2022-05-04 Nr. AB-11259-3-61-3-05151-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2269-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05151-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Driuko ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų C. T. W. ir E. P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų C. T. W. ir E. P. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai C. T. W. (toliau – ir pareiškėja) ir E. P. K. (toliau – ir pareiškėjas) (toliau – kartu ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21M40257 (toliau – ir Sprendimas), 2) panaikinti Departamento 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K- 2392 (toliau – ir Komisijos sprendimas), 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjai akcentuoja, kad buvo prašę užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jų išklausymą Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūroje, tačiau tokia teisė nebuvo užtikrinta, nenurodyta nė vieno argumento, kodėl tokia teisė nebuvo užtikrinta.

2.2. Pareiškėjas teigė, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes. Jis paaiškino, kad dirbo nacionalinio saugumo tarnyboje ir darbo metu, skaitydamas neviešinamas ataskaitas, sužinojo, kad kai (duomenys neskelbtini) dalyje buvo nužudyti vaikai, kurie buvo mokykloje, Vyriausybė ir žiniasklaida šį įvykį visuomenei pateikė, kaip riaušes, kurių metu žuvo vaikai. Šį nusikaltimą įvykdė persirengę civiliais nacionalinio saugumo žmonės. Sužinojęs visus šiuos faktus, jis ketino atsistatydinti, nes žinojo, kad bus apkaltintas informacijos skleidimu ir savo nerimu pasidalino su kolega. Kitą dieną į darbą neatvyko, neva apsirgo, o grįžo į (duomenys neskelbtini), į miestą kuriame gyveno. Po 2 dienų jo namuose apsilankė policininkai ir jį sulaikė. Nuo to momento pareiškėjo gyvenimas apsivertė. Į kalėjimą jis pateko (duomenys neskelbtini). Jo teigimu kiekvieną dieną kalėjime sulaukdavo grasinimų, jam buvo grasinamo telefonu, jo klausdavo ar kam nors perdavė tos informacijos, kurią jis sužinojo klausydamasis telefoninių pokalbių. Pareiškėjui buvo grasinama nužudyti jo šeimą. Pareiškėjas nurodė, kad palaiko politinę partiją (duomenys neskelbtini)). Dėl šių jo politinių įsitikinimų atsirado problemų. Jis nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi jis mano, kad bus sučiuptas ir apkaltintas išdavyste, o už išdavystę - gresia mirtis.

2.3. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir nužudymų politiniais motyvais, visada gali kilti grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei.

2.4. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

2.5. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

2.6. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta ikiteismine rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.2. Departamentas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad jie nurodė konkrečias faktines aplinkybes, dėl kurių negali grįžti į kilmės valstybę, nes jiems gresia pavojus sveikatai ir gyvybei, ir jos patvirtina, kad pareiškėjams gresia (duomenys neskelbtini) pobūdžio persekiojimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jų išvykimą iš kilmės valstybės nebuvo paremtas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, nustatyta, kad pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio, o pateikta informacija yra abstrakti ir nedetali. Pasakodamas apie pabėgimą iš kalėjimo, pareiškėjas negalėjo pasakyti jam padėjusios moters vardo, kas ji tokia, kodėl pareiškėjas ja pasitikėjo, nors nepažinojo. Taip pat neįtikima tai, kad pareiškėjo šeimos nariai nieko nežinojo apie jo sulaikymą ir areštą, nežinojo apie jo darbą nacionalinio saugumo tarnyboje. Pasakodamas apie informaciją, kurią jis sužinojo pasiklausydamas pokalbių, pareiškėjas taip pat neįvardino konkrečių pareigūnų pavardžių, kuriuos jam buvo pavesta sekti ir pasiklausyti, nenurodė, kiek kartų ir kaip reguliariai jis tai darė, nepateikė jokių dokumentų ar faktinių įrodymų apie tai. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas pareiškėjo pasakojimo pagrįstai nepripažino patikimu įrodymu.

3.3. Pareiškėjos pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir jai (duomenys neskelbtini) kylančias grėsmes taip pat nebuvo pagrįstas. Pareiškėja nepaaiškino, kodėl ji gyveno su savo mama ir patėviu, kuris ją prievartavo, o ne su savo sutuoktiniu. Be to, tariamas pareiškėjos persekiotojas yra nevalstybinis subjektas, tačiau, siekdama apginti savo teises, pareiškėja ar jos sutuoktinis į kilmės valstybės institucijas nesikreipė. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Konstitucijoje įtvirtinta teisė piliečiams laisvai judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą, todėl, jeigu kyla kokių nors problemų ar nesutarimų su šeimos atstovais, asmuo turi galimybę pakeisti gyvenamąją vietą savo šalyje, naudotis teisėsaugos institucijų apsauga. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai net nepaaiškino, kodėl nesiekė apginti savo teisių kilmės valstybėje.

3.4. Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjai patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje ir jų nenustatė. Deklaratyvūs pareiškėjų skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su Departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

3.5. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjų C. T.[1] W. ir E. P. K. skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti E. P. K. ir C. T. W. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalį, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais duomenimis teismas nustatė, kad:

5.1. 2021 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėja pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad 2020 m. gruodžio 29 d. iš kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini) dėl savo patėvio (buvusio šalies politiko) prievartos ir persekiojimo grasinant nužudyti. Į (duomenys neskelbtini) išvyko dėl saugumo ir ramybės ir dėl to, kad tai galėjo padaryti po dviejų savaičių. Pareiškėja nesitikėjo, jog (duomenys neskelbtini) konfiskuoja diplomus ir pasus, yra rasizmo, o (duomenys neskelbtini) mėto į juos akmenis. Dėl šių priežasčių pareiškėja pabėgo ir taip atsidūrė Lietuvoje.

5.2. 2021 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad prašo prieglobsčio, nes kilmės valstybėje yra persekiojamas, buvo uždarytas į kalėjimą, kankinamas, o jeigu grįš į kilmės valstybę – bus nužudytas.

5.3. 2021 m. spalio 21 d. apklausos metu pareiškėja nurodė, kad ji užaugo (duomenys neskelbtini), priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, išpažįsta (duomenys neskelbtini). Ji yra ištekėjusi ir vaikų neturi. Pareiškėja papasakojo, kad baigusi mokyklą, išlaikė egzaminus ir įstojo į universitetą (duomenys neskelbtini) mieste, studijų metu jai atsirado problemų, kadangi ji yra (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) zona. Ji paaiškino, kad kai sužinoma, jog asmuo yra (duomenys neskelbtini), tai žmonės atstumia, nepriima.

Pareiškėja girdėjo, kad (duomenys neskelbtini) mieste buvo išpuolių prieš (duomenys neskelbtini), pagrobimų, išprievartavimų, todėl saugumo sumetimais ji pabėgo į (duomenys neskelbtini). Į klausimą kas gresia kilmės valstybėje pareiškėja atsakė, kad jai grėsmė kyla iš patėvio, t. y. mamos vyro, pusės, kadangi jis ją prievartaudavo. Pareiškėja nurodė, kad motina labai apsidžiaugė, kai ji įstojo į universitetą (duomenys neskelbtini) mieste ir norėjo, jog ji kuo greičiau išvyktų iš namų studijuoti, kad ją apsaugoti nuo savo vyro.

Pareiškėja teigė, kad patėvis yra valstybės pareigūnas, todėl prieš jį nieko negali padaryti, niekur negali kreiptis, kadangi jis turi valdžią. Kai pareiškėja savo motinai papasakojo apie išpuolius (duomenys neskelbtini) mieste ir, kad ji negali grįžti į namus dėl patėvio prievartavimų, jos abi su motina nusprendė, kad pareiškėjai reikia kuo greičiau išvykti iš (duomenys neskelbtini). Iš pradžių svarstė vykti į (duomenys neskelbtini), tačiau išvykimo dokumentai į šią šalį tvarkomi ilgai, o pareiškėja buvo pavojuje.

Buvo nuspręsta keliauti į (duomenys neskelbtini), kadangi išvykimo dokumentai tvarkomi iki 2-jų savaičių, o jeigu turi agentą, tai dokumentus gali sutvarkyti per 4 dienas. Pareiškėja sakė, kad planavo tęsti studijas (duomenys neskelbtini), tikėjosi apsaugos, bet kai atvyko į (duomenys neskelbtini) situacija ten buvo ne tokia kokios ji tikėjosi. Kadangi ji skubėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini), todėl nesidomėjo ir nieko nežinojo apie (duomenys neskelbtini), šios šalies režimą. Pareiškėja tikino, kad ir apie Lietuvą nieko nežinojo, tačiau iš aplinkinių sužinojo, kad „siena atidaryta“ ir buvo žmonės, kurie parodė kelią link Lietuvos sienos, taip ji atvyko į Lietuvą.

Ji nurodė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai ar organizacijai, politinėje ar visuomeninėje veikloje nedalyvauja. Į (duomenys neskelbtini) jį grįžti negali, nes jai yra grėsmė iš patėvio pusės, ji būtų vėl prievartaujama. Paprašyta pasakyti patėvio vardą ir pavardę, ji atsakė, kad ji patėvį vadina (duomenys neskelbtini), daugiau informacijos apie jį nežino, nes jis apie save slepia informaciją, kokioje struktūroje jis dirba taip pat nežino. Tik pasakė, kad jis važinėdavo į darbą, nes dirba (duomenys neskelbtini), ji su mama gyveno (duomenys neskelbtini).

Paklausta kodėl nebandė atskirai gyventi nuo mamos ir patėvio pareiškėja pasakė, kad suprato, jog kur begyventų visur bus nesaugu, todėl taip skubiai ieškojo kur išvykti iš šalies, ir pats lengviausias ir greičiausias kelias buvo išvykti į (duomenys neskelbtini).

5.4. 2021 m. spalio 27 d. vykusios pareiškėjo apklausos metu nurodė, kad jis gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, esančiame (duomenys neskelbtini). Pats jis priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, išpažįsta (duomenys neskelbtini), yra vedęs, vaikų neturi. Jo šeima yra pasiturinti. Jo tėvai liko (duomenys neskelbtini) ir su jais jis nebendrauja, kadangi nenori, kad jiems būtų problemų. Pareiškėjas papasakojo, kad (duomenys neskelbtini) metais įstojo į koledžą, kurį baigęs, įgijo informacinių technologijų specialisto (Kompiuterių tinklų ir saugumo) diplomą.

Gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra didžiausias miestas, pagrindinis šalies verslo centras. Finansiškai buvo gerai apsirūpinęs, nes su draugu turėjo dvi įmones – maisto pristatymo į namus įmonę ir automobilių eksporto ir remonto įmonę. Kadangi jis turėjo savo verslą, teko nemažai keliauti po šalį, todėl dažnai apsistodavo ir gyvendavo viešbučiuose. Palikęs savo privatų verslą, pradėjo dirbti vyriausybei, dirbo nacionalinio saugumo tarnyboje. Jis dirbo (duomenys neskelbtini) mieste, o savaitgaliais grįždavo į namus, į (duomenys neskelbtini).

Kadangi buvo IT specialistas, jo darbas buvo susijęs su vidinių komunikacinių tinklų apsauga. Darbą apibūdino taip, – buvo atsakingas už vidinius komunikacinius tinklus – jam reikėjo užtikrinti vidinio telefoninio ryšio saugumą, apsaugoti pokalbius nuo pasiklausymo. Po metų darbo ir įgijus vadovybės pasitikėjimą, jis buvo perkeltas į kitą skyrių. Ten turėjo galimybę dalyvauti naujų darbuotojų atrankose. Priimtam naujam darbuotojui įrengdavo darbo vietą – pastatydavo ir pajungdavo kompiuterį, telefoną, o taip pat gaudavo užduotį pasiklausyti darbuotojų vidinių pokalbių.

Jis teigė, jog pasiklausydamas pokalbių sužinojo daug slaptos informacijos, – sužinojo, kad yra pavesta sekti vidaus tarnybos pareigūnus, klausytis jų pokalbių, suprato, kad daug nusikaltimų šalyje buvo padaryta su vyriausybės žinia, o kartais net ir jos nurodymu. Papasakojo, kad skandalingiausias dalykas, kurį sužinojo skaitydamas neviešinamas ataskaitas, ir kas jį pribloškė, buvo tai, kad (duomenys neskelbtini) dalyje buvo nužudyti vaikai, kurie buvo mokykloje. Vyriausybė ir žiniasklaida šį įvykį visuomenei pateikė, kaip riaušes, kurių metu žuvo vaikai.

Tačiau pareiškėjo teigimu, šį nusikaltimą įvykdė persirengę civiliais nacionalinio saugumo žmonės. Sužinojęs šiuos faktus, jis ketino atsistatydinti, nes žinojo, kad bus apkaltintas informacijos skleidimu ir savo nerimu pasidalino su kolega. Kitą dieną į darbą neatvyko, neva apsirgo, o grįžo į (duomenys neskelbtini), į miestą kuriame gyveno. Po 2 dienų jo namuose apsilankė policininkai ir jį sulaikė. Pareiškėjas teigė, kad į kalėjimą jis pateko (duomenys neskelbtini), o ten kiekvieną dieną sulaukdavo grasinimų, jam buvo grasinamo telefonu, jo klausdavo ar kam nors perdavė tos informacijos, kurią jis sužinojo klausydamasis telefoninių pokalbių.

Pareiškėjas teigė, kad buvo grasinama nužudyti jo šeimą. Tačiau į klausimą, ar buvo imtasi veiksmų prieš jo artimuosius, pareiškėjas atsakė, kad niekas iš jo šeimos narių nežinojo kas vyksta, jie net nežinojo kur jis dirbo, kad jis dirbo nacionalinio saugumo tarnyboje. Pareiškėjas paaiškino, kad išeiti iš kalėjimo jam padėjo viena ponia, jos vardo nežino, bet įtaria, kad tai buvo komendanto žmona. Jis pažymėjo, kad kiekvienas (duomenys neskelbtini) etninei grupei priklausantis (duomenys neskelbtini) tampa partijos nariu, o pareiškėjas palaiko politinę partiją (duomenys neskelbtini)).

Dėl šių jo politinių įsitikinimų atsirado problemų, tačiau, pareiškėjas pabrėžė, kad į kalėjimą pateko ne dėl savo politinių įsitikinimų, o dėl to, kad dirbdamas nacionalinio saugumo tarnyboje sužinojo informaciją, kuri neturėjo būti viešinama. Todėl jis nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi jis mano, kad bus sučiuptas ir apkaltintas išdavyste, o už išdavystę – gresia mirtis. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl prieglobsčio suteikimo 2021 m. sausį kreipėsi į (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas, tačiau gavo neigiamą atsakymą.

Iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) jis išvyko (duomenys neskelbtini), nes buvo pavojus jo gyvybei, o iš (duomenys neskelbtini) nelegaliai atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas nurodė, kad asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų neturi, kadangi juos pametė (duomenys neskelbtini). Savo telefone turi santuokos liudijimą ir kitus dokumentus, kuriuos gali atsiųsti.

5.5. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį tris metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5.6. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą ikiteismine tvarka, pareiškėjų skundą Komisijos sprendimu atmetė.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

7. Atsižvelgęs į Įstatymo 83 straipsnio 5 dalį, Tvarkos aprašo 22 punktą, atmetė pareiškėjų pasakojimus dėl patikimumo stokos. Teismo vertinimu, pareiškėjo ir pareiškėjos pasakojimas nėra detalus, nuoseklus, nėra patvirtintas patikimais įrodymais.

8. Pareiškėjo pasakojimui trūksta tikslumo, konkretumo. Pareiškėjas pasakodamas apie pabėgimą iš kalėjimo teigė, kad jam pabėgti padėjo nežinoma moteris. Tačiau, neįtikima tai, kad nepažįstama moteris padėtų pabėgti, o pareiškėjas ja pasitikėtų nieko apie ją nežinodamas. Teismas kritiškai vertino ir tai, kad pareiškėjo šeima nežinojo, jog jis dirba nacionalinio saugumo tarnyboje bei nežinojo, jog buvo sulaikytas. Pasakodamas apie informaciją, kurią jis sužinojo pasiklausydamas pokalbių, neįvardino konkrečių pavardžių pareigūnų, kuriuos buvo pavesta sekti ir pasiklausyti, nenurodė kiek kartų ir kaip reguliariai jis tai darė, nepateikė jokių dokumentų ar objektyvių įrodymų apie tai. Pareiškėjas taip pat teigė, kad grasinimų susilaukė ir telefonu, tačiau jokių įrodymų apie gautus grasinimus nei Departamentui, nei teismui nepateikė. Be to, nors pareiškėjas teigė, kad jo tariamas persekiotojas yra vyriausybė, tačiau pats pareiškėjas nurodė, kad turėjo (duomenys neskelbtini) vizą. Taigi, pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) išvyko teisėtai, todėl kelia abejonių pareiškėjo pasakojimas, kad grįžus į kilmės valstybę jis būtų sulaikytas ir apkaltintas išdavyste, už kurią pasak pareiškėjo baudžiama mirtimi. Pareiškėjas tiek Departamento apklausos, tiek teismo posėdžio metu vengė tiksliai ir konkrečiai atsakinėti į klausimus, nebuvo išsamus.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie priežastis nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės pažymėjo, kad pareiškėja tiek pateikdama prašymą suteikti prieglobstį, tiek apklausos metu, pagrindinę išvykimo iš kilmės valstybės priežastį nurodė, grėsmę iš patėvio, kadangi jis ją prievartavo, tačiau teismo posėdžio metu, savo poziciją pakeitė ir pagrindinę priežastį nurodė kilmės valstybėje vykstantį karą. Vertinant pareiškėjos pasakojimą Departamentui apie priežastis lėmusias pabėgimą iš kilmės valstybės, pažymėtina, jog įtarimų kelia tai, jog pareiškėja gyveno su mama, o ne su savo vyru bei nesistengė pakeisti gyvenamosios vietos, kad patėvis negalėtų jos prievartauti. Neįtikima ir tai, kad pareiškėja negalėjo nurodyti jos patėvio pavardės. Be to, įtarimų kelia ir pareiškėjo elgesys – jis ne tik neminėjo, kad jo žmona buvo prievartaujama, bet ir būdamas kilmės valstybėje nesiėmė jokių veiksmų, jog apsaugotų žmoną. Pažymėtina, kad nei vienas asmuo nebandė kreiptis į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas ar pakeisti gyvenamąją vieta.

10. Teismo vertinimu, dėl nurodytų priežasčių, Departamentas ginčijame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjų pasakojimai suponuoja tvirtas abejones.

11. Vertindamas pareiškėjų atstovės teismo posėdžio metu išsakytą argumentą, kad Departamentas nesudarė galimybių atskleisti visų priežasčių dėl prieglobsčio prašymo, teismas pažymėjo, kad apklausą vykdęs Departamento pareigūnas išaiškino pareiškėjai pareigą bendradarbiauti su Departamentu, sudarė galimybes pareiškėjai papasakoti apie visas aplinkybes, lėmusias jos išvykimą iš kilmės valstybės, uždavė patikslinančius klausimus, tačiau pati pareiškėja pagrindinę priežastį dėl ko prašo suteikti prieglobstį tiek prašyme suteikti prieglobstį, tiek apklausos metu nurodė – grėsmę iš patėvio, o kilmės valstybėje vykstančio karo nesiejo su savo išvykimu iš kilmės valstybės. Dėl šių priežasčių, teismas šį pareiškėjos argumentą atmetė, kaip nepagrįstą.

12. Vertindamas pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytą argumentą, jog Departamentas neprašė pateikti pareiškėjo tariamo grasintojo pavardės, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui apklausos metu buvo išaiškinta pareiga bendradarbiauti su Departamentu bei pateikti visus turimus dokumentus, galinčius patvirtinti pareiškėjo pasakojimą bei pareigą pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir paaiškinimus. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo išaiškintos jo pareigos, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo Departamentui pateikti tariamo grasintojo vardą ir pavardę, tačiau sąmoningai to nepadarė.

13. Departamentas, vertindamas pareiškėjų pasakojimo tikrumą, ginčijame Sprendime surinko informaciją apie kilmės valstybę ir nustatė, kad pareiškėjų kilmės valstybės Konstitucija ir įstatymai įpareigoja valstybės institucijas ginti šalies piliečius. Be to, Konstitucijoje taip pat įtvirtinta teisė piliečiams laisvai judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą. Ginčijame Sprendime taip pat yra įvertinti pareiškėjų pateikti dokumentai, kurie sudarė galimybę patvirtinti prieglobsčio prašytojų asmens duomenis ir pilietybę, tai, kad jie yra sutuoktiniai, o taip pat patvirtino kai kurių pareiškėjų pateiktų faktų tikrumą, tačiau nepatvirtino pareiškėjų nurodytų aplinkybių dėl kurių prašo suteikti prieglobstį.

14. Pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti teismas vertino, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta. Be to, atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai savo pareiškimą dėl jiems kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje grindė tik subjektyvia nuomone, nei teismui, nei Departamentui objektyvių įrodymų dėl pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą, nepateikė.

15. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti išvada, jog pareiškėjams negresia individualus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados.

16. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojų argumentus, atsižvelgęs į surinktą informaciją, teismas konstatavo, kad nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojams suteikimo poreikį. Pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti, teismo įvertinta, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikyta visiškai pagrįsta, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu jiems nesuteikė pabėgėlio statuso.

17. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas sprendė, kad pareiškėjai be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Kadangi pareiškėjų pasakojimas apie gresiantį pavojų atmestas, o Departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjams, todėl teismas nenustatė tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

18. Departamentas Sprendime konstatavo, kad remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas. Nustačius, kad kilmės valstybėje vyksta karinis konfliktas, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai. Ginčijame Sprendime, remiantis kilmės valstybės informacija, konstatuota, kad pareiškėjų gyvenamoje vietoje kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) mieste įvyksta nuo 2 iki 5 incidentų, kurių metu žūsta žmonės. Teismo vertinimu, Departamentas įvertinęs šiuos skaičius, pagrįstai konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) mieste yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Be to, Departamentas ginčijame Sprendime, nenustatė individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

19. Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai nustatė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybę ir pareiškėjus nusprendė išsiųsti iš šalies, kadangi pareiškėjų prašymai dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti skubos tvarka ir atmesti kaip nepagrįsti, įvertinus pareiškėjų atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenis apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai, Lietuvos Respublikos sieną pėsčiomis kirto neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą, bei kadangi yra pagrindas manyti, kad pareiškėjai gali pasislėpti).

20. Teismas pažymėjo, kad negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjo ir pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pateikti prašymai suteikti prieglobstį išnagrinėti iš esmės skubos tvarka bei pareiškėjai Lietuvos Respublikos sieną kirto neturėdami asmens tapatybės patvirtinančių dokumentų, taip galimai siekdami apsunkinti jų tapatybės nustatymą ir grąžinimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai atitinka dvi aplinkybes nurodytas Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos tvarkos 44.3 papunktyje ir gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėjams uždrausta atvykti penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatą, teismas sprendė, kad pareiškėjų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Be to, pareiškėjai savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

III. 22. Pareiškėjai C. T. W. ir E. P. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visa apimtimi.

23. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

23.1. Pareiškėjas nurodo, kad pagrindinė išvykimo iš kilmės šalies priežastis yra baimė, kad bus sučiuptas ir apkaltintas išdavyste, o už šalies išdavystę – gresia mirtis. Pareiškėjas nurodė, kad dirbo vyriausybei, dirbo nacionalinio saugumo tarnyboje. Jo darbas buvo susijęs su vidinių komunikacinių tinklų apsauga, buvo atsakingas už vidinius komunikacinius tinklus – jam reikėjo užtikrinti vidinio telefoninio ryšio saugumą, apsaugoti pokalbius nuo pasiklausymo. Po metų darbo ir įgijus vadovybės pasitikėjimą, jis buvo perkeltas į kitą skyrių. Jis, skaitydamas neviešinamas ataskaitas, sužinojo, kad kai (duomenys neskelbtini) dalyje buvo nužudyti vaikai, kurie buvo mokykloje, Vyriausybė ir žiniasklaida šį įvykį visuomenei pateikė, kaip riaušes, kurių metu žuvo vaikai. Šį nusikaltimą įvykdė persirengę civiliais nacionalinio saugumo žmonės. Sužinojęs visus šiuos faktus, jis ketino atsistatydinti, nes žinojo, kad bus apkaltintas informacijos skleidimu ir savo nerimu pasidalino su kolega. Kitą dieną į darbą neatvyko, neva apsirgo, o grįžo į (duomenys neskelbtini), į miestą kuriame gyveno. Po 2 dienų jo namuose apsilankė policininkai ir jį sulaikė. Pareiškėjo nuomone, nuo to momento jo gyvenimas apsivertė. Į kalėjimą jis pateko (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, kad kiekvieną dieną kalėjime sulaukdavo grasinimų, jam buvo grasinamo telefonu, jo klausdavo ar kam nors perdavė tos informacijos, kurią jis sužinojo klausydamasis telefoninių pokalbių. Pareiškėjui buvo grasinama nužudyti jo šeimą. Jis palaiko politinę partiją (duomenys neskelbtini)). Dėl šių jo politinių įsitikinimų atsirado problemų ir persekiojimas iš vyriausybinio repsesinio dalinio.

23.2. Departamento Komisija neorganizavo žodinio pareiškėjų išklausymo, tokiu būdu buvo pažeistas esminis žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

23.3. Pareiškėjas mano, kad buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika.

23.4. Nebuvo objektyviai įvertinta kilmės valstybės informacija susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Vertinant faktinių aplinkybių trūkumų visumą, nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį.

23.5. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Departamento vykdyto tyrimo metu jis buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Pareiškėjo įsitikinimu, jo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi pareiškėjas pajutęs realią grėsmę savo gyvybei nusprendė išvykti iš šalies.

23.6. Pareiškėjas mano, kad jo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį.

23.7. Nebuvo teisingai įvertinti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatų ir atitikties pareiškėjui aspektai.

23.8. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nurodytus aspektus bei aplinkybes, buvo galimai pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

24. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo:

24.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

24.2. Prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie kilmės šalyje kilusias problemas nėra patikimas. Jų istorijos tikrumas, kuriuo jie grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, yra abstraktus ir nedetalus. Pareiškėjų istorijos nėra nei pagrįstos kitais (be pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandžios, dėl to nėra tikėtinos. Vertinant pareiškėjų pasakojimą kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija bei atsižvelgiant į pareiškėjų paaiškinimus, kurie yra abstraktūs, nedetalūs ir migloti, pasakojimai vertintini kritiškai bei savaime nelaikytini patikimu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjų nurodytų faktų tikrumą. Atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti/areštuoti prieglobsčio prašytojus bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Tyrimo metu nenustatytas pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjams grėstų persekiojimas, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų kriterijų. Pareiškėjai nepaneigė įrodymais ginčijamame Sprendime daromų išvadų. Pareiškėjai nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jų skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

24.3. Departamento tyrimo metu buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjų individuali situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

24.4. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiško smurto lygis yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Įvertinęs pareiškėjams gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, Departamentas nenustatė individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Atsižvelgiant į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

24.5. Nagrinėjamos bylos medžiagos patvirtina, kad Departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjų prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjams būtinybės. Kaip minėta aukščiau, kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė tarptautinės apsaugos pareiškėjams poreikio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjų C. T. W. ir E. P. K. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

27. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, nurodo, kad jiems gresia individualus pobūdžio persekiojimas, nebuvo tinkamai ištirta pareiškėjų situacija susidariusi kilmės šalyje.

29. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

30. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

31. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

32. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

34. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

35. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai teigia, jog jie yra sutuoktiniai, vyras prašymą dėl prieglobsčio grindė tuo, jog jis yra persekiojamas, buvo įkalintas ir kankintas, jam gresia mirtis už valstybės išdavimą, o žmona prieglobsčio prašė, nes bijo grįžti į kilmės šalį į motinos namus, kur gali susidurti su patėvio, dirbančios valstybinėse struktūrose, prievartavimu.

38. Nagrinėjamu atveju Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjų pasakojimų trūkumus (Nutarties 8, 9 p.) ir atsižvelgdami į tai, vertino, kad pasakojimai nelaikytini patikimais. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai nesutinka su nustatytais trūkumais, tačiau niekaip jų nepaneigia, nepaaiškina ir neištaiso. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasakojimų trūkumai nustatyti pagrįstai, pripažintini esminiais, nesudarantys pagrindo pasakojimų laikyti patikimais, turinčiais įrodomosios vertės prieglobsčio prašymo tenkinimui. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjų pateikti įrodymai iš dalies patvirtina tam tikrus su pareiškėjais susijusius faktus (pvz. santuoką, išsilavinimą, ir pan.), tačiau niekaip nepagrindžia pareiškėjų nurodomų priežasčių dėl prieglobsčio suteikimo būtinybės (persekiojimo, grasinimo, įkalinimo, kankinimo ir pan.) ar net nesukuria tokios būtinybės regimybės. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjų baimė patirti individualų persekiojimą dėl „konvencinių“ priežasčių yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir grindžiama pareiškėjų subjektyviu vertinimu.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojams suteikimo poreikį pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas.

40. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad teisingai neįvertinti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatų ir atitikties pareiškėjams aspektai. Priešingai nei teigia pareiškėjai, iš Departamento Sprendimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo vertintos individualios pareiškėjų aplinkybės susijusios su papildomos apsaugos taikymu. Pareiškėjai be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Kadangi pareiškėjų pasakojimai apie gresiančius pavojus atmesti, o Departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pažymėtina, kad pareiškėjai nepateikė teisinių ar faktinių argumentų, kurie teisėjų kolegiją verstų suabejoti Departamento kilmės šalies informacija dėl žemo beatodairiško smurto lygio (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijaus, todėl jiems šiuo pagrindu pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga. Pažymėtina, kad pareiškėjų šiuo aspektu apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio.

41. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Pareiškėjų atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamuose sprendimuose. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

43. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad jų skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, pažymėtina, jog Tvarkos aprašo 222 punkte nustatyta, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojų, jų atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Iš minėtos nuostatos matyti, kad prieglobsčio prašytojų dalyvavimas sprendžiant jų prašymą nėra privalomas. Tai Departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojų dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Be to, pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjų skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nustatyta, jog sprendžiant pareiškėjų klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgiant į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad Departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjų prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjų teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų C. T. W. ir E. P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dalia Višinskienė

Artūras Driukas

Rytis Krasauskas

[1] Teismo sprendime nurodytas pareiškėjos vardas „T.“ laikytinas rašymo apsirikimu.