2019-09-18 Nr. AB-18209-3-61-3-05128-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5142-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05128-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarnybai (ankstesnis pavadinimas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2015 m. spalio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ (I t., b. l. 191–194) centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas 2016 m. vasario 29 d. teismui pateikė skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“ (III t., b. l. 110) (toliau – ir 2016 m. sausio 29 d. nutarimas). Pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. teismui pateikė dar vieną skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64) (III t., b. l. 144–146) 1, 2, 3, 4, 6 punktus. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi sujungė administracines bylas pagal minėtus pareiškėjo skundus.

2. Pareiškėjas poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimas yra neteisėtas, nes Komisijos atliktas neplaninis patikrinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, t. y. patikrinimas pradėtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (Bendrovės antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio (toliau – ir ekonomaizeris) investicinis projektas su savivaldybe ir Komisija derintas nebuvo, todėl Komisija neturėjo teisės atlikti neplaninį patikrinimą) ir nenurodant objektyvių pagrindų tokiam patikrinimui atlikti (Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas priimtas remiantis Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažyma Nr. O5-20, kurioje naudojami nepagrįsti duomenys).

2.2. Pareiškėjas ekonomaizerio investicinį projektą įgyvendino savo rizika ir savo lėšomis, kurios nebuvo kompensuotos. Kai tapo akivaizdu, kad projektas pasiteisino, Komisija inicijavo pareiškėjo veiklos neplaninį patikrinimą, siekdama nustatyti nesuderinto ekonomaizerio įrengimo įtaką šilumos kainoms, kas pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisinio tikrumo bei aiškumo principus.

2.3. Komisija klaidingai vertina ekonomaizerio investicijos atsipirkimą. Komisija nėra viešai paskelbusi atsipirkimo reikalavimų. Be to, Komisija netinkamai vertino pelno normą ir palūkanų sąnaudas, naudojo neteisingą informaciją. Siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energetikos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno. Į skaičiavimus privalėjo būti įtrauktos bent jau tos ekonomaizerio sąnaudos, dėl kurių buvo svarstoma bazinės kainos nustatymo metu.

2.4. Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarime Nr. O3-375 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“ (I t., b. l. 132) ir 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akte (I t., b. l. 36–49) nurodomi duomenys yra netikslūs. Komisija 2016 m. sausio 29 d. nutarimu nepagrįstai netaikė kuro žaliavos įsigijimo kainą reglamentuojančių taisyklių. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20, skaičiuojant kuro sąnaudas nebuvo taikytas Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Metodika) 58.4.5.2 papunktyje įtvirtintas 105 proc. limitas. Komisija netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias kuro ir pirktos šilumos įsigijimo sąnaudų įtraukimą į šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20 atsisakoma padengti būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas, susidariusias už praėjusį laikotarpį, kurių pagrįstumą Komisija pripažino. Komisija, nepagrįstai vertindama ekonomaizerio atsipirkimą, taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias šilumos kainos dedamąsias. Komisijai 2016 m. sausio 29 d. nutarimu atsisakius įtraukti nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos sąnaudas į šilumos kainos dedamųjų skaičiavimus, tokia Komisijos pozicija nėra suderinama su pačios Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. išsakyta pozicija, pagal kurią aptariamos investicijos vertinamos kaip būtinos.

2.5. Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas yra neteisėtas, nes jį priimant nepagrįstai remtasi naujais skaičiavimais, kurie nebuvo nurodyti 2016 m. sausio 29 d. nutarime, neatsižvelgta į ankstesnius nutarimus. 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Komisija selektyviai į šilumos kainą įtraukė tik tas sąnaudas, kurios mažina šilumos kainą, ir nevertino tų sąnaudų, kurios šilumos kainą kelia. Komisija nepagrįstai neįtraukė Vilniaus trečiosios termofikacijos elektrinės sąnaudų. Komisija neteisėtai ir nepagrįstai apskaičiavo šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikotarpiui šilumos kainoje įskaitytas ir faktiškai patirtas kuro ir (ar) pirktos šilumos sąnaudas.

2.6. Visas pajamas, įskaitant ir Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3-375 patvirtintame 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akte Nr. S3-1 (I t., b. l. 36–49) (toliau – ir Neplaninio patikrinimo aktas) nurodomus 430 400 Eur, kuriuos Komisija laiko „papildomai gautomis pajamomis“, Bendrovė gavo taikydama Komisijos nustatytas šilumos kainas. Komisija nenustatė, kad Bendrovė būtų netinkamai taikiusi jai nustatytas kainas. Visą nagrinėtą laikotarpį Komisijai buvo žinoma apie ekonomaizerio buvimo faktą, tačiau ji, tvirtindama Bendrovei šilumos kainas tuo laikotarpiu, nevertino jo įtakos. Ginčijamuose administraciniuose aktuose nenurodytas joks teisinis pagrindas, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka.

2.7. Neplaninio patikrinimo akte nėra pateiktas joks išaiškinimas, kas laikytina „atsipirkusia“ investicija, toks nepateiktas ir teisės aktuose. Pareiškėjo atlikta investicija į ekonomaizerio įsigijimą laikytina investicija, kuri leidžia platesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą.

2.8. Komisijos 2016 m. kovo 3 d. pažymoje Nr. 05-53 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ir vienašališko nustatymo“ (toliau – ir 2016 m. kovo 3 d. pažyma), kurios pagrindu priimtas 2016 m. kovo 10 d. nutarimas, buvo siūloma šilumos kainos pastoviąją dedamąją sumažinti 1 111,4 tūkst. Eur, kai pačios Komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 nustatytų kompensacijų taikymo periodas jau buvo pasibaigęs ir dėl faktinės realizacijos neatitikimo nustatytai baziniuose skaičiavimuose Bendrovė vis dar nebuvo susigrąžinusi 1 019,8 tūkst. Eur nustatytų kompensacijų. Jau kelerius metus iš eilės pareiškėjo atžvilgiu po pačios Komisijos atliktų perskaičiuotų dedamųjų įvertinimo, priimtų atitinkamų sprendimų, jie staiga keičiami remiantis neva naujomis aplinkybėmis, nors jos buvo žinomos ir iki patikslintų sprendimų priėmimo datos. Tokie sprendimai yra neleistini, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

3. Atsakovai Administracija ir Taryba atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (VII t., b. l. 98–103) prašė bylą nutraukti, o netenkinus šio prašymo – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovai poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Komisija 2015 m. neplaninio UAB „Vilniaus energija“ veiklos patikrinimo metu nustatė, jog Bendrovės atlikta investicija – antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio įrengimas – yra atsipirkusi, o papildomai gautos pajamos iš šios investicijos didino Bendrovės šilumos tiekimo veiklos pelną. Kadangi neplaninis patikrinimas buvo atliktas teisėtai ir pagrįstai, Sprendimu Taryba nusprendė, be kita ko, paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 03-375 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ patvirtintas UAB „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo akte Nr. S3-1 apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh (Sprendimo 5 punktas).

3.2. Pareiškėjas negalėjo ginčyti Sprendimo, kadangi tai nėra galutinis šilumos kainos perskaičiavimo aktas ir jis pareiškėjui teisinių pasekmių savaime nesukelia, galutinį sprendimą dėl perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų priima Komisija.

3.3. Komisija 2016 m. sausio 29 d. nutarime konstatavo, kad Sprendimu šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Metodikos, t. y. neteisingai atlikti kai kurie ekonominiai skaičiavimai, neįtrauktos tam tikros pareiškėjo patirtos sąnaudos. Komisija taip pat nurodė, kad Tarybai per 30 dienų nepašalinus nustatytų pažeidimų, Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, įgis teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias. Atsakovai per nustatytą terminą neištaisė Komisijos pastabų dėl Sprendime nurodytų apskaičiavimų ir leido Komisijai šilumos kainų dedamąsias nustatyti vienašališkai skundžiamu 2016 m. kovo 10 d. nutarimu.

3.4. Sprendimas ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimas nėra neatsiejamai susiję, kadangi Komisija nepatvirtino Sprendimo ir šilumos kainų dedamąsias nustatė vienašališkai, t. y. 2016 m. kovo 10 d. nutarimas yra visiškai naujas sprendimas, priimtas nesivadovaujant Sprendime pateiktais skaičiavimais, todėl bylos dalis dėl Sprendimo panaikinimo nutrauktina.

4. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (VII t., b. l. 1–14) prašė jį atmesti. Atsakovas poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Komisija 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 Bendrovei nustatė bazines šilumos kainas, galiojusias iki 2015 m. gruodžio 31 d., į kurias ekonomaizerio investicijos įtaka ir su ja susijusios sąnaudos neįskaičiuotos, nes ši investicija nebuvo ir nėra suderinta nei su Taryba, nei su Komisija. Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177 vienašališkai nustatė pareiškėjo šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos skyriui atlikus preliminarius kondensacinio ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus padaryta išvada, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant kondensacinį ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė per Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarime nurodytą terminą nepašalino konstatuotų pažeidimų (Komisija nustatė, kad Sprendimu šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Metodikos reikalavimų), Komisija priėmė ginčijamą 2016 m. kovo 10 d. nutarimą, kuriuo pritarė Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. kovo 3 d. pažymai Nr. 05-53, vienašališkai nustatė laikinas šilumos kainos dedamąsias, kuriose, be kita ko, paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh;

4.2. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies reguliacinis tikslas – ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Nėra pagrindo teigti, kad, nesant būtinų minėtos teisės normos taikymo sąlygų, kyla joje numatytos teisinės pasekmės, t. y. Komisija, perskaičiuodama kainas, netenka teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms;

4.3. Komisijos pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (II t., b. l. 80–81) (taip pat ir 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (II t., b. l. 133) grindžiamas ne tik konkrečiomis teisės normomis, bet ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu. Atsakovo nuomone, situacija, kai licencijuotas šilumos tiekėjas, kuriam taikomos valstybės reguliuojamos kainos, pasinaudodamas teisinio reglamentavimo spragomis, atlieka su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas, kurios, joms atsipirkus, nepagrįstai šilumos vartotojų sąskaita teikia nereguliuojamą ekonominę naudą (ypač šildymo sezono metu), negali būti toleruojama. Komisija, kaip valstybinį energetikos sektorių kontroliuojanti institucija, atlikusi preliminarius vertinimus, turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti neplaninį patikrinimą, siekiant pakartotinai įvertinti situaciją. Bendrovė ir jos akcininkai, priimdami sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą būtent reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdami, jog Bendrovės teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ir turėjo numanyti, kad investicijos atlikimas, turintis poveikį šilumos gamybos optimizavimui ir efektyvumui, lems atitinkamas reguliacines pasekmes, nes šiuo atveju Bendrovė investavo į reguliuojamos veiklos įrenginius, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu (VII t., b. l. 131–145) nutraukė administracinės bylos Nr. eI-4505-281/2016 dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“. Pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4, 6 punktus bei panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ atmetė kaip nepagrįstą.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. spalio 3 d. nutartimi (VIII t., b. l. 76–89) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą pakeitė ir panaikino sprendimo dalį, kurioje buvo atmesta pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus bei panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, ir perduoti šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu (X t., b. l. 1–14) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

8. LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi (X t., b. l. 108–121) UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, išnagrinėjo ne visus byloje esančius įrodymus ir nepakankamai motyvavo teismo sprendimą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo (XI t., b. l. 6–17) UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

10. Atsižvelgdamas į tai, kad Komisijos kompetencijos ribos ir teisėti pareiškėjo lūkesčiai jau buvo įvertinti, teismas vertino tik tai, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminės klaidos, vertindama ekonomaizerio investicijos atsipirkimą pagal LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje išdėstytą poziciją.

11. Teismas nurodė, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje Komisijai pavestas funkcijas. Viena iš funkcijų – kontroliuoti, kaip įmonės taiko valstybės reguliuojamas kainas ir tarifus. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punktas nustato, kad licencijos turėtojas privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Metodika. Ta pati nuostata yra perkelta į Šilumos tiekimo licencijavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) kurių 37 punkte nustatyta, jog licencijų turėtojai licencijuojamos veiklos paslaugas gali teikti tik kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Metodika, patvirtinta Komisijos nutarimu. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 16 dalies 1 punkte nustatyta, kad įmonės iki mėnesio 25 dienos apskaičiuoja ir viešai praneša apie šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir galutines šilumos kainas, atsižvelgdamos į nustatytas šilumos kainos dedamąsias, pakitusias kuro kainas ir pakitusias perkamos šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad sąskaitos vartotojams apskaičiuojamos tik Komisijos nutarimuose nustatytomis šilumos kainomis.

12. Teismas, atsižvelgęs į UAB „Vilniaus energijos“ 2014 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 010-02-14227R, Komisijos 2014 m. gegužės 7 d. raštą Nr. R2-1262 ir Komisijos 2015 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. S3-1, konstatavo, jog Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas ir nustačiusi, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesių kainas kaip pagrindu vadovavosi ne tik Komisijos nutarimu, bet ir savo raštais, pagrįstai, nustatydamas ekonomaizerio atsipirkimą, nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams, nes teisės aktai nenustato pačiam šilumos tiekėjui nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos.

13. Pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje nurodyta, kad nustatant bazinę šilumos kainą 2010 m. Komisija 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 identifikavo, jog Bendrovės 2008–2009 m. skolintų lėšų suma investicijoms, kurių vertės padengimui neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudaro 28 765 tūkst. Lt, iš jų 25 069 tūkst. Lt buvo skirti finansuoti ekonomaizerį. Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 (I t., b. l. 78–109) nurodyta, kad 2009 m. įrengto ekonomaizerio investicija, kurio vertė 25 069 Lt, nėra suderinta nei su Taryba, nei su Komisija. Teismas, įvertinęs 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos turinį, konstatavo, kad joje nėra pasisakyta, kurioms 2008–2009 m. investicijoms užteko ar neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą. 2010 m. gruodžio 12 d. pažymoje tik konstatuotas faktas, nurodoma ekonomaizerio vertė ir tai, kad ši investicija nėra suderinta su institucijomis, turinčiomis tam teisę. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl išvados neobjektyvumo.

14. Teismas konstatavo, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ savo rizika įrengė ekonomaizerį, investavo lėšas bei prisiėmė visą su projekto įgyvendinimu tenkančią riziką, įskaitant finansinius praradimus ar sutaupymus. Tačiau tokia investicija Metodikos 80.2.1.1 punkto prasme nėra laikytina skatinamąja, todėl Komisija, įvertinusi faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pagrįstai netaikė papildomo 6 proc. normatyvinio pelno. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje pateikiama neobjektyvi ir šališka informacija, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad minėta išvada gali paneigti Komisijos atlikto tyrimo rezultatus.

15. Atsižvelgdamas į bylą pateiktus duomenis, teismas nurodė, kad informaciją apie pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ ketinimus grąžinti šilumos gamybos veikloje nebenaudojamą turtą Komisija gavo 2016 m. sausio 28 d., t. y. kai Komisijoje buvo užregistruota 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 008-10-1684R, adresuoto Vilniaus miesto savivaldybei, kopija. Komisijos posėdžio, kurio metu buvo numatytas svarstyti klausimas dėl Tarybos sprendimu nustatytų šilumos kainos dedamųjų, medžiaga minėto rašto gavimo dieną jau buvo paskelbta. Teismas darė išvadą, kad iki priimant 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 03-17 ir jo svarstymo metu Komisija nežinojo, todėl negalėjo remtis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas Komisijai patvirtino tik 2016 m. vasario mėnesį, t. y. po 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 03-17 priėmimo.

16. Remdamasis byloje ištirtų byloje įrodymų visuma, sistemine teisės normų analize, aktualia teismų praktika, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atliko detalius ir pagrįstus skaičiavimus, nustatydama ekonomaizerio atsipirkimą, todėl ginčijamus nutarimus naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

III. 17. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde (XI t., b. l. 20–43) prašo: 1) panaikinti 2019 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) patenkinti UAB „Vilniaus energija“ skundo su patikslinimais ir papildymais reikalavimus; 3) panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“; 4) panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališkumo nustatymo“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netyrė pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas / faktiškai gautas pajamas, o apsiribojo deklaratyviomis teisės aktų nuostatomis, kurios nurodo, kad šiluma teikiama Komisijos nustatytomis kainomis. Be to, teismas konstatavo, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi, atkartodamas Komisijos poziciją ir savarankiškai nevertindamas aktualių teisės aktų. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, susijusių su skunde pateiktais reikalavimais ir motyvais, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą sprendimą.

17.2. Teismas Neplaninio patikrinimo akto ir jame atliktų skaičiavimų beveik netyrė, apsiribodamas formaliu konstatavimu, kad skaičiavimai yra pagrįsti, nors LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartimi nurodė, kad tarpinių teisės aktų, kuriais grindžiami skundžiami teisės aktai, teisėtumas, nagrinėjamoje byloje turi būti vertinamas. Komisija atgaline tvarka peržiūrėjo nederintų investicijų atsipirkimą, nors nėra tokio teisinio pagrindo, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka. Tuo tarpu teismas, bendrai nurodęs, kad Komisija nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nenurodė / neidentifikavo, koks teisės aktas suteikia Komisijai teisę atgaline tvarka atimti pareiškėjo teisėtai gautas (taikant Komisijos nustatytas kainas) pajamas.

17.3. Teismas nevertino fakto, kad joks teisės aktas nereglamentuoja Komisijos teisės atlikti vertinimą dėl investicijos atsipirkimo ar kaip toks vertinimas turi būti atliekamas. Taip pat Komisija iki šiol nė viename iš teisės aktų, projektų arba susirašinėjimų su pareiškėju tiksliai nepaaiškino, kas yra laikytina atsipirkusia investicija, kuriais atvejais ir kokiomis investicijomis bei pagal kokius konkrečiai teisės aktus gali būti taikomas investicijos atsipirkimo kriterijus.

17.4. Teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijos atlikti skaičiavimai dėl ekonomaizerio atsipirkimo yra tinkami, o pareiškėjo nurodyti skaičiavimai yra šališki ar neobjektyvūs. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad antrą kartą nagrinėdamas bylą teismas sprendime pripažino, jog pareiškėjo nurodyti Komisijos skaičiavimų trūkumai egzistuoja, tačiau be motyvacijos ir paaiškinimo laikė juos nereikšmingais. Trečią kartą nagrinėdamas bylą teismas nurodė, kad Komisijos skaičiavimai yra pagrįsti, nors realiai jokio vertinimo neatliko, o tik perrašė atsakovo argumentus. Pareiškėjo teigimu, visi Komisijos atlikti skaičiavimai turi būti išsamūs, objektyvūs ir tikslūs, todėl teismas neturėjo pagrindo palikti galioti skundžiamus Komisijos nutarimus, kai pats pripažino, jog egzistuoja nors ir nereikšmingi, tačiau skaičiavimų trūkumai bei klaidos.

17.5. Teismas ginčijamame sprendime ignoravo tai, kad Komisija, atlikdama ekonomaizerio atsipirkimo įvertinimą, naudoja jokiu teisės aktu nepatvirtintą atsipirkimo apskaičiavimo metodiką ir nesilaiko Metodikos, galiojusios pareiškėjo bazinės šilumos kainos nustatymo metu, nuostatų. Į pastoviosios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus turėjo būti įskaičiuotos ne tik ekonomaizerio nusidėvėjimo sąnaudos ir 5 proc. normatyvinis pelnas, tačiau ir papildoma 6 proc. pelno norma bei palūkanų sąnaudos, skirtos pareiškėjo investicinio projekto finansavimui. Vadovaujantis Metodikos 80.2.1.1 punktu, siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno prie bazinės šilumos kainų dedamosiose numatytos WACC, priimant, kad jie bus taikomi 7 metus. Bendrovės atlikta investicija į ekonomaizerio įsigijimą laikytina tokia investicija, kuri leidžia platesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Taip pat nurodo, kad Komisija be jokio pagrindo į teorinės, retrospektyviai perskaičiuotos šilumos kainos pastoviąją dedamąją neįskaičiavo palūkanų sąnaudų, nors tokių sąnaudų įtraukimą aiškiai reglamentavo II bazinės kainos tvirtinimo metu galiojusios Metodikos 80.1.5 punktas. Pareiškėjas tvirtina, kad net ir nusprendus, jog papildoma pelno norma ir palūkanų sąnaudos negali būti vertinamos, Komisija privalėjo nurodyti argumentuotas tokio sprendimo pasirinkimo priežastis.

17.6. Teismas ginčijamame sprendime apskritai nevertino, kad Komisija ir savivaldybė skaičiavimams naudoja netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją. Toks teisės aktas, kuris pagrįstas netikslia informacija, negali būti laikomas motyvuotu, pagrįstu ir daryti įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad Komisija nagrinėjant bylą kritikavo pareiškėjo pateiktas sąskaitas, tačiau tai nepaneigia šių sąskaitų įrodomosios galios. Be to, teismo posėdžio dieną, t. y. 2019 m. birželio 4 d. Komisija pati pateikė duomenis ir raštus, kurie papildomai pagrindžia ne tik tai, kad pareiškėjas taikė mažesnes nei Komisijos nustatytas kainas, bet ir tai, kad Komisija apie tai žinojo. Aplinkybė, kad buvo taikytos mažesnės kainos, ginčijama nėra.

17.7. Teismas ginčijamame sprendime ignoravo tai, kad skundžiamais teisės aktais yra pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas taikė jam nustatytas arba net mažesnes šilumos kainas. Komisija nustatė, kad Bendrovė gavo papildomų pajamų, nes veikloje naudojo ekonomaizerį, tačiau jokios papildomos pajamos (daugiau nei nustatė pati Komisija, nustatydama šilumos kainas) pareiškėjo nebuvo gautos vien dėl to, kad jis įsidiegė / investavo į ekonomaizerį. Skundžiamais teisės aktais yra nepagrįstai nusprendžiama mažinti / kompensuoti vartotojams neva pareiškėjo gautas pajamas. Bendrovei taikant Komisijos kaip profesionalaus ex ante (iš anksto) reguliuotojo patvirtintas šilumos kainų dedamąsias, susiformavo teisėtas lūkestis, kad ji veikia teisėtai, kad pagal tokios reguliatoriaus patvirtintos šilumos kainas jo gautos pajamos yra teisėtos ir tinkamos. Tuo tarpu 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-64 Komisija nusprendė atimti iš pareiškėjo pajamas, kurias jis pagrįstai gavo ir dėl kurių susiformavo pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Be to, tokios taisyklės, kurias Bendrovei pritaikė Komisija, yra taikomos išimtinai Bendrovei, t. y. tokios taisyklės nėra reglamentuotos jokiame teisės akte, jokiam ūkio subjektui. Joks teisės aktas ir joks Komisijos išankstinis laiškas neįspėjo pareiškėjo apie tokią galimybę, kad Komisija gali atgaline tvarka sumažinti ir pareikalauti pareiškėjo dalies jo gautų pajamų (nors šis skaičius apskaičiuotas klaidingai). Joks teisės aktas nenumato ir to, kad Komisija turi teisę pažeisti pareiškėjo interesus – iš jo atimdama jo teisėtai gautas pajamas. Pareiškėjo įsitikinimu, jis veiklą vykdė teisinėje valstybėje, kurioje valstybės institucijos gerbia ir gina visų asmenų interesus, o esant konfliktui tarp dviejų gintinų vertybių, siekiama rasti tinkamą šalių interesų balansą. Ginčijamame sprendime šios aplinkybės teismo, kuris turi vykdyti teisingumą, apskritai nebuvo vertintos.

17.8. Teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijai iki 2016 m. vasario mėnesio buvo nežinomos aplinkybės dėl TEC3 sustabdymo ir nebenaudojimo veikloje nuo 2015 m. gruodžio 31 d. Be to, ginčijamame sprendime apskritai neanalizuotos aplinkybės dėl TEC3 sąnaudų vertinimo, apsiribojant teiginiu, kad Komisija apie TEC3 grąžinimą iš nuomos sužinojo tik 2016 m. vasario mėnesį. Teismas apskritai nevertino, kad skundžiami teisės aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes šie teisės aktai yra paremti klaidingais faktiniais duomenimis, t. y. į skundžiamų teisės aktų skaičiavimus yra neįtrauktos Vilniaus TEC3 elektrinės sąnaudos. Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti Vilniaus TEC3 veiklos sąnaudų, nes tokia galimybė nenumatyta šilumos tiekimo veiklą reguliuojančiame teisės akte. Atsižvelgiant į tai, skundžiami teisės aktai yra nepagrįsti ir turėjo būti panaikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. Aplinkybę, kad Vilniaus TEC3 veiklos sąnaudos neįvertintos šilumos kainoje be teisinio pagrindo, pripažino ir pati Komisija 2016 m. kovo 10 d. posėdžio metu, nurodydama, kad Metodika nenumato pagrindo neįtraukti į šilumos kainą TEC3 sąnaudas, kai tos sąnaudos buvo numatytos bazinėje kainoje.

17.9. Teismas ginčijamame sprendime taip pat neanalizavo, kad atliekant Komisijos skaičiavimus buvo pažeistas tiek Šilumos ūkio įstatymas, tiek ir Metodika. 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, skaičiuojant kuro sąnaudas, faktinės pareiškėjo biokuro žaliavos įsigijimo kainos buvo sumažintos iki rinkos vidurkio, neatsižvelgiant į Metodikos 58.4.5.2 punkte įtvirtintą 105 proc. leistiną ribą. Taip pat Komisijos tinklalapyje buvo aiškiai nurodyta, kokių veiksmų turi laikytis subjektai pagal Metodikos 58.4.5.2 punktą, kas mėnesį apskaičiuodami galutines šilumos kainas, t. y. buvo pateiktas oficialus viešojo administravimo subjekto išaiškinimas (kuris šiuo metu panaikintas iš Komisijos tinklalapio), vienareikšmiškai nurodantis, kad skaičiuojant mėnesines šilumos kainas, tais atvejais, kai faktinė žaliavos įsigijimo kaina yra aukštesnė nei rinkos kaina, gali būti tik rinkos kaina. Tai reiškia, kad 5 proc. įtraukimo į šilumos kainą sprendžiama ne mėnesių šilumos kainų perskaičiavimo metu, o nustatant bazines arba kasmet perskaičiuojamas šilumos kainos dedamąsias. Be to, susirašinėjime su kita pareiškėjo grupės įmone Komisija pripažino, kad minėtas išaiškinimas buvo klaidinantis ūkio subjektus ir kad jis bus keičiamas.

17.10. Metodikos 77 ir 77.2 punktai nustato, kad tuo atveju, jei nustatoma, kad ūkio subjektas šilumos kainas (kainų dedamąsias) apskaičiavo ir taikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir dėl to patyrė papildomų sąnaudų (žalos), ši suma konstatuojama teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ji niekaip nekeičia šilumos sąnaudų dedamųjų dydžio. Taigi, nustatoma taisyklė, kad negali būti kompensuojamos tik sąnaudos (žala), patirtos dėl neteisingo šilumos kainos apskaičiavimo, bet ne sąnaudos, susidarančios dėl kuro ir / ar pirktos šilumos kainų neatitikimo už praėjusį laikotarpį, kurios susidarytų tiek vienu, tiek kitu šilumos kainos skaičiavimo variantu. Nagrinėjamu atveju Bendrovė neprašė kompensuoti pajamų skirtumo, susidariusio dėl neva neteisingai taikytų šilumos kainų, o priešingai, Bendrovės skaičiavimuose yra įvertinamas išimtinai dėl kuro ir pirktos šilumos kainų skirtumo (objektyvus, šilumos kainodaros principų nulemtas skirtumas) susidariusios nepadengtos sąnaudos. Šiuo atveju Komisija atsisako padengti būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas, susidariusias už praėjusį laikotarpį, kurių pagrįstumą pripažino Komisija. Toks Komisijos sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis dėl būtinųjų kuro ir / ar pirktos šilumos įsigijimo sąnaudų padengimo.

17.11. Komisija 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, vertindama pareiškėjo pelną taip pat nurodė, kad remiasi Metodikos 77.2 punkto nuostatomis ir vertindama ekonomaizerio atsipirkimą 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesių laikotarpiu taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias (bet nefaktiškai taikytas) šilumos kainos dedamąsias. Tokiu būdu pareiškėjui net du kartus remiantis ta pačia teisės norma mažinamos šilumos kainos dedamosios: vertinant Bendrovės 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesiu laikotarpio pajamas, Komisijos buvo padidintos, taip priskaičiuojant neva papildomai gautas pajamas dėl ekonomaizerio atsipirkimo, tuo tarpu skaičiuojant nepadengtas / papildomai gautas kuro ir pirktos šilumos įsigijimo sąnaudas, 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais dėl kuro kainų skirtumo susidariusios nepadengtos būtinosios kuro įsigijimo kainos apskritai nevertinamos.

18. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (XI t., b. l. 59–84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

18.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu teismo sprendimu išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė visus įrodymus, įvertino LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį ir priėmė pagrįstą, teisingą ir teisėtą sprendimą.

18.2. Priešingai nei nurodo pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“, teismas ištyrė tiek pareiškėjo, tiek Komisijos argumentus ir suformavo pagrįstą išvadą, jog Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas, nustačiusi, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės-rugsėjo mėnesių kainas kaip pagrindą, kuriuo vadovavosi nustatydamas kainas, nurodė ne tik Komisijos nutarimus, bet ir savo raštus, pagrįstai, nustatydamas ekonomaizerio atsipirkimą, nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams, nes teisės aktai nenustato pačiam šilumos tiekėjui nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos.

18.3. Siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius, kad Komisija savo skaičiavimuose, vertindama pareiškėjo pajamas, naudojo netinkamus duomenis, vadovaudamasis Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. O3-134 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, Komisijos 2014 m. gegužės 7 d. raštu Nr. R2-1262 „Dėl šilumos kainos 2014 m. gegužės mėn.“, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punktu, Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ 37 punktu, daro išvadą, jog ne šildymo sezono metu pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ galėjo taikyti mažesnes šilumos kainas nei apskaičiuota pagal galiojančias šilumos kainos dedamąsias, tačiau taip pat pažymi, kad pajamų skirtumas turi būti dengiamas iš pareiškėjo pelno ir toks pareiškėjo sprendimas negali daryti įtakos šilumos kainoms šildymo sezono metu. Ši aplinkybė pareiškėjui yra žinoma (2015 m. birželio 8 d. rašte Nr. R2-(Š)-1872), todėl teigti, kad Komisija naudojo netinkamus duomenis yra visiškai nepagrįsta.

18.4. Pareiškėjas, pateikdamas tam tikras selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas, nenurodė pagrindo – kodėl būtent pateiktos šios konkrečios sąskaitos. Pareiškėjas, priešingai nei teigia, kad „visą tirtą laikotarpį vartotojams taikė jai nustatytas galiojančias kainas“ bei „pati Komisija nustatė šilumos kainas Bendrovei, kurias ji ir taikė“, 2014 m. gegužės–2014 m. rugsėjo mėnesiais šilumos kainas skaičiavo ne pagal galiojančias dedamąsias. Tai patvirtina Komisijos 2014 m. gegužės 7 d. raštas Nr. R2-1262 „Dėl šilumos kainos 2014 m. gegužės mėn. bei Neplaninio patikrinimo akto 9 psl. 1 pastraipa.

18.5. Komisija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog vien tai, kad ginčijamame teismo sprendime tam tikrų aplinkybių vertinimas sutapo su Komisijos procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija savaime reiškia, kad pirmosios instancijos teismas savarankiškai netyrė ginčo aplinkybių. Akivaizdu, jog teismui vertinant byloje esančių aplinkybių visumą yra didelė tikimybė, kad vertinimas sutaps su vienos iš ginčo šalių pateiktais argumentais, todėl nėra pagrindo sutikti su minėtais pareiškėjo samprotavimais. Priešingu atveju, vadovaujantis pareiškėjo iškeltais samprotavimais, kad šalies ir teismo pozicijos sutapimas reiškia sprendimo neteisėtumą, reikštų, kad didžioji dalis teismų priimamų sprendimų yra neteisėti. Taip pat Komisija, pritardama ginčijamame teismo sprendime suformuotai išvadai dėl A. G. išvados neobjektyvumo, pažymi, jog išvadoje pateikiama neobjektyvi ir šališka informacija, nes joje yra iškraipomos faktinės aplinkybės.

18.6. Komisija 2014 m. gegužės 7 d. rašte Nr. R2-1262 prašė paaiškinti pareiškėjo, iš kokių lėšų bus dengiamos dėl sumažintos kainos negautos pajamos, tačiau atsakydamas į tokį Komisijos prašymą pareiškėjas nenurodė ekonomaizerio efekto, o nurodė visiškai kitas priežastis. Be to, per visą šį laiką pareiškėjas nėra pateikęs skaičiavimų, kokia, anot jo, dalimi sumažintoms kainoms turėjo įtakos ekonomaizeris. Taigi vertinti pareiškėjo prieštaraujančius bei neatitinkančius tikrovės teiginius, jog šilumos kainose pastarasis savanoriškai įsivertino ekonomaizerio efektą, o tai patvirtina vartotojams pateiktos sąskaitos, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, neturėtų kilti jokių abejonių, jog Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo gautas pajamas už vartotojams patiektą šilumą, pagrįstai taikė teisingas šilumos kainas, apskaičiuotas pagal teisės aktais nustatytas dedamąsias.

18.7. Pareiškėjas, teigdamas, kad skundžiami teisės aktai prieštarauja lex retro non agit, iš esmės taip ir nepateikia konkrečių argumentų, t. y. kokį teisės aktą Komisija taikė atgaline tvarka, o vien tik bendro pobūdžio niekuo nepagrįsti teiginiai neįrodo Komisijos veiksmų neteisėtumo. Vien tai, kad ginčijamame teismo sprendime tam tikrų aplinkybių vertinimas sutapo su Komisijos išdėstyta pozicija, savaime nereiškia, kad teismas savarankiškai netyrė ginčo aplinkybių. Akivaizdu, jog teismui vertinant byloje esančių aplinkybių visumą yra didelė tikimybė, kad vertinimas sutaps su vienos iš ginčo šalių pateiktais argumentais, todėl nėra pagrindo sutikti su minėtais pareiškėjo samprotavimais. Priešingu atveju, vadovaujantis pareiškėjo iškeltais samprotavimais, kad šalies ir teismo pozicijos sutapimas reiškia sprendimo neteisėtumą, reikštų, kad didžioji dalis teismų priimamų sprendimų yra neteisėti.

18.8. Pareiškėjas nutyli pagrindinę aplinkybę, kad Komisija neįvertino su ekonomaizerio investicijomis susijusių pareiškėjo kaštų skaičiuojant valstybės reguliuojamas šilumos kainas (amortizacija, eksploatacija, investicijų grąža), dėl šios priežasties į šilumos kainas 2011 m. gegužės mėn.–2014 m. lapkričio mėn. laikotarpiu buvo įvertintas didesnis gamtinių dujų kiekis šilumos gamybai, nors, kaip buvo nustatyta Komisijos patikrinimo metu, nustatytam pagaminti šilumos kiekiui buvo naudojamas mažesnis gamtinių dujų kiekis. Pareiškėjo atveju 2010 m. nustatant bazinę kainą antrojoje termofikacinėje elektrinėje įrengto kondensacinio ekonomaizerio įtaka ir su ja susijusios sąnaudos (amortizacija, eksploatacija, investicijų grąža) į šilumos kainą nebuvo įskaičiuotos, nes ši investicija nebuvo suderinta nei su Taryba, nei su Komisija, tačiau šilumos kainoje taip pat nebuvo įvertinta ir šios investicijos teikiama nauda, t. y. nebuvo sumažintas šilumos gamybai reikalingas kuro kiekis bei neįvertinta ekonomaizerio generuojama nauda.

18.8.1. Ekonomaizerio investicija ir susijusios sąnaudos buvo apmokamos šilumos kainoje netiesiogiai, t. y. šilumos vartotojams apmokant gamtines dujas, kurios nebuvo naudojamos. Komisijos atlikto neplaninio patikrinimo metu nustatyta, kad šilumos vartotojų permoka už faktiškai nesunaudotas gamtines dujas pareiškėjui, 2011 m. gegužės mėn.–2014 m. lapkričio mėn. laikotarpiu padengė visas ekonomaizerio investicijos ir su šios investicijos išlaikymu susijusias sąnaudas (Neplaninio patikrinimo akto 11 psl. 2 pastraipa). Įvertinus šias aplinkybes, teismui neturėtų kilti abejonių dėl Komisijos veiksmų bei atitinkamai skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo.

18.9. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Komisija nenurodė, kokiu teisės aktu remiasi bei koks teisės aktas reglamentuoja šilumos tiekėjų atliktų investicijų atsipirkimo skaičiavimo principus. Neplaninio patikrinimo akte nurodyta, kad tikrinimo komisija, siekdama nustatyti antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimą, t. y. ar Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu atgavo visas sąnaudas (įskaitant normatyvinį pelną), atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio įtaka (Neplaninio patikrinimo akto 4 psl. 1 pastraipa). Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. O3-252, 4.1 punkte numatyta, kad investicijos atsipirkimo laikotarpis – laikas, per kurį investicijos projekte numatytos grynosios pajamos padengia investiciją, skirtą šioms pajamoms gauti. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pareiškėjas nepagrįstai formuoja teiginius, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta, kas yra laikoma atsipirkusia investicija.

18.10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia, kokius, anot pareiškėjo, Komisija atliko skaičiavimo trūkumus, skaičiuodama ekonomaizerio atsipirkimą. Pabrėžtina, kad šie jokiais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme (ABTĮ 57 straipsnis) ir neturėtų būti vertinami.

18.11. Tikrinimo komisija, vertindama, ar palūkanų sąnaudos būtų turėjusios įtakos šilumos kainai, jei antroje termofikacinėje elektrinėje įrengto kondensacinio ekonomaizerio investicijos įtaka būtų įskaičiuota į bazinę šilumos kainą, įvertino, kad į suderintą Bendrovės pateiktą 2009-2013 m. ilgalaikę reguliuojamos veiklos investicijų programą įtraukus ir kondensacinio ekonomaizerio investiciją, investicijoms finansuoti būtų užtekę nusidėvėjimo sąnaudų, todėl nuo antroje termofikacinėje elektrinėje įrengto kondensacinio ekonomaizerio investicijos palūkanų neskaičiavo. Antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio investicija, kaip teigia pareiškėjas, buvo atlikta pareiškėjo akcininkų rizika, todėl tokia investicija nėra laikytina skatinamąja Metodikos 80.2.1.1 punkto prasme ir dėl to tikrinimo komisija papildomo 6 proc. pelno netaikė. Be to, pareiškėjas investiciją atliko prieš tai nesuderinęs nei su Taryba, nei su Komisija.

18.12. LVAT jau yra išsprendęs klausimą dėl pareiškėjo keliamų argumentų dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo ir aiškiai nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimo yra atmestini įvertinus tai, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ignoravo pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir su tuo susijusius argumentus.

18.13. Dėl pareiškėjo teikiamų argumentų, kurie susiję su Vilniaus trečiąja termofikacine elektrine, atsakovas akcentuoja tai, kad pareiškėjo ketinimus grąžinti šilumos gamybos veikloje nebenaudojamą turtą Komisija gavo 2016 m. sausio 28 d., t. y. kai Komisijoje buvo užregistruota 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 008-10-1684R, adresuoto savivaldybei, kopija. Komisijos posėdžio, kurio metu buvo numatytas svarstyti klausimas dėl savivaldybės sprendimu nustatytų šilumos kainos dedamųjų, medžiaga minėto rašto gavimo dieną jau buvo paskelbta. Komisija, siekdama įsitikinti gautos informacijos teisingumu, kreipėsi į pareiškėją su atskiru raštu, į kurį atsakymą gavo 2016 m. vasario 26 d. Nėra jokio pagrindo teigti, kad iki priimant 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 arba jo svarstymo metu Komisija žinojo ir privalėjo remtis tomis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas Komisijai patvirtino tik 2016 m. vasario mėn., t. y. po nutarimo Nr. O3-17 priėmimo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą (XI t., b. l. 51–53) prašo nagrinėti bylą atsižvelgiant į aktualų ginčui teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, atsiliepime išdėstytą poziciją bei kitas reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybes.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad jokie reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybei nėra keliami. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo reikalavimą – patenkinti UAB „Vilniaus energija“ skundo su patikslinimais ir papildymais reikalavimus, tačiau tokio reikalavimo patenkinimas, net ir teismui hipotetiškai laikant apeliacinį skundą pagrįstu, yra visa apimtimi negalimas – pradiniu skundu (kurį pareiškėjas vėliau dar patikslino) taip pat buvo prašoma panaikinti minėtą Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195, nors byla šioje dalyje jau yra išspręsta neapskųsta ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo dalimi (bylą dėl Tarybos sprendimo panaikinimo nutraukus). Apeliacinio skundo 101.2 punkte pateiktas reikalavimas negali būti patenkintas – teismas negali panaikinti pradiniu skundu apskųsto 2015 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-195, kadangi šis sprendimas nebėra bylos nagrinėjimo dalykas ir objektas.

21. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateikė papildomus paaiškinimus. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad:

21.1. Komisija kaip įrodymu remiasi Neplaninio patikrinimo aktu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ignoruoja tai, kad Neplaninio patikrinimo aktas yra šios bylos dalykas, t. y. šioje byloje tiriamas, be kita ko, Neplaninio patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas. Atsižvelgiant į tai, Neplaninio patikrinimo aktas nėra ir negali būti naudojamas kaip argumentas Komisijos pozicijai įrodyti, nes šios dokumento pagrįstumas turi būti įvertintas / ištirtas bylą nagrinėjant iš esmės.

21.2. Komisija apeliaciniame skunde teigia, jog LVAT išnagrinėjo dvi panašias bylas (Nr. eA-1946-525/2016 ir eA-1811-822/2016), kuriose nustatė, kad Komisija neveikė ultra vires (viršijant kompetenciją) ir nepiktnaudžiavo valdžia, tačiau nurodytose bylose buvo kelti visiškai kiti fakto ir teisės taikymo klausimai, todėl Komisija iškreipia aplinkybes, jog šioje byloje skundžiami Komisijos veiksmai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

21.3. Komisija atsiliepime apsiriboja teiginiais, kad teisės aktai nenustato šilumos tiekėjui teisės pačiam nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos ir paaiškina, kad šioje byloje nekeliamas klausimas, ar pareiškėjas pateikė tinkamas sąskaitas vartotojams. Be to, pareiškėjas pažymi, kad taikė tik Komisijos nustatytas kainas (arba mažesnes), neviršijo Komisijos nustatytų kainų ir šiuo atveju svarbus aspektas yra tai, kad pareiškėjas negavo tiek pajamų, kiek apskaičiavo Komisija. LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje taip pat nurodė, kad Komisija nepateikė argumentų, dėl ko nebuvo remtasi faktinėmis pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis ir naudojosi tik teoriniu modeliu.

21.4. Komisija atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino A. G. paaiškinimus kaip šališkus ir neobjektyvius, tačiau pareiškėjas pakartotinai nurodo, kad Komisijos teiginiai šiais klausimais, kurie yra motyvuojami Neplaninio patikrinimo aktu, nėra reikšmingi, nes Neplaninis patikrinimo aktas yra ginčijamas šioje byloje, todėl negali būti naudojamas kaip įrodymas.

21.5. Visą nagrinėtą laikotarpį Komisijai buvo žinoma apie ekonomaizerio buvimo faktą, tačiau Komisija, tvirtindama Bendrovei šilumos kainas, nevertino jo įtakos. Apie ekonomaizerio įdiegimą Komisijai buvo žinoma dar prieš jį įdiegiant, kadangi pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas suderinti šią investiciją, todėl teigtina, kad neplaninio patikrinimo metu Komisija nenustatė jokių naujų aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamais teisės aktais Komisija pakeitė savo poziciją ir nusprendė, kad Bendrovės praeityje gautos (ne gautinos ateityje) pajamos buvo per didelės, nes ekonomaizeris neva jau yra atsipirkęs.

21.6. Komisija atsiliepime nurodo, kad Neplaninio patikrinimo akte buvo nurodytas jo pagrindas, todėl Komisija neatliko neteisėtų veiksmų, o tik įgyvendino jai suteiktą diskreciją, tačiau Neplaninio patikrinimo aktas negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes jo teisėtumas yra tiriamas šioje byloje. Taip pat Komisija teigia, kad apie TEC3 uždarymą sužinojo tik gavę 2016 m. sausio 28 d. raštą, o tinkamai įvertinti šią informaciją galėjo tik po 2016 m. vasario 26 d., tačiau Komisija ignoruoja tai, kad apie TEC3 sustabdymą viešai buvo paskelbta dar 2015 m. spalio 15 d., o 2016 m. sausio 8 d. vykusiame interviu Komisijos pirmininkė nurodė, kad TEC3 yra uždaryta ir naudojami kiti šilumos gamybos įrenginiai.

22. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo iš atsakovų priteisti: 1) 3 999,85 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato ir (ar) advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; 2) 12 Eur žyminiam mokesčiui apmokėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“ ir Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualios nustatytos faktinės aplinkybės:

(1) pareiškėjas 2008 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 007-00-5439p pateikė 2009–2013 m. investicijų planą (plane buvo įtrauktas ir kondensacinio ekonomaizerio įrengimas) Vilniaus miesto savivaldybės tarybai derinimui, o 2008 m. birželio 19 d. raštu Nr. 012-08-6381p investicijų planą, kuriame buvo įtrauktas ir ekonomaizerio įrengimas, pateikė derinimui Komisijai;

(2) Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 Bendrovės ekonomaizerio įrengimo investicijos nederino. Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 03-28 suderino Bendrovės 2009–2013 m. investicijas be investicijos „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“. Komisija 2010 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. O5-36, kurios pagrindu priimtas 2010 m. vasario 19 d. nutarimas Nr. O3-28, nurodė, kad šis investicinis projektas nėra suderintas Tarybos, jo įgyvendinimui Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas panaudoti nenumatyta, jis nėra būtinas Valstybinės energetikos inspekcijos saugumo reikalavimų šilumos gamyboje įgyvendinimui;

(3) šilumos kainos dedamosios Bendrovei buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir galiojo iki 2015 m. gruodžio 31 d. Kadangi pareiškėjo investiciniai planai nebuvo suderinti, nustatant Bendrovės šilumos bazinę kainą ekonomaizerio įrengimo projektas nebuvo įvertintas (tai patvirtina Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. O5-292);

(4) Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ vienašališkai nustatė Bendrovės šilumos kainos dedamąsias;

(5) Komisija 2014 m. spalio 28 d. priėmė nutarimus Nr. O3-861 ir Nr. O3-862, kuriais buvo koreguota nustatyta pareiškėjo šilumos kainos kintamoji dedamoji;

(6) Komisijos pirmininkas 2014 m. lapkričio 6 d. priėmė įsakymą Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“, kuriuo nuspręsta atlikti patikrinimą dėl minėtais nutarimais „preliminariai“ įvertinto pareiškėjo antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimo ir faktinio veikimo įtakos pareiškėjo šilumos teikimo veiklos rezultatams;

(7) Komisija 2015 m. birželio 19 d. priėmė nutarimą Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“, kuriuo nutarta 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo akte Nr. S3-1 apskaičiuotas papildomai gautas pajamas įvertinti UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų paskaičiavimo metu. Neplaninio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur;

(8) Taryba 2015 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“, kuriuo nuspręsta paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3-375 apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh;

(9) Komisijos 2016 m. sausio 29 d. posėdžio metu buvo nuspręsta pritarti pateiktam nutarimo projektui „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų“;

(10) Komisija 2016 m. sausio 29 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą nutarimą Nr. O3-17, kuriuo nutarta, kad bendrovės šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant šilumos kainų nustatymo reikalavimų. Komisija taip pat nurodė, kad Tarybai per 30 dienų nepašalinus nustatytų pažeidimų, Komisija įgis teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias;

(11) Taryba ir Administracija per nustatytą terminą neištaisė Komisijos pastabų dėl nurodytų apskaičiavimų ir leido Komisijai šilumos kainų dedamąsias pareiškėjo atžvilgiu nustatyti vienašališkai.

25. Nagrinėdamas šią administracinę bylą pirmą kartą LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2018 pritarė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad Komisija, priimdama 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, planinį patikrinimą atliko neperžengdama savo kompetencijos ribų, nutarimus priėmė nepažeisdama teisės aktuose nustatytų procedūrų, ir konstatavo, kad minėtos išvados yra pagrįstos ir atitinkančios susijusiose bylose (LVAT išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eA-1811-822/2016 ir eA-1946-525/2016) padarytas išvadas. Teismas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupės, kuriais jis kvestionavo Komisijos išvadas dėl investicijos atsipirkimo, konstatavo, kad šie argumentai yra esminiai sprendžiant, ar Komisija pagrįstai apskaičiavo papildomai gautas pajamas ir atitinkamai perskaičiavo šilumos kainą, jie nebuvo nagrinėti pirmiau minėtose bylose.

26. Antrą kartą nagrinėdamas bylą LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3778-629/2019 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies pašalino LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartyje nustatytus 2016 m. spalio 17 d. sprendimo trūkumus, t. y. išnagrinėjo ne visus pareiškėjo argumentus, susijusius su Komisijos išvadomis dėl ekonomaizerio investicijos atsipirkimo. Be kita ko, pareiškėjas nuo pat teisminio ginčo pradžios laikėsi pozicijos, kad vertinant Bendrovės faktines pajamas, skaičiavimams turi būti naudojamos tik faktiškai vartotojams sąskaitose taikytos šilumos kainos, o ne „teorinės“ tik vienai Komisijai suprantamos kainos. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad Komisijos atlikti skaičiavimai įrodo, jog ji, siekdama nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą, ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, tačiau teismas nepaaiškino, kodėl šiuo atveju nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams. Be to, nors pirmosios instancijos teismas išreiškė pagrįstas abejones dėl A. G. objektyvumo ir nešališkumo nagrinėjamoje byloje, teismas nepateikė motyvų, kodėl, jo vertinimu, A. G. pateikti skaičiavimai nepaneigia Komisijos atlikto tyrimo rezultatų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudų vertinimu priimant ginčijamus Komisijos nutarimus.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu, iš naujo įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus ir aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

28. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateiktame apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais, kuriuos, teisėjų kolegijos vertinimu, tikslinga suskirstyti į grupes ir aptarti atskirai: 1) pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą sprendimą, nes netyrė pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas / faktiškai gautas pajamas. Be to, teismas konstatavo, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi, atkartodamas Komisijos poziciją; 2) skundžiami Nutarimai yra nepagrįsti jokiais teisės aktais, todėl nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais. Komisija atgaline tvarka peržiūrėjo nederintų investicijų atsipirkimą, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo; 3) teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijos atlikti skaičiavimai dėl ekonomaizerio atsipirkimo yra tinkami, o pareiškėjo nurodyti skaičiavimai yra šališki ar neobjektyvūs. Teismas realiai jokio vertinimo neatliko, tik perrašė atsakovo argumentus; 4) teismas ignoravo, kad skundžiamais Nutarimais yra pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai; 5) teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijai iki 2016 m. vasario mėn. buvo nežinomos aplinkybės dėl TEC3 sustabdymo. Pareiškėjo vertinimu, Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti TEC3 veiklos sąnaudų; 6) teismas neanalizavo, jog atliekant Komisijos skaičiavimus buvo pažeistas Metodikos 58.4.5.2 punktas ir be pagrindo remtasi Metodikos 77.2 punkto nuostatomis.

29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Komisijos kompetencijos ribų, teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimo jau įvertinti teismų sprendimais, kuriose pateikti šiai bylai aktualūs išaiškinimai. LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2018 pritarė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad Komisija planinį patikrinimą atliko neperžengdama savo kompetencijos ribų, nutarimus priėmė nepažeisdama teisės aktuose nustatytų procedūrų. Teismas vertino, kad minėtos išvados atitinka susijusiose bylose (LVAT išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eA-1811-822/2016 ir eA-1946-525/2016) padarytas išvadas. Atsižvelgiant į tai, aptariami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų pakankamumo

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netyrė pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas / faktiškai gautas pajamas, o apsiribojo deklaratyviomis teisės aktų nuostatomis, kurios nurodo, kad šiluma teikiama Komisijos nustatytomis kainomis. Be to, teismas konstatavo, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi, atkartodamas Komisijos poziciją ir savarankiškai nevertindamas aktualių teisės aktų. Pareiškėjo vertinimu, teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, susijusių su skunde pateiktais reikalavimais ir motyvais, todėl pažeidė ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą pareigą motyvuoti ir pagrįsti priimtą sprendimą.

32. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apeliaciniame skunde minimais aspektais pasisakė ir juos ištyrė. Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisija skaičiavimams turėjo naudoti faktiškai vartotojams taikytas kainas, teismas, apibendrindamas Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punkte, 32 straipsnio 16 dalies 1 punkte, Licencijavimo taisyklių 37 punkte įtvirtintą reguliavimą, darė išvadą, kad sąskaitos vartotojams apskaičiuojamos tik Komisijos nutarimuose nustatytomis šilumos kainomis. Teismo vertinimu, Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas selektyviai atrinktas vartotojų sąskaitų kopijas, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės–rugsėjo mėnesių kainas, vadovavosi ne tik Komisijos nutarimu, bet ir savo raštais, ir nustatydama ekonomaizerio atsipirkimą, nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams, nes teisės aktai nenustato teisės pačiam šilumos tiekėjui nusimatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų apskaičiuojamos kainos.

33. Pagal Energetikos įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1888 redakcija) 15 straipsnio 3 dalį energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija. Jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Metodikos 20.3.7 punkte, be kita ko, numatyta, kad ūkio subjektui, vykdančiam ilgalaikio turto paskirstymą verslo vienetams, draudžiama Šilumos gamybos veiklos verslo vienetui, Šilumos perdavimo veiklos verslo vienetui, Mažmeninio aptarnavimo veiklos verslo vienetui, Karšto vandens tiekimo veiklos verslo vienetui priskirti ilgalaikio turto (bet kurios kategorijos), sukurto įvykdžius investicinius projektus, teisės aktų nustatyta tvarka nesuderintus su atitinkamos savivaldybės taryba ir (arba) Komisija, vertę.

34. Pagal Energetikos įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1888 redakcija) 8 straipsnio 9 dalies 4 punktą Komisija kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai. Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 30 straipsnio 13 dalies (2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-592 redakcija) 3 punkte numatyta, kad licencijos turėtojas privalo vykdyti šias licencijuojamos veiklos sąlygas, be kita ko, tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika. Pagal minėto įstatymo 32 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-492 redakcija) 16 dalies 1 punktą, keičiant šilumos ir (ar) karšto vandens kainas, įmonės, atsižvelgdamos į nustatytas šilumos kainos dedamąsias, pakitusias kuro kainas ir pakitusias perkamos šilumos kainas, iki mėnesio 25 dienos apskaičiuoja ir viešai praneša apie šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir galutines šilumos kainas. Licencijavimo taisyklių (2010 m. kovo 17 d. Nr. 279 redakcija) 37 punkte įtvirtinta, kad licencijų turėtojai licencijuojamos veiklos paslaugas gali teikti tik kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos nutarimu.

35. Įvertinus aptartas faktines bylos aplinkybes (žr. šios nutarties 24 p.) ir aktualų teisinį reglamentavimą, matyti, jog pareiškėjas, nesuderinęs investicijos su Komisija ir Taryba, naudojo savo veikloje ekonomaizerį, kuris atitinkamu laikotarpiu leido sutaupyti mažinant pareiškėjo kuro sąnaudas. Kadangi aptariami sutaupymai nebuvo įvertinti (nes nebuvo suderinti) nustatant pareiškėjo šilumos bazinę kainą Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 (galiojo iki 2015 m. gruodžio 31 d.), buvo atliktas neplaninis pareiškėjo patikrinimas ir, įvertinus rezultatus, nuspręsta, jog ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d.–2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant kondensacinį ekonomaizerį, atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur. Komisija 2016 m. sausio 29 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą nutarimą Nr. O3-17, kuriuo nutarta, kad pareiškėjo šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant šilumos kainų nustatymo reikalavimų. Per nustatytą terminą neištaisius Komisijos pastabų dėl nurodytų paskaičiavimų, Komisija šilumos kainų dedamąsias pareiškėjo atžvilgiu nustatė vienašališkai, be kita ko, paskirstydama 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh. Tuo tarpu pareiškėjas, apskaičiuodamas 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. kainas kaip pagrindą, kuriuo vadovavosi jas nustatydamas, nurodė ne tik Komisijos nutarimus, bet ir savo raštus (naudojant faktinę savų šilumos gamybos šaltinių kuro struktūrą, ją pritaikant numatytam reikiamam patiekti šilumos kiekiui).

36. LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1811-822/2016 pripažino, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Tai yra spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi teisės aktuose nėra numatyta galimybė pačiam šilumos tiekėjui nustatyti pagrindą, kuriuo remiantis būtų skaičiuojamos kainos, tai padaręs, jis prisiima riziką dėl galimų nuostolių ateityje. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad negalima tokia situacija, kad atlikęs su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas ir naudodamasis teisės spragomis, šilumos tiekėjas, investicijoms atsipirkus, šilumos vartotojų sąskaita gautų nereguliuojamą ekonominę naudą. Pareiškėjas negali tikėtis, kad savarankiškai atlikta investicija be valstybės institucijų suderinimo nedarys jokios įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms. Tai neatitiktų ir Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tikslo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Pažymėtina, kad LVAT, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, nenustatė pagrindo išvadai, kad Komisija, perskaičiuodama kainas, neturi teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms; toks aiškinimas atitinka energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tikslus ir principus, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra (2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1811-822/2016).

38. Nors pareiškėjas pateikė kelias vartotojų sąskaitas, kurios parodo, jog 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. kainas skaičiavo ne pagal galiojančias dedamąsias, o taikė mažesnes kainas, šie pareiškėjo pateikti įrodymai nagrinėjamu atveju vertintini kaip selektyvūs ir neleidžiantys daryti pagrįstos išvados, jog 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. pareiškėjo taikytos kainos atspindėjo sutaupymus, gautus naudojant nesuderintą investiciją (ekonomaizerį), nes pateiktos tik kelios sąskaitos už vieną nekilnojamojo turto objektą per 2014 m. balandžio–rugsėjo mėnesius (IX t., b. l. 46–53, 73–74, 87–88). Akivaizdu, jog tokie įrodymai yra nepakankami, todėl, atsižvelgiant į aptartą riziką šilumos tiekėjui, savarankiškai taikančiam nesuderintą su valdžios institucijomis investiciją, laikytina, jog pareiškėjas tinkamais įrodymais nepagrindė savo pozicijos dėl vartotojams taikytų mažesnių šilumos kainų. Šiuo atveju pareiškėjo pateikti įrodymai niekaip nepagrindžia nei kokias konkrečiai kainas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas taikė visiems vartotojams, nei to, ar taikant tokias kainas, kokios nurodytos paminėtose, pareiškėjo pateiktose sąskaitose, ekonomaizerio investicija būtų atsipirkusi, nei kad kainų sumažinimas neabejotinai buvo nulemtas ekonomaizerio naudojimo. Iš bylos duomenų matyti, jog Komisija intensyviai bendravo su pareiškėju ir ne kartą prašė pateikti papildomus duomenis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai, jog pateiktos sąskaitos pagrindžia kainų sumažinimą, palyginus su Komisijos nutarimuose nustatytomis kainomis, yra abstraktūs, o Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tinkamais įrodymais nepagrindė savo pozicijos dėl vartotojams taikytų mažesnių šilumos kainų.

39. Atsakant į Bendrovės teiginį, jog pirmosios instancijos teismas apie tai, kad A. G. išvada yra šališka ir neobjektyvi sprendė atkartodamas Komisijos poziciją ir savarankiškai nevertino aktualių teisės aktų, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl A. G. išvados neobjektyvumo, įvertinęs 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos turinį ir konstatavęs, kad joje nėra pasisakyta, kurioms 2008–2009 m. investicijoms užteko ar neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą. 2010 m. gruodžio 12 d. pažymoje tik konstatuotas faktas, nurodoma ekonomaizerio vertė ir tai, kad ši investicija nėra suderinta su institucijomis, turinčiomis tam teisę. Tuo tarpu pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje nurodyta, kad nustatydama bazinę šilumos kainą 2010 m. Komisija 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 identifikavo, jog Bendrovės 2008–2009 m. skolintų lėšų suma investicijoms, kurių vertės padengimui neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudaro 28 765 tūkst. Lt, iš jų 25 069 tūkst. Lt buvo skirti ekonomaizerio finansavimui.

40. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog teismas savarankiškai nevertino aktualių teisės aktų nuostatų ir A. G. paaiškinimus laikė neobjektyviais tik dėl to, kad ji yra pareiškėjo darbuotoja. Pirmosios instancijos teismas pateikė konkrečius argumentus, kad pareiškėjo atstovės A. G. išvadoje nurodytas neteisingas teiginys, jog nustatant bazinę šilumos kainą 2010 m. Komisija 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 identifikavo, jog Bendrovės 2008–2009 m. skolintų lėšų suma investicijoms, kurių vertės padengimui neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudaro 28 765 tūkst. Lt, iš jų 25 069 tūkst. Lt buvo skirti ekonomaizerio finansavimui. Tokios informacijos Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 05-292 nebuvo. Taigi A. G. paaiškinimai laikyti neobjektyviais ne dėl to, kad ji yra pareiškėjo darbuotoja. Teisėjų kolegija, įvertinusi Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos Nr. 05-292 (jos 22 psl.) turinį (I t., b. l. 78–109), su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka, nes šioje vietoje surašyti duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, investicijų plano vykdymo kasmetinėse ataskaitose, o ne atliekamas vertinimas, nėra pasisakyta, kurioms 2008–2009 m. investicijoms neužteko nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismui pagrįstai kilo abejonių dėl A. G. išvados, kuria rėmėsi pareiškėjas, objektyvumo, todėl ji negali paneigti Komisijos atlikto tyrimo rezultatų.

41. Apibendrinant konstatuotina, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiame kontekste paminėtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90).

Dėl skundžiamų Komisijos nutarimų pagrįstumo ir atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams

42. Bendrovė teigia, kad skundžiami aktai yra nepagrįsti jokiais teisės aktais, todėl nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais. Komisija atgaline tvarka peržiūrėjo nederintų investicijų atsipirkimą, nors nėra tokio teisinio pagrindo, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, bendrai nurodęs, kad Komisija nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nenurodė / neidentifikavo, koks teisės aktas suteikia Komisijai teisę atgaline tvarka atimti pareiškėjo teisėtai gautas (taikant Komisijos nustatytas kainas) pajamas. Anot pareiškėjo, teismas nevertino fakto, kad joks teisės aktas nereglamentuoja Komisijos teisės atlikti vertinimą dėl investicijos atsipirkimo ar kaip toks vertinimas turi būti atliekamas.

43. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad Komisijos kompetencijos ribos jau buvo įvertintos ankstesniuose teismų sprendimuose, todėl nurodė, kad teismas vertins tik tai, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminės klaidos, vertindama ekonomaizerio investicijos atsipirkimą.

44. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, pabrėžia, kad klausimas dėl Komisijos teisės atlikti vertinimą dėl investicijos atsipirkimo jau buvo įvertintas LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1811-822/2016, kur teismas pripažino, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Tai yra spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą. Minėtas išvadas LVAT padarė nustatęs, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Komisijos priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kitus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus. Įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad Komisija, perskaičiuodama kainas, neturi teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms; toks aiškinimas atitinka energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tikslus ir principus, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra.

45. Be to, LVAT 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016 konstatavo, kad pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu (iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tokiu būdu, nauju laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gauna papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita.

46. Taigi sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog teisės aktai tokios situacijos, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu tiesiogiai nereglamentuoja, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais išaiškinta, jog Komisija, perskaičiuodama kainas, turi teisę įvertinti investicijos įtaką valstybės reguliuojamoms kainoms.

47. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje ginčijami Komisijos nutarimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, be to, Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą; pareiškėjas įgyvendino savo teisę tiek sužinoti apie ginčijamų nutarimų priėmimą, tiek jų turinį (jais pareiškėjui nustatomas teises bei pareigas, jų pasikeitimą), tiek priėmimo motyvus bei teisę būti išklausytu.

Dėl skundžiamų Komisijos nutarimų pagrįstumo objektyviais duomenimis

48. Bendrovė teigia, kad teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijos atlikti skaičiavimai dėl ekonomaizerio atsipirkimo yra tinkami, o pareiškėjo nurodyti skaičiavimai yra šališki ar neobjektyvūs. Teismas pripažino, kad Komisijos skaičiavimai pagrįsti, nors realiai jokio vertinimo neatliko, tik perrašė atsakovo argumentus. Pareiškėjo teigimu, visi Komisijos atlikti skaičiavimai turi būti išsamūs, objektyvūs ir tikslūs. Bendrovė nurodo, kad atsakovas nesilaikė Metodikos nuostatų ir nepagrįstai į pastoviosios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus neįtraukė papildomos 6 proc. pelno normos bei palūkanų sąnaudos, skirtos projekto finansavimui. Komisija ir savivaldybė skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją.

49. Dėl Komisijos atliktų skaičiavimų dėl ekonomaizerio atsipirkimo tinkamumo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Komisija atliko preliminarius ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus ir padarė išvadą, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, kuris susidarė dėl kuro sutaupymo naudojant ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Komisijai atlikus pareiškėjo neplaninį patikrinimą nustatyta, jog ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur lyginant su pareiškėjo turėtomis gauti 11 766,5 tūkst. Eur (40 627,4 tūkst. Lt) ekonomaizerio investicijos pajamomis, kurios turėjo padengti 7 856,8 tūkst. Eur (27 127,9 tūkst. Lt) nusidėvėjimo sąnaudas ir 3 909,7,5 tūkst. Eur (13 499,5 tūkst. Lt) normatyvinį pelną. Komisijos Šilumos skyrius siūlė Komisijai koreguoti pareiškėjui nustatytos šilumos kainos kintamąją dedamąją sumažinant būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį nuo 229 405 tne iki 220 285,2 tne. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjas, taikydamas šilumos kainą, į kurią neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau nei išleido šiai investicijai įgyvendinti.

50. Pažymėtina, jog atliekant nurodytą vertinimą svarbu yra tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (žr. LVAT 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010, 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-740/2014, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016).

51. Bendrovė teigia, kad Komisija ir savivaldybė skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją, ir nesutinka su Neplaninio patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis, t. y. teigia, kad tam tikri Neplaninio patikrinimo akte nurodyti skaičiai yra neteisingi. Šie pareiškėjo argumentai atmetami. Šioje teismo nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai yra nepakankami, todėl, atsižvelgiant į aptartą riziką šilumos tiekėjui, savarankiškai taikančiam nesuderintą su valdžios institucijomis investiciją, laikytina, kad Komisija pagrįstai, siekdama nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, nesiremdama pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams.

52. Dėl pareiškėjo teiginio, jog tam tikri Neplaninio patikrinimo akte nurodyti skaičiai yra neteisingi, pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nurodo tik duomenis, su kuriais nesutinka, tačiau nenurodo, kokie teisingi duomenys turėtų būti naudojami ir nepaaiškina, kokią įtaką minimi netikslumai turėtų galutiniam rezultatui priimant nagrinėjamoje byloje ginčijamus administracinius aktus. Pareiškėjo paaiškinimas iš esmės susijęs tik su tuo, kad skaičiavimams turėjo būti naudojamos tik faktiškai vartotojams sąskaitose taikytos šilumos kainos, o šis aspektas teismo jau detaliai aptartas ir atmestas.

53. Pažymėtina, kad dėl investicijos atsipirkimo yra pasisakęs ir LVAT – 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016 konstatavo, kad pareiškėjui investavus į ekonomaizerio, optimizuojančio šilumos gamybos procesą, įrengimą, nors šios investicijos Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 nederino, o Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009–2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino investiciją „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“ (27 123 tūkst. Lt) būtent dėl to, jog jos nederino Taryba, ši investicija iš esmės atsipirko, t. y. pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu (iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tokiu būdu nauju laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gauna papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, vadovaujantis Metodikos 80.2.1.1 punktu, siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno. Kitų ūkio subjektų atliktas investicijas į ekonomaizerius Komisija laikė atitinkančiomis Metodikos 80.2.1.1 punktą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Komisija be jokio pagrindo į teorinės, retrospektyviai perskaičiuotos šilumos kainos pastoviąją dedamąją neįskaičiavo palūkanų sąnaudų. Komisija nepateikė jokių objektyvių argumentų, jog įtraukus ekonomaizerio investiciją į šilumos kainą pareiškėjui būtų pakakę nuosavų lėšų jos finansavimui, nors iki tol antroje bazinėje šilumos kainoje buvo suplanuotos palūkanų sąnaudos.

55. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pasisakė, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ savo rizika įrengė ekonomaizerį, investavo lėšas bei prisiėmė visą su projekto įgyvendinimu tenkančią riziką, įskaitant finansinius praradimus ar sutaupymus. Tačiau tokia investicija Metodikos 80.2.1.1 punkto prasme nėra laikytina skatinamąja, todėl Komisija, įvertinusi faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pagrįstai netaikė papildomo 6 proc. normatyvinio pelno.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus bei tai, kad Bendrovė savo rizika įrengė ekonomaizerį ir investicinio projekto nesuderino su valdžios institucijomis, nors pagal teisės aktus privalėjo tai padaryti, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjas prisiėmė visą su projekto įgyvendinimu susijusią riziką, be kita ko, nulėmusią, kad į tokio investicinio projekto vertę nebuvo įskaičiuotas Metodikos 80.2.1.1 punkte nurodytas normatyvinis pelnas ir palūkanų sąnaudos. Iš Metodikos 80.2.1.1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad yra skatinamos tik teisėtos, o ne savavališkos investicijos, o, kaip minėta, pareiškėjas investicinio projekto nesuderino su valdžios institucijomis. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas pakankamais įrodymais nepagrindė teiginio apie tai, kad kitų ūkio subjektų atliktas investicijas į ekonomaizerius Komisija laikė atitinkančiomis Metodikos 80.2.1.1 punktą, todėl tokius teiginius vertina kaip deklaratyvius ir teisiškai nereikšmingus.

Dėl aplinkybių, susijusių su TEC3, vertinimo

57. Bendrovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijai iki 2016 m. vasario mėnesio buvo nežinomos aplinkybės dėl TEC3 sustabdymo ir nebenaudojimo veikloje nuo 2015 m. gruodžio 31 d. 2015 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas viešai informavo apie priimtą sprendimą, paskelbdamas tai spaudoje. Be to, 2016 m. sausio 8 d. Komisijos pirmininkė viešai diskutavo, kad dėl TEC3 sustabdymo šilumos kainos nedidės. Pareiškėjo vertinimu, Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti TEC3 veiklos sąnaudų, nes jos buvo numatytos bazinėje kainoje. Kitam šilumos tiekėjui AB „Kauno energija“ Komisija nekeitė sąnaudų struktūros, nors gamybos struktūra pasikeitė kardinaliai.

58. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis, nurodė, kad informaciją apie pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ ketinimus grąžinti šilumos gamybos veikloje nebenaudojamą turtą Komisija gavo 2016 m. sausio 28 d., t. y. kai Komisijoje buvo užregistruota 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 008-10-1684R, adresuoto Vilniaus miesto savivaldybei, kopija. Komisijos posėdžio, kurio metu buvo numatyta svarstyti klausimą dėl Tarybos sprendimu nustatytų šilumos kainos dedamųjų, medžiaga minėto rašto gavimo dieną jau buvo paskelbta. Teismas darė išvadą, kad iki priimant 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 03-17 ir jo svarstymo metu Komisija nežinojo, todėl negalėjo remtis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas Komisijai patvirtino tik 2016 m. vasario mėnesį, t. y. po 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 03-17 priėmimo.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, pagal kurį šilumos kainoje nevertinamos reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimo veikloje nenaudojamo ilgalaikio turto sąnaudos, ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų (išskyrus neoficialią informaciją, platintą spaudoje), kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Komisija anksčiau nei teismas nustatė žinojo apie TEC3 sustabdymą. Komisija pareiškėjo nurodytą informaciją, gavusi patvirtinimą dėl susijusių aplinkybių, pagrįstai įvertino priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, sumažindama Bendrovės būtinąsias sąnaudas tiek, kiek jas sudarė TEC3 turtas ir su juo susijusios sąnaudos.

60. Atsakydama į pareiškėjo teiginius, kad Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, negalėjo nevertinti TEC3 veiklos sąnaudų, nes jos buvo numatytos bazinėje kainoje ir kad kitam šilumos tiekėjui AB „Kauno energija“ Komisija nekeitė sąnaudų struktūros, nors gamybos struktūra pasikeitė kardinaliai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie savaime nepagrindžia, jog priimant 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, TEC3 veiklos sąnaudos nebuvo vertinamos. Tai, kad šios sąnaudos buvo vertinamos nurodė ir Komisija. Teisėjų kolegija nenustatė ir Bendrovė nepateikė įrodymų, kad Komisija, atlikdama tokį vertinimą padarė klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais ar peržengė diskrecijos ribas.

61. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi, be kita ko, šios nutarties 50 punkte pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su TEC3 sąnaudų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad vien dėl to ginčijami Komisijos 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimai yra neteisėti ir (arba) nepagrįsti.

Dėl netinkamo Metodikos nuostatų taikymo

62. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas ginčijamame sprendime taip pat neanalizavo, jog atliekant Komisijos skaičiavimus buvo pažeistas tiek Šilumos ūkio įstatymas, tiek ir Metodika. 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, skaičiuojant kuro sąnaudas, faktinės pareiškėjo biokuro žaliavos įsigijimo kainos buvo sumažintos iki rinkos vidurkio, neatsižvelgiant į Metodikos 58.4.5.2 punkte įtvirtintą 105 proc. leistiną ribą.

63. Komisija nurodo, jog pareiškėjas, skirtingai nei kiti analogišką veiklą vykdantys ūkio subjektai, kas mėnesį apskaičiuodamas galutines šilumos kainas, pats nepasinaudojo Metodikoje numatyta galimybe į galutinę šilumos kainą įtraukti 105 proc. vidutinės atitinkamo kuro rūšies (žaliavos) rinkos kainą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde minėtos pozicijos iš esmės nepaneigė, o tai, kad, pareiškėjo vertinimu, Metodikos 58.4.5.2 punkte numatyti 105 proc. turėjo būti įvertinti atsakovui priimant ginčijamus nutarimus, o ne kas mėnesį apskaičiuojant galutines kainas vertintina kaip pareiškėjo interpretacija, kuriai teisėjų kolegija nepritaria.

64. Bendrovė nurodo, kad Komisija 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64, vertindama pareiškėjo pelną, nurodė, kad remiasi Metodikos 77.2 punkto nuostatomis ir vertindama ekonomaizerio atsipirkimą 2014 m. gegužės–rugsėjo mėnesių laikotarpiu taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias (bet ne faktiškai taikytas), šilumos kainos dedamąsias. Pareiškėjo vertinimu, Metodikos 77.2 punktas taikytas nepagrįstai.

65. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Metodikos 77.2 punktą, jeigu nustatoma, kad ūkio subjektas šilumos kainas (kainų dedamąsias) apskaičiavo ir taikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir dėl to patyrė papildomų sąnaudų (žalos), ši suma konstatuojama teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ji niekaip nekeičia šilumos sąnaudų dedamųjų dydžio. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taikė Metodikos 77.2 punkto nuostatas, konstatavęs, jog Komisija pagrįstai, skaičiuodama 2014 m. gegužės–2014 m. rugsėjo mėn. faktiškai gautas pajamas, taikė ne Bendrovės faktiškai vartotojams taikytas kainas, o apskaičiuotas pagal galiojančias dedamąsias, nustatytas Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 03-134 ir 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177.

66. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas šilumos kainas ginčo laikotarpiu skaičiavo ne pagal Komisijos nutarimais nustatytas šilumos kainos dedamąsias, o pagal savo šilumos gamybos šaltinių kuro struktūrą (Patikrinimo akto 9 psl. 1 pastraipa). Kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjas patyrė papildomų sąnaudų dėl ekonomaizerio įsigijimo, tačiau, nesuderinęs investicijos su valdžios institucijomis, prisiėmė ir su tuo susijusią riziką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Metodikos 77.2 punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytos pagrįstai.

67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pabrėžta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų detaliai nepasisako, nes jie bet kuriuo atveju nepaneigia išvados, kad Komisijos ginčijami 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimai, kuriais ji Bendrovei nustatė šilumos kainos dedamąsias, yra teisėti ir pagrįsti.

68. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

69. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas atmestas, todėl pareiškėjas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė