2016-07-05 Nr. AB-13992-3-61-3-00606-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1354-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00606-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad laikotarpiais nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2007 m. spalio 8 d., nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2008 m. balandžio 15 d. ir nuo 2008 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. liepos 25 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas 8 kv. m kameroje buvo laikomas su 6 asmenimis. Kameroje buvo vienas praustuvas. Tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Kamerose buvo prasta ventiliacija, šalta. Žiemą temperatūra nepakildavo aukščiau 10 laipsnių šilumos, o drėgmė viršydavo 60 proc. Kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų kenkėjų. Lukiškių TI-K nereagavo į skundus. Pareiškėjo teigimu, vietoje priklausančių 8 val. pasivaikščiojimo jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik 1 val. per dieną. Į pirtį pareiškėjas buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę. Lukiškių TI-K jam nebuvo leidžiama bendrauti su artimaisiais, nes buvo uždrausti trumpalaikiai pasimatymai ir skambučiai, o laiškai buvo skaitomi administracijos. Nors pareiškėjas nerūko, jis buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, o jo prašymas perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą nebuvo tenkintas. Kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas turėjo šautinių žaizdų prie stuburo, kurios dėl kamerose esančios drėgmės labai skaudėjo, tačiau administracija į tai nekreipė dėmesio. Šios nežmoniškos sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, o pareiškėjo sveikatai padarė didelę, nepataisomą žalą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jo skundui paduoti senatis netaikoma, kadangi teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti. Teigė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik tada, kai į lietuvių kalbą buvo išversti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į kalinimo įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką kalinamiems asmenims išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo ir yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, atliekančia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsižvelgiant, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kėdžių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Kameros yra vėdinamos atidarius langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji (nuteistieji) į kameras skirstomi, atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų.

Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad dalį pareiškėjo nurodyto laikotarpio kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą motyvavo abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nenustačius neturtinės žalos padarymo fakto, nėra būtinos sąlygos civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2008 m. liepos 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 439 dienas. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad 394 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas pripažino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismo vertinimu, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Išnagrinėjęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Tačiau įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl graužikų ir buitinių parazitų naikinimo bei kamerų vėdinimo, temperatūros ir (ar) drėgmės reikalavimų. Taip pat jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, atsiradusį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, šioje byloje nėra pateikta. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismo nepripažino, kad pareiškėją laikant vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis Lukiškių TI-K ar jos pareigūnai pažeidė teisės aktus. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kokius nors pareiškėjo teisės kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu pažeidimus. Nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, teismas konstatavo, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jam nebuvo leidžiama bendrauti su artimaisiais, nenurodė, kuriais laikotarpiais buvo šios jo nurodytos aplinkybės. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su skundais dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2008 m. liepos 25 d., o skundą dėl to teismui pateikė tik 2015 m. sausio 22, t. y. praėjus daugiau kaip 6 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 6 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą, taikydamas ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes teismas turėjo laikytis pozicijos, jog minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, negali būti mažesnis nei 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais argumentais, kuriais grįsdamas pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Teigia, kad Lukiškių TI-K pateikė neteisingus duomenis apie kalinamųjų skaičių jo laikymo kamerose. Pabrėžia, kad jo kalinimo metu graužikų naikinimo darbai Lukiškių TI-K nebuvo atliekami. Pareiškėjas tvirtina dėl netinkamų kalinimo sąlygų turėjęs sveikatos problemų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo EŽTT praktika bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Į teismą pareiškėjas ankščiau negalėjo kreiptis dėl to, kad EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2007 m. spalio 8 d., nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2008 m. balandžio 15 d. ir nuo 2008 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. liepos 25 d. Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 3 d. pažyma Nr. 24-1288 (b. l. 33) patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas nurodytais laikotarpiais Lukiškių TI-K. S. pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. sausio 23 d. (b. l. 4). Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 20–28).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimui yra pagrindas taikyti senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Lukiškių TI-K metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis nežinojo, jog jo teisės kalinimo Lukiškių TI-K metu yra pažeidžiamos, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje. Pritaikius senaties terminą visam pareiškėjo reikalavimui, nebėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo pateiktus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys