2017-07-26 Nr. AB-14498-3-62-3-00256-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1821-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00256-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d. buvo kalinamas Kauno TI sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto minimalus reikalavimas. Kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nuolat buvo perpildytos, dėl to buvo suvaržyta judėjimo laisvė, kameroje teko tik gulėti arba sėdėti, netgi valgyti tekdavo sėdint ant lovos, kadangi prie stalo neužtekdavo vietos, o laukiant vietos prie stalo, maistas atvėsdavo. Perpildytose kamerose dėl blogos ventiliacijos trūko oro, dėl to nuolat buvo atidaryti langai, žiemą oro temperatūra nukrisdavo iki minusinės, dėl to pareiškėjas buvo susirgęs. Prie praustuvo ir unitazo susidarydavo eilės. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, todėl išėjus pasivaikščioti visiems suimtiesiems, kiemeliuose judėti vietos nelikdavo. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, taip buvo žeminamas jo orumas ir garbė, sumažėjo bendravimo galimybės ir pasitikėjimas savimi, jis negalėjo pasivaikščioti, dėl to pablogėjo jo sveikata, atsirado dirglumas, irzlumas, depresija, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nesilaikė Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas su pertraukomis laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. buvo laikomas Kauno TI. Teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, kalinamam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovo teigimu, ne visą pareiškėjo kalinimo Kauno TI laiką šios normos buvo laikomasi. Pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto, sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos.

Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pasivaikščioti kiemeliuose, naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, skaitykla, t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisės aktai nenustato kiemelių plotų ir vienam asmeniui tenkančios ploto normos pasivaikščiojimo kiemeliuose. Kauno TI įrengti 2 kiemeliai su sporto įranga ir teniso kambarys. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas kiemeliuose yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo trukmė atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo vaikystės sirgo bronchine astma, ligų, susijusių su jo laikymo Kauno TI sąlygomis neturėjo. Pareiškėjas pirminio psichologinio vertinimo aprašyme nurodė, kad problemų Kauno TI nekyla, kameroje sutaria, į psichologus ir psichiatrą nesikreipė, todėl kalinimas Kauno TI jokio poveikio pareiškėjo sveikatai neturėjo.

Atkreipė dėmesį, kad Kauno TI administracija naudoja priemones sušvelninti ir kompensuoti neigiamas mažo ploto, judėjimo suvaržymo ir kitus su laisvės apribojimu susijusius veiksnius. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 635 dienoms po išvykimo iš Kauno TI ir nenurodo, kodėl dėl laikymo sąlygų nesikreipė anksčiau. Atsakovo nuomone, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 180 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir šiuo laikotarpiu pareiškėjui 20 parų kamerose Nr. 212, 228, 153 nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas (trūko atitinkamai – 0,52 ir 0,1 kv. m ploto). Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Atsižvelgiant į tai, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas pažymėjo, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota. Objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė pablogėjo dėl nurodytų kalinimo sąlygų, byloje nėra. Pareiškėjo sveikatos istorija pareiškėjo nurodytų sveikatos sutrikimų priežasčių nepatvirtina.

Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neilgą kalinimo laikotarpį (tik 20 dienų), nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė dėl nurodytų kalinimo sąlygų Kauno TI būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą vertino 180 Eur suma ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

Teismas dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų nurodė, kad byloje esantys neginčijami ir objektyvūs duomenys patvirtina, jog Kauno TI kameros įrengtos laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-176, reikalavimų bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kuri reglamentuoja laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, normų. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Taip pat nėra duomenų, kad jis kreipėsi į Kauno TI administraciją ar Kauno visuomenės sveikatos centrą su skundais dėl kamerų vėdinimo, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog tardymo izoliatoriaus patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiuo atveju Kauno TI šios normos yra laikomasi, sanitariniai mazgai atitverti apie 2,1 m aukščio atitvarais, juose įrengta mechaninė ventiliacija. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemelių ploto teisės aktai nereglamentuoja. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m, taip pat įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, taip sudaromos galimybės didesniam nuteistųjų (suimtųjų) asmenų fiziniam aktyvumui. Pareiškėjas nurodo, jog pasivaikščioti galimybė buvo suteikiama, tik per mažas kiemelių plotas, esant tokiam dideliam suimtųjų asmenų skaičiui. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno TI kamerose Nr. 153, Nr. 160, Nr. 212, Nr. 323, Nr. 326 yra natūralus vėdinimas, o kamerose Nr. 228, Nr. 230, Nr. 233, Nr. 338 – įrengta ištraukiamoji ventiliacija ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 straipsnio reikalavimus. Taigi, pareiškėjo nurodytos kalinimo sąlygos Kauno TI atitiko tiek Taisyklių, tiek minėtos Higienos normos reikalavimus.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais, jog tik 20 parų nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimas dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas pateikė ne visą arba klaidinančią informaciją apie kamerose laikomų asmenų skaičių, dėl to teismas neteisingai nustatė dienų, kuomet nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas, skaičių. Teismas taip pat neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su pasivaikščiojimu kiemeliuose, kadangi 11 kv. m ploto kiemelyje esant daugiau nei 2 asmenims, pasivaikščiojimas neįmanomas, tenka tik stovėti. Dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas ne kartą kreipėsi į psichologinę tarnybą, tačiau atsakovas šios informacijos teismui nepateikė. Pareiškėjas negalėjo kreiptis į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl jo kalinimo sąlygų, kadangi Kauno TI neskelbiamas šios įstaigos adresas.

Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, nevertino aplinkybės, kad pareiškėjo teisės buvo grubiai pažeistos, kalinimo sąlygos turėjo poveikį pareiškėjo psichologinei būsenai, kurių įvertinti pinigais neįmanoma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, dėl to Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Atsiliepime akcentuoja, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą turi būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas skundžiasi tik dėl per mažo kameros ploto, nagrinėjamas laikotarpis yra trumpas, nėra duomenų, jog dėl kalinimo tokiomis sąlygomis jam būtų sutrikusi sveikata. Pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas tokiomis pat kaip ir kiti asmenys sąlygomis, todėl jokių išimčių, kad buvo pablogintas jo buvimas Kauno TI nebuvo. Be to, tam tikras privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos laikant pareiškėją Kauno tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 180 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad pareiškėjui 20 parų teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje pateiktų įrodymų vertinimu bei su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Pažymėtina, kad pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.). Tačiau EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl kitų kalinimo sąlygų Kauno TI, nepagrįstais laiko pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto, ventiliacijos kamerose, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu. Pareiškėjas taip pat nepaneigė atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerose kalinamų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovo pateikti duomenys yra klaidingi. Iš byloje esančios pažymos apie pareiškėjo laikymą Kauno TI matyti, kad joje detaliai nurodytas pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpis, kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotas, valandų tikslumu nurodytas kameroje buvusių asmenų skaičius bei vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis arba vertinti juos kaip neišsamius, klaidingus, teismas neturi jokio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimų aplinkybes, kalinimo trukmę, kuomet pareiškėjo teisė į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisinga ir pakankama neturtinės žalos suma yra 180 Eur. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir teigė, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų spręsti, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė