2016-04-19 Nr. AB-8490-3-61-3-06269-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-38-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06269-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., A. B., V. E., S. G., N. K., M. K., S. P. ir K. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Mažeikių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. A., A. B., V. E., S. G., N. K., M. K., S. P. ir K. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo neišmokėtą atlyginimų dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (pareiškėjai A. B. nuo 2010 m. sausio 8 d.) pareiškėjams: R. A. – 65 930,94 Lt; A. B. – 52 879,27 Lt; V. E. – 79 996,65 Lt; S. G. – 64 794,69 Lt; N. K. – 70 121,74 Lt; M. K. – 64 480,26 Lt; S. P. – 71 240,04 Lt; K. S. – 71 470,50 Lt; 2) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti pareiškėjams iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad yra Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjai. 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,2, teismo pirmininko – 16,7. 2009 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-235 pakeitus šio įstatymo priedėlyje nustatytus teisėjų pareiginės algos koeficientus nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 12,5, teismo pirmininko iki 14,7. 2009 m. liepos 17 d.

Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-362 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti dar kartą iki 11,56, o teismo pirmininko iki 13,6. Šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas 2010 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-953, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymu Nr. XI-1728, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-112 ir jis galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Sumažinus pareiginės algos koeficientą, sumažėjo ir priedas už ištarnautus valstybei metus.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnio nuostatos yra skirtos teisėjų nepriklausomumo principui įgyvendinti. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir pabrėžė, kad pareiškėjams be jokio konstituciškai pagrįsto pagrindo, pažeidžiant teisėjo konstituciškai pagrįstus lūkesčius buvo sumažintas teisėjo atlyginimas, kuris 2009 m. buvo apskaičiuotas be krizinės situacijos konstatavimo pagal 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatyme Nr. XI-235 numatytą pareiginės algos koeficientą, todėl buvo pažeista pareiškėjams Konstitucijos laiduojama teisė į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.).

Pareiškėjai prašė apginti jų teisę į teisingą darbo apmokėjimą. Pareiškėjų manymu, nuo 2010 m. gerėjant valstybės ekonominiams rodikliams, nebuvo pagrindo pratęsti sumažintų teisėjų atlyginimų koeficientų taikymą Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymais. Pareiškėjų teigimu, negavę žymios dalies atlyginimo, jie patyrė nuostolių negautų pajamų pavidalu, valstybė neteisėtai naudojasi priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi priklausančiais pinigais nemoka, todėl, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai prašė priteisti ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanas (procesines palūkanas) – penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, todėl pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso ( toliau - ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai praleido ieškinio senatį reikalavimams pareikšti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų reikalavimai pažeidžia DK 301 straipsnį. Atsakovas pažymėjo, kad prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas. Valstybė nuolat susiduria su objektyviais ekonominio pobūdžio sunkumais, vykdant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Dėl šios priežasties, tenkinus pareiškėjų reikalavimą, atsakovas prašė teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamojoje byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjų skundą su skundu sutiko, nurodęs, kad iš pareiškėjų kartu su skundu pateiktų pažymų apie priskaičiuotą darbo užmokestį ir kitas išmokas matyti, kokie pareiginės algos koeficientai buvo taikomi kiekvienam pareiškėjui ir kokiu teisės aktu vadovaujantis tai buvo daroma bei kokios sumos buvo jiems išmokėtos, kas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (pareiškėjai A. B. nuo 2010 m. sausio 8 d.) darbo užmokestis buvo mokamas remiantis teisės normomis, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mažeikių rajono apylinkės teismas jokių teisės aktų pažeidimų, dėl kurių pareiškėjams būtų padaryta žala neišmokant jiems priklausančio darbo užmokesčio, nepadarė. Už tai, kad buvo priimti Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai ir po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nebuvo numatytas kompensavimo mechanizmas yra atsakingas įstatymų leidėjas, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismas sutiko su pareiškėjų reikalavimu ir motyvais priteisti nepagrįstai neišmokėtą atlyginimo dalį bei procesines palūkanas iš Lietuvos valstybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m. lapkričio mėn. – 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėtas teisėjo atlyginimo dalis : R. A. - 45 895,89 Lt; A. B. - 41 217,24 Lt ; V. E. - 55 021,08 Lt ; S. G. - 45 012,34 Lt ; N. K. - 48 660,99 Lt; M. K. - 44 076,6 Lt; pareiškėjai S. P. - 49 503,81 Lt; K. S. - 50 326,73 Lt. Priteistų neišmokėto atlyginimo dalių sumos nurodytos neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 2, 3 straipsniais, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A520-2047/2013 ir konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Esant šiai situacijai pareiškėjai įgijo teisę į darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų pareiginės algos koeficientų taikymo, priteisimą.

Teismas vadovavosi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, CK 1.124 straipsniu, 127 straipsnio 1 dalimi, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymėjo, kad, esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, reikalavimams dėl neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 29 d., taikytinas ieškinio senaties terminas. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjų skundą dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 29 d. atmetė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai turi teisę į atlyginimo nepriemokos dalį, atsiradusią nuo 2010 m. spalio 29 d., t. y. turi teisę į atlyginimo skirtumą, susidariusį mokant darbo užmokestį už 2010 m. spalio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo priteisti 5 proc. metines (procesines) palūkanas, teismas pažymėjo, kad reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, kurie yra artimesni darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, reglamentuojamiems Civilinio kodekso teisės normomis. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir netenkino pareiškėjų reikalavimo priteisti 5 proc. metines (procesines) palūkanas.

Teismas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino, nes pareiškėjai nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44, 45 str.).

Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teismas rėmėsi ABTĮ 851 straipsniu, CPK 284 straipsnio 1 dalimi, ir sprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą 2015 m. biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad jį vykdydamas Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriam įsigaliojus valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas pabrėžia, kad šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, o įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą laiką finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ir pažymi, kad Finansų ministerijos preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 368 iki 527 mln. Lt. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėjai M. K., V. E., A. B., S. G., N. K., S. P., K. S. ir R. A. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjų manymu, valstybei buvo skirtas pakankamas terminas pasiruošti Konstitucinio Teismo nutarimo vykdymui, valstybės ekonominė padėtis nėra bloga. Pareiškėjai pažymi, jog tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo išspręsti klausimai ir dėl kitų valstybės ir savivaldybių tarnautojų darbo užmokesčio neturi jokios teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjai – kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2009–2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią 2010 m. lapkričio – 2013 m. rugsėjo mėnesiais.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų 2009 - 2013 metais buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo papildomai išaiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Mažeikių rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Todėl konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Mažeikių rajono apylinkės teismas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjų skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos 2010 m. lapkričio mėn. – 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų R. A., A. B., V. E., S. G., N. K., M. K., S. P. ir K. S. skundą atmesti .

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Dalia Višinskienė