2017-07-03 Nr. AB-13191-3-61-3-05599-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-883-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05599-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 22.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K, atsakovas) 217,86 Eur turtinės ir 508,33 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1989 m. iki 2009 m. gruodžio 9 d. dirbo Lukiškių TI–K statutiniu valstybės tarnautoju – pareigūnu. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2003–2009 metų laikotarpiu atsakovas neįgyvendino tinkamai pareigos aprūpinti jį tarnybine uniforma, kuo pažeidė 2000 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. VIII–1631 patvirtintame Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute (toliau – ir Statutas) įtvirtintą socialinę garantiją pareigūnams nustatyta tvarka nemokamai gauti tarnybinę uniformą ir jos dalis.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2015 m. spalio 15 d. raštu kreipėsi į atsakovą prašydamas išduoti pažymą apie jam priklausančios tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir jų vertės dydį. Į prašymą atsakovas atsakė 2015 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 22–556 bei pridėjo 2015 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 24–7887, kurioje išvardintos 726,19 Eur vertės neišduotos tarnybinės uniformos dalys, taip pat atsakovas rašte nurodė, kad grąžintina suma sudaro 30 proc. nuo neišduotos tarnybinės uniformos vertės, kas pinigine išraiška sudaro 217,86 Eur.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tiksliai nurodyti turėtą realių išlaidų dydį pareiškėjas neturi galimybės, nes nekaupė duomenų apie faktines išlaidas įsigyjant ir taisant rūbus ar avalynę, todėl neprieštaravo, kad jam būtų priteista nurodyta Lukiškių TI–K pažymoje grąžintina piniginė suma, t.y. 217,86 Eur. Pareiškėjas nurodė, jog dėl to, kad jam nebuvo išduota uniforma, jis patyrė ne tik materialinių nuostolių, bet ir didelių nepatogumų – uniformą reikėjo dažnai skalbti, taisyti ir panašiai. Dėl dažno skalbimo ir lyginimo uniforma išbluko.

Dėl to pareiškėjas nuolat jautė atliekančių bausmę asmenų pašiepiančius žvilgsnius, o kartais ir tiesiogines pašaipas, todėl jautėsi žeminamas. Pareiškėjas paaiškino, kad po jo atleidimo iš tarnybos praėjus dar šešeriems metams Lukiškių TI-K taip ir neįvykdė savo prievolės atlyginti pareiškėjui padarytą turtinę žalą, nors jis nuolat prašė tai įvykdyti. Pažymėjo, kad nuolat jautė dvasinį diskomfortą, pažeminimą ir savo bejėgiškumą prieš valstybės instituciją, kurios neteisėti veiksmai akivaizdžiai parodė visišką abejingumą tiek dirbančių, tiek buvusių darbuotojų (pareigūnų) atžvilgiu.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl aukščiau minėtų aplinkybių jis taip pat patyrė neturtinę žalą, kuri jam turėtų būti atlygintina. Neturtinės žalos dydį pareiškėjas vertino 70 proc. nuo neišduotos tarnybinės uniformos vertės, kas pinigine išraiška sudarytų 508,33 Eur. Taip pat pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino žalai atlyginti dėl tarnybinės uniformos ir jos dalių savalaikio neišdavimo, nes vadovaujantis administracinių teismų praktika, atsakovo padarytas pažeidimas yra tęstinis, t.y. vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 13–14) prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2003–2009 m. laikotarpyje nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos apskaičiavimo ir apmokėjimo, todėl nebuvo įvertintas esamos pareigūno uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, kurio pagrindu apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Atsakovas pažymėjo, jog Lukiškių TI–K atsakydama į pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymą, pateikė 2015 m. lapkričio 10 d. raštišką atsakymą Nr. 24–7827, kuriame pateikė pažymą apie turtinę žalą, susidariusią dėl tarnybinės uniformos neišdavimo. Taip pat šiame atsakyme papildomai nurodė, kad turtinė žala, susidariusi dėl tarnybinės uniformos neišdavimo, 2014 m. liepos 23 d. Bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. ST–75/LR6–KS–1(14)/S–2 2015 m. liepos 23 d. papildymo protokole Nr. ST–106/LR3–ESP–5(15)/S–5 (toliau – ir Protokolas) nustatyta tvarka gali būti apskaičiuojama ir atlyginama tik pagal pataisos pareigūnų, kurie tarnauja atitinkamoje įstaigoje prašymus. Protokolo nuostatos netaikomos asmenims, kurie atleisti iš tarnybos ir nėra pataisos įstaigos pareigūnai. Atsakovas teigė, kad į pareiškėjo prašymą, atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė laiku, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, todėl raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas prašė priteisti patirtą žalą už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d., o skundą teismui pateikė 2015 m. lapkričio 25 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 34–38) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d. tarnavo Lukiškių TI–K vyresniuoju inspektoriumi. Šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, jog pareiškėjui nebuvo suteikta Statute numatyta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolių, kurie laikytini turtine žala.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir pažymėjo, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (pvz. LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS–520–845/2012 ir kt.).

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptardamas senaties termino taikymo ypatumus bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo, ginčo santykiams paprastai taikydavo CK 1.127 straipsnio 5 dalį, laikydamas panašius teisių pažeidimus tęstiniais. Todėl tokio pobūdžio pareiškėjų reikalavimai paprastai būdavo pripažįstami pareikšti nepraleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino (žr. pvz., administracines bylas Nr. A49–3379/2011, Nr. A552–1838/2013, Nr. A438–1796/2013; Nr. A438–1652/2013, Nr. A810–662/2015).

Teismas pabrėžė, kad ginčo situacija nėra analogiška toms, kuriose buvo aptariami pareiškėjų, kreipimosi į teismą metu dirbusių Kalėjimų departamento pareigūnais, teisės pažeidimai, susiję su tarnybinės uniformos dalių neišdavimu.

Teismas įvertino, kad iki pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos atsakovas privalėjo besąlygiškai vykdyti savo pareigą, aprūpinant pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, arba kompensuojant nuostolius pagal 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 Teisingumo ministro nustatytą tarnybinės uniformos išdavimo normų ir dėvėjimo tvarką (ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. iki 2014 m. balandžio 30 d. galiojusi redakcija). Nutrūkus tarnybos santykiams, atsakovo neteisėti veiksmai - tarnybinės uniformos dalių neišdavimas - nagrinėjamu atveju taip pat nutrūko ir nebesitęsė iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą, todėl ginčo atveju yra pagrindas teigti, jog būtent nuo 2009 m. gruodžio 9 d. turėtų būti skaičiuojama ieškinio senatis. Be kita ko, pasibaigus tarnybos santykiams pats pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, faktiškai suvokė, kad jam jau nebebus išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys ir kad jo teisių pažeidimas gali būti išspręstas tik kitu teisės aktuose nustatytu alternatyviu būdu - taikant kompensavimo mechanizmą. Teismas rėmėsi bylos medžiaga ir patvirtino, kad pareiškėjas į savo buvusią darbovietę kreipėsi tik 2015 m. spalio 15 d., o į teismą – 2015 m. lapkričio 26 d., taigi praėjus daugiau nei trejiems metams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, tokiu būdu praleisdamas ieškinio senaties terminą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tokio teisių pažeidimo tęstinį pobūdį nulemia ir tai, kad atsakovas kiekvienais po tam tikros pareiškėjo tarnybinės uniformos dalies nusidėvėjimo (normų taikymo prasme) metais galėjo (privalėjo) aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis (vietoje nusidėvėjusių dalių) ir taip sumažinti pareiškėjo nuostolius ir (arba) juos kompensuoti Tvarkoje nustatytu būdu. Tai reiškia, kad pareiškėjas kiekvienais ateinančiais tarnybos kalendoriniais metais turėjo pagrindą tikėtis, jog jo pažeistos teisės bus atkurtos administracine tvarka. (žr. pvz., administracines bylas Nr. A143–1695/2013, Nr. A143–249/2014). Teismas nustatė, kad ginčo atveju tokių sąlygų nebuvo, nes, kaip buvo konstatuota, nutrūkus tarnybos santykiams, atsakovas nebeturėjo pareigos aprūpinti pareiškėjo naujomis uniformos dalimis, jo neteisėti veiksmai nebesitęsė kiekvieną dieną, o pats pareiškėjas nebeturėjo pagrindo tikėtis pažeistų teisių atkūrimo administracine tvarka. Dėl atsakovo neteisėto neveikimo jis teįgijo teisę per CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, prašydamas atlyginti žalą, tačiau tokių veiksmų neatliko.

Teismas nurodė, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pareiškėjas savo teisės gauti teisės aktuose numatytas garantijas laiku nerealizavo, aplinkybių, kurios sustabdytų ieškinio senaties terminą (CK 1.129 str.), byloje nenustatyta, todėl šis terminas nenutrūko (CK 1.130 str.), pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių priežasčių nenurodė ir neįrodinėjo.

Teismas įvertinęs nurodytas priežastis ir išdėstytus argumentus, konstatavo, kad atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimai priteisti jam turtinę žalą, susidariusią dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d., viso 217,86 Eur bei neturtinę žalą, susidariusią dėl sudarytų nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, reputacijos pablogėjimo ir kt.., viso 508,33 Eur, atmestini.

III. Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu (b. l. 42–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lukiškių TI–K 217,86 Eur turinę ir 508,33 Eur neturtinę žalą susidariusią dėl tarnybinės uniformos ar jos dalių neišdavimo ir sudarytų nepatogumų, dvasinių išgyvenimų ir reputacijos pablogėjimo.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra išdėstytų argumentų, kurie paneigtų pareiškėjo teiktame skunde esančias aplinkybes, taip pat teismas sprendime, atmesdamas skundą, rėmėsi tik vienu argumentu, kad atsakovas Lukiškių TI–K prašė taikyti ieškinio senaties trejų metų terminą ir atsakovo skundą patenkino, išdėstydamas teiginius, neatitinkančius objektyvios tiesos.

Pareiškėjas nurodo, kad atleidžiant darbuotoją iš tarnybos, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną ir išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lukiškių TI–K pareigūno teisės gauti žalos atlyginimą už laiku neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovas Lukiškių TI–K prašo taikyti ieškinio senatį ir padaręs išvadą, kad pareiškėjas G. J. į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti bei svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir neatsižvelgė į jo pateiktus faktus, kad jam nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas su nurodytos Lukiškių TI–K įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymu susijusias faktines aplinkybes, t.y. tai, kad pareiškėjui 2003 – 2009 metais nebuvo suteikta įstatyme nustatyta socialinė garantija dėvėti Lukiškių TI–K išduotą tinkamą tarnybinę uniformą, todėl jis patyrė išlaidų (tiesioginių nuostolių).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bendrąja teisine prasme tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teisingai nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI–K vyresniuoju inspektoriumi dirbo iki 2009 m. gruodžio 9 d. (b. l. 15–16), o į teismą kreipėsi 2015 metais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nutrūkus tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklosčiusiems tarnybos teisiniams santykiams, atsakovas nebeturėjo pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, taigi nutrūko ir jo daromas pažeidimas, kuris, remiantis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iki nurodyto momento buvo tęstinis. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis turi būti skaičiuojama būtent nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2009 m. gruodžio 9 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822–1037/2009). Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo pareigos aprūpinti jį tarnybine uniforma arba jos dalimis, pasibaigus jų dėvėjimo terminams, patyrė nuostolių – buvo priverstas už asmenines lėšas pirkti, taisyti aprangą ir avalynę, kurios reprezentuotų Lukiškių TI–K ir užtikrintų tinkamą jo tarnybinių pareigų atlikimą. Taigi, pareiškėjas turėjo suprasti, kad nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d. jo teisės buvo pažeidžiamos ir tai sudarė pagrindą kreiptis į teismą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo surašė ir teismui pateikė 2015 m. lapkričio 25 d. (b. l. 1–5) , tęstinis pareiškėjo teisių pažeidimas baigėsi 2009 metų gruodžio 9 d., darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra, o Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai jo neatnaujino. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

Toks skundo atmetimo pagrindas suponuoja, kad ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepaneigė pareiškėjo teisės gauti tarnybinę uniformą ar jos dalis, kad ginčui spręsti be pagrindo netaikytos Statuto 36 straipsnio bei Darbo kodekso 141 straipsnio nuostatos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo G. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė