2018-12-12 Nr. AB-22823-3-61-3-02050-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5487-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02050-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. birželio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00362 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui D. M.“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos Departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, visiškai atitinka tikrovę. Migracijos departamentas Sprendime jokių pareiškėjo pateiktų duomenų nepaneigė. Be to, Migracijos departamentas Sprendime nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu (rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė). Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo nuslėpti jokie duomenys nei apie giminystės ryšius, nei apie akcijų pardavimus ar UAB „Lotus korporacija“ (toliau – Bendrovė) veiklos vykdymą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta. Pasak pareiškėjo, jo veikla Lietuvos Respublikoje būtų neteisėta tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo, kaip Bendrovės akcininko ir direktoriaus statusas, tačiau tai nebuvo padaryta.

3. Apibendrindamas pareiškėjas darė išvadą, kad Migracijos departamentas neįrodė UTPĮ 35 straipsnio 2 ir 12 punktų sąlygų, todėl Migracijos departamento Sprendimas, pareiškėjo nuomone, naikintinas.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–8).

5. Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovė yra fiktyvi (įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams gauti leidimus laikinai gyventi). Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo atlikimo vietą, Bendrovės darbuotojų atliekamas funkcijas, savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Pasak Migracijos departamento, tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 7–16).

7. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas, ar Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y. ar Bendrovė atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas imperatyvias sąlygas.

8. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos pareigūnai nurodė, jog patikrinti Bendrovės steigimo dokumentuose deklaruotos veiklos adresu nepavyko, nes šiuo adresu Bendrovės buveinės nėra, Bendrovės darbuotojų rasti nepavyko, Bendrovės iškabos ar kitų požymių, patvirtinančių Bendrovės veiklą, taip pat nebuvo nustatyta. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Bendrovės darbuotojų atliktas darbo funkcijas (jų realų darbą Bendrovėje), taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos įvyko tokiomis sąlygomis, kurios jose yra nurodytos. Be to, teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė turi savo veiklai patalpas.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė Migracijos departamento argumentų, jog Bendrovė buvo įsteigta adresu, kuriuo nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ir įsigytos įmonės. Teismas darė išvadą, kad visos nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 10. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo spręsti iš naujo (III t., b. l. 19–25).

11. Pareiškėjo nuomone, UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Užsienietis, priešingai nei Lietuvos Respublikos pilietis, privalo įdarbinti asmenis visai darbo dienai, mokėti ne mažesnį nei nustatytas atlyginimą ir t. t.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai ir nemotyvuotai suteikiantis prioritetą Migracijos departamentui, nors pareiškėjas neturėjo jokio tikslo sukurti įmonę ir dirbti Bendrovėje kaip fiktyvioje įmonėje. Pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, o teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos.

13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal UTPĮ nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti. Kitaip tariant, niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje. Pareiškėjas po Bendrovės įsteigimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti. Pasak pareiškėjo, teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, vien ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas Sprendime nurodė, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ sąlygų, savaime nereiškia, jog yra pagrindas panaikinti leidimą, neatsižvelgiant į pareiškėjo interesus ir pateiktus tinkamus ir teisėtus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas pagrindinis ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-00362, kuriuo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindu atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad ginčijamo Departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, ginčijamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas prašo sprendimą panaikinti, apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus pateiktus įrodymus ir neteisingai aiškinant bei taikant UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

18. Bylos duomenimis, pareiškėjui 2017 m. lapkričio 13 d. pateikus prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu dėl jo vykdomos ir ketinamos toliau vykti teisėtos veiklos UAB „Lotus korporacija“, Departamentas, įvertinęs pateiktus ir surinktus duomenis apie pareiškėją bei UAB „Lotus korporacija“ veiklą, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą , leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. To paties įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo tokiais atvejais išdavimo tvarką, 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

20. Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, iš jų – ir ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą realiai vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

21. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-58/2017). Teisėjų kolegija, įvertinsi byloje pateiktus įrodymus, susijusius su UAB „Lotus korporacija“ vykdyta veikla bei jos realumu, neturi pagrindo nesutikti su Migracijos Departamento išvada, kad pateikti duomenys nepatvirtina, jog ši įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą realiai vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Kartu įvertinus visumą atsakovo ginčijamame sprendime nurodytų nustatytų aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė 2018 m. spalio 9 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, konstatuotina, kad pareiškėjas pateiktuose dokumentuose buvo nurodęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie aplinkybes, susijusias su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (pavyzdžiui, apie savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir jos pasikeitimą)

22. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.). Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

23. Dėl pagrindo šiuo atveju taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto normą pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), vertintina, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjo paaiškinimais bei teiktais dokumentais, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.

24. Pareiškėjo argumentai, jog UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, yra atmestini, kadangi minėtoje teisės normoje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Šia įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje bylos Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju egzistavo pagrindas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas atliko išsamų tyrimą (išnagrinėjo pareiškėjo su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus, pareikalavo papildomų duomenų, papildomo pareiškėjo paaiškinimo ir kt.) ir padarė surinktų duomenų visuma pagrįstas išvadas, kurių pareiškėjas nepaneigė ir neįrodė, kad šiuo atveju egzistavo realus pagrindas pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetam

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius