2022-01-05 Nr. AB-316-3-61-3-02816-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-896-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02816-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. skunde prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovo atstovas), (toliau – ir atsakovas) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) visoje Lietuvoje 2020 m. kovo 14 d. paskelbė karantiną, kurio metu buvo negalimi jokie kontaktai (ilgalaikiai ar trumpalaikiai pasimatymai) su artimaisiais. Šių draudimų buvo privaloma laikytis iki kol bus atšauktas karantinas. Vyriausybė 2020 m. birželio mėnesį atšaukė karantiną, tačiau Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN), vadovaudamiesi Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-167, neleido pareiškėjui pasimatyti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais, kadangi pataisos namai yra pavaldūs Departamentui ir privalo laikytis Departamento nurodymų.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN nuolat lankosi „Carito“ atstovai, ugdymo specialistai, kitų tarnybų darbuotojai, įvairūs darbininkai, Vilniaus PN parduotuvės darbuotojos ir pan. Jie atvykdavo į darbą iš laisvės, todėl nebuvo garantijos, kad jie neserga Covid-19. Minėtiems asmenims nereikėjo laikytis ir saugumo reikalavimų (nuo 2020 m. birželio mėnesio iki liepos 31 d. minėti asmenys į darbą ateidavo nedėvėdami apsauginių kaukių ar pirštinių, nebuvo naudojamas dezinfekcinis skystis, nesilaikoma saugaus atstumo). Minėti asmenys galėjo užkrėsti nuteistuosius, nes nuolat su jais kontaktavo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nuo karantino pabaigos iki 2020 m. rugpjūčio 5 d. minėtiems asmenims (darbuotojams) nebuvo jokių draudimų lankytis Vilniaus PN, todėl jis, manydamas, kad nebus jokių kliūčių susitikti su savo sutuoktine bei mažamečiais vaikais, žodžiu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl susitikimo su artimaisiais ir gavo neigiamą atsakymą, kuris motyvuojamas Departamento įsakymu Nr. V-167. Po to pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją. Jo prašymas buvo persiųstas Departamentui, kuris, išnagrinėjęs prašymą, pateikė atsakymą Nr. 2S-2579, jog dėl paskelbtos ekstremaliosios situacijos šalyje nuteistųjų lankymas yra nerekomenduojamas, tačiau šis atsakymas yra absurdiškas ir ginčytinas, diskriminuojantis pareiškėją ir jo artimuosius. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikoje turi galioti visiems vienodi įstatymai, todėl atšaukus karantiną, turėjo būti suteikta teisė į pasimatymus. Atšaukus karantiną, žmonės galėjo lankyti artimuosius, esančius senelių namuose ar ligoninėse, tačiau kalinimo įstaigose tai daryti buvo draudžiama, todėl buvo diskriminuojamas tiek jis, tiek jo artimieji.

5. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), teigė, kad jis, negalėdamas pasimatyti ir turėti artimo fizinio kontakto su žmona, buvo kankinamas, patyrė kančias, nematydamas savo mažamečių vaikų. Departamentas negerbė jo teisių ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, Konvencijos 1 ir 3 straipsnius. Pareiškėjas nurodė, kad negalėdamas pasimatyti su žmona ir vaikais, jis patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs jeigu būtų buvęs skirtas ilgalaikis pasimatymas su žmona ir kontaktinis pasimatymas su vaikais. Jis patyrė dvasinių kančių, nepakenčiamų skausmų, išgyvenimų, nepatogumų, depresiją, pablogėjo jo savivertė ir savijauta, jis tapo dirglus bei irzlus ir dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistųjų ir suimtųjų asmenų lankymo pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose draudimas nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. birželio 17 d. buvo nustatytas Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl karantino paskelbimo). Departamento direktorius 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtino Rekomendacijas Departamentui ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, paskelbtos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu (toliau – ir Rekomendacijos).

8. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2020 m. liepos 20 d. raštu Nr. 2S-2579 pateikė pareiškėjui išsamų atsakymą, nurodydamas ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo priežastis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsniu, turėjo teisę atsakymą skųsti apygardos administraciniam teismui, tačiau to nepadarė.

9. Atsakovas teigė, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, rėmėsi tik abstrakčiais faktais, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo) buvo nuspręsta nuo 2020 m. vasario 26 d. paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės. Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. birželio 17 d. buvo paskelbusi karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurio metu buvo ribojamas judėjimas tarp šalių, neteikiamos būtiniausios paslaugos ir taikyti kiti apribojimai. 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo atšauktas karantinas, tačiau Nutarimas dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo išliko galioti, todėl ekstremalioji situacija Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl Covid-19 ligos plitimo grėsmės buvo paskelbta ir galiojo iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

12. Įvertinęs BVK 119 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijų 5, 15 ir 16 punktų nuostatas, teismas konstatavo, kad Departamentas, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir atsižvelgdamas į valstybės lygiu paskelbtą ekstremaliąją situaciją, naudodamasis BVK 119 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintais reikalavimais, teisėtai ir pagrįstai apribojo kitų asmenų patekimą į pataisos įstaigas, t. y. nustatė leistiną maksimalų vienos valandos bekontaktį trumpalaikį pasimatymą nuteistiesiems.

13. Teismas pažymėjo, kad priešingai nei pareiškėjas teigia skunde, jam nebuvo uždrausta bendrauti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais. Teismas nurodė, kad BVK 102 straipsnis nustato nuteistųjų teisę paskambinti telefonu ir bendrauti su artimaisiais, taip pat nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos bendrauti su artimaisiais laiškais, pareiškėjui nebuvo uždrausta teisė ir į trumpalaikius bekontakčius pasimatymus. Pareiškėjas neteikė skundų dėl draudimo skambinti, rašyti laiškus, pasinaudoti trumpalaikiais pasimatymais, todėl teismas preziumavo, kad pareiškėjas tai galėjo daryti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, tokių duomenų nenurodo ir pareiškėjas, jog jis kreipėsi dėl trumpalaikio, bekontakčio pasimatymo su artimaisiais ir toks pasimatymas jam nebuvo suteiktas. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai dėl paskelbtos valstybinio lygio ekstremaliosios situacijos nebuvo suteikta teisė į ilgalaikį pasimatymą, todėl pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu atmetė.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad draudimas pasimatyti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais jį diskriminuoja ir todėl, kad, atšaukus karantiną, žmonės galėjo lankyti artimuosius esančius senelių namuose ar ligoninėse, teismas pažymėjo, kad senelių namai ar ligoninės nėra pavaldžios Departamentui, todėl jos nesivadovauja BVK ar Departamento direktoriaus patvirtintomis Rekomendacijomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo draudžiami tik ilgalaikiai pasimatymai, tačiau bekontakčiai ir trumpalaikiai pasimatymai buvo leidžiami, pareiškėjas teismo posėdyje metu patvirtino, jog jis turėjo galimybę pasimatyti su artimaisiais trumpalaikių pasimatymų metu, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, kad jo negalėjo lankyti sutuoktinė su mažamečiais vaikais prieštarauja jo skunde išsakytiems teiginiams.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad po karantino Vilniaus PN nuolat lankėsi įvairių tarnybų atstovai bei darbuotojai, kurie buvo atėję iš laisvės ir nenaudojo apsaugos priemonių, todėl galėjo užkrėsti tiek jį, tiek kitus nuteistuosius, teismas akcentavo, kad nei Nutarime dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo, nei kituose teisės aktuose nebuvo nurodymo įkalinimo įstaigų darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu, todėl darbuotojai nuolat lankėsi Vilniaus PN vykdydami savo darbo funkcijas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ankstesnių pareiškėjo nusiskundimų, jog Vilniaus PN darbuotojai nedėvėjo apsaugos priemonių, taip pat pareiškėjas skunde nenurodė, kuris konkretus darbuotojas, kokiu metu nedėvėjo apsaugos priemonių. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus PN nebuvo fiksuoti susirgimai Covid-19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl darbuotojų buvimo ir apsaugos priemonių nedėvėjimo Vilniaus PN yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai skunde nurodė įmanomus patirti išgyvenimus bei kančias, tačiau į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl savo išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologus ar medikus, be to, pareiškėjas skunde nedetalizavo, kaip pasireiškė vienokie ar kitokie jo įvardyti sutrikimai.

17. Teismas konstatavo, kad šioje byloje nenustatyti neteisėti Departamento veiksmai, kurie yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl, nesant neteisėtų veiksmų, negalimas ir neturtinės žalos priteisimas iš valstybės.

III. 18. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjui būtų priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad jis teismui kartu su skundu pateikė dokumentus, kurie pagrindžia jo patirtą neturtinę žalą, byloje yra pažymos apie pareiškėjo lankymąsi pas psichologą ir psichiatrą. Pareiškėjo teigimu, jo skundas buvo pagrįstas, nes iš skundo argumentų aiškiai matyti, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų šeimos gyvenimą (Konvencijos 8 str.). Teismas jo skundą išnagrinėjo neapdairiai ir šališkai, teismas nepastebėjo pareiškėjo teiktų įrodymų, pažymų ir kitų surinktų atsakymų iš atsakovo.

20. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas sutinka su teismo sprendimo motyvais, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių teismo priimto sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Bylos dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

23. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad 2020 m. birželio mėnesį atšaukus karantiną, Vilniaus PN, vadovaudamiesi Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-167, neleido pareiškėjui pasimatyti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais, o Departamento atsakymas Nr. 2S-2579 pareiškėjui yra diskriminuojantis tiek pareiškėją, tiek jo artimuosius.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nurodytų CK 6.271 straipsnyje – valdžios institucijos (Departamento) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo neapdairiai ir šališkai, nepastebėjo pareiškėjo teiktų įrodymų, pažymų ir kitų surinktų atsakymų iš atsakovo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų šeimos gyvenimą (Konvencijos 8 str.).

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

28. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuotina, kad iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, jog jam ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine ir mažamečiais vaikais nesuteikė Vilniaus PN, o ne Departamentas, tačiau pareiškėjas šioje byloje neįrodinėja Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir neprašo priteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad Vilniaus PN jam nesuteikė konkrečių ilgalaikių pasimatymų pagal jo pateiktus prašymus. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad teikė konkrečius prašymus Vilniaus PN suteikti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir mažamečiais vaikais, kuriuos Vilniaus PN atsisakė tenkinti, o jis šiuos atsisakymus apskundė Departamentui teisės aktų nustatyta tvarka.

29. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas šioje byloje neteikė jokių įrodymų, ne tik patvirtinančių kada ir kiek kartų prašė jam suteikti ilgalaikius pasimatymus su žmona ir vaikais, bet ir patvirtinančių jo šeiminį ryšį su žmona, kad jis ir jo žmona turi vaikų, kurios yra svarbios nagrinėjant aplinkybes, ar nuteistajam pagrįstai ir teisėtai atsisakyta suteikti ilgalaikius pasimatymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-397-822/2021).

30. Iš pareiškėjo skundo turinio nustatyta, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš Departamento pateikto atsakymo Nr. 2S-2579, kuris, pareiškėjo teigimu, yra diskriminuojantis, nes nuo 2020 m. birželio mėnesio atšaukus karantino ribojimus, pareiškėjas negalėjo pasimatyti su sutuoktine ir mažamečiais vaikais, o laisvėje esantys asmenys galėjo lankyti artimuosius. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad iš jo skundo argumentų aiškiai matyti, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų šeimos gyvenimą (Konvencijos 8 str.).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją su 2020 m. birželio 29 d. prašymu paaiškinti, kokiu pagrindu yra duotas nurodymas neleisti pataisos namuose ilgalaikių pasimatymų su žmona, taip pat paaiškinti, kodėl yra pažeidinėjamos žmogaus teisės, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ilgalaikiai pasimatymai yra labai svarbūs šeiminiams ryšiams išlaikyti (b. l. 19–20). Šis pareiškėjo prašymas buvo persiųstas nagrinėti Departamentui, kuris 2020 m. liepos 20 d. raštu Nr. 2S-2579 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (b. l. 13–14) pareiškėjui pateikė atsakymą. Šis raštas grindžiamas, be kita ko, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“, Departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167, rašte pažymėta, kad ekstremalioji situacija šalyje neatšaukta, kad ekstremalios situacijos šalyje metu pirmiausia būtina atsižvelgti į saugumą užtikrinančių priemonių būtinumą, o ne į atskirų pareiškėjų pageidavimus, rašte taip pat pažymėta, kad draudimus bei ribojimus ir toliau planuojama mažinti palaipsniui, atsižvelgiant į visos šalies epidemiologinę situaciją, kt.

32. Vertinant, ar pareiškėjui dėl Departamento pateikto atsakymo, yra pagrindas konstatuoti, kad Departamentas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, akcentuotina, kad Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės. Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną, kurio 3.2.10 punktas nustatė, kad draudžiamas nuteistųjų ir suimtųjų lankymas, išskyrus jų susitikimus su gynėjais. Šis nutarimas su visais pakeitimais ir papildymais pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 2020 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 579 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pripažinimo netekusiu galios“, kuris įsigaliojo 2020 m. birželio 17 d.

33. Departamento direktorius, vadovaudamasis Nutarimu dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir siekdamas užtikrinti sklandžią bausmių vykdymo sistemos veiklą, 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtino Rekomendacijas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, paskelbtos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu. Šių Rekomendacijų 15 punktu rekomenduota iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų ir išvykų į namus. Rekomendacijų 16 punktu rekomenduota iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trunkančius trumpalaikius pasimatymus, užtikrinant, kad atvykstantiesiems būtų matuojama kūno temperatūra, reikalaujama dėvėti kaukes, vienkartines pirštines (lankytojams šių priemonių neturint, įstaiga pagal galimybes aprūpina). Užtikrinti, kad pasimatymo patalpoje būtų rankų dezinfekanto, o po kiekvieno pasimatymo, patalpos paviršiai būtų nuvalomi dezinfekciniu skysčiu. Darbuotojai, atliekantys į pasimatymą atvykusių asmenų patikrinimą, privalo dėvėti apsaugos priemones (veido kaukes ir vienkartines pirštines).

34. Kaip matyti iš Departamento 2020 m. liepos 20 d. rašto Nr. 2S-2579 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, remiantis, be kita ko, Nutarimu dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo, rašte pareiškėjui ir buvo paaiškinta, kad ekstremalioji situacija Lietuvoje neatšaukta, jos metu pirmiausia būtina atsižvelgti į saugumą užtikrinančių priemonių būtinumą, kad Operacijų centre susirinkę specialistai vertino pasimatymų suteikimo galimybes ir iš to kylančias rizikas ir kt. Departamentas, pateikdamas atsakymą pareiškėjui, nurodė priimtus teisės aktus teisės, susijusius su ekstremaliosios situacijos paskelbimu, motyvus, dėl kurių priimtos rekomendacijos neorganizuoti laisvės atėmimo vietų įstaigose ilgalaikių pasimatymų.

35. Iš pareiškėjui pateikto atsakymo matyti, kad Departamentas pateikė pareiškėjui aiškius ir motyvuotus argumentus, dėl kurių Rekomendacijose rekomenduota iki atskiro Departamento nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų ir išvykų į namus (15 p.); iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trunkančius trumpalaikius pasimatymus (16 p.).

36. Pažymėtina, kad Departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakyme Nr. V-167 nėra nurodyta, kad jis yra priimtas vadovaujantis BVK 119 straipsnio 2 dalimi. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į skundą yra nurodęs, kad Departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtintos tik rekomendacijos, o ne privalomi vykdyti nurodymai, pagal teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 53 punktą sprendimą suteikti pasimatymą per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti pasimatymą gavimo dienos priima pataisos įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pataisos pareigūnas (b. l. 58).

37. Kadangi dėl konkrečių pasimatymų suteikimo nuteistiesiems sprendžia pataisos įstaiga, o Departamentas tik rekomendavo Vilniaus PN neorganizuoti ilgalaikių pasimatymų, Rekomendacijos nėra konkrečiai priimtos pareiškėjui, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl diskriminacinio Departamento požiūrio, kuris išdėstytas pareiškėjui pateiktame atsakyme, remiantis Rekomendacijomis, buvo atimta iš pareiškėjo galimybė pasimatyti su žmona ir vaikais.

38. Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas neįrodinėjo Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nesuteikiant jam konkrečių ilgalaikių pasimatymų pagal jo pateiktus prašymus, todėl šioje byloje negali būti vertinamos aplinkybės, susijusios su konkrečiais atvejais dėl ilgalaikių pasimatymų pareiškėjui nesuteikimo, vadovaujantis Departamento direktoriaus patvirtintomis Rekomendacijomis (pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimo su konkrečiais atvejais, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų, nesiejo), o Departamento pateiktas atsakymas, paaiškinant pareiškėjui teisės aktus ir dėl kokių priežasčių buvo priimtos Rekomendacijos, nepažeidžia pareiškėjo teisės į privatų šeimos gyvenimą.

39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo nustatė aplinkybę, kad Vilniaus PN pagrįstai pareiškėjui nesuteikė teisės į ilgalaikį pasimatymą, todėl ši nustatyta aplinkybė šalintina iš sprendimo motyvuojamosios dalies.

40. Kadangi šioje byloje nenustatyti atsakovo atstovo Departamento neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl netenkintinas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

41. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis teisės normomis, spręsdamas klausimą dėl Departamento veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dėl skunde nurodytų aplinkybių, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė