2024-11-06 Nr. AB-16186-3-61-3-05360-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-780-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05360-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Y. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 24S214731 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą nuo pareiškėjo skundo pateikimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad jam neįvykdžius ginčijamo Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu. Nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas faktiškai nebetektų galimybės išvykti savanoriškai, nes akivaizdu, jog atsakovo nustatytas 14 dienų savanoriško išvykimo terminas pasibaigs greičiau, nei truks teisminis procesas. Kitaip tariant, pareiškėjas netektų teisės į savanorišką išvykimą vien dėl to, jog kreipėsi teisminės gynybos. Tokia situacija keltų rimtų abejonių dėl suderinamumo su teise kreiptis į teismą.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, 2024 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 24S89499 atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2144-463/2024 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Migracijos departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 24S89499 pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, neuždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, įspėjo, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės, tačiau nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį ir priimti naują – sustabdyti Sprendimo vykdymą nuo skundo pateikimo dienos iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas teigia, kad jis pateikė argumentus ir įrodymus (kilmės valstybės informaciją), patvirtinančius, kad Sprendimas yra nepagrįstas. Jei pareiškėjas būtų išsiųstas į kilmės valstybę, jis patirtų persekiojimą. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu. Teismas nevertino pareiškėjo argumento, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas faktiškai nebetektų galimybės išvykti savanoriškai, nes atsakovo nustatytas 14 dienų savanoriško išvykimo terminas pasibaigs greičiau, nei truks teisminis procesas. Tokia situacija keltų rimtų abejonių dėl suderinamumo su teise į kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nurodo, kad jis skunde pateikė išsamią kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, jog jo kilmės valstybės aktyvistai yra sistemingai persekiojami, pažeidžiamos fundamentalios žmogaus teisių saugomos vertybės. Pareiškėjas pateikė įrodymus apie sistemingą kankinimų praktiką ar šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus kilmės valstybėje. Pareiškėjo grįžimas į kilmės valstybę pritrauks jos pareigūnų dėmesį, dėl ko pareiškėjas rizikuoja būti sulaikytas jau pasienyje. Pareiškėjas yra pateikęs duomenis ir nurodęs konkrečias aplinkybes, kurios patvirtina, kad išsiuntus pareiškėją yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjas susidurs su persekiojimu.

Nepagrįstas teismo motyvas, kad pareiškėjas turi atstovą ir jo dalyvavimas nagrinėjant bylą nėra būtinas. Išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę išnyks administracinės bylos nagrinėjimo prasmė, nes tuo atveju, jei pareiškėjo skundas bus pripažintas pagrįstu, jam jau gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas jau bus atsidūręs kilmės valstybėje, kur, tikėtina, bus sulaikytas. Pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdžiu metu yra būtinas ne tik detaliai asmeniškai žodžiu paaiškinant pateiktus naujus įrodymus, bet ir siekiant užtikrinti kruopštų pareiškėjo situacijos ištyrimą apeliacinėje procedūroje. Taigi išsiuntus pareiškėją Lietuva galimai padarytų ne tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, bet ir 13 straipsnio pažeidimą, kadangi nebūtų iš esmės išnagrinėti pateikti įrodymai ir informacija, pagrindžianti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo bei nepagrindė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 7 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą. Ginčijamu sprendimu Migracijos departamentas įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėjo, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas grindžia tuo, kad jam neįvykdžius ginčijamo Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu. Pareiškėjas tokiu atveju neteks galimybės išvykti savanoriškai. Pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę jis patirtų persekiojimą, tikėtina, iškart būtų sulaikytas. Išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę išnyktų administracinės bylos nagrinėjimo prasmė, nes jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdžiuose yra būtinas tam, kad jis galėtų detaliai asmeniškai žodžiu paaiškinant pateiktus įrodymus ir būtų užtikrintas kruopštus pareiškėjo situacijos ištyrimas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

LVAT, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia jo nurodomų padarinių, nes, kaip minėta, tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir atmetami. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti argumentai bei faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo įvardijama rizika patirti persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju, jau buvo įvertinti LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2144-463/2024, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 24S89499, kurio atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį (minėtas Migracijos departamento sprendimas nesuteikti prieglobsčio pripažintas pagrįstu ir teisėtu). Įvertinusi bylos medžiagą, susijusią su pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo išdėstytų argumentų, susijusių su persekiojimo rizika jo kilmės valstybėje.

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su būtinybe užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą teismo procese, teisėjų kolegija akcentuoja, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas gali dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) (ABTĮ 13 str. 7 d.). Be to, kaip taip pat teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o nagrinėjamu atveju pareiškėją byloje atstovauja advokatas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Kartu pažymėtina tai, jog LVAT praktikoje vertinant asmenų panašaus pobūdžio argumentus dėl nuotolinio dalyvavimo teismo posėdyje laikomasi iš esmės analogiškos pozicijos (žr., pvz., 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-125-821/2023, 2023 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-202-556/2023, 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-513-553/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-608-822/2023).

Pareiškėjas teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šios bylos nagrinėjimas neteks prasmės, o pareiškėjas neteks galimybės išvykti savanoriškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nereiškia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai jokiais duomenimis ar įrodymais nepagrindus dėl to galinčios kilti žalos yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Likę pareiškėjo argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. N. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis