2019-02-20 Nr. AB-5097-3-61-3-04329-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-120-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04329-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.3; 43.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „ Kulautuvos vaistinė“ ir UAB „Įmonių administravimo sistema“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja Z. B. kreipėsi į teismą prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6362; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2018 m. sprendimą; įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos senatvės pensijos paskaičiavimo; priteisti pareiškėjai 160 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Nurodė, kad pareiškėja turi pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą (30 Eur) patvirtinantį įrodymą arba motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti ją nuo šio mokesčio sumokėjimo, taip pat pareiškėja turi pateikti įrodymus, kada gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6362. Teismas nurodė, kad nežinomų asmenų parašai nėra pakankamas įrodymas, kad ji gavo sprendimą 2018 m. lapkričio 7 d.

Pareiškėja 2018 m. gruodžio 31 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad ji neturi mokėti žyminio mokesčio vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pareiškėjos įsitikinimu ji turėtų būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes ginčas, esą, kilęs dėl senatvės pensijos dydžio. Dėl teismo nurodymo, kad pareiškėja turi pateikti duomenis, kurie patvirtintų kada ji susipažino su skundžiamu sprendimu, pareiškėja paaiškino, kad teismas pats gali išsireikalauti duomenis iš pašto, dėl to ji jų nepateiksianti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjos skundą laikė nepaduotu.

Teismas nurodė, kad šioje byloje pareiškėja kelia ginčą dėl pareiškėjos darbo stažo įskaitymo/neįskaitymo, tad toks ginčas turi būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti. Teismas taip pat pabrėžė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kada ji gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6362.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra dvi bylos dėl iš esmės tų pačių pareiškėjos reikalavimų, kuriuos ji kelia ir šioje administracinėje byloje, t. y. dėl darbo stažo tų pačių laikotarpių įskaitymo/neįskaitymo: Nr. A-402-822/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00687-2017-4) bei Nr. A-1285-822/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2017-8).

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartį, atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kitoje dalyje grąžinti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad teismo nutartimi įpareigota ištaisyti skundo trūkumus ji teismui išaiškino ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punkto normą. Taip pat pareiškėja teismui pateikė asociacijos įstatus ir įrodymus apie valdybos sudėtį, kuri patvirtina, kad skunde pasirašę asmenys E. G. ir E. S. (asociacijos valdybos nariai, kurie prižiūrį teisėjo Ernesto Spruogio veiklą užtikrinant viešą interesą) yra žinomi, todėl teismo prielaida apie nežinomus asmenis negali būti vertinama kaip įrodymas. Pareiškėja teismui išaiškino, kad teismui abejojant pareiškėjos pateiktais įrodymais, jam niekas netrukdo išsireikalauti duomenis iš AB „Lietuvos paštas“ kitokius duomenis.

Pareiškėja prašo ją atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kadangi ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatytas atleidimas nuo žyminio mokesčio. Šiuo konkrečiu atveju skundo dalyką sudaro senatvės pensijos dydžio ginčas. Pareiškėja papildo, kad jos sunkią socialinę padėtį nulemia Lietuvos teismų ir valstybės nepagarba jai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pareiškėjos skundą laikė nepaduotu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atskirąjį skundą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-789-552/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017).

Visų pirma pažymėtina, kad kreipiantis su skundu į administracinį teismą, turi būti paisoma ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25, 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Vadovaujantis anksčiau pateikta įstatymo normos formuluote, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardintų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymus dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012). Akcentuotina ir tai, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl VSDFV 2018 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6362 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 4 d. sprendimo panaikinimo, atsakovo įpareigojimo į jos darbo stažą įskaičiuoti laikotarpį kai ji dirbo UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo priėmimo šioje byloje ir laikotarpį kai ji dirbo UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo. Taip pat, pareiškėja prašo jai priteisti 160 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurį kildina iš atsakovų neteisėtų veiksmų, jiems nevykdant pareiškėjos nurodymų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Nurodė, kad pareiškėja turi pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą (30 Eur) patvirtinantį įrodymą arba motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo, taip pat pareiškėja turi pateikti įrodymus, kada gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6362. Teismas nurodė, kad nežinomų asmenų parašai nėra pakankamas įrodymas, kad ji gavo sprendimą 2018 m. lapkričio 7 d.

Teisėjų kolegija įvertinusi pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti ir įpareigojo sumokėti žyminį mokestį bei pateikti duomenis susijusius su skundžiamo sprendimo susipažinimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjos keliamas ginčas nėra dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo ją skirti, pareiškėja ginčija aktus kuriuose yra keliamas klausimas dėl pareiškėjos darbo stažo įskaitymo/neįskaitymo, todėl pirmosios instancijos teismas šioje skundo dalyje pareiškėjos skundą laikė nepaduotu pagrįstai, kadangi pareiškėja neįvykdė teismo nurodymo, nepateikė prašymo jos atleisti nuo žyminio mokesčio, pateikiant įrodymus kurie pagrįstų, kad ji tokią teisę turi (pvz: duomenis kurie atspindėtų pareiškėjos turtinę padėti, pajamas, gaunamas pašalpas ir pan.), taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad ji skundžiamą sprendimą gavo 2018 m. lapkričio 7 d.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo ją atleisti nuo žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėja nepagrindžia šio savo prašymo, taip pat neprideda jokių duomenų kurie patvirtintų jos teisę į atleidimą nuo žyminio mokesčio, sprendžia, kad šis jos prašymas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi jokių trūkumų dėl šio pareiškėjos reikalavimo nenustatė, kaip ir 2019 m. sausio 4 d. nutartyje nenurodė, dėl kokių priežasčių šis pareiškėjos reikalavimas yra laikomas nepaduotu. Atitinkamai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2019 m. sausio 4 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas laikė nepaduota pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinę žalą, yra nepagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti konkretų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimą, dėl kurio galbūt ir kilo žala (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013, 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-943/2013, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-520/2015). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas atsietai nuo pareiškėjos reikalavimo panaikinti sprendimą. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėja jau yra užvedusi bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, vertina, kad būtų tikslinga patikslinti neturtinės žalos kilimo aplinkybes ir įvertinti, ar jos nėra tapačios kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1285-822/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2017-8), kurioje ji taip pat kildina žalą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmų, todėl šios pareiškėjos skundo dalies priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos atskirasis skundas yra tenkintinas iš dalies, panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties dalį, kurioje teismas laikė nepaduotu pareiškėjos reikalavimą dėl 160 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, grąžinant šios skundo dalies priėmimo klausimą spręsti tam pačiam teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Z. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties dalį, kurioje pareiškėjos skundo dalis dėl 160 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo laikyta nepaduota ir grąžinti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė