2017-11-28 Nr. AB-22048-3-64-3-01237-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2388-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01237-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 5 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 metų rugsėjo mėnesio iki 2016 metų sausio mėnesio Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, šalta. Be to, tualetas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas tik neaukšta sienele, jame nebuvo unitazo, buvo tik skylė grindyse. Pareiškėjas per mėnesį gaudavo tik vieną tualetinio popieriaus ruloną, kuris buvo prastos kokybės, jo užtekdavo tik 3 dienoms. Pareiškėjui buvo draudžiama turėti pledą, todėl jis buvo privestas šalti ir dažnai sirgdavo. Maisto energinė vertė buvo 1 300–1 500 kcal, todėl pareiškėjas nuolat jautėsi alkanas, o giminės ir draugai maisto perduoti negalėjo. Pasivaikščioti pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną, pasivaikščiojimo kiemelių stogelių šiferyje buvo asbesto, tai kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Šiaulių TI pareigūnai nepriėmė pareiškėjo teikiamų prašymų, jų neregistravo, grasino skirti nuobaudą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 65–72) prašė jį atmesti.

4. Paaiškino, kad įstaigos administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą, tačiau tokia situacija nėra pastovi. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis jų kviečiami pas ikiteisminio trimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus, todėl tam tikrą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, kameroje likusiems asmenims tenka daugiau bendro kameros ploto. Be to, pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, susijusio su patalpų vėdinimu, drėgme ir temperatūra, kadangi šie kamerų įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir duris. Teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą. Šiaulių TI kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo bendros erdvės atskiras mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Pareiškėjui buvimo Šiaulių TI laikotarpiu tualetinis popierius buvo išduodamas pagal nustatytas normas. Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Įstaigoje laikomiems asmenims yra nustatyta 1 val. pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 78–83) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisė aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 28 d. kamerose Nr. 38 (20,69 kv. m.), Nr. 91 (18,45 kv. m.), Nr. 39 (22,93 kv. m.), Nr. 27 (15,93 kv. m.), Nr. 44 (17,92 kv. m.), Nr. 96 (18,93 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Kadangi pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, jog nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 28 d., iš viso 2 dienas pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

7. Bylai aktualiu laikotarpiu, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.). Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklę. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo atitvėrimą konkrečiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Byloje nėra duomenų ar tose kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas ir atitvėrimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga įrodyti aplinkybes, ar pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sanitarinių mazgų tinkamo įrengimo, tenka atsakovui, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

9. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 146 dienas, t. y. apie penkis mėnesius. Pareiškėjui tualetinis popierius buvo išduotas penkis kartus po vieną vienetą. Taigi atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl papildomo tualetinio popieriaus išdavimo į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl tualetinio popieriaus išdavimo (neišdavimo) atmetė kaip nepagrįstus.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo, teismas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras bei Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jokių maisto kokybės higienos normų pažeidimų bei išduodamo maisto kiekio ir kaloringumo pažeidimų, susijusių su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, nenustatė.

11. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra asbesto. Pasivaikščiojimo kiemelių daliniai stogai pasislėpti nuo kritulių įrengti iš šiferio, neturinčio kenksmingų medžiagų (t. y. be asbesto). Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl vienos valandos pasivaikščiojimo, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, jo teiginiai abstraktūs, neindividualizuoti.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei jo sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

13. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI per ginčo laikotarpį iš viso buvo laikomas 2 dienas. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 14. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–87), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjo prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

15. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes nustatydamas neturtinės žalos dydį netinkamai įvertino atsakovo kaltę, nesivadovavo žalos dydžio nustatymo kriterijais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 2 dienas, tačiau už šį pažeidimą nepriteisė neturtinės žalos pinigais ir tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams bei konstatavo, kad jas patvirtinančių įrodymų nėra. Pareiškėjas pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui jis aiškiai nurodė reikšmingas aplinkybes bei kamerų trūkumus, todėl atsakovui nepaneigus šių aplinkybių, jos turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 97–98) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Nurodo, jog neturtinės žalos pinigais priteisimas yra ne vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

19. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas, taip pat neužtikrinant higienos sąlygų, kadangi kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo vėdinimo, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendro kameros ploto, jame nebuvo unitazo, pareiškėjui nebuvo leidžiama turėti pledą, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas bei aprūpinimas tualetiniu popieriumi, o pasivaikščioti gryname ore jis galėjo tik 1 valandą, pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje buvo asbesto, tai kenkė pareiškėjo sveikatai.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (t. y. 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 2 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimą laikė pakankamu, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė.

21. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, netinkamai įvertino atsakovo kaltę bei nesivadovavo žalos dydžio nustatymo kriterijais. Pareiškėjo teigimu, už 2 dienas, praleistas Šiaulių TI kamerose neužtikrinant minimalaus asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjui turėjo būti priteista neturtinė žala pinigais, o pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybes dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nereiškia.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl Šiaulių TI kamerų neatitikimo higienos normoms ir ar pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, yra pakankama jo pažeistų teisių gynimo priemonė.

24. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir pareiškėjas neginčija, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu pareiškėjui 2 dienas nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo bendro kameros ploto, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Dėl nurodytų aplinkybių egzistavo pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl Šiaulių TI kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, t. y. kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna ir šalta, pažymėtina, jog atitinkami higienos normų reikalavimai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.). Šioje normoje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Šaltuoju metų laiku kamerų oro temperatūra turi būti 18–22 °C, santykinė oro drėgmė – 35–60 proc. (26 p.). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ atitinkamai nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nusiskundimų dėl higienos reikalavimų pažeidimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kuriose kamerose ir kada konkrečiai jie buvo, nepateikė jokių šiuos pažeidimus patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose Nr. 27 ir Nr. 91, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus (b. l. 37–40, 48–52). Duomenų, kad Šiaulių TI kameros Nr. 27 ir Nr. 91, taip pat kitos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko kurių nors iš pareiškėjo nurodytų higienos reikalavimų, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, jog jo laikymo Šiaulių TI kamerose metu buvo drėgna, šalta, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nepagrįsti. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris sprendė, kad pagal bylos duomenis nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų, susijusių su kameros oro temperatūra, drėgme, vėdinimu, laikymosi.

28. Kaip minėta, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, be kita ko, nustatė, jog visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)), todėl į šį pažeidimą (įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą) turi būti atsižvelgiama, vertinant pareiškėjo patirtos žalos dydį.

29. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

30. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

31. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

33. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).

34. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 5 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjui priteisiama 300 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys