2016-09-29 Nr. AB-18536-3-61-3-02176-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-932-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02176-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo (skundą padavusios institucijos) Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai V. M., trečiajam suinteresuotam asmeniui R. A. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovė (skundą padavusi institucija) Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) 2014 m. balandžio 9 d. elektroninių ryšių priemonėmis išsiuntė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 3R-108(AG-82/01-2014), o Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimus Nr. V2-2076 ir Nr. V2-2077 palikti galioti.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir VIFĮ) 3 straipsnio 2 dalimi ir Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo (toliau – ir Kreipimosi aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. A1-356 1.1 punktu, 5 punktu, į Fondo administraciją gali būti kreipiamasi, kai vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokamos tol, kol yra teisės aktuose nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (VIFĮ 3 str. 4 d.). Atkreipė dėmesį, kad pagal VIFĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą Fondo administracija privalo nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, jeigu išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti VIFĮ 3 straipsnyje. Pagal VIFĮ 12 straipsnio 1 dalį Fondo administracija turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Vaikų išlaikymo fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų VIFĮ 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

Vadovaujantis Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Išmokų mokėjimo aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. A1-356 1.3 p., 9 p., atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pabrėžė, kad pareiškėja apie pareigą pranešti apie bet kokį aplinkybių, turinčių įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, pasikeitimą buvo informuota tinkamai, t. y. jai buvo išsiųsta pažyma apie dokumentų priėmimą bei informacinis pranešimas Nr. 1.38-5065 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo“. Prie aplinkybių, turinčių įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, priskiriama ir informacija, kad skolininkas pradėjo mokėti priteistą išlaikymą ar jo dalį. Mano, kad pareiškėja sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos pranešti Fondo administracijai apie gautus mokėjimus iš skolininko, t. y. siekė gauti išlaikymo lėšas tiek iš skolininko, tiek iš Vaikų išlaikymo fondo.

Atsakovės nuomone, R. A. yra laikytinas skolininku VIFĮ 2 straipsnio prasme. Nors ginčijamu laikotarpiu mokėjimus pareiškėjai atliko ne pats R. A. tiesiogiai, o jo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dzūkija“, jo motina O. A. ir antstolis A. C., tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad tokiu būdu skolininkas (skolininko vardu kiti asmenys) vykdė teismo sprendimą ir mokėjo išlaikymo lėšas M. M., nes svarbu nustatyti minėtų mokėjimų paskirtį. Atsižvelgusi į dokumentus, patvirtinančius, jog skolininkas (skolininko vardu) vaikui teikia / teikė būtent išlaikymo lėšas (visą teismo sprendimu nustatytą sumą), priėmė ginčijamus sprendimus nutraukti išmokų mokėjimą ir perskaičiuoti išmokėtų išmokų dydžius. Mano, kad Komisija nesigilino į pareiškėjai pervestų įmokų paskirtį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad lėšos buvo pervedamos pagal teismo sprendimą, vykdant pareigą išlaikyti vaiką, nurodant „Alimentai R. A.“. Atkreipė dėmesį į prieštaravimą, kad Komisijos sprendime O. A. pareiškėjai pervestos lėšos buvo įvertintos kaip trečiojo asmens savanoriškai teikiama parama, nors pareiškėja teigė, kad tai yra įsiskolinimo dengimas. Atsakovės nuomone, mokamos lėšos pirmiausia privalo būti traktuojamos kaip išlaikymo lėšos už einamąjį mėnesį (kasdieniniams poreikiams tenkinti) ir tik likusi lėšų dalis gali būti naudojama skolai (jeigu ji yra) padengti.

Pareiškėja V. M. atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o ginčijamą Komisijos sprendimą palikti galioti. Paaiškino, kad skolininko motinos O. A. pavedimai tik iš dalies padengė R. A. įsiskolinimą, kuris susidarė iki 2010 m. sausio 1 d., t. y. iki tos dienos, kai Vaikų išlaikymo fondo administracija priėmė sprendimą skirti išmokas M. M. Pabrėžė, kad teisės aktuose ir teismo sprendime yra aiškiai ir tiksliai nurodytas subjektas (skolininkas), kuriam tenka pareiga išlaikyti vaiką. Todėl Fondo administracija nepagrįstai O. A. mokėjimus laikė tolygiais R. A. mokėjimams, t. y. to, kad mokėjo skolininko motina, nelaikė netinkamu išlaikymo prievolės vykdymu. Pareiškėjos nuomone, iš teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos matyti, kad tėvui tenkanti pareiga išlaikyti vaiką yra absoliuti, o tai reiškia šios pareigos absoliutumą išlaikymo pareigą turinčiam subjektui (jos negalima atsisakyti arba perleisti). Atkreipė dėmesį, kad draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, pavyzdžiui, reikalavimą išlaikyti. Taigi atsakovė klaidingai sutapatino R. A. motinos mokėjimus su jo paties prievole, patvirtinta teismo sprendimu, todėl teisiškai nepagrįstas yra tokios pareigos tapatinimu paremtas išmokų mokėjimo nutraukimas. Mano, kad trečiojo asmens savanoriškai teikiama piniginė parama (šiuo atveju močiutės parama savo anūkui) negalėjo būti tapatinama su asmeninės tėvų išlaikymo pareigos vykdymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. atsiliepimo nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu atsakovės (skundą padavusios institucijos) skundą tenkino, panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 3R-108(AG-82/01-2014).

Spręsdamas dėl Komisijos 2014 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 3R-108(AG-82/01-2014), kuriuo buvo panaikinti Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimai Nr. V2-2076, Nr. V2-2077 bei atsakovė įpareigota priimti teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus, teisėtumo ir pagrįstumo, teismas vadovavosi VIFĮ, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. A1-355 1 punktu patvirtintais Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatais (toliau – ir Administracijos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. A1-356 1 punktu patvirtintais aprašais.

Teismas pasisakė, kad nagrinėjant šią administracinę bylą svarbu nustatyti, ar M. M. 2010–2014 m. gavo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 6 d. teismo įsakymu priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis po 300 Lt (86,89 Eur) kiekvieną mėnesį iš skolininko R. A..

Teismas nustatė, kad pareiškėja skunde Komisijai teigė, kad antstolio A. C. išieškotos išmokos ir O. A. pervesti pinigai, nors ir gauti po 2010 m. sausio 1 d., t.y. Fondo administracijai jau mokant išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, tačiau laikytini ne kas mėnesį teikiamu periodiniu išlaikymu, o iki 2010 m. sausio 1 d. susidariusio išlaikymo įsiskolinimo dengimu. Komisija ginčijamame sprendime ir pareiškėja 2014 m. balandžio 30 d. teisme gautame atsiliepime O. A. mokėjimus traktavo kaip trečiojo asmens (vaiko močiutės) savanoriškai teiktą paramą. Atsakovės nuomone, nors ginčijamu laikotarpiu mokėjimus pareiškėjai atliko ne pats R. A. tiesiogiai, o jo darbdavys UAB „Dzūkija“, jo motina O. A. ir antstolis A. C., tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad tokiu būdu skolininkas (skolininko vardu kiti asmenys) vykdė teismo sprendimą ir mokėjo išlaikymo lėšas M. M., nes svarbu nustatyti minėtų mokėjimų paskirtį.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar ne vaiko tėvo, turinčio teismo įsakymu patvirtintą pareigą teikti išlaikymą, o kitų asmenų atlikti mokėjimai pripažintini tinkamu trečiajam suinteresuotam asmeniui tenkančios vaiko išlaikymo pareigos vykdymu. Be to, byloje teismui kilo klausimas dėl kitų asmenų sumokėtų sumų paskirstymo – jų priskyrimo išlaikymo skolai padengti arba periodinėms išmokoms mokėti.

Iš Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. V2-2076 matyti, kad nuspręsta už 2010 m. sausio mėn. išmoką sumažinti iki 33,50 Lt (9,70 Eur), nes antstolė J. J., remdamasi pareiškėjos 2013 m. lapkričio 10 d. raštu, 2014 m. vasario 4 d. rašte nurodė, kad V. M. 2010 m. sausio mėn. gavo dalį priteisto išlaikymo (300 Lt – 195 Lt – 71,50 Lt = 33,50 Lt (9,70 Eur)). Nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2011 m. spalio mėn. M. M. išlaikymas iš R. A. nebuvo teikiamas, todėl Vaikų išlaikymo fondas mokėjo maksimalią 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką.

Iš antstolės J. J. 2014 m. vasario 4 d. rašto ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“ 2014 m. sausio 15 d. pažymos matyti, kad 2011 m. lapkričio mėn. antstolis A. C. pervedė į pareiškėjos sąskaitą 950 Lt (275,14 Eur), todėl už tą mėnesį Fondo administracija išmoką sumažino iki 0 Lt. Nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. M. M. išlaikymas iš R. A. nebuvo teikiamas, todėl Fondas mokėjo maksimalią 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką. Iš Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. V2-2076 matyti, kad nuspręsta už 2012 m. kovo mėn. išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nemokėti, nes antstolė J.

J., remdamasi pareiškėjos 2012 m. kovo 13 d. pakvitavimu, 2014 m. vasario 4 d. rašte nurodė, kad V. M. 2012 m. kovo mėn. gavo 871,28 Lt (252,34 Eur) sumą. 2012 m. balandžio–gegužės mėn. M. M. išlaikymas iš R. A. nebuvo teikiamas, todėl Vaikų išlaikymo fondas mokėjo maksimalią 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką. Iš antstolės J. J. 2014 m. vasario 4 d. rašto ir AB „Swedbank“ 2014 m. sausio 15 d. pažymos matyti, kad 2012 m. birželio mėn. antstolis A. C. pervedė į pareiškėjos sąskaitą 280 Lt (81,09 Eur), todėl už tą mėnesį Fondo administracija išmoką sumažino iki 20 Lt (5,79 Eur) (300 Lt – 280 Lt = 20 Lt). 2012 m. liepos mėn. M.

M. išlaikymas iš R. A. nebuvo teikiamas, todėl Vaikų išlaikymo fondas mokėjo maksimalią 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką. Iš Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. V2-2076 matyti, kad nuspręsta už 2012 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nemokėti, nes antstolė J. J., remdamasi pareiškėjos 2013 m. lapkričio 10 d. raštu, 2014 m. vasario 4 d. rašte nurodė, kad V. M. 2012 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. gavo priteistą išlaikymą (mokėjo O. A.). Šią aplinkybę patvirtina ir AB „Swedbank“ 2014 m. sausio 15 d. pažyma.

Iš antstolės J. J. 2014 m. vasario 4 d. rašto ir AB „Swedbank“ 2014 m. sausio 15 d. pažymos matyti, kad 2013 m. sausio mėn. O. A. pervedė į pareiškėjos sąskaitą tik dalį priteisto išlaikymo (100 Lt (28,96 Eur)), todėl už tą mėnesį Fondo administracija išmokėjo maksimalią 195 Lt (56,48 Eur) išmoką (100 Lt + 195 Lt = 295 Lt (85,44 Eur)). Iš Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. V2-2077 matyti, kad nuspręsta nuo 2013 m. vasario mėn. nutraukti išmokų mokėjimą, nes pareiškėja kiekvieną mėnesį gavo M.

M. priteistą išlaikymą, kurį mokėjo O. A.. Šią aplinkybę patvirtina antstolės J. J. 2014 m. vasario 4 d. raštas, AB „Swedbank“ 2014 m. sausio 15 d. pažyma ir O. A. sąskaitos išrašas.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog iki išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pradžios, susidarė išlaikymo skola. Teismas konstatavo, kad ta dalis išlaikymui skirtų lėšų, kuri iš R. A. buvo išieškoma vykdymo proceso tvarka (antstolio A. C. pavedimai pareiškėjai), turi būti paskirstoma taikant Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 733 straipsnį., kuris pavedimų atlikimo metu nustatė išieškotų lėšų paskirstymą. CPK 733 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad kai yra išlaikymo periodinėmis išmokomis skola, patvarkyme dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo taip pat nurodoma skolos suma. Šiuo atveju iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų pirmiausia atskaitomos periodinės išmokos. Jeigu CPK 736 straipsnio nustatyta tvarka apskaičiuotų išskaitų suma didesnė už periodinių išmokų sumą, šių sumų skirtumas skiriamas periodinių išmokų skolai padengti. Taigi, teismo nuomone, 2011–2012 m. antstolio A. C. pareiškėjai pervestos sumos Fondo administracijos teisingai visų pirma buvo vertintos kaip periodinių išmokų mokėjimas ir tik periodines išmokas viršijanti suma skirtina periodinių išmokų skolai padengti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad CPK 733 straipsnis imperatyviai reglamentuoja vykdymo procese išieškotų sumų paskirstymą (išlaikymą gaunantiems asmenims nėra suteikta laisvė spręsti patiems dėl gaunamų mokėjimų paskirstymo eiliškumo), padarė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai antstolio A. C. išieškotas išmokas vertino ne kas mėnesį teikiamu periodiniu išlaikymu, o iki 2010 m. sausio 1 d. susidariusio išlaikymo įsiskolinimo dengimu.

Teismo vertino, jog atsakovė pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju svarbu įvertinti O. A. pareiškėjai pervestų įmokų tikrąją paskirtį. Jokios aplinkybės nepatvirtina, kad O. A. siekė savanoriškai finansiškai paremti anūką. Teismo nuomone, aplinkybė, jog dėl tam tikrų priežasčių (R. A. tuo metu gyveno ne Lietuvoje) išlaikymo lėšos buvo mokamos ne tiesiogiai iš trečiojo suinteresuoto asmens sąskaitos, o iš jo motinos sąskaitos, nekeičia teikiamo periodinėmis išmokomis išlaikymo esmės. Formalus reikalavimas mokėti priteistą išlaikymą būtent iš asmens, turinčio teismo nustatytą pareigą teikti vaikui išlaikymą, sąskaitos būtų neproporcingas. Byloje tam tikru laikotarpiu susiklostęs išlaikymo pareigos vykdymo būdas (mokėjimus atliekant per kitą asmenį) taip pat nepripažintas reikalavimo išlaikyti perleidimu, kuris yra draudžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.102 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju pareiga išlaikyti nebuvo perkelta kitam asmeniui, tačiau faktiškai išlaikymo pareigos vykdymas tam tikru laikotarpiu buvo atliekamas pasinaudojant kito asmens pagalba (mokėjimai atlikti iš kito asmens sąskaitos, tačiau su skolininko žinia ir jam prašant).

Teismas nurodė, kad kaip paaiškino R. A. teismo posėdyje ir O. A. 2014 m. birželio 4 d. paaiškinime, tikroji O. A. mokėjimų V. M. paskirtis buvo M. M. priteisto išlaikymo už einamąjį mėnesį teikimas. Teismas vertino, jog šias aplinkybes patvirtino O. A. atliktų didžiosios dalies mokėjimų sumos dydis (350 Lt (101,37 Eur), nors tam tikrais mėnesiais dydis buvo kitas), kuris yra šiek tiek didesnis negu priteista išlaikymo suma (300 Lt (86,89 Eur)), mokėjimų periodiškumas (kiekvieną mėnesį, kaip ir priteistų išmokų dažnumas), mokėjimų nurodymų paskirties įrašas „Alimentai R. A.“ ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kuriais remdamasis Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariatas 2014 m. sausio 23 d. Fondo administracijai adresuotame rašte konstatavo, kad nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. R. A. stabiliai moka lėšas sūnaus M. M. išlaikymui. Teismas pažymėjo, kad O. A. mokėjimų vertinimas kaip iš R. A. priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis mokėjimas atitinka vaiko interesus gauti nustatyto dydžio išlaikymą.

Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Fondo administracija 2014 m. vasario 12 d. priėmė pagrįstus sprendimus Nr. V2-2076 ir Nr. V2-2077 dėl išmokėtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo perskaičiavimo ir išmokų nutraukimo, nes vaikui M. M. iš R. A. priteistas išlaikymas (jo dalis) realiai buvo teikiamas, nors ir ne tiesiogiai trečiojo suinteresuoto asmens, bet pareigos įvykdymui pasitelkiant kitus asmenis (M. M. močiutę O. A.). Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, susijusias su O. A., kuri yra R. A. motina ir M. M. močiutė, pareiškėjai atliktais mokėjimais, padarė išvadą, kad Komisija nepagrįstai šiuos mokėjimus laikė trečiojo asmens savanoriškai teikiama pinigine parama (šiuo atveju močiutės parama savo anūkui), o ne M. M. tėvo R. A. išlaikymo pareigos vykdymu. Be to, nustatė, kad pareiškėja šiuos mokėjimus nepagrįstai vertino kaip susidariusio įsiskolinimo dengimą, o ne einamąsias periodines išlaikymo išmokas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimai V. M. neužkirto kelio pateikti Fondo administracijai naujų prašymų dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo M. M. mokėjimo, jei skolininkas vėliau nevykdė (nevykdys) savo pareigos teikti išlaikymą.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Fondo administracijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimai Nr. V2-2076 ir Nr. V2-2077 yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Komisija netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.

III. Pareiškėja V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu.

Pareiškėja nurodė, kad teismas neatsižvelgė, jog O. A. nė karto nepervedė teismo sprendimu priteistų išmokų vaiko išlaikymui t.y. 300 Lt (86,89 Eur). Kas mėnesį, ji vertino šias išmokas, kaip skolos padengimą, kuris susidarė iki datos kai Fondo administracija pradėjo mokėti jai išmokas po 195 Lt (56,48 Eur), kas mėnesį žinodama ir suprasdama, kad tai periodinės išmokos, o ne skolos padengimas ar savanoriška pagalba. Taip pat pažymėjo, kad R. A., dirbdamas užsienyje, nė karto nepervedė pinigų vaiko išlaikymui.

Pareiškėja pažymėjo, kad t.y. būtinoji (einamoji periodinė) subjekto turinčio pareigą išlaikyti vaiką ir esančio priverstinio išieškojimo teisiniuose santykiuose teisinė pareiga yra laikoma prioritetine kitų jo materialinių įsipareigojimų požiūriu. Vaiko išlaikymo teisės ypatingumas yra ne kartą pabrėžtas ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje, konstatuojant jog ši teisė yra absoliuti (jos negalima atsisakyti į priekį tėvų susitarimu iki vaiko pilnametystės ar pan.) (LAT 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3- 596/2013; 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 7/2013).

Be to, nurodė, jog jos mokėjimus Fondo administracija laikė tolygiais R. A. mokėjimams, t.y. to, kad mokėjo skolininko motina, nelaikė netinkamu išlaikymo prievolės vykdyme. Priešingai nustačiusi Vaikų išlaikymo Fondo išmoką, mokėjimo laikotarpiu gavo išmokas iš skolininko motinos, 2014 m. vasario 12 d. raštu Fondo administracija nurodė jai grąžinti susidariusią 3846,5 Lt (1114,02 Eur) dydžio permoką.

Pareiškėja laiko, kad Fondo administracija klaidingai sutapatino R. A. motinos mokėjimus su jo paties prievole, patvirtinta teismo sprendimu, turinčio subjekto pareiga tuos mokėjimus atlikti ir teisiškai nepagrįstas yra tokios pareigos tapatinimu paremtu išmokų mokėjimo nutraukimas. Trečiojo asmens savanoriškai (šiuo atveju močiutės parama savo anūkui) teikiama piniginė parama jokiais teisiniais pagrindais, išskyrus įstatymą ar teismo sprendimą negali būti tapatinama su asmeninės tėvų išlaikymo pareigos vykdymu, kas atitinkamai reiškia jog, dėl tokio tapatinimo nutraukti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimai bei jais remiantis padarytas perskaičiavimas yra teisiškai nepagrįsti. Pažymėjo, jog LR vaikų išlaikymo fondo įstatyme nėra nuostatos apie galimybę Fondo administracijai tokį tapatinimą atlikti jokiais pagrindais (pvz: kitų institucijų atliekamų procesinių veiksmų vertinimu).

Prašo panaikinti 2015 m. gegužės 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir palikti galioti 2014 m. kovo 18 d. Vyriausiosios administracinės ginčų komisijos sprendimą.

Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad ta dalis išlaikymui skirtų lėšų, kuri iš R. A. buvo išieškoma vykdymo proceso tvarka, turi būti paskirstoma CPK 733 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad kai yra išlaikymo periodinėmis išmokomis skola, patvarkyme dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo taip pat nurodoma skolos suma. Šiuo atveju iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų pirmiausia atskaitomos periodinės išmokos. Jeigu CPK 736 straipsnio nustatyta tvarka apskaičiuotų išskaitų suma didesnė už periodinių išmokų sumą, šių sumų skirtumas skiriamas periodinių išmokų skolai padengti. Taigi Fondo administracija pritaria teismo padarytai išvadai, kad 2011-2012 m. antstolio A. C. pareiškėjai pervestos sumos visų pirma turi būti vertintos kaip periodinių išmokų mokėjimas ir tik periodines išmokas viršijanti suma turi būti skirta periodinių išmokų mokėjimui. Teismas remiantis CPK 733 straipsniu, kuris imperatyviai reglamentuoja vykdymo procese išieškotų sumų paskirstymą, padarė pagrįsta išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai antstolio A. C. išieškotas išmokas vertino ne kas mėnesį teikiamu periodiniu išlaikymu, o iki 2010 m. sausio 1 d. susidariusio išlaikymo įsiskolinimo dengimu. Pati pareiškėja skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nurodo, kad gavo pinigus, skirtus vaiko išlaikymui iš O. A., tačiau šiuos pavedimus ji traktavo kaip skolos dengimą, kuris susidarė iki to momento kai Fondo administracija pradėjo mokėti išmokas (pareiškėja neneigia pinigų gavimo fakto, tik juos nepagristai traktavo kaip išlaikymo įsiskolinimo dengimą).

Tuo tarpu Komisija nesigilino į mokėtų išmokų paskirti, nors Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato pridėtoje AB „Swedbank" 2014 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. PL-SR/14-161 „Apie pavedimus", nurodyti nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. į V. M. sąskaitą, t.y. siuntėjas UAB „Dzūkija" išskaičiuotos sumos iš R. A. darbo užmokesčio pagal vykdomąjį dokumentų.

Pažymi, kad išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti mokamos tik tada, kai vaikui nėra teikiamos išlaikymo lėšos ar vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, todėl akivaizdu, kad už tuos mėnesius už kuriuos V. M. gavo išlaikymo lėšas vaikui iš skolininko, išmokos iš Vaiku išlaikymo fondo jai nepriklauso.

Fondo administracija sutinka su teismo padaryta išvada, kad jokios aplinkybės nepavirtina, kad O. A. siekė savanoriškai finansiškai paremti anūką. Aplinkybė, jog dėl tam tikrų priežasčių (R. A. tuo metu gyveno ne Lietuvoje) išlaikymo lėšos buvo mokamos ne tiesiogiai iš trečiojo suinteresuoto asmens sąskaitos, o iš jo motinos sąskaitos, nekeičia teikiamo periodinėmis išmokomis išlaikymo esmės. Formalus reikalavimas mokėti priteistą išlaikymą būtent iš asmens, turinčio teismo nustatytą pareigą teikti vaikui išlaikymą sąskaitos - būtų neproporcingas. Pareiga išlaikyti vaiką nebuvo perkelta kitam asmeniui, tačiau faktiškai išlaikymo pareigos vykdymas tam tikru laikotarpiu buvo atliekamas pasinaudojant kito asmens pagalba (mokėjimai atlikti iš kito asmens sąskaitos, tačiau su skolininko žinia ir jam prašant). Tuo tarpu Komisija nesigilino į sumokėtų lėšų paskirtį, tačiau priešingai – sprendime, tik pateikė išaiškinimą, kad O. A. buvo netinkamas mokėtojas, pateikdama neteisingą interpretaciją apie reikalavimo perdavimą bei pareigos išlaikyti vaiką absoliutumą. Pažymėjo, kad lėšos buvo pervedamos pagal teismo sprendimą, vykdant pareigą išlaikyti vaiką, nurodant „Alimentai R. A.". Atsakovas pabrėžia, kad visiškai nebuvo aiškintasi dėl kokių priežasčių lėšas pervedinėjo O. A. ir kokia tų lėšų kilmė. 2015 m. balandžio 22 d. vykusiame teismo posėdyje R. A. patvirtino, kad jis savo motinai duodavo pinigus, o ji pervesdavo tuos pinigus V. M., kaip išlaikymą vaikui. Šį faktą patvirtina ir byloje esantis O. A. raštas, kad jos atlikti pavedimai, buvo mokami pagal teisino sprendimą, kaip išlaikymas vaikui.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Fondo administracijos vienas iš uždavinių vykdyti tinkamą išmoku mokėjimą, todėl privalo būti atsižvelgiama ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei kitų pareiškėjų ir kitų vaikų teisėtus interesus, t.y. tų pareiškėjų, kurios sąžiningai informuoja apie iš skolininko gaunamas lėšas vaikų išlaikymui, siekiant praktikoje išvengti diskriminacijos bei teisėtų interesų pažeidimų tam tikrų asmenų atžvilgiu.

Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje (administracinėje byloje Nr.A520-l033/2013) yra pasisakęs, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str., CK 3.192 str.). Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.2(14 str. 1 ir 2 d.). Tokia iš esmės nuostata įtvirtinta ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis - užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Taigi valstybė turi suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą tik tuo atveju, kai nepilnamečiai vaikai negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymą juos turi išlaikyti".

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos aiškinimo, jos svarbos, santykio su kitomis tėvų teisėmis ir pareigomis auklėjant ir prižiūrinti vaikus, yra suformuota ir nuosekliai plėtojama prioritetiškai ginant vaikų teises ir interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. vasario 8 d. nutarti civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3- 37/2010). Teismų praktikoje aiškinama, kad išlaikymo teikimas yra pagrindinis nepilnamečio vaiko turto (nuosavybės) šaltinis. Išlaikymo paskirtis - būtinų sąlygų vaikui sveikai, darniai fiziškai ir psichiškai augti, vystytis bei tobulėti užtikrinimas. Teismo praktikoje pažymima, kad išlaikymas skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti ir reikalingas nuolat, kas dieną, todėl labai svarbus vaiko išlaikymo stabilumo išsaugojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008). Todėl mokamos lėšos pirmiausia privalo būti traktuojamos kaip išlaikymo lėšos už einamąjį mėnesį (kasdieniniams poreikiams tenkinti) ir tik likusi lėšų dalis gali būti naudojama skolos dengimui. Tėvų, nevykdančių ar netinkamai vykdančių savo pareigas vaikams, veiksmai ar neveikimas vertintini kaip priešingi teisei.

Atsakovas pabrėžė, kad Fondo administracijos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nėra pašalpa ar socialinė išmoka, todėl turės būti grąžintos atgal į Vaikų Išlaikymo fondą - susigrąžinamos (išieškomos) - arba iš skolininko, kuris nevykdė pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, arba iš pareiškėjos, kuris išmokas gavo nepagrįstai.

Fondo administracija nesutinka su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais. Mano, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir remiantis pateiktais dokumentais, todėl yra teisėtas ir teisiškai pagristas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo, Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2014 m. vasario 12 d. sprendimų Nr. V2-2076 ir Nr. V2-2077 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2009 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1.35-17050, kuriuo nusprendė pareiškėjos vaikui, M. M., nuo 2009 m. lapkričio 20 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą.

Ginčijamu 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. V2-2076 atsakovas nusprendė pakeisti minėtą 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir M. M. atitinkamai mokėti: nuo 2010 01 01 iki 2010 01 31 išmokėti 33,50 Lt dydžio išmoką; nuo 2010 02 01 iki 2011 10 31 kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką; nuo 2011 11 01 iki 2011 11 30 išmokėti 0,00 Lt dydžio išmoką; nuo 2011 12 01 iki 2012 02 29 kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką; nuo 2012 03 01 iki 2012 03 31 išmokėti 0,00 Lt dydžio išmoką; nuo 2012 04 01 iki 2012 05 31 kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką; nuo 2012 06 01 iki 2012 06 30 išmokėti 20 Lt dydžio išmoką; nuo 2012 07 01 iki 2012 07 31 išmokėti 195 Lt dydžio išmoką; nuo 2012 08 01 iki 2012 12 31 kiekvieną mėnesį mokėti 0,00 Lt dydžio išmoką; nuo 2013 01 01 iki 2013 01 31 išmokėti 195 Lt dydžio išmoką.

O ginčijamu 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. V2-2077 nusprendė nuo 2013 m. vasario 1 d. nutraukti M. M. išmokų mokėjimą.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. (1.34-25118)D2-3832 informavo pareiškėją apie priimtus 2014 m. vasario 12 d. sprendimus Nr. V2-2076 ir Nr. V2-2077 bei nurodė, kad šių sprendimų rezultate susidarė 3 846,50 Lt dydžio permoka, kurią paprašė grąžinti iki 2014 m. lapkričio 14 d..

Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Vaikų išlaikymo fondo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal šio įstatymo 3 ir 4 straipsnio nuostatas lėšos vaikui išlaikyti iš Fondo yra mokamos kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Aplinkybė, kad vaikas negauna viso ar dalies išlaikymo, turi būti patvirtinta antstolio, vykdančio teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduota nustatytos formos pažyma. Vaikui skiriama išlaikyti išmokų suma apskaičiuojama nuo kreipimosi į Fondo administratorių dienos.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies taikymas.

Šiose teisės normose nustatyta kad „Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu <...> išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje“(6 str. 1 d. 1p.) bei kad „Pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.“ (2 d.).

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad išmokų, skirtų vaikui išlaikyti mokėjimas gali būti nutrauktas, kai vaikas pradeda gauti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą. Pareiga apie tai informuoti Fondo administratorių yra nustatyta vienam iš tėvų, gaunančiam išmokas iš Fondo.

Minėta, kad aplinkybė, jog vaikas negauna viso ar dalies išlaikymo, turi būti patvirtinta antstolio, vykdančio teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduota nustatytos formos pažyma. Toks antstolio išduodamos pažymos pobūdis įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad šiai pažymai, kaip įrodymui, įstatymo leidėjo, yra suteikiamas pirminio, tiesioginio bei leistino įrodymo statusas, nustatinėjant šiam teisiniam santykiui reikšmingą aplinkybę – gauna ar negauna vaikas viso ar dalies išlaikymo, kuris yra jam nustatytas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi.

Tai savo ruožtu lemia, kad ir nutraukiant išmokų mokėjimą vaikui, tuo pagrindu, kai jis pradeda gauti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, ši aplinkybė (išlaikymo gavimas), visų pirma, turi būti patvirtinta vieno iš tėvų, gaunančio išmokas iš Fondo, arba antstolio, vykdančio teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduota pažyma. Kiti duomenys, patvirtinantys išlaikymo gavimo faktą, įrodymų vertinimo prasme yra netiesioginiai ir/arba išvestiniai įrodymai, kuriais remiantis gali būti įrodinėjama aptariama aplinkybė, tačiau tais atvejais, kai nėra galimybės gauti pirminio ir tiesioginio tuo klausimu įrodymo, arba kai šiame pirminiame bei tiesioginiame įrodyme, yra prieštaravimų ir neaiškumų, kurių pašalinti kitu būdu nėra galimybės.

Iš bylos matyti, kad šalys skirtingai vertina R. A., jo motinos O. A. bei R. A. darbdavio UAB „Dzūkija“ 2009-2013 m. teiktas lėšas M. M. išlaikyti. Pareiškėjos nuomone, šios lėšos turėtų būti skirtos įsiskolinimui, kuris susidarė iki 2009 m. padengti, o atsakovo nuomone, dalis šių lėšų yra skiriama einamosioms periodinėms išmokoms padengti, o likusi suma, viršijanti šią išmoką, turi būti skiriama įsiskolinimui padengti.

Iš bylos taip pat matyti, kad R. A. įsiskonimas M. M. išlaikyti 2013 m. gruodžio 1 d. sudarė 19623 Lt, bei kad R. A. ir kiti asmenys už jį 2009-2013 m. teikė atitinkamas lėšas M. M. išlaikyti, tačiau nėra pateikta duomenų, kaip šios lėšos buvo panaudotos – ar einamosioms periodinėms išmokoms padengti, ar įsiskolinimui padengti, ar buvo paskirstomos kokiu kitu būdu ir pan..

Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovui nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės spręsti ginčų, kilusių tarp išieškotojo ir skolininko vykdymo procese, ar šių asmenų ginčų su antstoliu.

Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y., valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

Kadangi išmokų iš Fondo mokėjimas yra siejamas su teismų sprendimų, kuriais yra priteistas išlaikymas vaikui nevykdymu, todėl, kaip buvo paskirstytos lėšos, gautos vykdant teismo sprendimą, visų pirma, turėtų nustatyti antstolis.

Šiuo atveju pažymėtina, kad tokios praktikos yra laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2627-520/2016).

Minėta, kad pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas, aplinkybę gauna vaikas ar ne lėšas jo išlaikymui tam tikru laikotarpiu, yra pavesta konstatuoti antstoliui, išduodant atitinkamą pažymą.

Byloje nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad turėjo būti gauti atitinkantys duomenys iš antstolio, vykdančio teismo sprendimą dėl lėšų M. M. išlaikyti išieškojimo iš R. A., apie tai, kaip buvo paskirstytos lėšos gautos tuo reikalu 2009-2013 m..

Iš byloje esančių antstolės J. J. pažymų matyti, kad juose yra tik nurodyta kiek ir kokiu laikotarpiu buvo gauta lėšų iš R. A. M. M. išlaikyti, tačiau kaip šias lėšas antstolis paskirstė tuo metu, ar jos visos buvo skirtos esančiam įsiskolinimui padengti, ar jos buvo skirtos einamosioms periodinėms išmokoms padengti ir pan., duomenų nėra pateikta (b. l. 10; 28).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas esant tokiam neapibrėžtam lėšų, išieškotų iš R. A. 2009-2013 m., pobūdžiui ėmėsi pats, remiantis atitinkamomis CPK nuostatomis, šias lėšas apibūdinti.

Tačiau pagal CPK nuostatas, esant ginčui tarp kreditoriaus ir skolininko dėl tokių lėšų pobūdžio, tai galėjo padaryti tik tas teismas, kuris priteisė išlaikymą, pateikdamas išaiškinimą dėl tinkamo teismo sprendimo įvykdymo.

Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas šį klausimą, peržengė šios bylos nagrinėjimo ribas bei sprendė jo kompetencijai nepriskirtą klausimą (ABTĮ 16 str. 2 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)). Dėl šių priežasčių teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu, dėl ko yra naikinamas, bylą perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tikslu nustatyti bei įvertinti aplinkybes susijusias su lėšų išieškotų iš R. A. 2009-2013 m. pobūdžiu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas