teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjos reikalavimas yra kilęs iš ūkinės komercinės veiklos. Atsakovas akcentavo, kad Tarnyba, priimdama sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11, neturėjo jokio teisinio pagrindo nusišalinti nuo pareiškėjos prašymo Nr. (1.7.)-ATP-463-11 nagrinėjimo. Tuo tarpu, 2011 m. balandžio 12 d. Tarnyba gavo T. R. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos apeliaciniam teismui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-161-178/2011. Šiuo atveju, Tarnyba nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutarties priėmimą palikti T. R. ieškinį civilinėje byloje nenagrinėtu, būtent ir sąlygojo Tarnybos sprendimas Nr. (1.7.)-NSP-21 nutraukti pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimą minėtoje civilinėje byloje. Tarnyba, negalėdama būti objektyvi, nusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir jį persiuntė jį Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1180-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo atsisakyta pareiškėjai T. R. teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2011 m. vasario 7 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo vertinimu, analizuojant Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, pirmiausia būtina atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę bei turinį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu–pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Pirmosios instancijos teismo nuomone, aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; savarankiškumas (veikimas savo rizika ir savo vardu); atlygintinumas (veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos).

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateiktame prašyme T. R. nurodė, kad prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010. Kaip matyti iš pareiškėjos 2010 m. balandžio 7 d. ieškinio, ji į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi dėl nepagrįsto ir nesąžiningo praturtėjimo būdu įgyto turto priteisimo iš atsakovo J. K.. T. R. 2010 m. rugsėjo 13 d. ieškinį patikslino ir prašė iškeldinti šį pilietį iš jai nuosavybės teise priklausančio buto bei priteisti 2 000 Lt tiesioginių nuostolių bei 160 000 Lt negautų pajamų. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog išanalizavus civilinės bylos Nr. 2-4938-178/2010 medžiagą, nustatyta, kad T. R. su J. K. 2006 m. birželio 22 d. sudarė preliminarią buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 30, Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią T. R. įsipareigojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini) g. 30, Vilniuje, suformuoti 9 savarankiškus butus ir vieną jų parduoti ieškovui, kaip pirkėjui, už 300 000 Lt. Pirkėjas įsipareigojo po sutarties pasirašymo sumokėti pardavėjai 150 000 Lt užstatą, o likusią kainą – pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2006 m. gruodžio 30 d., tačiau rekonstrukcija užtruko ir pirkimo–pardavimo sutartis iki nustatyto termino nebuvo sudaryta. J. K. kreipėsi į teismą ir prašė iš T. R. priteisti sumokėtą avansą, netesybas ir nuostolius. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl T. R. kaltės ir iš jos J. K. priteisė 208 171,06 Lt skolos, netesybų ir nuostolių atlyginimui. Patikslintu ieškiniu pareiškėja prašė iškeldinti J. K. iš jai nuosavybės teise priklausančio buto bei priteisti 2 000 Lt tiesioginių nuostolių bei 160 000 Lt negautų pajamų, kurias kildina iš to, kad vienas iš butų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 30, Vilniuje, buvo parduotas kitam asmeniui mažesne kaina. Taigi, ginčas civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010 kilo iš preliminarios 2006 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir J. K..

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja sudarė preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis ne tik su J. K., bet ir su kitais asmenimis, dalis suformuotų butų buvo parduoti. Tai rodo, kad pareiškėjos veikla truko tam tikrą laikotarpį, t. y. buvo nuolatinio, tęstinio, o ne vienkartinio pobūdžio. Sutartys buvo pasirašinėjamos T. R. vardu, pareiškėja veikė savo interesais, veikla buvo savarankiška. Sudarydama sandorius pareiškėja siekė pelno. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartis, vertėsi ūkine komercine veikla, todėl Tarnyba, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu pagrįstai skundžiamu sprendimu netenkino jos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Išanalizavusi byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnyba, priimdama sprendimą Nr. (1.7)-S-1180-11, neturėjo teisinio pagrindo nusišalinti nuo T. R. 2011 m. vasario 2 d. prašymo nagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjos nurodytas atvejis, kai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nusišalino nuo jos 2011 m. balandžio 12 d. prašymo nagrinėjimo ir persiuntė jį nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai skiriasi nuo šioje administracinėje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos. 2011 m. balandžio 12 d. prašymu T. R. prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos apeliaciniam teismui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-161-178/2011, kuria pareiškėjos ieškinys paliktas nenagrinėtu. Minėtos nutarties priėmimą sąlygojo Tarnybos sprendimas nutraukti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje, taigi, negalėdama būti objektyvi ir nešališka, Tarnyba nusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (1.7)-SD-1687-11 persiuntė jį Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pagrindo nusišalinti nebuvo, todėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjos 2011 m. vasario 7 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir priėmė sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2011 m. vasario 7 d. prašymą. Tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-1180-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde ir jos teisminio nagrinėjimo metu išsakytais argumentais. T. R. subjektyvus manymas, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nesudaro juridinio pagrindo jį panaikinti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pripažinus, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-1180-11 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos prašymą, o T. R. skundas atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti arba bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėja pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas yra abejotinas, nes pirmosios instancijos teismas neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių ir jų teisiškai neįvertino, todėl priimtas sprendimas nėra teisėtas. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių teisės normų taikymo klaidų dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog Vilniaus teisinės pagalbos tarnyba priėmė du skirtingus sprendimus dėl tos pačios civilinės bylos, esant tom pačiom aplinkybėm. Be to, pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus reglamentuojančius teisinės pagalbos suteikimo kriterijus, neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą bei priėmė neteisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatliko pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) nagrinėjamam ginčui aktualiais aspektais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog nagrinėjamu atveju ginčijamas Tarnybos sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant pareiškėjos teisių bei teisėtų interesų, vadovaujantis Įstatyme įtvirtintais pagrindais, kuriems esant antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama. Nors T. R. skunde nurodė, kad jos turtas ir metinės pajamos suteikė jai teisę gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba pažymi, kad asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Tarnybos nuomone, kaip akcentuojama administracinėje jurisprudencijoje, valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikia pati valstybė savo iniciatyva bei nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A322-1042/10097, 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009, 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A,46-71/2011). Be to, Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse imperatyviai įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.

Vienas iš tokių pagrindų numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos arba dėl jo savarankiškos profesinės veiklos (Įstatymo 11 str. 6 d. 4 p.). Kadangi nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad T. R. Vilniaus apygardos teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010 reiškiami reikalavimai buvo susiję su pareiškėjos vykdyta ūkine komercine veikla, t. y. su viena iš pareiškėjos sudarytų preliminariųjų butų pirkimo–pardavimo sutarčių, o tai sudarė pagrindą pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punktą atsisakyti suteikti T.

R. antrinę teisinę pagalbą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, palaikė ginčijamame Tarnybos sprendime išdėstytą motyvaciją ir Tarnybos padarytas išvadas, o T. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tarnyba akcentuoja, jog sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šiuo atveju skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėja, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1180-1, kuriuo buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai pagal jos 2011 m. vasario 7 d. prašymą.

Ginčijamas sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatomis, pagal kurias „Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu: prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos“.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. vasario 7 d. prašymu prašė suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010, kurioje ji siekė iš gyvenamosios patalpos, priklausančios jai nuosavybės teise, iškeldinti asmenį bei prisiteisti iš jo 2 000 Lt tiesioginių nuostolių bei 160 000 Lt negautų pajamų.

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra ta Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostata, kai antrinė teisinė pagalba asmeniui neteikiama dėl jo reiškiamų materialinių teisinių reikalavimų teismui, kurie tiesiogiai yra kildinami (atsiranda) iš jo ūkinės komercinės veiklos.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu šios teisės normos išaiškinimu, kad ūkinė komercinė veikla yra nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu–pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą, kuriai būdingi tokie požymiai: tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; savarankiškumas (veikimas savo rizika ir savo vardu); atlygintinumas (veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos).

Šiuo atveju pažymėtina, kad toks šios teisės normos aiškinimas bei taikymas yra konstatuotas ir ankstesnėje administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011), kurios keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tokių pagrindų iš esmės nenurodyta ir pareiškėjos apeliaciniame skunde. Todėl priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai išaiškintos materialinės teisės normos turinio, yra nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010, kurioje pareiškėja prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą, ginčas yra kilęs tarp jos ir pil. J. K. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 30, pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo, siekiant pil. J. K. iškeldinti iš ginčo gyvenamosios patalpos bei prisiteisti 160 000 Lt negautų pajamų iš neįvykusio sandorio.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja tuo metu, 2006 m., preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis sudarė ne tik su J. K., bet ir su kitais asmenimis, įsipareigodama, jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini) g. 30, Vilniuje, suformuoti 9 savarankiškus butus ir juos parduoti, ką iš dalies ir padarė.

Visa tai patvirtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010, kurioje pareiškėja prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą, ginčas yra tiesiogiai kilęs iš jos vykdytos ūkinės komercinės (gyvenamųjų patalpų įrengimo ir pardavimo) veiklos, kuri buvo savarankiška, atlygintinė bei nevienkartinio, o tęstinio pobūdžio, t. y., minėtoje civilinėje byloje, pareikštas materialinis teisinis reikalavimas teismui, dėl pil. J. K. iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, priklausančios jai nuosavybės teise, bei prisiteisimo iš jo 2 000 Lt tiesioginių nuostolių ir 160 000 Lt negautų pajamų, yra tolesnė šios jos veiklos išdava.

Minėta, kad tokio pobūdžio materialiniai teisiniai reikalavimai teismui, kurie tiesiogiai yra kildinami (atsiranda) iš asmens ūkinės komercinės veiklos, pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatas, yra vada, asmeniui, prašančiam antrinės teisinės pagalbos, jos neteikti.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nagrinėjamu atveju, pagrįstai ir teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas, ko pasėkoje priėmė ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ramūnas Gadliauskas