2025-02-26 Nr. AB-3554-3-61-3-04432-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1319-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04432-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. eA-1319-822/2025 dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 24S178518 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 24S180543 (toliau – ir Sprendimas dėl uždraudimo atvykti), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2029 m. liepos 31 d.

2. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas nėra paremtas objektyviais faktais (duomenimis). Atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir proporcingumo principus. Vien aplinkybė, kad pareiškėja dirbo pedagoginį darbą aukštojo mokslo įstaigose bei užėmė kredito rizikų specialistės bei projektų tarnybos vyriausiosios specialistės pareigas Baltarusijos bankuose, kurie iki karo pradžios nebuvo sankcijų subjektais, nesudaro pagrindo savaime konstatuoti grėsmės nacionaliniam saugumui.

3. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, netyrė pareiškėjos turėtų pareigybių pobūdžio, t. y. kaip dėstymas apie verslo informacines technologijas ar darbas kredito rizikų specialiste bei projektų tarnybos vyriausiąja specialiste gali turėti įtakos jos ryšiams su Baltarusijos Respublikos valdžia, nevertino pareiškėjos grėsmės nacionaliniam saugumui realumo ir akivaizdumo, nevertino jos veiksmų gyvenant Lietuvoje. Priimant Sprendimą, pareiškėja nebuvo išklausyta, todėl negalėjo pateikti išsamių paaiškinimų. Sprendime nepaaiškinta, kokią realią grėsmę pareiškėja kelia valstybės saugumui, kaip tokia grėsmė pasireiškia ir kokie sprendimo priėmimo metu surinkti įrodymai leidžia teigti, kad tokia grėsmė yra reali ir akivaizdi.

4. Pareiškėja ir jos atstovai teismo posėdžio metu akcentavo, kad pareiškėja nepalaiko dabartinės Baltarusijos užsienio politikos, taip pat smerkia Rusijos Federacijos vykdomą agresiją prieš Ukrainą, nepalaiko ir Baltarusijos valdžios vykdomos represinės vidaus politikos. Deklaruodama pajamas, pareiškėja skiria iki 1,2 procentų pajamų mokesčio Baltarusijos solidarumo fondui (BYSOL), kuris renka lėšas finansinei pagalbai represijų Baltarusijoje aukoms teikti. Be to, 2021 m. pareiškėja kartu su (duomenys neskelbtini) apygardos rinkėjų grupe kreipėsi į Baltarusijos Respublikos nacionalinės asamblėjos atstovų rūmų deputatę M.-K. L. E. dėl Baltarusijos opozicijai svarbių klausimų. Pareiškėja pažymėjo, kad protestuose dalyvavo kartu su savo drauge A. O., kuriai po to buvo pareikšti kaltinimai, todėl jai nėra saugu grįžti į savo gimtąją šalį. Pareiškėja teigė, kad Sprendime pateikiami samprotavimai apie tai, kad ji gali būti lojali Baltarusijos valdžiai, ar, kad gali būti šios valdžios išnaudota „žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti“, yra visiškai nepagrįsti.

5. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas dėl uždraudimo atvykti buvo priimtas iš esmės Sprendimo ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvados pagrindu, todėl skunde bei teismo posėdžio metu, vadovaudamasi tais pačiais argumentais, teigė, jog, neturint pagrindo konstatuoti pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, Sprendimas dėl uždraudimo atvykti taip pat yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad, priimant Sprendimą ir Sprendimą dėl uždraudimo atvykti (toliau kartu – ir skundžiami sprendimai), vadovautasi kompetentingos institucijos VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, tačiau Migracijos departamentas atliko ir savarankišką vertinimą pareiškėjos atžvilgiu.

8. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad, keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, jog jai prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas ir ateityje, ar kad užsienietė turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog šis leidimas negalės būti panaikintas įstatyme įtvirtintais pagrindais.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį į VSD pastabą, kad pareiškėjos darbas Baltarusijai ir Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos ir Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnybos. Todėl tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama BPS–Sberbank ir Baltarusijos Respublikos plėtros banke, turėjo ryšių su Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Atsakovas akcentavo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta jos darbu Baltarusijos institucijoms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbinė veikla).

10. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad nėra įtvirtintos pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog pareiškėja būtų veikusi prieš Lietuvą, savaime nepaneigia nustatytų svarbių aplinkybių.

11. Pareiškėjos išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją ir pateikti įrodymai apie dalyvavimą protesto akcijose ir mitinguose nesudaro pagrindo paneigti jos nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, kurį ji privalėjo demonstruoti, dirbdama Baltarusijos valstybinėse ugdymo įstaigose ir bankuose. Pareiškėjos pildomame klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento sprendimų neteisėtais. Grėsmė šiuo atveju kyla dėl pareiškėjos darbo buvusiose darbovietėse, o ne dėl klausimyne pasirinktų atsakymo variantų, susijusių su nepritarimu Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams.

12. Atsakovo įsitikinimu, Sprendimas ir Sprendimas dėl uždraudimo atvykti pagrįsti objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl tiek Sprendimas, tiek jo pagrindu priimtas Sprendimas dėl uždraudimo atvykti atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, abu ginčijami sprendimai priimti nešališkai ir objektyviai.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2024 m. liepos 17 d. raštu Nr. 18-6610 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, dirbdama Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje ir Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje, pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose (įmonėse, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

15. VSD teigė, kad pareiškėjos darbas Baltarusijos bankuose ne tik reiškia, kad ji privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, bet ir tai, kad pareiškėja ir ateityje gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turi nuo 2022 m., tačiau periodiškai iki 2024 metų vykdavo į Baltarusiją, o tai kėlė papildomas rizikas ir galimai sudarė palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, jog ji negali grįžti į Baltarusiją dėl savo pačios saugumo, kadangi Baltarusijoje lankydavosi nuolatos. Nors pareiškėja šiuo metu banke nedirba, tačiau jos galimai turimi ryšiai gali aktualizuotis.

16. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi VSD pateikta informacija, tinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją ir teisingai nusprendė, kad dėl pareiškėjos buvusio darbo Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose ir Baltarusijai ir Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog ji gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir jos leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas, kartu uždraudžiant pareiškėjai atvykti į Lietuvą.

II. 17. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimo dėl uždraudimo atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Teismas nustatė, kad:

19.1. pareiškėja 2022 m. birželio 9 d. kreipėsi į Migracijos departamentą ir prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nurodytu pagrindu (ketino dirbti verslo informacinių technologijų konsultante uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „EIS Group Lietuva“, t. y. Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 441 straipsnio nuostatas). Migracijos departamentas 2022 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi 3 metų laikotarpiui. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gegužės 8 d., pareiškėjai buvo išduotas 2022 m. liepos 29 d. Pareiškėja 2024 m. kovo 15 d. pateikė prašymą Nr. 2403-LLGĮ-0208 naujai įforminti leidimą laikinai gyventi. Naujas leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. liepos 29 d., pareiškėjai buvo išduotas 2024 m. birželio 14 d. Pateikdama prašymą Nr. 2403-LLGĮ-0208, pareiškėja nurodė informaciją apie savo buvusias darbovietes ir paaiškino, jog 2013–2016 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje dėstytoja, 2013–2022 m. – Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje dėstytoja, 2016–2019 m. – BPS-Sberbank Baltarusijos Respublikoje kredito rizikų specialiste, o 2019–2022 m. – Baltarusijos Respublikos plėtros banke projektų tarnybos vyriausiąja specialiste.

19.2. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 17 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-6610, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes ji gali būti išnaudota Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Vadovaudamasis VSD išvada, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą bei Sprendimą dėl uždraudimo atvykti.

19.3. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu (leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Migracijos departamentas Sprendime vertino, kad pareiškėjos darbo laikotarpis (dirbo Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. balandžio mėn.) nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuva ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, taip pat konstatavo, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Atsakovo vertinimu, vien tai, kad pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi ir dirbo Lietuvoje, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl jos ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja ilgą laiką dirbo dėstytoja Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje ir Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje, o vėliau dirbo Baltarusijai ir Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje, atsakovas nusprendė, kad šios aplinkybės patvirtina pareiškėjos patikimumą ir lojalumą Baltarusijos Respublikai bei kelia kontržvalgybinių rizikų, todėl panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendimas dėl uždraudimo atvykti priimtas iš esmės tais pačiais pagrindais.

20. Nagrinėjamu atveju teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad priimdamas Sprendimą atsakovas tik formaliai perkėlė VSD išvadą, neatlikęs savarankiško pareiškėjos padėties vertinimo bei nenustatęs jos keliamos grėsmės realumo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priešingai nei teigė pareiškėja, jos situacijos individualų vertinimą atliko, t. y. nustatė aplinkybes, susijusias su jos kilme, profesine veikla, apsilankymų Lietuvoje pagrindais ir laikotarpiais, ekonominiais, socialiniais ir šeiminiais ryšiais. Tai, jog pareiškėja nesutinka su atsakovo atliktu bylos duomenų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas įvertino, kad Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, jog pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir neilgalaikiai. Migracijos departamentas taip pat įvertino pareiškėjos poziciją, išdėstytą Migracijos departamento klausimyne, tačiau nusprendė, kad tai nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėja yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų jėgos struktūroms. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad Sprendimą Migracijos departamentas priėmė tik perrašęs VSD išvadą ir neatlikęs individualaus vertinimo.

21. Dėl pareiškėjos argumentų, kad atsakovas nenustatė realios pareiškėjos keliamos grėsmės, t. y. konkrečių jos atliktų veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos Respubliką ar kitų gyvenant Lietuvoje padarytų pažeidimų, teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, kaip tik ir yra atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, o ne taikoma atsakomybė už praeityje padarytus pažeidimus.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl jos buvusių pareigų pobūdžio, t. y. kad jos darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su politika, pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, todėl šiuos pareiškėjos argumentus atmetė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).

23. Dėl pareiškėjos argumentų, kad šiuo metu ji nebedirba Baltarusijos Respublikos valstybinėse įstaigose teismas pažymėjo, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; kt.). Todėl, teismo vertinimu, šios aplinkybės niekaip nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos – VSD – padarytų išvadų apie pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui pakankamą realumą ir akivaizdumą.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjos ilgalaikis darbas Baltarusijos Respublikos valstybinėse mokymo įstaigose ir Baltarusijai bei Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje ir vertinant šias aplinkybes esamos geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, kad gali kilti grėsmė valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, teismas įvertino, kad nuo pareiškėjos darbo Baltarusijos Respublikos bankuose pabaigos praėjo neilgas laiko tarpas, dėl to iš pareiškėjos buvusio darbo kylantys ryšiai gali aktualizuotis, nes Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo tarnybos potencialiai gali siekti verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

25. Teisėjų kolegija, aptartos geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste įvertinusi visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad jų visuma šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia pareiškėjos asmeninio intereso ir toliau laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prioriteto prieš siekį užtikrinti valstybės saugumą. Teismas akcentavo, kad pareiškėja neturi glaudžių ryšių su Lietuva, todėl jos teisė gyventi Lietuvoje nelaikytina prioritetine prieš Lietuvos valstybės saugumą.

26. Pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Baltarusijos vykdomos vidaus bei užsienio politikos ir aktyviai dalyvavo 2020 m. vykusiuose protestuose prieš A. Lukašenkos režimą, be to, teigė, kad į Baltarusiją grįžti jai nesaugu dėl galimo persekiojimo, tačiau teismas įvertino, kad šių aplinkybių nepagrindė tiesioginiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjos pateiktose nuotraukose iš mitingų bei protestų nėra užfiksuota pati pareiškėja, taip pat nėra galimybės identifikuoti šių nuotraukų autoriaus, padarymo laiko. Jokių kitų įrodymų apie tai, kad pareiškėja buvo aktyvi Baltarusijoje vykusių protestų dalyvė, byloje nepateikta.

27. Pareiškėja pateikė savo draugės N. P. ir kolegės R. Š. rašytinius patvirtinimus, jog ji nepalaiko Rusijos vykdomos agresijos bei Baltarusijos vykdomos politikos, tačiau teismas šiuos įrodymus įvertino kaip nepatikimus. Abu minėti asmenys yra pareiškėjos tiesiogiai pažįstami, siejami asmeninių ryšių arba darbinių santykių toje pačioje darbovietėje – UAB „EIS Group Lietuva“, todėl galimai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir jų liudijimai negali būti laikomi pakankamais, nešališkais įrodymais. Be to, N. P. liudijimas nepasirašytas originaliu parašu, kas kelia papildomų abejonių šio įrodymo tikrumu. Tokios pačios pozicijos teismas laikėsi ir apie pareiškėjos pateiktą (duomenys neskelbtini) rinkėjų kreipimąsi į Atstovų rūmų deputatę dėl opozicijai svarbių klausimų, kadangi šis dokumentas nėra pasirašytas pačios pareiškėjos, taip pat nėra galimybės identifikuoti jo autorių.

28. Pareiškėja pateikė savo susirašinėjimus su draugais, kuriuose, kaip teigė, išdėstyta jos neigiama pozicija tiek Baltarusijos, tiek Rusijos politikos atžvilgiu, tačiau teismas pažymėjo, kad minėtuose susirašinėjimuose ji daugiausia dalijasi vieša informacija apie Baltarusijoje vykstančius protestus, karo Ukrainoje pradžią, žuvusiųjų, sužeistų ar dingusių asmenų statistiką. Šie susirašinėjimai taip pat nepaneigė pareiškėjos galimai turimų ryšių su Baltarusijos valdžios struktūromis, kurie tikėtinai galėjo susiklostyti dėl pareiškėjos nesenos ir ilgametės darbinės patirties Baltarusijos valstybinėse įstaigose. Teismas pažymėjo ir tai, kad minėti susirašinėjimai yra privataus pobūdžio, t. y. pareiškėja savo, kaip pati teigia, turimų neigiamų įsitikinimų Baltarusijos valdžios atžvilgiu niekada nebuvo išviešinusi ar kitaip akivaizdžiai deklaravusi, pavyzdžiui, santykiuose su buvusiais darbdaviais, viešose diskusijose ar panašiai.

29. Teismas nurodė, kad šiuo aspektu pareiškėjos situacija skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2024 aptartos faktinės situacijos, kurią pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu tapatino su pareiškėjos padėtimi, ir teigė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos minėtoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos taisyklės.

30. Pareiškėja tvirtino, kad pagal Baltarusijos įstatymus privalėjo valstybės įstaigoje išdirbti 2 metus pagal paskyrimą, kadangi, priešingu atveju, jai būtų tekę padengti mokymosi išlaidas, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėja, 2 metus išdirbusi mokymo įstaigoje (duomenys neskelbtini) (nuo 2015 m. pervadinta į (duomenys neskelbtini)), toliau liko dirbti Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje, į kurią 2013 metais įsidarbino savanoriškai, kaip pati nurodė, dėl to, kad jai patiko pedagoginis darbas. Šioje valstybinėje mokymo įstaigoje pareiškėja dirbo iki pat 2022 metų, iš viso 9 metus. Teismas įvertino, kad byloje nėra duomenų, jog ir tolesnis pareiškėjos karjeros pasirinkimas dirbti Baltarusijai ir Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje buvo sąlygotas nuo jos nepriklausančių aplinkybių, todėl priėjo prie išvados, kad pareiškėja karjeros galimybes Baltarusijoje rinkosi iš esmės laisva valia, tuo išreikšdama lojalumą Baltarusijos valstybės tarnybai.

31. Dėl pareiškėjos argumentų, jog jai yra nesaugu grįžti į kilmės šalį dėl galimo persekiojimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėja ir šių savo teiginių nepagrindė tiesioginiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjos pateikiama S. C. biuro statistika apie Baltarusijoje vykdytas represijas bei spaudos straipsniai apie sulaikytus asmenis nėra susiję konkrečiai su pareiškėja. Nėra duomenų, kad pati pareiškėja būtų buvusi sulaikyta, apklausiama ar kitaip persekiojama gimtojoje šalyje, kad jos ieškotų atitinkamos tarnybos.

32. Teismas įvertino, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog jos draugei, su kuria kartu dalyvavo protestuose, Baltarusijoje buvo pareikšti kaltinimai, taip pat neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad kaltinimai ar kitoks persekiojimas gimtojoje šalyje gresia ir pačiai pareiškėjai. Priešingai – aplinkybė, kad pareiškėja nuo 2020 metų iki 2022 metų, kuomet atvyko į Lietuvą, gimtojoje šalyje nebuvo sulaikyta ar kitaip persekiojama, tik patvirtina VSD ir atsakovo padarytas išvadas apie jos tikėtiną lojalumą Baltarusijos valdžios struktūroms.

33. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo (2024 m. liepos 25 d.) Baltarusijos sieną kirto 10 kartų (5 išvykimai, 5 atvykimai), t. y. periodiškai lankėsi Baltarusijoje, kurioje gyvena jos tėvai. Teismas pripažino, kad pareiškėjos šeimos narių gyvenimas Baltarusijoje gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, nes atitinkamos Baltarusijos tarnybos gali daryti poveikį pareiškėjai per jos artimuosius. Pareiškėjos nuolatinis lankymasis Baltarusijoje taip pat paneigė jos argumentus apie tai, kad gimtojoje šalyje jai nesaugu, gresia persekiojimas ir sankcijos. Kertant sieną ji niekada nebuvo sulaikyta, nors teigė bijanti persekiojimo dėl Baltarusijos valdančiojo režimo nepalaikymo. Priešingai, šie duomenys patvirtino, kad jai yra saugu grįžti į savo kilmės valstybę, nepaisant jos nurodomo nepritarimo Baltarusijos valdžiai, dėl kurio ji galėtų būti persekiojama. Atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėja iš Lietuvos į Baltarusiją buvo išvykusi nuo 2022 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 4 d., tačiau beveik mėnesį, būdama Baltarusijoje, pareiškėja nebuvo persekiojama, sulaikyta ar kitaip varžomos jos teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei paneigia pareiškėjos deklaruojamą nelojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai.

34. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie Migracijos departamento priimtą sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo (įpareigojimo išvykti ar deportacijos) būtent į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjai Sprendimu dėl uždraudimo atvykti uždrausta penkerius metus atvykti į Lietuvą, tačiau ji nėra įpareigota išvykti į gimtąją šalį.

35. Atsižvelgęs į byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, galinčių sukelti teismui abejonių dėl VSD, kaip kompetentingos institucijos kompetencijos vertinti galinčią kilti arba kylančią grėsmę valstybės saugumui ir pateiktos informacijos teisingumo. Taigi, teismas laikė pagrįstais VSD ir Migracijos departamento teiginius, jog, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, dėl ko ji kelia grėsmę valstybės saugumui.

36. Dėl Migracijos departamento Sprendimo dėl uždraudimo atvykti, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių individualių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Migracijos departamentas Sprendimu dėl uždraudimo atvykti pritaikė pareiškėjai 60 mėnesių trukmės draudimą atvykti, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems Lietuvoje šeiminių ryšių. Be to, Sprendimas dėl uždraudimo atvykti išimtinai priimtas pirminio Sprendimo pagrindu, todėl, teismui nenustačius Sprendimo neteisėtumo pagrindų, atitinkamai nėra pagrindo daryti išvadą, kad Sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėtas, neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjos teises.

37. Pareiškėja akcentavo, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų dar ir dėl to, kad Migracijos departamentas jos papildomai neapklausė, nesudarė galimybių pasisakyti dėl VSD išvados. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, tačiau ji nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamų sprendimų pagrįstumą ir leidžiančių teismui abejoti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teise skundžiamais sprendimais užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą konkrečioje situacijoje, susijusioje su pareiškėjos konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis ir konkrečiais ryšiais Baltarusijoje.

38. Teisėjų kolegija įvertino, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl abu ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš jų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas atliko ir pareiškėjos individualų vertinimą (įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, gyvenimo joje trukmę), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

39. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl jos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 40. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą visa apimtimi ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba pareiškėjos skundą tenkinti – panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41. Pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimas nepagrįstas, nemotyvuotas, neatsižvelgta į nurodytus argumentus dėl apribotos galimybės dalyvauti administracinėje procedūroje. Nepagrįstai atmesti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos nelojalumą režimui. Pareiškėja paaiškina, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

42. Pareiškėjos nurodytas faktas, kuriuo išimtinai remiasi VSD išvada, būtent, kad ji yra dirbusi Baltarusijos bankuose, nėra pakankamas spręsti apie galimą pareiškėjos lojalumą A. Lukašenkos režimui. Pareiškėjai nebuvo sudarytos galimybės būti išklausytai administracinėje procedūroje. Teismui pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ji atvirai nepritaria autoritarinei šios šalies politikai, remia demokratinę opoziciją, yra pakankami paneigti VSD išvadoje nurodytų grėsmių realumą. Pareiškėja niekada netarnavo saugumo struktūrose, nedirbo valstybės tarnyboje.

43. Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad pateikti įrodymai dėl jos pilietinės pozicijos ir politinių pažiūrų nepaneigia VSD teiktų išvadų dėl grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamuose sprendimuose nurodyta, kad pareiškėja Baltarusijoje turėjo būti lojali tuometinei šalies vadovybei, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina priešingą faktą. Pareiškėja paaiškina, kad įrodymai, patvirtinantys, jog nebuvo lojali tuometiniai Baltarusijos šalies vadovybei, nebuvo vertinti priimant Sprendimą, teikiant atsiliepimą ir net pirmosios instancijos teisme. Pareiškėja sunaikino beveik visus jai persekiojimo grėsmę sukeliančius dokumentus ir vaizdo medžiagą, tačiau teismui buvo pateikta vaizdo medžiaga iš kai kurių protesto akcijų, kuriose dalyvavo pareiškėja, taip pat jos aplinkos žmonių patvirtinimai dėl politinių pažiūrų, kurie paneigia lojalumo A. Lukašenkos režimui galimybę.

44. Pareiškėja nesiekia Lietuvos Respublikos tarptautinės apsaugos, tačiau akcentuoja, kad, vertinant jos potencialią grėsmę, svarbu ne nustatyti įrodytą grėsmę kilmės valstybėje, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, bet atsižvelgti į jos politines pažiūras, paneigiančias lojalumo autoritariniam Baltarusijos režimui galimybę. Ginčijami sprendimai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą privataus gyvenimo apsaugą. Ginčijamais sprendimais nustatyti apribojimai nėra būtini demokratinėje visuomenėje.

45. Teismas nevertino pareiškėjos skundo argumento, kad viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Investuok Lietuvoje“ 2024 m. gegužės – birželio mėn. du kartus kreipėsi į Migracijos departamentą su pareiškėjos darbdavio raštu apie pareiškėjos svarbą darbdaviui, įskaitant ir pareiškėjos poziciją apie Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus ir Krymo aneksiją. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos politinės pažiūros turėjo būti vertinamos administracinėje procedūroje. Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą, privalėjo atlikti išsamų aplinkybių tyrimą, o ne pažodžiui perkelti VSD išvados turinį į ginčijamus sprendimus.

46. Pareiškėja prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, klausdama, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41, 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintos teisė būti išklausytam ir teisė į gerą administravimą leidžia praktiką, kai sprendimas, kuriuo pagal kompetentingos institucijos išvadą dėl asmens keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, panaikinamas ar atsisakoma pakeisti leidimą gyventi šalyje, priimamas neišklausius tokio asmens, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias toks sprendimas įsigalioja nedelsiant.

47. Pareiškėjai pateiktame pranešime nurodoma, kad, vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, priimtas sprendimas dėl uždraudimo atvykti gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau minėtas sprendimas įteiktas nebuvo.

48. Pareiškėja papildomai prašo ESTT užduoti klausimą, ar Chartijos 41, 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintoms teisėms būti išklausytam ir teisei į gerą administravimą atitinka valstybės narės įstatymus, kuriuose įtvirtinta, kad asmeniui gali būti pateiktas tik pranešimas apie priimtą sprendimą, nenurodant šio sprendimo motyvų.

49. Ginčijami sprendimai, kuriais vertinama pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui, o taip pat ir skundžiamas teismo sprendimas priimti neatsižvelgiant į skunde nurodytas esmines pareiškėjos politines pažiūras patvirtinančias aplinkybes, paneigiančias tokios grėsmės galimybę, tačiau šie argumentai tinkamai neaptariami ir skundžiamame teismo sprendime.

50. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; kt.), tačiau, pareiškėjos vertinimu, jokie esami ir realūs jos ryšiai nėra įvardijami.

51. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos pateiktose nuotraukose iš mitingų bei protestų nėra užfiksuota pati pareiškėja, taip pat nėra galimybės identifikuoti šių nuotraukų autoriaus, padarymo laiko. Jokių kitų įrodymų apie tai, kad pareiškėja buvo aktyvi Baltarusijoje vykusių protestų dalyvė, byloje nepateikta. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad šias nuotraukas darė būtent ji, kai kuriose iš jų ji yra fiksuota. Nuotraukose esantys metaduomenys leidžia nustatyti nuotraukų padarymo laiką ir vietą.

52. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė pateiktą į bylą įrodymą – susirašinėjimą aktualiais klausimais. Nepagrįstai tarptautinės apsaugos kontekste pirmosios instancijos teismo sprendime vertinama ir pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad jos draugei, su kuria kartu dalyvavo protestuose, Baltarusijoje buvo pareikšti kaltinimai. Pareiškėja nesiekia tarptautinės apsaugos, jos nurodyta aplinkybė turi būti vertinama lojalumo Baltarusijos režimui kontekste. Be to, visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėjos grėsmę nacionaliniam saugumui gali suponuoti pareiškėjos šeimos narių gyvenimas Baltarusijoje.

53. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino pareiškėjos pateiktų paaiškinimų apie jos darbo pobūdį, taip pat argumentų dėl jos politinių pažiūrų, kurie paremti byloje pateiktais įrodymais.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1876-463/2024, kurios aplinkybės beveik identiškos nagrinėjamai bylai, pažymėta, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Minėtoje byloje teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad nėra nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo. Buvo pripažintos aktualiomis ir pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje aplinkybės (pvz., ar pareiškėjas po atvykimo į Lietuvą lankėsi Baltarusijoje, kokiomis veiklomis užsiėmė laisvu nuo darbo metu ir kt.), kurios atsakovo nebuvo įvertintos.

55. Nagrinėjamoje byloje nebuvo laikytasi ABTĮ reikalavimų (86 str. 1 ir 2 d., 87 str. 4 d.) – nenurodyta, kodėl buvo atmesti įrodymai dėl pareiškėjos politinių pažiūrų, paaiškinimai dėl pareiškėjos darbo pobūdžio. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023).

56. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

57. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas pažodžiui perkėlė VSD išvados turinį į Sprendimą. Migracijos departamentas atliko savarankišką vertinimą pareiškėjos atžvilgiu ir nustatė, kad pareiškėja nuo 2022 m. balandžio 15 d. iki 2024 m. gegužės 8 d. buvo įdarbinta UAB „EIS GROUP LIETUVA“, o nuo 2024 m. birželio 20 d. ir vėl įdarbinta įmonėje. Pareiškėja turėjo nuo 2022 m. kovo 26 d. iki 2022 m. birželio 25 d., ir nuo 2022 m. birželio 23 d. iki 2022 m. lapkričio 13 d. galiojusias nacionalines vizas, nuo 2022 m. liepos 29 d. iki 2024 m. gegužės 8 d., galiojusį leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra.

58. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kviesti pareiškėją žodinei apklausai. Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje numatyta imperatyvi taisyklė panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pavyzdžiui, Įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

59. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog pranešimo teikimas pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 20 punktą atima veiksmingą galimybę jį ginčyti. Pranešime yra nurodoma apskundimo tvarka, kuria pareiškėja pasinaudojo. Be to, pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, tačiau ji nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamų sprendimų pagrįstumą.

60. Atsakovas nesutinka, kad ginčijami sprendimai yra paremti spėjimais, įtarimais ar asmeninėmis simpatijomis, antipatijomis. Išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta jos darbu Baltarusijos institucijoms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbinė veikla). Pareiškėjos 2024 m. spalio 2 d. pateikti papildomi įrodymai, susirašinėjimai, neišreiškia konkretaus ir aiškaus prieštaravimo Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir neįrodo tariamo nelojalumo Baltarusijos valstybei. Pareiškėja susirašinėjimuose nurodo „Telegram“ mobilios programėlės nuorodas, kad Minske OMON naudojo garsines granatas, dujas ir vandens patrankas.

61. Pareiškėjos teiginiai, kad ji kilmės šalyje buvo eilinė darbuotoja, neužėmusi aukštų pareigų, dėstomi dalykai nesusiję su politika, nepaneigia VSD atlikto perspektyvinio vertinimo ir padarytos išvados, jog, jai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijai valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos pateiktose nuotraukose iš mitingų bei protestų nėra užfiksuota pati pareiškėja, taip pat nėra galimybės identifikuoti šių nuotraukų autoriaus. Jokių kitų įrodymų apie tai, kad pareiškėja buvo aktyvi Baltarusijoje vykusių protestų dalyvė, byloje nepateikta.

62. Atsakovas pažymi, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamiems sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.

63. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

64. VSD nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas, nėra pateikiama naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą, todėl šis skundas turėtų būti atmestas. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgta į aktualią teismų praktiką.

65. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacijos Nr. CM/Rec(2007)7, patvirtintos Gero administravimo kodekso, 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonės. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu. Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdis vyko žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjai, pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti savo paaiškinimus, įrodymus, nuomonę, susipažinti su bylos medžiaga, užduoti klausimus Migracijos departamento atstovui, todėl pareiškėja turėjo galimybę užtikrinti savo teisių gynybą.

66. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčija nustatytų esminių faktinių aplinkybių dėl jos darbo Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje, Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje bei Baltarusijai ir Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje, o nagrinėjant bylą teisme pareiškėja iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant ginčijamus sprendimus. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros, bei tenkinti pareiškėjos prašymą dėl kreipimosi į ESTT.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 67. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimo dėl uždraudimo atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo.

68. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl abu ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Teismas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos individualų vertinimą (įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, gyvenimo joje trukmę), o pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

69. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, teismas neatsižvelgė į nurodytus argumentus dėl apribotos galimybės dalyvauti administracinėje procedūroje, nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos nelojalumą režimui. Migracijos departamentui neatlikus tinkamo tyrimo šiais aspektais, nėra galimybės spręsti, ar iš tiesų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ar taikyti apribojimai – leidimo laikinai gyventi neišdavimas ir draudimas atvykti į šalį – yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes (valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika), konstituciškai svarbius tikslus, taip pat yra proporcingi individualioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog priimant ginčijamus sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

70. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

71. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

72. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

73. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

74. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

75. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

76. Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad VSD, atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatė, jog pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog 2013–2016 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje, 2013–2022 m. – Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje, 2016–2019 m. BPS-Sberbank Baltarusijos Respublikoje, o nuo 2019–2022 m. – Baltarusijos Respublikos plėtros banke. VSD vertinimu, asmuo, dirbdamas Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje ir Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, jog šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taip pat VSD nurodė, kad asmens darbas Baltarusijai ir Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontražvalgybinių rizikų ir nustatė, jog tikėtina, kad asmuo, dirbdamas BPS-Sberbank ir Baltarusijos Respublikos plėtros banke, turėjo ryšių su Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Taigi, VSD pateikė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

77. Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, surinko duomenis apie jos gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėja nuo 2022 m. balandžio 15 d. iki 2024 m. gegužės 8 d. buvo įdarbinta UAB „EIS GRUOP LIETUVA“, ir nuo 2024 m. balandžio 20 d. vėl įdarbinta įmonėje. Pareiškėja turėjo nuo 2022 m. kovo 26 d. iki 2022 birželio 25 d., ir nuo 2022 m. birželio 23 d. iki 2022 m. lapkričio 13 d. galiojusias nacionalines vizas, nuo 2022 m. liepos 29 d. iki 2024 m. gegužės 8 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėja turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra.

78. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimtą Sprendimą, sprendžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad Migracijos departamentas pažodžiui perkėlė VSD išvadą į ginčijamus sprendimus.

79. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos argumentus dėl jos teisės būti išklausytai ir gero administravimo principo pažeidimo, akcentuoja, kad nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnis yra adresuotas Europos Sąjungos institucijoms, ESTT, aiškindamas Europos Sąjungos teisę, yra, be kita ko, nurodęs, kad, pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas (žr., pvz., 2000 m. kovo 28 d. sprendimą Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164; 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Sopropé, C‑349/07, EU:C:2008:746). Konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Ispanija prieš Europos Bendrijų Komisiją, C‑287/02, EU:C:2005:368, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimą Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438), nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo (žr., pvz., ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744).

80. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

81. Vis dėlto teisė būti išklausytam nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

82. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-904-968/2024).

83. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija atsakovo nustatytų esminių faktinių aplinkybių (t. y. kad ji 2013–2016 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje, 2013–2022 m. – Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje, 2016–2019 m. BPS-Sberbank Baltarusijos Respublikoje, o nuo 2019–2022 m. – Baltarusijos Respublikos plėtros banke), o savo teisės būti išklausytai pažeidimą grindžia tuo, kad, atsakovui jos neapklausus prieš priimant Sprendimą, jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus dėl pareiškėjos lojalumo Baltarusijos valdžiai. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja dar iki Sprendimo priėmimo, atsakydama į klausimus Migracijos departamento klausimyne, Migracijos departamentui nurodė, jog neturėjo ir neturi kontaktų su NATO ar Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, neturi ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikos) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, palaiko ryšius su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar Europos Sąjungos nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose ir įvardijo savo draugę iš Baltarusijos Respublikos. Taigi, šie pareiškėjos teiginiai nėra nauji, o tai, kad pareiškėja kitaip vertina savo pateiktų duomenų teisinę reikšmę, nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjos iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

84. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jai įteiktame pranešime nurodoma, jog, vadovaujantis Įstatymo 37 ir 138 straipsniais, priimtas sprendimas dėl uždraudimo atvykti gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui, tačiau sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas. Pareiškėjos vertinimu, pranešimo teikimas pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 20 punktą atima veiksmingą galimybę jį ginčyti. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos argumentus dėl veiksmingos galimybės ginčyti Sprendimą dėl uždraudimo atvykti, nurodo, jog minėtame pranešime yra nurodyta apskundimo tvarka, kuria pareiškėja pasinaudojo, be to, pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme.

85. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad jos nurodytas faktas, kuriuo išimtinai remiasi VSD išvada, t. y. kad pareiškėja yra dirbusi Baltarusijos bankuose, nėra pakankamas spręsti apie galimą pareiškėjos lojalumą A. Lukašenkos režimui. Teismui pateikti įrodymai, kad pareiškėja nepritaria autoritarinei šios šalies politikai, remia demokratinę opoziciją yra pakankami, jog paneigti VSD išvadoje nurodytų grėsmių realumą.

86. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

87. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

88. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų, įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių, faktų buvimą ar nebuvimą.

89. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, atlikus nustatytų pareiškėjos ryšių perspektyvinį vertinimą, įvertinus bylos duomenimis patvirtintus pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijomis bei šios valstybės veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, taip pat atsižvelgus į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo, kurį palaiko ir Baltarusijos Respublikos valdžia, priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjos ryšiai su kilmės valstybės reguliuojamomis institucijomis, (pareiškėja 2013–2016 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje telekomunikacijų akademijoje, 2013–2022 m. – Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto verslo mokykloje, 2016–2019 m. BPS-Sberbank Baltarusijos Respublikoje, o nuo 2019–2022 m. – Baltarusijos Respublikos plėtros banke), atsižvelgiant į VSD nustatytas aplinkybes apie bankus, kuriuose dirbo pareiškėja, vertinant šias aplinkybes esamos geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, kad gali kilti grėsmė valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

90. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjos praeities darbinę veiklą, vertinant ją kartu su aplinkybe, kad pareiškėja nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo (2024 m. liepos 25 d.) Baltarusijos sieną kirto 10 kartų (5 išvykimai, 5 atvykimai), leidžia spręsti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o tai sudaro pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi.

91. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (ABTĮ 10 str. 2 d.), aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.); teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023).

92. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nekartodama nustatytų bylos aplinkybių, įvertinusi bylos medžiagą, joje esančius įrodymus, Migracijos departamento Sprendime bei VSD išvadoje išdėstytas aplinkybes, remdamasi neįrodinėjamomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Rusijos Federacijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, priešingai – atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą.

93. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai paliudytų pareiškėjos akivaizdų viešai išreikštą nepritarimą Baltarusijos valdžiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjos pateiktose nuotraukose iš mitingų bei protestų nėra užfiksuota pati pareiškėja, nėra galimybės identifikuoti nuotraukų autoriaus, padarymo laiko; taip pat į bylą pateikti susirašinėjimai su draugais, kuriuose pareiškėja daugiausiai dalinasi vieša informacija apie Baltarusijoje vykstančius protestus, karo Ukrainoje pradžią, žuvusiųjų, sužeistų ar dingusių asmenų statistiką yra privataus pobūdžio ir nebuvo išviešinta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja akcentuoja, jog teismas nevertino skundo argumento, jog VšĮ „Investuok Lietuvoje“ 2024 m. gegužės – birželio mėnesiais du kartus kreipėsi į Migracijos departamentą su pareiškėjos darbdavio raštu apie jos svarbą darbdaviui, įskaitant ir pareiškėjos poziciją apie Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus ir Krymo aneksijos, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad pateiktas pareiškėjos darbdavio vertinimas, taip pat nesudaro pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai.

94. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip, mano, kad tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė teismas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas šiuo konkrečiu atveju netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.

95. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta ESTT sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

96. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

97. Pažymėtina, jog kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

98. Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

99. Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas.

100. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

101. Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

102. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

103. Pareiškėja prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė