2022-03-30 Nr. AB-7410-3-62-3-03494-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1769-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03494-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į C.SIS įspėjimą“ (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nepagrįstai jo pasakojimo smulkius neatitikimus vertino kaip trūkumus, nors jis galėjo visų aplinkybių tiesiog neatsiminti, be to, pareiškėjas, bėgdamas iš kilmės valstybės, neturėjo galimybės su savimi pasiimti visus įrodymus ir juos išsaugoti ilgos kelionės metu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog atsakovas turi prievolę surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tačiau Departamentas neatliko tinkamo tyrimo, todėl negalėjo objektyviai įvertinti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresiančio pavojaus.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamento sprendimu nepagrįstai nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę, nes jis savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs tvarkos ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra objektyvių priežasčių, leidžiančių teigti, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjo teigimu, draudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką yra nustatytas maksimaliam terminui ir yra neproporcingas jo teisėtam lūkesčiui gauti prieglobstį.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija turėjo pareigą organizuoti skundo dėl Departamento sprendimo panaikinimo nagrinėjimą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, tačiau Komisija sprendime nenurodė argumentų, kodėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, abstraktus ir prieštaringas. Pareiškėjas taip pat negalėjo tinkamai paaiškinti tariamo persekiotojo (duomenys neskelbtini) tikslų persekioti pareiškėją, kai pats pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tariamas pareiškėjo persekiojimas nėra sąlygotas individualių jo savybių. Taip pat pareiškėjas dėl tariamų grasinimų nesikreipė į kilmės valstybės institucijas ir nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė nenorėtų ar negalėtų apsaugoti pareiškėjo dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo baimė yra pagrįsta, pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui nuspręsta nesuteikti ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Be to, pareiškėjo kilmės šalyje jo gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl jam nesuteiktina papildoma apsauga ir pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, todėl jo pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis teisės aktų nuostatų, kad prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, abstraktus ir prieštaringas. Tariamas pareiškėjo persekiojimas nėra sąlygotas individualių jo savybių, o pareiškėjo nurodytas tariamas persekiotojas yra nevalstybinis subjektas, pareiškėjas nenurodė, kad (duomenys neskelbtini).

10. Atsakovas pabrėžė, jog, nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, buvo įvertinta jo individuali situacija pačios naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių šiuo metu (duomenys neskelbtini) kyla pavojus patirti realią rimtą žalą, taip pat nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją apie saugumo situaciją, ginkluoti konfliktai mieste, iš kurio teigė atvykęs pareiškėjas, nevyksta, todėl jam nesuteiktina papildoma apsauga ir pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

11. Atsakovo teigimu, Departamento sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsakovas nurodė, kad aplinkybių visuma leido pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Atsakovas, pasisakydamas dėl Departamento sprendimu taikomo maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

12. Atsakovas nurodė, jog žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis dėl Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų. Kitoje dalyje teismas atmetė pareiškėjo skundą.

14. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, įvertino pateiktus rašytinius dokumentus ir konstatavo, kad Departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti argumentai. Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į jo kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas nurodė, kad, remiantis tarptautinių institucijų pateiktais duomenimis, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) vyktų veiksmai, prilygstantys beatodairiškam smurtui, t. y., kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

15. Teismas pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) būtų persekiojamas dėl bent vienos iš Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintos priežasties. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia išskirtinai tik (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad pareiškėjo persekiotojas nėra valstybė ar jos teritoriją valdanti grupuotė ar organizacija. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos negali ar nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad kreipėsi į vietos bendruomenę pagalbos, tačiau plačiau nepaaiškino kaip pasireiškė toks pagalbos ieškojimas, nėra jokių duomenų, kad jis būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas ir jos būtų atsisakiusios jam padėti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kilmės valstybę paliko 2019 m. pabaigoje, buvo apsistojęs (duomenys neskelbtini), tačiau minėtose valstybėje prieglobsčio prašymo nepateikė, apklausos metu negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl minėtose valstybėse jis nepasiprašė prieglobsčio, taip pat nenurodė, kodėl jo (duomenys neskelbtini) turėtų tęsti jo persekiojimą, jam išvykus iš kilmės valstybės. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, motyvas jį persekioti išnyko. Teismas nurodė, kad, vertinant pasakojimo apie (duomenys neskelbtini) patikimumą, ši aplinkybė (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma pagrįsta faktiniais duomenimis. Teismas darė išvadą, kad atsakovas sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas turi esminių trūkumų, todėl yra nepatikimas ir nepagrindžia faktinių duomenų apie jam gresiantį persekiojimą kilmės šalyje.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas nurodė, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti į kilmės šalį teismas vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso, o taip pat, neatitikus Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų, ir papildomos apsaugos.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Teismas konstatavo, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Teismas pažymėjo, jog penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra tinkamai argumentuotas. Teismas darė išvadą, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir / ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Teismas pareiškėjui nustatė dvejų metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina mažinant iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas vadovavosi Aprašo 222 punktu ir nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl to, kad Komisija nepagrįstai jo skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, kad Komisijai nebuvo privaloma pareiškėjo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

III. 19. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir pažymi, kad jis yra persekiojamas jo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad yra iš (duomenys neskelbtini) šeimos, todėl tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) gali prarasti laisvę, būti sužalotas ar net nužudytas. Pareiškėjas nurodo, kad nesulaukia kilmės šalies teisėsaugos institucijų pagalbos, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

21. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), net neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamento sprendime pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra pakankamai seni. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tai lėmė, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

22. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, abstraktus ir prieštaringas. Pareiškėjas taip pat negalėjo tinkamai paaiškinti tariamo persekiotojo (duomenys neskelbtini) tikslų jį persekioti, kai pats pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Atsakovas akcentuoja, kad tariamas pareiškėjo persekiojimas nėra sąlygotas individualių jo savybių. Taip pat pareiškėjas dėl tariamų grasinimų nesikreipė į kilmės valstybės institucijas ir nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė nenorėtų ar negalėtų apsaugoti pareiškėjo dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia išskirtinai tik (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjo persekiotojas nėra valstybė ar jos teritoriją valdanti grupuotė ar organizacija. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos negali ar nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kilmės valstybę paliko 2019 m. pabaigoje, buvo apsistojęs (duomenys neskelbtini), tačiau minėtose valstybėje prieglobsčio prašymo nepateikė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, abstraktus ir prieštaringas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu įvertinus šiuo metu (duomenys neskelbtini) esamą saugumo situaciją, nenustatyta, kad šalyje vyktų veiksmai, prilygstantys beatodairiškam smurtui, t. y., kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

25. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. kovo 17 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

26. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

31. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

38. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Nei dėl politikos, nei dėl visuomeninės veiklos pareiškėjas nurodė neturintis problemų kilmės valstybėje. Pareiškėjo teigimu, iš kilmės valstybės jis išvyko dėl (duomenys neskelbtini). Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad pareiškėjo pasakojimas yra neišsamus, abstraktus ir prieštaringas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Šiuo atveju asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu (duomenys neskelbtini) šios bylos kontekste nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinybės.

39. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodo, kad konkrečiai jis buvo susidūręs su minėtais veiksmais. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos jo kilmės valstybėje galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, susijusio su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Šiuo atveju pažymėtina, kad Departamentui nustatyta pareiga surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę nereiškia pareigos rinkti informaciją pareiškėjo norimais aspektais, ypač jei tokių aspektų pareiškėjas nenurodė prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausoje.

41. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Be to, įvertinus surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią, iš įvairių šaltinių gautą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius