A-442-2627-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2627/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02516-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos 9.3.2; 9.3.7; 10.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei L. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. individuali įmonė (toliau – ir V. S. IĮ, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2011 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. S-229 (7-183/2011), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) 2011 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-256 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2010 m. gegužės 6 d. patikrinimo ataskaitos Nr. OLM320021M dalis dėl pagal bendrojo administracinio dokumento (toliau – ir BAD) importo rinkinius Nr. 7LUB0500947, Nr. 7LUB0501005, Nr. 7LU96504102, Nr. 8LU96501996, Nr. 8LU96503390, Nr.8LU96500707, Nr. 8LU96502071, Nr. 9LU90500289 ir Nr. 9LU90500162 papildomai apskaičiuotų ir įregistruotų 33041 Lt importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir su tuo susijusių 10 999 Lt PVM delspinigių bei 3 304 Lt dydžio baudos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2010 m. gegužės 6 d. patvirtino patikrinimo ataskaitos Nr. OLM320021M dalis pagal BAD importo rinkinius Nr. 7LUB0500947, Nr. 7LUB0501005, Nr. 7LU96504102, Nr. 8LU96501996, Nr. 8LU96503390, Nr.8LU96500707, Nr. 8LU96502071, Nr. 9LU90500289 ir Nr. 9LU90500162 ir įregistravo V. S. IĮ mokestinę prievolę 53 961 Lt muito, 5 122 Lt kompensacinių palūkanų, 120 223 Lt importo PVM ir 21 238 Lt PVM delspinigių, 35 091 Lt baudą. Muitinės departamentas 2011 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-256 pakeitė muitinės ataskaitą sumažindamas baudą iki 10 procentų (1/7 545 Lt), o likusią ataskaitos dalį patvirtino.

MGK 2011 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. S-229 (7-183/2011) patvirtino Muitinės departamento sprendimą. Pareiškėjas nesutiko su MGK 2011 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. S-229(7-183/2011) dalimi dėl papildomai apskaičiuotos ir įregistruotos 33 041 Lt importo PVM ir su tuo susijusių 10 999 Lt PVM delspinigių bei 3 304 Lt dydžio baudos pagal minėtus BAD importo rinkinius. Nurodė, kad nei muitinės įstaigos, nei MGK neįvertino faktinių aplinkybių ir PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 123 straipsnio 1 dalies nuostatų, bet automatiškai įregistravo ir importo PVM skolą.

Pažymėjo, kad muitinė įmonei buvo išdavusi leidimus vykdyti laikinąjį įvežimą perdirbti (laikinai įvežti ir perdirbti automobilius), tačiau tiek įmonė, tiek muitinė, netyčia klysdami (nepastebėję, kad įveža automobilius, kurie klasifikuojami kitais Kombinuotosios nomenklatūros kodais nei nurodyti leidimuose ir nesikreipę į muitinę dėl leidimų papildymo šiais kodais) deklaravo automobilius laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai, juos perdirbo muitinei prižiūrint ir per nustatytus terminus reeksportavo į trečias šalis iš Bendrijos muitų teritorijos.

Manė, kad vadovaujantis turinio prieš formą viršenybės principu ir įvertinus faktines aplinkybes, matyti, kad pagal minėtus BAD importo rinkinius įvežtiems automobiliams faktiškai buvo taikoma laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra, automobiliai visą perdirbimo laikotarpį buvo muitinės prižiūrimi, jie nebuvo importuoti šalies teritorijoje, bet buvo reeksportuoti į trečias šalis. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio ir 69 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei teigė, kad šiuo atveju susidarė situacija, kuomet veiklos turinys atitinka PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 123 straipsnio 1 dalies nuostatas ir neatsiranda prievolė apskaičiuoti importo PVM.

Todėl sprendžiant dėl įmonės apmokestinimo importo PVM, būtina vadovautis įmonės veiklos turiniu, o ne jos formalia išraiška. Vadovaujantis PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pagal minėtus BAD importo rinkinius laikinai įvežtos perdirbti prekės yra išvežtos (reeksportuotos) iš Bendrijos muitų teritorijos, todėl nesant ginčo prekių šalies teritorijoje, nėra ir PVM objekto PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies prasme.

Tvirtino, kad įvertinus faktines ginčo aplinkybes ir remiantis turinio viršenybės prieš formą principu, galima daryti išvadą, kad įmonės veikla neatitinka formalių Bendrijos muitinės kodekso ir PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalies reikalavimų (įmonė įvežė lengvuosius automobilius, kurių KN kodai nebuvo nurodyti leidimuose ir nesikreipė į muitinę dėl leidimų papildymo), tačiau faktiškai įmonės vykdytos veiklos turinys atitiko PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalies nuostatas (buvo įforminta laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra, prekės perdirbtos muitinei prižiūrint per jos nustatytą terminą ir šios prekės reeksportuotos (išvežtos į trečias šalis), kurias įvertinus, matyti, kad nėra prievolės automobilius apmokestinti importo PVM.

Toks pat PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 123 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas yra pateiktas MGK sprendime Nr. S-188 (7-141/2011), kur atsakovas buvo Muitinės departamentas.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Klaipėdos teritorinė muitinė nustatė, jog pareiškėjas prekes, klasifikuojamas KN 8703 32 90. 8711 30 90,8903 92 91,871 20 98 ir 8703 10 11 kodais, neturėdamas leidimo deklaravo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai. Tuo pareiškėjas pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 85 ir 87 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai pasinaudojo sąlyginio neapmokestinimo sistema. Teigė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas negali būti laikomas formaliu (neesminiu) teisės aktų reikalavimų nesilaikymu. Pareiškėjas, neturėdamas leidimo, prekes deklaravo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai ir nepagrįstai pasinaudojo sąlyginio neapmokestinimo mokesčiais sistema, o priklausantis importo PVM nepateko į valstybės biudžetą.

Laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, lemianti sąlyginį neapmokestinimą muitais, yra išskirtinė priemonė, skirta palengvinti tam tikros ekonominės veiklos vykdymą. Kadangi taikant šią procedūrą egzistuoja akivaizdi rizika, susijusi su teisingu muitų teisės aktų taikymu ir muitų surinkimu (tuo pačiu ir kitų mokesčių), šia procedūra besinaudojantys asmenys turi griežtai laikytis iš jos išplaukiančių pareigų. Pažymėjo, kad minėta muitinės procedūra gali būti atliekama tik gavus muitinės leidimą. PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalis nustato, jei prekėms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti neapmokestinant importo muitais muitinės procedūra, laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje tik tuo atveju, jeigu nustojus taikyti minėtąsias procedūras ar veiksmus prekės tebėra šalies teritorijoje.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui skola muitinei įregistruota vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. importo skola muitinei atsiranda nesilaikant reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms atitinkamą procedūrą. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skola muitinei atsiranda tuo momentu, kai prekėms įforminama atitinkama muitinės procedūra, jeigu po to nustatoma, kad faktiškai nebuvo laikytasi reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms tokia procedūrą.

Vadovaujantis PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Taigi laikytina, kad prekių importo į Bendrijos muitų teritoriją momentas sutampa su jų deklaravimo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai momentu. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės sutinka su MGK 2011 m. spalio 11 d. sprendime Nr. S-229(7-183/2011) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrų vykdymo ir pripažįsta, kad dėl padaryto pažeidimo pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalies b punktą atsiranda prievolė mokėti muito mokestį, tačiau nesutinka dėl prievolės mokėti importo PVM bei su tuo susijusius PVM delspinigius, baudą. Rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 84 straipsnio 1 dalies b punktu, 85 straipsniu, 87 straipsniu bei 204 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir sprendė, kad pareiškėjui pagrįstai skola įregistruota Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu, nes pareiškėjas, neturėdamas leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą (laikinąjį įvežimą perdirbti), BAD importo rinkiniuose Nr. 8LU96501996, Nr. 8LU965033 90, Nr. 7LUB0500947, Nr. 7LUB0501005, Nr. 8LU96500707, Nr. 8LU9650207L ,Nr. 9LU90500289, Nr. 9LU90500162 ir Nr. 7LU96504102 deklaravo laikinojo įvežimo perdirbti, taikant sąlyginio neapmokestinimo sistemą, muitinės procedūrai, tuo pažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 85 ir 87 straipsnių nuostatas bei tuo pagrindu nepagrįstai pasinaudojo sąlyginio neapmokestinimo sistema.

Nors pareiškėjas tvirtino, kad įmonės vykdytos veiklos turinys atitiko PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsniu bei 69 straipsnio 2 dalies nuostatomis, būtina vadovautis įmonės veiklos turiniu, o ne jos formalia išraiška, teismas vertino, kad neturėdamas leidimo, pareiškėjas prekes deklaravo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai bei nepagrįstai pasinaudojo sąlyginio neapmokestinimo mokesčiais sistema, todėl nėra pagrindo pareiškėjo padarytą pažeidimą laikyti formaliu teisės aktų reikalavimų pažeidimu.

Pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skola muitinei atsiranda tuo momentu, kai prekėms įforminama atitinkama muitinės procedūra, jeigu po to nustatoma, kad faktiškai nebuvo laikytasi reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms tokią procedūrą. PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Prekių importas – tai ne Bendrijos prekių įvežimas į Europos Bendrijų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai (PVM įstatymo 2 str. 24 d. 1 p.).

Pagal bendrąją taisyklę, laikoma, kad ne Bendrijos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją (PVM įstatymo 123 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad prekių importo į Bendrijos muitų teritoriją momentas sutampa su jų deklaravimo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai momentu. Taigi nagrinėjamu atveju dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsirado prievolė sumokėti importo PVM.

Importo PVM tapo mokėtinu, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Kadangi prievolės už nagrinėjamas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas yra nustatytas, pareiškėjo motyvus dėl PVM objekto nebuvo PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo prasme teismas atmetė. Nurodė Bendrijos muitinės kodekso Įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalies bei Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 6 punkto ir 11 punkto reglamentavimą, kaip patvirtinantį, jog būtent pareiškėjas yra atsakingas už teisingų duomenų pateikimą, tuo tarpu muitinė, priimdama pateiktą deklaraciją, tik tikrina, ar deklaracija atitinka minėtos instrukcijos 6 punkto reikalavimus.

Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiga sumokėti importo PVM bei su juo susijusias sumas pareiškėjui buvo nustatyta pagrįstai. Dėl MGK sprendimo Nr.S-188(7-141/2011) taikymo ginčo byloje teismas pastebėjo, kad sprendžiant bylas precedento galią turi tik teismų sprendimai sukurti analogiškose bylose(Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), todėl šis MGK sprendimas teismo nesaisto, tuo labiau, kad ginčų faktinės aplinkybės yra skirtingos

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti.

Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai akcentavo, kad vykdytos veiklos turinys atitinka įvežimo perdirbti muitinės procedūrai nustatytas sąlygas ir PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei 123 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl sprendžiant dėl pareiškėjo apmokestinimo importo PVM būtina vadovautis ir teikti pirmenybę įvykdytos veiklos turiniui. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo atsirado prievolė sumokėti importo PVM, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog prekės į Bendrijos muitų teritoriją būtų įvežtos neteisėtai. Priešingai, byloje įrodymų, kad įvežant prekes pareiškėjas jas pateikė ir deklaravo muitinėje, o muitinė skolą pareiškėjui įregistravo pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnį, nurodydama, kad importo skola atsirado neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamoms prekėms įforminama muitinės procedūra. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintu mokesčių mokėtojo lygybės principu ir teigė, kad nepaisant to, jog MGK sprendimas neturi precedento galios, vadovaujantis minėtu principu Muitinės departamentas turėtų aiškinti ir taikyti PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei 123 straipsnio 1 dalies nuostatas taip, kaip MGK sprendime Nr. S-188 (7-141/2011).

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Nurodė, kad žodį „neteisėtas“ pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytame sakinyje naudojo aiškindamas ne skolos muitinei atsiradimo pagrindus, bet prekių apmokestinimo importo PVM momentą pagal PVM įstatymą, todėl „neteisėtas ne Bendrijos prekių įvežimas (importas)“ suprantamas kaip nepagrįstas prekių deklaravimas laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar pagal bendrojo administracinio dokumento importo rinkinius Nr. 7LUB0500947, Nr. 7LUB0501005, Nr. 7LU96504102, Nr. 8LU96501996, Nr. 8LU96503390, Nr.8LU96500707, Nr. 8LU96502071, Nr. 9LU90500289 ir Nr. 9LU90500162 pagrįstai pareiškėjui yra papildomai apskaičiuota ir įregistruota 33 041 Lt importo pridėtinės vertės mokesčio, 10 999 Lt PVM delspinigių bei 3 304 Lt dydžio PVM baudos.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi pareiškėjo patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas prekes, klasifikuojamas KN 8703 32 90, 8711 30 90, 8903 92 91, 8711 20 98 ir 8703 1011 kodais, neturėdamas leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą (laikinąjį įvežimą perdirbti), BAD importo rinkiniuose Nr. 8LU96501996, Nr. 8LU965033 90, Nr. 7LUB0500947, Nr. 7LUB0501005, Nr. 8LU96500707, Nr. 8LU9650207L, Nr. 9LU90500289, Nr. 9LU90500162 ir Nr. 7LU96504102 deklaravo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai. Klaipėdos teritorinė muitinė patikrinimo ataskaitoje nurodė, kad pareiškėjas pažeidė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso) 85 ir 87 straipsnių nuostatas ir tokiu būdu nepagrįstai pasinaudojo sąlyginio neapmokestinimo sistema (Mokestinių ginčų komisijos byla, b.l. 69-86).

Pareiškėjas neginčija to fakto, jog prekes deklaravo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai neturėdamas leidimo, tačiau, jo nuomone, tai yra tik formalus pažeidimas. Pareiškėjas pažymėjo, jog sprendžiant dėl jo apmokestinimo importo PVM būtina vadovautis ir teikti pirmenybę įvykdytos veiklos turiniui, t.y. tam, kad prekės (automobiliai) buvo deklaruotos laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai, buvo perdirbtos muitinei prižiūrint ir per nustatytus terminus išvežtos į trečiąsias šalis.

Bendrijos muitinės kodekso 85 straipsnis nustato, kad bet kuri ekonominio poveikio turinti muitinės procedūra gali būti atliekama tik gavus muitinės leidimą. Šio kodekso 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad atitinkamos procedūros taikymo sąlygos nustatomos leidime, o pagal šio straipsnio 2 dalį leidimo turėtojas turi pranešti muitinei apie visus po leidimo gavimo atsiradusius veiksnius, kurie gali turėti įtakos tolesniam naudojimuisi leidimu arba jo turiniui.

Pagal Muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalies a punktą importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamoms prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, nebent nustatyta, kad minėtas pažeidimas neturi esminės įtakos tinkamam atitinkamos muitinės procedūros taikymui. Skola muitinei pagal šią nuostatą atsiranda „neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su <...> muitinės procedūros taikymu“, taigi yra susijusi su visomis prievolėmis, išplaukiančiomis iš atitinkamos muitinės procedūros (Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Döhler, C-262/10, 39 p.). Laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, atliekama naudojant sąlyginio neapmokestinimo sistemą, yra išimtinė priemonė, skirta tam, kad būtų palengvintas tam tikrų ekonominių veiklų vykdymas. Ši procedūra apima ne Bendrijos kilmės prekių buvimą Sąjungos muitų teritorijoje, kas kelia riziką, kad, neatlikus muitinės formalumų, šios prekės pateks į valstybių narių rinkas (Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimo byloje DSV Road, C‑234/09, 31 p.). Kadangi taikant šią procedūrą egzistuoja akivaizdi rizika, susijusi su teisingu Sąjungos muitų teisės aktų taikymu ir muitų surinkimu, šia procedūra besinaudojantys asmenys turi griežtai laikytis iš jos išplaukiančių prievolių. Taip pat reikia griežtai aiškinti pasekmes, kurių gali jiems kilti, jeigu jie nevykdo savo prievolių (Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo sujungtose bylose Terex Equipment ir kt., C-430/08 ir C-431/08, 42 p.).

Nagrinėjamu atveju, taikant šią muitinės procedūrą pareiškėjui neteisingai užpildžius deklaraciją buvo importuotos ir vėliau reeksportuotos prekės (automobiliai), kurios priskiriamos ne tiems Kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodams, kuriems galėjo būti taikomi aptariami muitinės sankcionuoti veiksmai. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas neįvykdė savo prievolės, kylančios iš laikinojo įvežimo perdirbti procedūros, atliekamos naudojant sąlyginio neapmokestinimo sistemą, kas sudaro pakankamą pagrindą pripažinti skolos muitinei atsiradimą.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-196 redakcija) nustatė, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Bendrijų teisės aktus yra taikomi importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos, nustatytos Europos Bendrijų mastu, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus, žemės ūkio ar kitas rinkliavas. Kai prekėms netaikomi jokie importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda tada, kai pagal atitinkamas Muitinės kodekso nuostatas šalies teritorijoje būtų apskaičiuota importo skola muitinei, jeigu prekėms šie muitai ar rinkliavos būtų taikomi.

Taigi pagal šias Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas muitinės skolos atsiradimas atitinkamai sąlygoja ir prekių apmokestinimą importo pridėtinės vertės mokesčiu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Klaipėdos teritorinė muitinė pagrįstai nusprendė papildomai apskaičiuoti 33 041 Lt importo PVM ir su tuo susijusių 10 999 Lt PVM delspinigių bei 3 304 Lt dydžio baudą, o Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus dėl minėto PVM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Dėl teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų Mokestinių ginčų komisijos sprendime Nr. S-188(7-141/2011), taikymo nagrinėjant šią bylą yra skundžiame teismo sprendime nurodęs pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų Mokestinių ginčų komisijos sprendime Nr. S-188(7-141/2011), taikymo nagrinėjamoje byloje detaliai nevertina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė