2016-04-04 Nr. AB-7537-3-62-3-01075-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2803-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01075-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. D. (G. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 202 734,01 Eur (700 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 5–10, 35–39).

Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2008 metų lapkričio mėnesio kalinamas Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN). Nuo 2008 metų lapkričio mėnesio iki 2009 metų pradžios buvo laikomas 1-ame lokaliniame sektoriuje 7-ame būryje 2-oje sekcijoje, po to buvo perkeltas į 7-ą lokalinį sektorių 8-ą būrį 3-ią sekciją (darbo zona), kur prabuvo iki 2014 m. gegužės 27 d. Šiuo metu gyvena 1-ame lokaliniame sektoriuje 3-iame būryje 2-oje sekcijoje. Didžiausią bausmės dalį atliko darbo zonoje 7-ame lokaliniame sektoriuje 8-ame būryje 3-ioje sekcijoje. Gyvenamosios 3-ios sekcijos ilgis yra 9,83 m, plotis 5,7 m, bendras plotas 56,031 kv. m, joje laikoma 19 žmonių. Tokiu būdu vienam asmeniui tenka 2,9 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas paaiškino, jog šiame lokaliniame sektoriuje nėra įrengtos patalpos rūkymui. Tik lauke kabo ženklas ant sienos „Vieta rūkymui“, kur nėra nei stogelio, o šia vieta negalima naudotis blogu oru, žiemos ar nakties metu. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra apie 400 kv. m, vienu metu juo gali naudotis visi lokalinio sektoriaus gyventojai, t. y. apie 200 žmonių, todėl trūksta ploto. Prausykla įrengta atskiroje patalpoje, įrengtos 9 prausimosi vietos, o vienu metu prausykla gali naudotis 200 žmonių. Tualetas taip pat įrengtas atskiroje patalpoje, jame įrengtos 5 sėdimos vietos, unitazai neatitverti vieni nuo kitų, vanduo nenusileidžia arba nusileidžia labai blogai, unitazai dažnai užsikemša. Dušu galima naudotis vieną kartą per savaitę, penktadieniais nuo 15 iki 18 val. Dušo patalpose yra 20 purkštukų ir vienu metu jais naudojasi 200 žmonių. Pataisos namų pastatas yra avarinės būklės, seniai atliktas remontas. Vidutinė temperatūra žiemą gyvenamojoje patalpoje yra 13oC, sekcijoje yra tarakonų, pelių. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (I t., b. l. 46–48).

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2008 m. lapkričio 28 d. ir iki 2014 m. gegužės 27 d. gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose (ne kameroje) ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, žaisti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose. Nuo 2009 m. sausio 22 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. gyveno 8 būrio 3 miegamajame. Miegamojo plotas yra 52,79 kv. m ir jame gyvena 15 nuteistųjų, tokiu būdu kiekvienam nuteistajam tenka 3,5 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2009 m. sausio 22 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. 8 būrio nuteistųjų skaičius buvo 64 nuteistieji, kurie apgyvendinti 4 miegamuosiuose. Miegamųjų bendras gyvenamasis plotas yra 185,63 kv. m, todėl kiekvienam nuteistajam tenka vidutiniškai po 2,9 kv. m gyvenamojo ploto. Gyvenamosios patalpos yra valomos būryje įdarbintais nuteistaisiais – būrio tvarkytojais. Be to, visi nuteistieji privalo patys nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, jog patalpų oro santykinį drėgnumą, apšvietimą tikrina valstybės įgaliotos institucijos, pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nėra pelių ir žiurkių, nes kenkėjų dezinsekcija ir deratizacija atliekama periodiškai pagal poreikį. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei patalpų apšvietimo matavimus atlieka Visuomenės sveikatos centro specialistai. Didelių nukrypimų nuo normų nenustatyta. Lokalinių sektorių pasivaikščiojimui skirti kiemai yra dideli, nuteistieji pasivaikščioti juose dienos metu gali kada tik nori, tokiu būdu sudaroma galimybė būti gryname ore neribotą laiką, išskyrus miegui skirtą laiką. Tualetai įrengti atskiroje nuo gyvenamųjų patalpų patalpoje. Nuteistiesiems sudaryta galimybė pagal nustatytą grafiką praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo nurodyti Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu nėra įrodyti kaip neteisėti, todėl negali būti konstatuojamas neturtinės žalos atsiradimo faktas. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių teisės aktų pažeidimų, o tik reiškia pretenzijas dėl abstrakčių ir deklaratyvių normų, kurios, jo subjektyviu manymu, yra pažeistos. Prašė taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (I t., b. l. 184–191) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad G. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (minimalų gyvenamųjų patalpų plotą) buvo pažeista, ir pareiškėjo reikalavimą dėl 202 734,01 Eur (700 000 Lt) neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, patenkino iš dalies ir priteisė iš pareiškėjo Alytaus pataisos namų naudai 6,72 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų.

Teismas iš asmens bylos Nr. 10619 duomenų nustatė, kad pareiškėjas į Alytaus PN atvyko 2008 m. lapkričio 25 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą bei kitus reikalavimus nuo 2008 m. lapkričio mėnesio. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 25 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 1 d. Teismas taip pat vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo prašymas tenkintas ir reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kurių plotas neatitinka nustatytų higienos normų. Teismas pažymėjo, jog Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt. Teismas atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir HN 76:1999) 6.15. punkto Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktų nuostatas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 7 lokalinio sektoriaus 8 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,79 kv. m, miegamųjų vietų yra 19, todėl vidutiniškai jam teko 2,78 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,32 kv. m mažiau negu nustato higienos norma. Daryta išvada, jog pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl sąlyginai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad 2014 m. liepos 1 d. Alytaus PN direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas dirba Alytaus PN (šios aplinkybės pareiškėjas nepaneigė) todėl, daryta išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismas atsižvelgė į EŽTT jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, jis patyrė neturtinę žalą.

Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Vadovautasi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkto, CK1.138 straipsnio nuostatomis, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog prausyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta permažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, gyvenamose patalpose yra pelių, tarakonų, neįrengta tinkama patalpa rūkymui. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas pabrėžė, kad nei HN 76:1999, nei Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos patvirtino, jog 7-ajame lokaliniame sektoriuje įrengta prausykla, kurioje yra nerūdijančio plieno kriauklės, tualeto patalpoje įrengti pisuarai, unitazai atskirti vienas nuo kito sienelėmis. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų trūkumą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio.

2010 m. sausio 27 d. bei 2013 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartys patvirtino, jog atsakovas su V. M. IĮ yra sudaręs deratizacijos ir dezinsekcijos prekių pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias atsakovas perka pagal poreikį prekes deratizacijos ir dezinsekcijos darbams. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų dezinsekcijai. Atsakovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. PA-346 ir 2014 m. kovo 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA-63, kuriuose buvo konstatuota, jog Alytaus PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, ant sienų pelėsių, grybelių nėra, tarakonų, žiurkių ar pelių patalpose nepastebėta, apšvietos matavimo koeficientas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka normą ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta, pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl higienos normų nesilaikymo atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pažymėjo, jog 2013 m. kovo 25 d. pareiškėjui buvo siūlyta keltis gyventi iš gamybinės zonos gyvenamųjų patalpų į formuojamą dirbančiųjų rezervinį būrį gyvenamojoje zonoje, tačiau jis siūlymo atsisakė, nurodė, kad gamybinėje zonoje esančios gyvenimo sąlygos jį tenkina.

Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, šio straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2010 m. balandžio 11 d., toliau – ir HN 76:2010) 6, 14 punktais. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas paaiškino, kad Alytaus PN vieta rūkymui įrengta kiemuose ir kadangi nuteistieji laikomi ne kamerose, o bendrabučio tipo nerakinamuose miegamuosiuose, tai jie bet kada gali išeiti parūkyti į nustatytą vietą rūkymui. Atsakovo atstovo pateikta fotonuotrauka patvirtino, jog rūkantiems nuteistiesiems yra įrengta rūkymo vieta 7-ame lokaliniame sektoriuje, tačiau pareiškėjas, bausmės atlikimo Alytaus PN metu, nėra nurodęs, kad jis nerūkantis, taip pat nėra informavęs, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, todėl jo argumentai dėl rūkymo vietos neįrengimo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 68 punktu. Iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad yra patvirtintas nuteistųjų maudymosi duše grafikas. Šios aplinkybės nepaneigtos leistinais įrodymais. Pareiškėjas pats skunde, teismo posėdžio metu nurodė, jog dušu galima naudotis tik vieną kartą savaitėje, todėl daryta išvada, jog HN 76:2010 68 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems pataisos namuose yra įrengti sporto aikštynai, yra įrengta biblioteka, koplyčia ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo kiemelio ploto atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Alytaus PN yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai vertinti kaip nepakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Akcentuota ir tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Alytaus PN, nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Alytaus PN nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, daryta išvada, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Atsakovas prašė teismą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, kurias sudarė 13,44 Eur transporto išlaidų. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 45 straipsnio 1 dalimi. Administracinės bylos duomenys patvirtino, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovas V. V. dalyvavo 2015 m. sausio 21 d. teismo posėdyje, todėl Alytaus pataisos namai turėjo teisę į transporto išlaidų, atstovui vykstant į šį teismo posėdį ir atgal, atlyginimą (ABTĮ 44 str. 4 d.). Prie prašymo pateikta 2015 m. sausio 26 d. buhalterinė pažyma Nr. 8-11287 „Apie patirtas transporto išlaidas kelionei į Kauno apygardos administracinį teismą“ patvirtino, kad Alytaus pataisos namų prašomos priteisti 13,44 Eur transporto išlaidos yra pagrįstos. Teismas pažymėjo, jog konkrečiu atveju skundą patenkinus iš dalies, minėta suma mažintina proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, todėl Alytaus pataisos namams priteista 6,72 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

III. Pareiškėjas G. D. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–2) prašo patenkinti jo skundą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 202 734,01 Eur (700 000 Lt) neturtinės žalos. Taip pat nurodo, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl taikyto ieškinio senaties termino. Teigia, kad būdamas Alytaus PN apie savo teisių pažeidimus sužinoti neturėjo galimybių, kol neatsirado nuteistųjų, kuriems buvo priteista neturtinė žala už netinkamas gyvenimo sąlygas. Tvirtina, jog pareiškėjui nebuvo leidžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso, kitų teisinių knygų.

Mano, jog tai, kad pareiškėjui buvo siūlomos geresnės sąlygos, reiškia, jog jis rašė skundus dėl antisanitarinių sąlygų. Pareiškėjas buvo priverstas pasirašyti, kad jį tenkina gyvenimo sąlygos.

Tvirtina, jog pareiškėjo buvimo 8 būrio 3 sekcijoje metu ten buvo mažiausiai 19 asmenų, kurių vardai buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Mano, kad tai, jog komisijos, atliekančios patikrinimus, nematė pažeidimų, nereiškia, jog tų pažeidimų nebuvo. Pažeidimus įrodyti pareiškėjas galėtų tik nufotografavęs ar nufilmavęs, tačiau to padaryti negali. Bet teismui buvo siųsti liudytojų parodymai.

Teigia, kad Alytaus PN administracija randa priežasčių neužrašyti pareiškėjo pas daktarus, tokius kaip psichologas.

Pirmosios instancijos teismas nesvarstė dėl pareiškėjo argumentų, jog pareiškėjas buvo laikomas antrame aukšte, o pirmame aukšte yra įrankių gamybos baras, kur naudojamos kenksmingos sveikatai ir sprogstamosios medžiagos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 7–8) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines aplinkybes, tiek teisines bylos aplinkybes, reikiamai pritaikė materialines teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu), dėl kurių laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos Alytaus pataisos namuose neatitiko teisės aktų reikalavimų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisiant pinigines lėšas netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog praleistas ieškinio senaties terminas šiuo atveju turėtų būti atnaujintas. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas G. D. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2014 m. liepos 31 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 30), atsakovo atstovas 2015 m. sausio 21 d. teismo posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Kadangi pareiškėjo argumentai, kad pažeidimų padarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, yra nepagrįsti, nėra pagrindo kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią, todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą grindžia tik abstrakčiu, niekaip nepagrįstu teiginiu, kad iki kiti nuteistieji kreipėsi į teismą, jis nežinojo apie netinkamas jo kalinimo sąlygas. Tačiau, kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog apie netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas žino arba turi žinoti visą jo kalinimo laikotarpį. Byloje taip pat nėra duomenų apie objektyvias kliūtis, trukdžiusias pareiškėjui įstatyme nustatytais terminais kreiptis į teismą dėl jo galimai pažeistų teisių gynimo.

Pareiškėjas G. D. prašomos atlyginti neturtinės žalos, padarytos nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d., atsiradimą siejo su aplinkybe, kad Alytaus PN jam nebuvo suteiktas minimalus teisės aktais nustatytas plotas ir laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir byloje esančių duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 8 būrio 3 miegamajame, kurio 52,79 kv. m, čia įrengta 19 miegamųjų vietų (I t., b. l. 52, 162). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas pareiškėjui tenkantį plotą apskaičiavo laikydamas, jog kameroje buvo 15 asmenų. Priešingai – pirmosios instancijos teismas pareiškėjui kalinimo metu tekusį plotą apskaičiavo miegamųjų gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus (19). Vadovaudamasis šiais duomenimis, teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. vidutiniškai teko 2,78 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,32 kv. m mažiau nei minėtu teisės aktu nustatyta minimali norma, tenkanti vienam asmeniui.

Pažymėtina, kad tokios aplinkybės konstatavimas savaime dar nėra pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo: EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kurioje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę: pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį, santykinai mažą plotą gyvenamojoje patalpoje iš dalies kompensavo jam suteikta judėjimo laisvė (I t., b. l. 117–127).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Nors pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad nebuvo įrengtos patalpos rūkymui, pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo teiginius pagrįstai atmetė. Atsakovo atstovo pateikta fotonuotrauka paneigia pareiškėjo teiginius, kadangi iš jos matyti, jog 7-ame lokaliniame sektoriuje rūkantiems nuteistiesiems yra įrengta rūkymo vieta su stogeliu (I t., b. l. 171).

Higienos normos HN 76:2010 11 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Vadovaujantis Taisyklių 18 punktu, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nei HN 76:2010, nei Taisyklėse nėra numatyti konkretūs kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimo kiemelis yra 400 kv. m ploto, šiuo atveju nėra pagrindas pripažinti pažeidimą.

Pareiškėjo teiginius dėl netinkamos sienų, lubų būklės, temperatūros, esančių pelių ir tarakonų, paneigia byloje pateikti duomenys: atsakovo atstovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. PA-346 ir 2014 m. kovo 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA-63 (I t., b. l. 64–66, 73–74), 2014 m. kovo 6 d. Cheminių tyrimų protokolą (I t., b. l. 71), 2014 m. kovo 5 d. Šiluminės aplinkos matavimo protokolą (I t., b. l. 75), kuriuose pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų nenustatyta, matuota oro temperatūra nėra žemesnė, nei nustatyta norma. Be to, į bylą pateikti Atliktų darbų aktai (I t., b. l. 113–115), iš kurių matyti, kad Alytaus PN buvo atliekami gyvenamųjų patalpų remonto darbai (sienų dažymas). 2010 m. sausio 27 d. bei 2013 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartys patvirtina, jog atsakovas su V. M. IĮ yra sudaręs deratizacijos ir dezinsekcijos prekių pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias atsakovas perka pagal poreikį prekes deratizacijos ir dezinsekcijos darbams (I t., b. l. 102–106, 107–112). Šių darbų atlikimą patvirtina sąskaitos faktūros ir dezinsekcijos darbų atlikimo aktai (I t., b. l. 128–153). Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl higienos normų nesilaikymo pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti kaip neįrodyti. Taip pat į bylą pateikti Cheminių tyrimų protokolai (I t., b. l. 68–69, 71–72, 98–99) bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. spalio 10 d. raštas (I t., b. l. 100) patvirtina, kad patikrinus maisto energetinę vertę, kokybę pažeidimų nebuvo nustatyta.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog nebuvo įrengta pakankamai sanitarinių įrenginių, pažymėtina, jog praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Šiose normose nurodyta, kad prausykloje, tualete, be kita ko, turi būti: 1 praustuvė dešimčiai asmenų; 1 klozetas arba unitazas dvylikai asmenų; 1 pisuaras. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. sausio 21 d. buvo gauti Alytaus pataisos namų pateikti duomenys (II t., b. l. 22–27), kur nurodyta, jog didžiausias nuteistųjų skaičius 7 lokaliniame sektoriuje yra 160. 7 lokalinio sektoriaus buities kambaryje yra 9 prausyklos, 6 unitazai ir 3 pisuarai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal didžiausią galimą nuteistųjų skaičių 7 lokaliniame sektoriuje šiuo atveju yra įrengta nepakankamai prausyklų ir unitazų. Pareiškėjo teiginius, kad unitazai nėra atskirti vienas nuo kito, pateikia į bylą atsakovo atstovo pateikta fotonuotrauka (I t., b. l. 172), kurioje matyti sienelės tarp unitazų, galinčios užtikrinti bent minimalų privatumą šiose patalpos dalyse.

Alytaus pataisos namų pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 7 lokalinio sektoriaus nuteistieji kiekvieną savaitę penktadieniais pagal grafiką vedami į dušų patalpas, kuriose yra 20 dušų purkštukų. Pagal higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose įtvirtinta 1 dušo sietelio 15 asmenų norma. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju yra užtikrinta 1 karto per savaitę vedimo į dušą norma ir dušo sietelių pakankamas kiekis.

Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas virš įrankių gamybos baro, kuriame naudojamos kenksmingos sveikatai ir sprogstamosios medžiagos, taip pat nepagrįsti: Alytaus pataisos namų pateiktais duomenimis, dujų balionai yra laikomi lauke esančioje jiems skirtoje vietoje ir atsinešami į dirbtuves tik darbams atlikti. Dirbtuvės, kuriose yra vykdomi suvirinimo darbai, yra įrengtos ne po gyvenamosiomis patalpomis, jos įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir virš jų nuteistieji negyvena (II t., b. l. 22). Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje konstatuoti pažeidimą taip pat nebuvo jokio pagrindo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas gyvenamojoje patalpoje, o sanitariniame mazge – pakankamas prausyklų, klozetų skaičius.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, tokia situacija iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog tokia įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi, vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės socialines ir ekonomines sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimų mastu, jų trukme ir intensyvumu, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 202 734,01 Eur, ir dėl pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 300 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteisiant 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. D. (G. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. D. (G. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan