2020-02-12 Nr. AB-3285-3-64-3-00318-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-114-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00318-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 23 „Dėl V. S.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, jog V. S., laiku neužpildęs privačių interesų deklaracijos, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3. Vadovaudamasis 2015 m. birželio 23 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimu Nr. T-62 „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės etikos komisijos sudarymo ir komisijos veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3 skyriaus 6.4. punktu ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 8 punktu, pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimą priėmusios Komisijos narė, E. I., yra tiesiogiai pavaldi pareiškėjui, nes Radviliškio rajono savivaldybės visuomeninėje administracinėje ginčų komisijoje yra jo pavaduotoja. Pareiškėjas nurodė, kad tiesioginis pavaldumo ryšys reiškia, kad E. I. neišvengiamai turi išankstinę nuomonę apie savo vadovą, kas neabejotinai turi reikšmingą įtaką jos priimamiems sprendimams.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią valstybės tarnyboje dirbančio asmens interesų konfliktą gali sukelti tiek teigiamas tiek ir neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011). E. I. sprendimą balsuoti už ar prieš svarstant pareiškėjo veiksmų atitikimą įstatymų reikalavimams neabejotinai galėjo paveikti jos subjektyvi nuomonė apie savo vadovą, kuri galimai susidarė dėl neišsipildžiusių ambicijų, tikslų, nusivylimo savo darbo rezultatais ar kitų su pareiškėjo politiko veikla nesusijusių savybių.

5. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas taip pat suponuoja pareigą valstybės tarnautojui nusišalinti kai tarp jo ir asmens dėl kurio pradedama administracinė procedūra yra pavaldumo santykiai. Pareiškėjas nurodė, kad kiti Komisijos nariai – J. P. ir J. B., yra biudžeto, ekonomikos ir ūkio reikalų komiteto nariai, kurio pirmininkas yra pareiškėjas. J. P. ir J. B. yra tiesiogiai pavaldūs komiteto pirmininkui. Tiesioginis nurodytų Komisijos narių pavaldumas pareiškėjui, kaip ir E. I. atveju, buvo pagrindas nusišalinti priimant sprendimą dėl pareiškėjo veiklos. Taigi, J. P. ir J. B. nevykdė Įstatymo 11 straipsnyje bei VAĮ 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad skunde nurodė, kad pareiškėjui priklausančių akcijų dalis listinguojamose bendrovėse (akcinė bendrovė (toliau – ir AB) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bankrutuojanti akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini)) yra itin maža, t. y. nesiekia net 1 procento ribos, didžiausia turimų akcijų dalis šiose įmonėse yra vos 0,002 procento. Turėdamas tokį nedidelį akcijų kiekį, pareiškėjas negalėtų jokiais būdais paveikti šių įmonių valdymo organų priimamų sprendimų ar kaip valstybės tarnautojas priimti sprendimus galinčius turėti įtakos šių bendrovių veiklai. Pareiškėjas apie gautas pajamas iš investavimo veiklos deklaravo metinėse pajamų deklaracijose bei šeimos turto deklaracijoje, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas neturėjo tikslo slėpti paties investavimo fakto ar gaunamų pajamų, o viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nepažymėjo dėl šios veiklos mažareikšmiškumo jo interesams. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) birža yra patikimiausia reguliuojama rinka, kurią dažniausiai renkasi neprofesionalūs investuotojai. Ši rinka pasižymi stabilumu ir maža rizika, todėl investicinė grąža pastebima tik ilguoju laikotarpiu ir yra gana maža. Pareiškėjo turima akcijų dalis tik patvirtina, jog nurodytų bendrovių akcijų turėjimas yra itin mažareikšmiškas tiek pelno atžvilgiu tiek gebėjimu daryti įtaką įmonių veiklai. Pareiškėjas, kaip ir būdinga tipiniams investuotojams, (duomenys neskelbtini) biržoje atliko pasyvų akcijų savininko vaidmenį, kurio jokiu būdu negalima prilyginti akcininkų vaidmeniui uždarosiose akcinėse bendrovėse. Sprendimą, kuriuo pripažįstama, jog pareiškėjas nurodytais veiksmais pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 7 dalies 1 dalies nuostatas, pareiškėjas vertino kaip formalų teisės taikymą, kuris pažeidžia prigimtines žmogaus teises, neatitinka teisingumo, teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principų. Pareiškėjo neprofesionalus investavimas įsigyjant itin mažas akcijų dalis bendrovėse neturi ir negali turėti jokios įtakos jo, kaip politiko priimamiems sprendimams, be to pareiškėjas pažymėjo, kad jau papildė deklaraciją.

7. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pagal Nuostatus Komisiją sudaro Tarybos nariai: J. B., A. J., E. M. ir seniūnaitijų seniūnaičiai E. V., B. M., P. S. (pirmininko pavaduotojas). Pagal Įstatymą politikai pildo privačių interesų deklaracija ir deklaruoja galimus viešuosius ir privačius interesus. Tai yra padarę visi trys minėti komisijos nariai (E. I., J. B., J. P.). Atsakovo nuomone, nei vieno Komisijos nario pavaldumo santykiai nesusiję su Įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi kur apibrėžiama įmonė. Radviliškio rajono savivaldybės Visuomeninė administracinių ginčų komisija nuo 2018 m. sausio 1 d. panaikinta Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymu ir Biudžeto, ekonomikos ir ūkio reikalų komitetas yra tik Radviliškio rajono savivaldybės tarybos organai, ne įmonės apibrėžimą atitinkantys dariniai ir nėra juridiniai asmenys.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Tarybos veiklos reglamento, patvirtinto 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. T-42 (toliau – ir Tarybos veiklos reglamentas), 92 punktas nustatė, kad Tarybos narys privalo nusišalinti nedalyvaudamas balsavime, kai sprendžiami su jo ar artimo asmens privačiais interesais susiję klausimai arba kai jo dalyvavimas balsuojant galėtų sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Kadangi Komisijos narių veikla neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 2, 4, 7 dalių reikalavimus, Tarybos veiklos reglamente numatyta nusišalinimo tvarka, Komisijos nariai nematė būtinumo informuoti Komisijos pirmininką apie galimą ar esamą viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 (toliau – ir Taisyklės) 14.2 punktas nurodo priedo ID001J „Ryšiai su juridiniais asmenimis" pildymo tvarką, tačiau apie jokį akcininko maža reikšmiškumą nekalbama, o reikia nurodyti akcijų kiekį. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos Sprendimas buvo išsiųstas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (toliau – ir VTEK) 2017 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. S-2934-(2.22). Komisija 2018 m. sausio 11 d. gavo VTEK raštą Nr. S-90-(2.5), kuriame VTEK pripažino, kad atlikto tyrimo išvadoje V. S. veiklos įvertinimas atitinka įstatymo nuostatas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. S. skundą.

11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Sprendimą, kuriame buvo nuspręsta, jog Tarybos narys V. S. laiku neužpildęs privačių interesų deklaracijos pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

12. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas būdamas kandidatu į Tarybos narius per elektronines priemones, nepateikė VTEK viešųjų ir privačiųjų interesų deklaracijos, kurią turėjo pateikti per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos (darbą oficialiai pradėjo Tarybos nariu 2015 m balandžio 20 d.). Deklaracijoje nebuvo nurodytos šeimos turimų penkių bendrovių akcijų, t. y. AB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), BAB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini). Turimas akcijas sudaro: AB (duomenys neskelbtini)– 0.0004 proc. nuo emisijos dydžio, kurios įsigytos 2014 m. rugpjūčio 13 d., AB (duomenys neskelbtini) – 0,002 proc. nuo emisijos dydžio, kurios įsigytos 2015 m. kovo 26 d., AB (duomenys neskelbtini)– 0,0006 proc. nuo emisijos dydžio, kurios įsigytos 2014 m. gruodžio 12 d., BAB (duomenys neskelbtini) – 0,001 proc. nuo emisijos dydžio, kurios įsigytos 2010 m. gruodžio 7 d., AB (duomenys neskelbtini)– 0,0004 proc. nuo emisijos dydžio, kurios įsigytos 2016 m. sausio 6 d. Privačių interesų deklaraciją reikėjo pateikti iki 2015 m. gegužės 20 d. Siekdamas pašalinti bet kokias abejones pareiškėjas savo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją faktiškai patikslino 2017 m. gruodžio 17 d.

13. Komisija, įvertinusi pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių privačių interesų deklaravimą, reikalavimams, priėmė sprendimą atlikti tyrimą dėl pareiškėjo, kuris per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos neužpildė privačių interesų deklaracijos priedą „Ryšiai su juridiniais asmenimis“. Darbą Tarybos nariu pareiškėjas oficialiai pradėjo 2015 m. balandžio 20 d. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas būdamas Tarybos nariu nenurodė šeimos turimų penkių bendrovių, t. y. AB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), BAB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), akcijų, taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo Komisijai rašė paaiškinimą. Komisija taip pat nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame nustatyta, jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos duomenis – narystę ir pareigas įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose, išskyrus narystę politinėse partijose ir profesinėse sąjungose.

14. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pažymėjo, kad, teismo vertinimu, pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: juridinį asmenį, kurio dalyvis jis ar jo sutuoktinis, partneris yra. Atsižvelgęs į byloje esančias aplinkybes, teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai tyrė šį faktą, Komisijos sprendimas yra priimtas teisingai, nors ir Sprendime įrašyta, ne ta punkto dalis, kuri buvo pažeista, tačiau teismas šį pažeidimą laikė mažareikšmiu.

15. Pasisakydamas dėl E. I. šališkumo, teismas nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos darbą apsprendžia 1999 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų patvirtinimo“ Nr. 533 (toliau – ir Nutarimas). Nutarimo 30 straipsnis numato, kad komisijos posėdžius organizuoja ir jiems vadovauja komisijos pirmininkas, Nutarimo 35 straipsnis numatė, kad komisijos posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja 4 komisijos nariai (įskaitant jos pirmininką). Be to, Nutarimo 50 straipsnyje numatyta, kad komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja komisijos pirmininkas. Teismas, įvertinęs šias Nutarimo nuostatas, nenustatė pavaldumo tarp minėtos komisijos narių. Teismas taip pat nenustatė pavaldumo santykių tarp pareiškėjo ir Komisijos narių J. P. ir J. B., kurie yra biudžeto, ekonomikos ir ūkio reikalų komiteto nariai.

16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje interesų konfliktas nekilo, nes nėra pavaldumo santykių, todėl Komisijos nariai E. I., J. P. ir J. B. neturėjo objektyvių priežasčių nusišalinti nuo Komisijos posėdyje priimto Sprendimo. Pareiškėjo subjektyvią nuomonę apie Komisijos narę E. I., teismas vertino kaip hipotetinio (menamo) pobūdžio. Be to, pats pareiškėjas Komisijos nariams nušalinimų nereiškė.

17. Teismas nusprendė, kad Komisijos nariai E. I., J. P. ir J. B., kurie dalyvavo komisijos posėdyje priimant sprendimą, nepažeidė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą pareigą nusišalinti nuo sprendimo priėmimo.

18. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas netenkinamas ir Sprendimas paliekamas nepakeistas.

III. 19. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą visiškai.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui.

21. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad viso skundo formuluotės ir argumentai yra skirti pagrįsti, kad atsakovas, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 7 dalies nuostatomis, priėmė nepagrįstą bei klaidingą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, jog atsakovas nors ir supainiojo straipsnio dalies punktą, bet Sprendimas buvo priimtas teisingai, yra nesąžiningas. Jei atsakovas Sprendime būtų nurodęs, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tai skunde būtų nurodomi kiti argumentai negu 2018 m. sausio 26 d. skunde kurie ir turėjo įtaką neigiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui pareiškėjui, todėl yra neteisinga, kai atsakovas padarė grubią klaidą, kaltindamas pareiškėją, o pareiškėjas argumentuotai atsikirto į tai, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 26 d. skunde atsikirtinėjo į tai kas buvo parašyta Sprendime. Dėl to, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti atmestinas, o pareiškėjo skundas turi būti tenkinamas.

22. Pareiškėjo atstovas 2020 m. sausio 28 d. pateiktame paaiškinime nurodo, kad ginčo santykiams būtina taikyti naują Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo redakcija įsigaliojusią nuo 2020 m. sausio 1 d. pagal kurią būtina deklaruoti tik duomenis apie juridinius asmenis, kuriuose jo, jo sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio turimų akcijų suteikiami balsai visuotiniame akcininkų susirinkime ar turimos juridinio asmens dalyvio teisės kitų teisinių formų juridiniuose asmenyse leidžia daryti lemiamą įtaką šių juridinių asmenų veiklai (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ši aplinkybė pareiškėjo atstovo manymu sudaro pagrindą panaikinti atsakovo sprendimą.

23. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

25. Atsakovas papildomai nurodo, kad Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo deklaruoti ryšį su juridiniu asmeniu, o 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato kokį ryšį ir kokiose juridiniuose asmenyse. Atsakovo teigimu, tai yra tarpusavyje susiję vienas kitą papildantys punktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimo, kuriuo buvo konstatuotas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimas, teisėtumo.

27. Pirmosios instancijos teismas atmėtė pareiškėjo skundą ir iš esmės pripažino Komisijos sprendimą teisėtu, tačiau pakeitė Komisijos sprendimu konstatuoto pažeidimo kvalifikavimą į Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

28. Pareiškėjas prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl padaryto pažeidimo kvalifikavimo, taip pat mano, kad teismas neteisingai vertino Komisijos narių nešališkumą.

29. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl Komisijos narių šališkumo pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinio skundo argumentų nepagrindė specialiomis teisės normomis, nustatančiomis Komisijos narių nušalinimo arba nusišalinimo pagrindus, todėl taikytinos bendrosios nešališkumo vertinimo nuostatos.

30. Teismų praktikoje, vertinant teisėjų nešališkumą laikomasi pozicijos, kad nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims. Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, bylos šalies požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-195/2010, byla Nr. 2K-527/2010).

31. Taikant šias nuostatas pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė Komisijos narių J. P., J. B. ir E. I. objektyviai pagrįstu jų nešališkumą patvirtinančių aplinkybių. Pareiškėjo ir minėtų Komisijos narių bendra darbinė veikla yra pripažintas faktas, tačiau nešališkumo vertinimui to nepakanka. Kaip minėta teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks faktas turi turėti realų nešališkumo pagrindą. Nesant tokio pagrindo bylos šalies nešališkumo vertinimas teismui nėra privalomas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pareiškėjo nurodytų menamų Komisijos narių nešališkumą paneigiančių aplinkybių.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: juridinį asmenį, kurio dalyvis jis ar jo sutuoktinis, partneris yra (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija). Todėl Komisijos konstatuotą pareiškėjo padarytą pažeidimą, numatytą Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kad asmuo privalo deklaruoti narystę ir pareigas įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose, išskyrus narystę politinėse partijose perkvalifikavo į Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo perkvalifikuoti Komisijos konstatuoto pažeidimo pagal kitą Įstatymo normą, nes šių normų veikos yra pakankamai skirtingos. Komisija nagrinėjo pažeidimą, numatytą Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir pripažino pareiškėją padarius šį pažeidimą, todėl teismas turėjo pagrindą vertinti ar pareiškėjo veika atitiko jam inkriminuotą pažeidimą, o ne spręsti dėl kitų pažeidimų padarymo.

34. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija sprendime nenurodė bei byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas deklaracijos teikimo metu buvo narys ir užėmė pareigas įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose. Todėl daroma išvada, jog atsakovas be pagrindo pripažino, jog pareiškėjas padarė pažeidimą, numatytą Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Nustačius, kad pareiškėjas nurodyto pažeidimo nepadarė, tai yra nebuvo fakto, atitinkančio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl jis neprivalėjo šiuo pagrindu teikti deklaracijos kaip numatyta Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje.

35. Pripažinus, kad atsakovas, priimdamas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 23 „Dėl V. S.“ nepagrindė jo objektyviais duomenimis, nurodytas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

36. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą ir pripažindamas atsakovo sprendimą teisėtu neteisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 147 str.).

37. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 23 „Dėl V. S.“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė