2020-10-21 Nr. AB-19659-3-61-3-04321-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-38-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04321-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-115-438/2020 pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 3R- 354, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 31N-1303 (8.1) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. SKP-49. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ 2013 m. kovo 21 d. pasirašytą paramos sutartį Nr. 2IM-KV-12-1-010634-PR001 (toliau – ir Sutartis) su NMA įgyvendino projektą „Parkas Gojaus miške“. Sutartį įgyvendino dviem etapais, teikė du mokėjimo prašymus: pagal pirmąjį mokėjimo prašymą, kurį pateikė 2014 m. gegužės 23 d., už investicijas NMA išmokėjo visą prašomą sumą; pagal antrą mokėjimo prašymą, kurį pateikė 2015 m. vasario 13 d., NMA išmokėjo 10 156,85 Eur sumą, vietoj prašytos 21 947,00 Eur sumos.

3. Pareiškėjas, įgyvendindamas projektą, įrengė 12 akmeninių skulptūrų, kurių bendra kaina buvo 17 377,20 Eur, pavėsinę ir pažintinį taką. 2015 m. kovo 13 d. pastebėjo, jog pavogta 1 skulptūra, todėl kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariatą (toliau – ir Trakų raj. PK), kuris 2015 m. kovo 26 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. 2015 m. gegužės 25 d. pastebėjo, kad pavogtos dar 5 skulptūros, todėl vėl kreipėsi į Trakų raj. PK, kuris 2015 m. gegužės 29 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. 2015 m. liepos 12 d. pastebėjo, jog pavogtos dar 3 skulptūros, dėl to taip pat 2015 m. liepos 23 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Siekdamas, kad kuo greičiau būtų surastos pavogtos dingusios skulptūros, pareiškėjas teikė paaiškinimus policijai, paskelbė straipsnį 15 min. laikraštyje. NMA neginčijo, kad 2015 m. liepos 13 d. buvo informuota apie pavogtas skulptūras ir pradėtus ikiteisminius tyrimus. 2016 m. rugpjūčio 25 d. NMA nurodė pareiškėjui pašalinti patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus ir apie tai informuoti NMA. 2016 m. rugsėjo 19 d. NMA prašė pateikti informaciją apie tai, kada bus atstatytos skulptūros ir sutaisytas suolas. NMA 2016 m. spalio 31 d. el. paštu paprašė iki 2016 m. lapkričio 29 d. pateikti informaciją, iki kada bus atstatytos skulptūros. 2016 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas informavo NMA, kad atstatyti skulptūrų neturi finansinių galimybių, tačiau tikisi jas rasti. 2017 m. sausio 4 d. NMA suteikė 20 dienų terminą trūkumams pašalinti – atstatyti pavogtas skulptūras. 2017 m. sausio 23 d. NMA buvo informuota, kad pareiškėjas neturi galimybių atstatyti skulptūrų, ėmėsi veiksmų, kad jos būtų surastos, ir kad skulptūrų dingimas privalo būti traktuojamas kaip nenugalimos jėgos aplinkybė. NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-49 nusprendė pritaikyti sankciją – paramos dalies, t. y. 11 729,30 Eur, sugrąžinimą dėl 9 neatstatytų skulptūrų.

4. Pareiškėjo vertinimu, 9 skulptūrų vagystė turi būti laikoma nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe. Skulptūros yra įrengtos miške, o ne apgyvendintoje teritorijoje, todėl įrengti stebėjimo kameras ar signalizaciją yra nerealu. Skulptūros buvo akmeninės, pritvirtintos betonuojant, kad stipriai laikytųsi. Jo nuomone, akmeninių skulptūrų pritvirtinimas betonuojant miško parko įrengimo atveju laikytinas pakankama priemone, siekiant užkirsti kelią skulptūrų, įrengtų miške, vagystei. Ši konkreti vagystė yra neįprastai didelio masto (pavogtos net 9 skulptūros), todėl pareiškėjas to tikrai negalėjo numatyti nei tam užkirsti kelio. Jis pastebėjo, jog teismų praktikoje atitinkamas reiškinys pripažintinas nenugalima jėga, kai jo paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio reiškinio atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog vagystės kilimo miške rizika nėra visuotinai žinomas dalykas, nes nėra jokių galiojančių taisyklių, numatančių privalomas ar bent rekomenduojamas priemones apsaugoti miško parką nuo vagysčių, be to, nėra ir NMA patvirtintų jokių rekomendacijų dėl miško parkų apsaugos nuo vagystės. Pareiškėjo nuomone, jo atlikti veiksmai – akmeninių skulptūrų betonavimas, yra pakankami, be to, skulptūros akmeninės sunkios, todėl tikrai nebuvo galima protingai numatyti tokio masto vagystės rizikos. Taip pat pažymėjo, jog NMA, administruodama panašius projektus, žinojo, jog draudimo bendrovės atsisako drausti miške pastatytas skulptūras, todėl apdrausti skulptūras nebuvo reikalaujama Sutartimi, tokia pareiga nebuvo numatyta teisės aktuose, mokėjimo prašymų vertinimo metu NMA informavo, jog draudimas nereikalaujamas, todėl NMA reikalavimą apdrausti parką laikė nesąžiningu.

5. VAGK analizavo pareiškėjo atsakomybę tik nenugalimos jėgos aplinkybių atžvilgiu, tačiau neatsižvelgė į jo argumentus dėl administracinės atsakomybės be kaltės negalimumo ir pareiškėjo atsakomybės sąlygų neindividualizavo. Atsakomybė už Europos Sąjungos paramos panaudojimo pažeidimus be kaltės atsirasti negali, pareiškėjui atsakomybė negali kilti, nes jo kaltės dėl pavogtų skulptūrų nėra, skulptūros buvo pavogtos dėl trečiųjų asmenų neteisėtos veikos. Priežastinis ryšys egzistuoja tik tarp trečiųjų asmenų neteisėtos veikos (vagystės) ir pasekmių (skulptūrų vagystės). Net ir sutartinės atsakomybės atveju, atsakomybė už tai, kad žala yra padaryta nusikaltimu dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos, yra netaikoma.

6. Pareiškėjas nesutiko su NMA ginčijamo sprendimo argumentais, kad pareiškėjas neįgyvendino Projekto taip, kaip numatyta Paramos paraiškoje, miškotvarkos projekte, neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais, t. y. neatstatė akmeninių skulptūrų (9 vnt.) – nepašalino 2016 m. rugpjūčio 11 d. patikros vietoje metu nustatytų neatitikimų, todėl pažeidė Sutarties 17.1 ir 17.9 papunkčius. Pareiškėjo teigimu, jis įgyvendino projektą tinkamai ir įrengė parką (įskaitant ir skulptūrų pastatymą) pagal Projektą, finansavo projektą savo lėšomis, o NMA turėjo jam kompensuoti 90 proc. išlaidų. Aplinkybės, jog skulptūros dingo dėl nusikalstamų kitų asmenų veikos, o ne dėl pareiškėjo kaltės, yra labai svarbios. Dėl vagystės pareiškėjas, kaip miško savininkas ir parko projekto valdytojas, nukentėjo ne tik finansiškai (finansavo 10 proc. skulptūrų įsigijimo išlaidų), bet ir morališkai. Į Projektą investavo savo asmeninį laiką bei lėšas, patyrė žalą. NMA reikalavimas sugrąžinti išmokėtą paramą dėl to, kad parkas neatitinka projekte nustatytų tikslų dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos, prieštarauja bendriesiems atsakomybės taikymo bei protingumo principams.

7. Dėl NMA nurodyto Sutarties 26.16 papunkčio pažeidimo, nes pareiškėjas nevykdė reguliarios Projekto įgyvendinimo stebėsenos, kad užtikrintų Projekto įgyvendinimą, kaip numatyta Paraiškoje, paaiškino, jog parkas yra nuolat prižiūrimas: pjaunama žolė, remontuojami sulūžę objektai. Tik dėl to, kad buvo vykdoma nuolatinė stebėsena, pareiškėjas pastebėjo skulptūrų vagystes, apie kurias nedelsiant informavo ikiteisminio tyrimo institucijas. NMA vertinimu, pareiškėjas taip pat pažeidė Sutarties 26.19 papunktį, kuriame nustatyta, jog Sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai Paramos gavėjas pažeidžia kitas Sutarties, Paramos skyrimo bei naudojimo sąlygas. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jis jokių Sutarties nuostatų nepažeidė, skulptūros buvo pavogtos ne dėl jo kaitės, o dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos.

8. Ikiteisminis tyrimas dėl pavogtų skulptūrų yra sustabdytas, jis nėra nutrauktas, be to, pranešime pareiškėjui nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo institucija imsis visų įstatymuose nustatytų galimybių, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų surastas. Ši aplinkybė patvirtina, jog miško parkui žala yra padaryta ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl trečiųjų asmenų, kurių teisėsaugos institucijos kol kas nenustatė, nusikalstamų veiksmų.

9. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad vagystė nepatenka tarp aplinkybių, numatytų 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas), 47 straipsnyje, todėl rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.212 straipsnio 1 dalimi ir ja aiškinančia teismų praktika. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus reikalavimus dėl aplinkybių pripažinimo nenugalimos jėgos aplinkybėmis, teigė, jog pareiškėjas galėjo dėti pastangas ir labiau rūpintis skulptūrų apsauga ir priežiūra, pavyzdžiui, įrengti kameras, signalizacijas ar tvirčiau pritvirtinti pačias skulptūras. Vagystės atvejis taip pat nereiškia, kad pareiškėjas negali prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti, nupirkdamas naujas, tolygias buvusiosioms, skulptūras, kad Projektu siekti tikslai būtų įvykdyti ir skulptūros vėl stovėtų. Taip pat vagystės galimybės faktą buvo galima numatyti iki sutarties sudarymo, nes parkas įrengtas miško teritorijoje ir laisvai prieinamas lankytojams, ir imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias vagystei. Darė išvadą, jog šiuo atveju nėra aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos nenugalimos jėgos aplinkybėmis. NMA nėra atsakinga už kitų asmenų padarytą turtinę / neturtinę žalą. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.).

11. Dėl galimybių apsaugoti investicijas nurodė, jog rinkoje esama begalė alternatyvų jau atgyvenusioms signalizacijoms ar kameroms, kurios yra jungiamos prie elektros tinklų. Galima įsigyti belaidžių, elementais kraunamų, elektra kraunamų (įkraunamų) ir kt. kamerų, kurios nereikalauja tiesioginio kontakto su elektros linija. Tokios kameros nereikalauja itin daug lėšų jų išlaikymui ar techninės priežiūros – jos fiksuoja vaizdus tik esant tam tikram šiluminių kūnų judėjimui, t. y. tokios kameros nefilmuoja vaizdo visą laiką, tačiau užfiksuojami vaizdai tik tuomet, kai kameros teritorijoje juda šilti organizmai (žmonės ar gyvūnai). Be to, belaidės ir mobilios kameros yra susaistomos (susaistymas ryšiu) su kitais įrenginiais (kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, ekranais ir kt.). Pareiškėjo teiginiai, kad jis ėmėsi pakankamų priemonių skulptūroms apsaugoti, prieštarauja faktinei situacijai. Nei skulptūroms parinktas akmuo, nei įbetonavimas nesutrukdė iš parko išgabenti net 9 skulptūras, todėl natūraliai kyla klausimas, ar iš tiesų 9 skulptūros buvo pritvirtintos prie pagrindo tinkamai. Be to, teikdamas Paraišką, pats pareiškėjas nusimatė investicijas, medžiagas, iš kurių jos pagamintos. Jokių apribojimų, kiekių ar pan. teisės aktai nenumato. Pats pareiškėjas turėjo įsivertinti rizikas ir pasekmes. Akmeninės skulptūros yra brangesnės, nei medinės, todėl ir vagysčių rizika yra didesnė. Kadangi po pirmos vagystės pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų (nurodė, kad pastebėjo vagystes, tačiau jokių papildomų apsaugos priemonių nesiėmė, tokius veiksmus grįsdamas tuo, kad investicijos yra parke, o ne gyvenvietėje), NMA pareiškėjo teiginį, kad jis ėmėsi pakankamų priemonių, laikė nepagrįstu. Be to, NMA apie galimai įvykdytas vagystes buvo informuota tik 2015 m. liepos 14 d., po to, kai pati NMA pasiteiravo, kodėl parke nėra skulptūrų, t. y. pareiškėjas net įvykus vagystei apie tai neinformavo NMA.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo atvejis atitiko nenugalimos jėgos požymius, atkreipdamas dėmesį į tai, kad viena iš sąlygų – šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas galėjo kontroliuoti situaciją ir užkirsti kelią vagystėms (jei jos iš tikrųjų buvo įvykdytos), kurios, pasak pareiškėjo, įvyko ne vienu metu, o net tris kartus. Pareiškėjo teiginiai dėl to, jog jis neva negalėjo tikėtis vagysčių, nes skulptūros sunkios, yra nepagrįsti, nes jau galimai nuo 2015 m. kovo 13 d., kai pirmoji skulptūra buvo išnešta, buvo akivaizdu, kad jos nėra tokios sunkios, kad negalėtų būti transportuojamos. Be to, iš patikros vietoje metu užfiksuotų nuotraukų yra matoma, kad pareiškėjas jas pritvirtino tik vienu armatūros kaiščiu, todėl jau po pirmos vagystės galėjo imtis priemonių, ir tvirtinant skulptūrą prie pagrindo, ją įtvirtinti daugiau nei vienu kaiščiu.

13. Akivaizdu, kad šiuo atveju Projektas neįgyvendintas, tikslai nepasiekti, todėl NMA teigimu, ji turėjo pagrindą priimti skundžiamą sprendimą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

15. ŽŪM teigimu, nors pareiškėjas skunduose ŽŪM, VAGK ir teismui nurodė tas pačias aplinkybes – negalimumą įrengti stebėjimo kamerų ar signalizacijos, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Pažymėjo, kad Reglamento 47 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių sąrašas, tarp kurių vagystė nėra įtraukta.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 5 d. pareiškėjas pateikė paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, kurioje nurodė, kad ketinama įrengti 12 vnt. akmeninių skulptūrų, kurios numatytos miškotvarkos projekte ir bendrojoje architektūrinėje projekto dalyje, kaip rekreacinės infrastruktūros įrengimas didinantis miško visuomeninę estetinę vertę, skirtas aplinkos įvairinimui miške. 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjas su NMA pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį (Sutartis), pagal kurią Projekto įvykdymo terminas iki 2015 m. kovo 1 d. 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas pateikė NMA pirmąjį mokėjimo prašymą 71 550 Lt sumai, o 2015 m. vasario 13 d. – antrąjį mokėjimo prašymą 21 947 Eur sumai. Šie mokėjimo prašymai pareiškėjui buvo apmokėti ir ginčo dėl to tarp proceso šalių nėra. 2015 m. vasario 24 d. surašyta mokėjimo prašymo patikros vietoje ataskaita Nr. _V-VV-0723432_, kurioje nuotraukomis užfiksuotos ir 12 akmeninių skulptūrų. 2015 m. kovo 13 d. pareiškėjas pateikė Trakų raj. PK pranešimą apie vagystę. 2015 m. gegužės 25 d. pranešimu pareiškėjas Trakų raj. PK informavo apie dar vieną vagystę – penkių skulptūrų, o 2015 m. liepos 10 d. – apie dar trijų skulptūrų vagystę. 2016 m. rugpjūčio 9 d. surašyta paraiškos patikros vietoje ataskaita Nr. _V-VV-0856152_, kurioje fiksuota, kad Projekto įgyvendinimo vietoje trūksta 9 skulptūrų. 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. BRK-4592, 2016 m. rugsėjo 19 d. el. laišku, 2016 m. spalio 31 d. el. laišku ir 2017 m. sausio 4 d. raštu Nr. BRK-46 pareiškėjas buvo informuojamas apie patikros metu nustatytus trūkumas ir jam pasiūlyta atstatyti trūkstamas arba sugadintas investicijas. Pareiškėjas NMA pateikė sutaisyto suoliuko nuotraukas ir 2017 m. sausio 23 d. raštu nurodė nesutinkantis su NMA pozicija, kad jis, kaip paramos gavėjas, nevykdo reguliarios Projekto įgyvendinimo stebėsenos ir tokiu būdu pažeidžia Sutartį. 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-49 NMA pareiškėjui pritaikė sankciją – paramos dalies susigrąžinimą 11 729,30 Eur.

18. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 113.7 punkte įtvirtinta, kad paramos susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti sutartyje nustatytų projekto uždavinių, tikslų, išskyrus atvejus dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Kaip teisingai nurodė NMA ginčijamame sprendime, force majeure aplinkybės yra apibrėžtos Reglamento 47 straipsnyje. Taip pat Reglamente yra įtvirtintas baigtinis force majeure laikomų aplinkybių, dėl kurių NMA galėtų (bet neprivalėtų) nereikalauti grąžinti dalį ar visą paramą, sąrašas ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie akmeninių skulptūrų, kurioms buvo skirta ir išmokėta parama, vagystė į šį sąrašą nepatenka. Todėl, teismo vertinimu, NMA, ŽŪM ir VAGK pagrįstai šių aplinkybių nelaikė force majeure. Svarbu pažymėti tai, kad Reglamento 47 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta ir paramos gavėjo ar jo įgalioto atstovo pareiga apie force majeure ar išimtines aplinkybes pranešti kompetentingai institucijai, kartu pateikiant šiai institucijai priimtinus atitinkamus įrodymus, per 10 darbo dienų nuo dienos, kurią paramos gavėjas ar jo įgaliotas asmuo gali tai padaryti. Kompetentinga institucija laikytina ta institucija, kuri turi valstybės narės įgalinimus spręsti dėl paramos susigrąžinimo. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad šios pareigos pareiškėjas neįvykdė. Kaip ir neįvykdė pareigos raštu pranešti NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Projektų administravimo skyrių apie visus galimus nukrypimus nuo planuoto Projekto įgyvendinimo. Pareiškėjo argumentų, kad jis apie vagystę informavo ikiteisminio tyrimo instituciją ir spaudą, teismo nevertino tinkamais pagrįsti tinkamą pareigos vykdymą.

19. Dėl akmeninių skulptūrų vagystės priskyrimo prie išimtinių aplinkybių, leidžiančių valstybei nesusigrąžinti išmokėtos paramos (jos dalies), kategorijos Reglamento 47 straipsnio taikymo prasme, teismas pažymėjo, kad Sutarties 17.1 punktu pareiškėjas įsipareigojo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta Paraiškoje, miškotvarkos projekte. Sutarties 17.9 punktu pareiškėjas įsipareigojo įvykdyti Paraiškoje (miškotvarkos projekte) numatytus įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Tai reiškia, kad pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimus ir imtis visų įmanomų priemonių rezultatui ne tik pasiekti, tačiau ir išsaugoti. Sutarties 24 punkte nustatyta, kad kontroliuojančios institucijos turi teisę audituoti ir kontroliuoti, kaip įgyvendinamas Projektas, taip pat audituoti ir kontroliuoti Paramos gavėjo finansinę ar ūkinę veiklą, kiek ji susijusi su Projektu, visas kitas aplinkybes, susijusias su Projektu bei Sutartimi, projekto vykdymo laikotarpiu ir 10 metų nuo Sutarties pasirašymo dienos. Pareiškėjo argumentą, kad jis ėmėsi pakankamų priemonių, kad skulptūros būtų apsaugotos, t. y. pastatė akmenines skulptūras, kad jas būtų sunku išgabenti ir pavogti, nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, kad akmeninės skulptūros pareiškėjo buvo numatytos aprašant Projekto esmę – pareiškėjas nurodė, kad akmuo pasirinktas norint visus įrenginius padaryti kaip galima ilgaamžiškesnius, bet nekontrastuojančius su aplinka. Taigi, skulptūrų medžiagiškumas nėra sietinas su jų saugumu. Teismas sutiko su NMA argumentu, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių, kad Projekto uždaviniai būtų pasiekti ir skulptūros išsaugotos. Pareiškėjas ne tik, kad nesiėmė priemonių skulptūras apsaugoti, tačiau nepašalino Projekto vykdymo trūkumų ir kitu būdu, t. y. skulptūrų neatstatė, nors Sutarties 17.17 punktu prisiėmė įsipareigojimą NMA nustačius Sutarties vykdymo pažeidimus, per nustatytą terminą padarytus pažeidimus ištaisyti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais, vykdė netinkamai ir to nelėmė aplinkybės, kurias galima būtų vertinti kaip išimtines Reglamento 47 straipsnio taikymo prasme.

20. Atsižvelgęs į faktines aplinkybes (paraiškos patikros vietoje metu nustačius, kad trūksta 9 akmeninių skulptūrų, per NMA nustatytą terminą pareiškėjui šių trūkumų nepašalinus / neištaisius), teismas konstatavo, kad NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-49 teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui sankciją – paramos dalies susigrąžinimą.

III. 21. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas teigė, kad teismas nevertino aplinkybės, jog skulptūros buvo įrengtos miške, o ne apgyvendintoje teritorijoje. Apsaugos sistemų įrengimas miško teritorijoje, pasak apsaugos specialistų, nėra efektyvi priemonė, kadangi vagys paprastai sunaikina tokią įrangą, be to, tai yra ženklios investicijos, kurioms pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių. Konkretus skulptūrų įrengimo būdas buvo aptartas Projekte, o NMA patikrinimų metu nustatė, jog projektą įgyvendintas tinkamai. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos apsaugoti skulptūras nuo vagystės, laikytina neteisinga.

23. Taip pat pareiškėjas nesutiko su teismo išvada, kas skulptūrų įbetonavimas nebuvo pakankama saugumo priemonė ir pareiškėjas turėjo galimybę tuo įsitikinti jau po pirmosios vagystės. Akmeninių skulptūrų pritvirtinimas betonuojant miško parko įrengimo atveju laikytinas pakankama priemone siekiant užkirsti kelią skulptūrų, įrengtų miške, vagystei. Ši vagystė yra neįprastai didelio masto (pavogtos net 9 skulptūros), todėl pareiškėjas to tikrai negalėjo numatyti nei tam užkirsti kelią. Be to, teismų praktikoje atitinkamas reiškinys pripažintinas nenugalima jėga, kai jo paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio reiškinio atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Nėra jokių galiojančių taisyklių, numatančių privalomas ar bent rekomenduojamas priemones apsaugoti miško parką nuo vagysčių.

24. Teismas analizavo pareiškėjo atsakomybę tik nenugalimos jėgos aplinkybių atžvilgiu, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, nurodytus skunde dėl administracinės atsakomybės be kaltės negalimumo ir neindividualizavo jo atsakomybės sąlygų. Pareiškėjui atsakomybė negali kilti, kadangi jo kaltės dėl pavogtų skulptūrų nėra, nes skulptūros buvo pavogtos – trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos pasekmės. Net ir sutartinės atsakomybės atveju, atsakomybė už tai, jog žala yra padaryta nusikaltimu dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos yra netaikoma.

25. Pareiškėjas teigė, kad NMA sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, kadangi jame tik išvardinti teisės aktų punktai, tačiau nėra konkrečiai nurodyta kaip pareiškėjas juos pažeidė.

26. Nors iki teisminis tyrimas dėl skulptūrų vagystės yra sustabdytas, tačiau jis nėra nutrauktas. Ši aplinkybė patvirtina, jog miško parkui padaryta žala yra padaryta ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų, tačiau net ir teisėsaugos institucijos kol kas kaltų asmenų nenustatė.

27. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi identiškais ar panašiais pagrindais, kuriais buvo remtasi bylą nagrinėjant VAGK ir pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas ne tik kartoja tuos pačius teiginius dėl NMA sprendimo, bet visas apeliacinio skundo turinys susideda iš analogiškų skundo VAGK ir teismui pasvarstymų, todėl neaišku, kokiu pagrindu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

29. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigė, kad po pastebėtų vagysčių kreipėsi į Trakų raj. PK, tačiau neaišku, kodėl neinformavo apie tai NMA. NMA apie įvykdytas vagystes buvo informuota tik 2015 m. liepos 14 d., po to, kai pati pasiteiravo, kodėl parke nėra skulptūrų. Be to, pareiškėjas po pirmosios vagystės nesiėmė jokių veiksmų. NMA pareiškėjo situaciją vertino kaip akivaizdžią sąžiningumo ir atsakingumo stoką, todėl paramos lėšos privalo būti susigrąžintos. NMA nuomone, pareiškėjas galėjo kontroliuoti situaciją ir užkirti kelią vagystėms, todėl nėra vienos iš force majeure sąlygų. Vagystė pati savaime negali būti laikoma nenugalima jėga, nes vagystės faktą galima numatyti ir tam pasiruošti, t. y. sudaryti tokias sąlygas, kad ji neįvyktų.

30. Atsakovo vertinimu, tik pastatyti skulptūras (kurios vietoje numatytų 5 metų projekto įgyvendinimo vietoje išbuvo vos keletą mėnesių, o kitos galimai vos keletą savaičių) nereiškia, kad projektas yra įgyvendintas.

31. NMA laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo kaltė pasireiškia tuo, kad jis nesiėmė visiškai jokių veiksmų investicijoms apsaugoti ir savo neveikimu sudarė esamą situaciją. Pareiškėjas pasirenka, kaip apsaugoti investicijas, todėl NMA nereguliuoja, koks būdas pasirinktas.

32. Teismas sprendime nagrinėjo visus ginčui svarbius aspektus, detaliai aprašė esamą situaciją, galimos vagystės reikšmę, atsakomybę už projekto vykdymo esmę ir kt.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

34. ŽŪM nesutiko, kad skulptūrų vagystė atitinka nenugalimos jėgos požymius ir kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) negalėjo numatyti tokios vagystės rizikos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad skulptūrų medžiagiškumas nėra sietinas su jų saugumu ir kad skulptūrų įbetonavimas buvo akivaizdžiai nepakankama saugumo priemonė, pareiškėjas turėjo realią galimybę tuo įsitikinti jau po pirmos vagystės. ŽŪM pažymėjo, jog pareiškėjui atstačius pavogtas skulptūras ir ikiteisminio tyrimo metu nustačius kaltus asmenis, jis galėtų reikalauti padarytos žalos atlyginimo.

35. ŽŪM vertinimu, teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino bylos faktus, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisingą sprendimą.

IV. 36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

37. Teismas nustatė, kad pareiškėjas papildomų priemonių, kurios būtų užtikrinusios didesnę dingusių skulptūrų apsaugą, nesiėmė bei nepritaikė. Tai lėmė, kad jam teko pareiga ištaisyti atsiradusius Projekto trūkumus, o atsisakius tai padaryti atsiranda pareiga grąžinti paramą.

38. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė – skulptūrų vagystė, nepriskirtina Reglamento 47 straipsnyje nurodytų force majeure ar išimtinių aplinkybių kategorijai, dėl ko pareiškėjas šiuo pagrindu negali būti atleistas nuo atsakomybės už Sutarties reikalavimų pažeidimus.

39. Teisiniams santykiams, kurie yra reglamentuojami viešosios teisės normomis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, kaip taisyklė, yra netaikomos (CK1.1 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai yra visiškai sureglamentuoti viešosios teisės normomis (Reglamentu, Administravimo, Įgyvendinimo taisyklėmis ir kt.), todėl taikyti civilinio kodekso nuostatų nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie siejami su kreditoriaus kalte, jo atsakomybe ir pan. pagal civilinio kodekso nuostatas teismas laikė nepagrįstais.

40. Nepagrįstais laikyti ir tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam teisės aktui. Iš šio sprendimo matyti, kad jame yra išsamiai nurodyti tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, kurie buvo pakankami atsakovui priimti sprendimą dėl paramos dalies sugrąžinimo.

V. 41. Pareiškėjas V. V. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.

42. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

43. Pareiškėjas teigia, jog teismas pritaikė Reglamento, kuris negaliojo nei patikros, kurios metu buvo patvirtinta pareiškėjo pateikta informacija apie pavogtas skulptūras (2016 m. rugpjūčio 11 d.), nei sankcijos pritaikymo metu (2017 m. birželio 28 d.). 2014 m. kovo 11 d. Europos Komisijos reglamentu (ES) Nr. 807/2014, kuriuo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, ir nustatomas pereinamojo laikotarpio nuostatos (toliau – ir Reglamentas Nr. 807/2014).

Jo preambulės 16 punkte nustatyta: kadangi Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 pakeičiamas Reglamentu (ES) Nr. 1305/2013, tikslinga panaikinti Reglamento (EB) Nr. 1998/2005 įgyvendinimo taisykles, nustatytas Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1974/2006. Todėl Reglamentas (EB) Nr. 1974/2006 turėtų būti panaikintas. Reglamentas Nr. 807/2014 taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d. 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1306/2013) preambulės 5 dalyje numatyta, kad siekiant užtikrinti valstybių narių praktikos nuoseklumą ir force majeure sąlygos suderintą taikymą, šiame reglamente atitinkamais atvejais turėtų būti numatytos išimtys force majeure atvejais ir išimtinėmis aplinkybėmis, taip pat neišsamus galimų force majeure ir išimtinių aplinkybių atvejų, kuriuos turi pripažinti kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, sąrašas.

Tos valdžios institucijos turėtų priimti sprendimus dėl force majeure arba išimtinių aplinkybių kiekvienu atveju atskirai remdamosi priimtinais įrodymais ir taikydamos force majeure sąvoką atsižvelgiant į Sąjungos žemės ūkio srities teisę, įskaitant Teisingumo Teismo praktiką. Šis Reglamentas taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo dėl sankcijos priėmimo metu galiojusių Reglamentų nuostatų, buvo atsisakyta baigtinio išimtinių aplinkybių sąrašo ir buvo pavesta valstybėms narėms nustatyti nebaigtinius išimtinių aplinkybių sąrašus, todėl sprendžiant pareiškėjo atsakomybės klausimą turėjo būti taikomos galiojančios nuostatos, susijusios su atsakomybės taikymu.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-929 „Dėl Sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemones taikymo metodikos patvirtinimo“ nustatė nebaigtinį išimtinių aplinkybių sąrašą. Minėto įsakymo 9 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai pažeidimas yra padarytas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba išimtinių aplinkybių, sankcijos netaikomos. Pagal įsakymo 10.10 punktą išimtinėmis aplinkybėmis gali būti laikomos kitos aplinkybės, turėjusios didelį poveikį įsipareigojimų vykdymui.

Taigi teismas pritaikė negaliojantį Reglamentą ir netaikė teisės normų, numatančių, jog išimtinių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis ir kad išimtinėmis aplinkybėmis gali būti laikoma skulptūrų vagystė.

44. 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 numatyta, jog sankcija neskiriama tuo atveju, kai asmuo dėl pažeidimo nėra kaltas. Šiuo atveju skulptūros buvo pavogtos nusikalstamais trečiųjų asmenų veiksmais, už kuriuos pareiškėjas neturi atsakyti.

45. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl minėtų reglamentų taikymo.

46. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.

47. Atsakovo įsitikinimu, nors pareiškėjas prašymą teikia motyvuodamas tuo, kad yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl netinkami taikytų ir aiškintų materialinės teisės normų, tačiau įvertinus prašymo turinį akivaizdu, jog pareiškėjas siekia dar kartą išnagrinėti tuos pačius aspektus, kuriuos išnagrinėto teismas.

48. NMA nuomone, vagystė pati savaime negali būti laikoma nenugalima jėga, nes vagystės faktą galima numatyti ir tam pasiruošti, t. y. sudaryti tokias sąlygas, kad ji neįvyktų.

49. Šiuo atveju pareiškėjas siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Tačiau vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Pareiškėjas pateikia tik deklaratyvius teiginius, bendro pobūdžio samprotavimus, bet neįrodė, kad buvo pažeista kokia nors teisės norma.

50. NMA pažymi, kad Reglamentas galiojo paraiškos patekimo dieną (2012 m. birželio 6 d.).

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

52. Ministerijos nuomone, priimant teismo nutartį nebuvo padarytas esminis materialiosios teisės pažeidimas jas taikant. Teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino šios bylos faktus ir pagrįstai atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 53. Pareiškėjas V. V. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-115-438/2020 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

54. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

55. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

56. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012; 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Taigi aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai patvirtina, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2020).

57. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, jog teismas pritaikė Reglamento, kuris negaliojo nei patikros, kurios metu buvo patvirtinta pareiškėjo pateikta informacija apie pavogtas skulptūras (2016 m. rugpjūčio 11 d.), nei sankcijos pritaikymo metu (2017 m. birželio 28 d.). Pareiškėjo manymu, ginčijamo Sprendimo metu galioję ES teisės aktai nenustatė baigtinio išimtinų aplinkybių sąrašo.

58. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip teisingai pastebėjo pareiškėjas, 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1974/2006 galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d., kuomet jį pakeitė 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 807/2014. Tačiau tiek paraiškos pateikimo metu, tiek Sutarties pasirašymo metu Reglamentas Nr. 1974/2006 galiojo. Negana to, atkreiptinas dėmesys, jog nei Reglamentas Nr. 807/2014, nei pareiškėjo minimas Reglamentas Nr. 1306/2013 nemini vagystės kaip išimtinos aplinkybės, dėl kurios būtų galima atleisti pareiškėją nuo atsakomybės už Sutarties reikalavimų pažeidimus. Pareiškėjas nepateikė daugiau argumentų, jog vagystė turėtų būti priskiriama prie Reglamento 47 straipsnyje nurodytų force majeure ar išimtinių aplinkybių kategorijai, todėl laikytina, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog teismas padarė materialiosios teisės pažeidimą.

59. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-4-415/2020).

60. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

61. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptis privalo tais atvejais, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo, būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra, nes šiuo atveju nekyla joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

62. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-115-438/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

63. Pareiškėjas V. V. prašyme atnaujinti procesą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-115-438/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-115-438/2020 pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė