2021-03-24 Nr. AB-6108-3-61-3-02281-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-150-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02281-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d. jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, minėtoje įkalinimo įstaigoje atliekant gamtinius reikalus buvo stebimas pareigūnų per duryse esantį stiklą, kadangi unitazas pastatytas prie kameros durų ir yra atviras (nepridengtas sienele). Taip pat Lukiškių TI-K buvo kalinamas su kitais nuteistaisiais kamerose, kurių gyvenamasis plotas apie 7 kv. m. Kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas patyrė nežmonišką ir žeminantį elgesį.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovo atstovo teigimu, gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406 –417, Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Asmenų privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 97, kurios plotas – 7,94 kv. m, ir kurioje iki 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. kameroje Nr. 97 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 97 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2018 m. spalio 13 d. iki 2019 m. vasario 11 d. kameroje Nr. 97 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 242, kurios plotas – 6,90 kv. m, ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. kovo 28 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 29 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 99, kurios plotas – 7,94 kv. m, kurioje pareiškėjas iki 2019 m. birželio 19 d. buvo kalinamas vienas; 2019 m. birželio 20 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu Lukiškių TI-K, nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu). Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo. Šią aplinkybę teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 477 dienas.

10. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, priteisė 700 Eur.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Lietuvos teismai paprastai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra maža minimali mėnesinė alga. Toks argumentavimas yra diskriminacinis.

13. Atsakovo atstovas Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Nurodo, kad kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–417, 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Pažymi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

15. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje tikrinamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 477 dienas buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo patirtai neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 700 Eur.

20. Apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovo atstovas Vilniaus PN.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, kad neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas atsižvelgiant į EŽTT praktiką.

22. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad sanitariniai mazgai yra įrengti tinkamai. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas taip pat grindžiamas aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

24. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

25. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

27. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 477 dienas nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, ir konstatavo tokio pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimą.

28. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d., nuo 2018 m. spalio 13 d. iki 2019 m. birželio 19 d. kamerose buvo laikomas vienas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020).

30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti būtų pakankama satisfakcija jo pažeistos teisės į privatumą pažeidimo pripažinimas. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pareiškėjui priteisti piniginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą.

32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl netinkamai nustatytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

33. Įvertinus pareiškėjui padaryto teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (477 dienos), atsižvelgus į Nutarties 29 punkte nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, pareiškėjo skunde nurodytus patirtus nepatogumus, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

34. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys