2013-11-19 Nr. AB-8419-3-61-3-03409-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-2070/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03409-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. skundu (b.l.1-6) ir patikslintu skundu (b. l. 30-36) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 12-01-1785 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; priteisti iš atsakovo visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 722,67 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra buvęs krašto apsaugos pareigūnas, jam buvo paskirta 1 725 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsniu, jam kaip asmeniui, turinčiam draudžiamųjų pajamų, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d., valstybinė pensija buvo mažinama po 445,65 Lt kas mėnesį. Be to, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki šiol kas mėnesį valstybinė pensija mažinama dar 338,63 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 dalies 1 punktą, o kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai sumažino jam mokėtinos valstybinės pensijos dydį daugiau, nei ji būtų mažinama nedirbančiam asmeniui ir iki šiol negrąžina susikaupusio įsiskolinimo, kurį privalo grąžinti. Pareiškėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje nustatytą skirtingą socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką skirtingoms socialinėms grupėms vertino kaip tiesioginę diskriminaciją pagal socialinę padėtį ir darė išvadą, kad teismui yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad būtų ištirta, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 12-16, 40-41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui paskirta valstybinė kario pensija buvo perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas minėto Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo sumažintų pensijų mokėjimas (tame tarpe 4 straipsnio) buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o nuo 2013 m. sausio 1 d. minėto 4 straipsnio galiojimas yra pratęstas dar vieneriems metams.

Atsakovas pareiškėjo prašymą priteisti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintos pensijos dalį (skirtumą) laikė nepagrįstu ir paaiškino, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. paskirta ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta kario pensija papildomai buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Konstituciniam Teismui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui pensija minėto įstatymo 5 straipsnio pagrindu mažinama nebuvo ir nėra mažinama iki šiol.

Atsakovo manymu, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias pareiškėjui buvo apskaičiuojama valstybinė pensija, iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.) Konstitucijai neprieštaravo ir laikomos teisėtomis, atitinkamai, ir dėl šio straipsnio taikymo atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos. Atsakovo teigimu, kol Seimas nepriėmė atitinkamo teisės akto dėl teisinių pasekmių, kilusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d., nes pensijos mokėjimas minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtu.

Atsakovo manymu, nėra pagrindo laikyti, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimas valstybinių pensijų atžvilgiu kaip nors diskriminuoja šių pensijų gavėjus palyginus su socialinio draudimo pensijų gavėjais, taip pat nėra pagrindo teigti, kad minėtas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas gali koreguoti valstybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės pensijų, taip pat nuo invalidumo pensijų (pastarosios grindžiamos socialinio draudimo ir socialinės paramos principais) teisinį reguliavimą, mažindamas šias pensijas daugiau nei senatvės ar invalidumo pensijas.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į kitokią valstybinių pensijų prigimtį, taip pat ne kartą konstatavo, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, jog praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, nes senatvės pensinio amžiaus valstybinės pensijos gavėjui ši (t. y. valstybinė) pensija yra ne vienintelis pragyvenimo šaltinis ir mokama kartu (t. y. papildomai) su valstybinio socialinio draudimo pensija.

Atsakovas pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas jau yra išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, kad pensijų mažinimas, esant ekonominei krizei, iš esmės galimas. Be to, Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebeliktų minėtos situacijos per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo dideliu mastu; praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Ministerijos 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 12-01-1785 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. 336,95 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. spalio 26 d. redakcija), pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d., rėmėsi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos), pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., ir darė išvadą, kad asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams. Tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Teismas pažymėjo, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Teismas pagal įstatymo analogiją taikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį ir pažymėjo, kad ši teisės norma pensijos nepriemokos dydžio neribojo, bet nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darė išvadą, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 336,95 Lt – priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos.

Teismas nustatė, kad Ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 89 straipsniu, pabrėžė, kad teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti, ir pripažino, kad, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Ministerija, priimdama 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 12-01-1785, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, teismo nuomone, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Ministerijos 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 12-01-1785 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pasisakė ir apie Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas, pagal kurias buvo tik pratęstas Laikinuoju įstatymu nustatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, be to, teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas, teismas neturėjo pagrindo tenkinti prašymo atlyginti išlaidas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 60-63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo mažinama tik laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., nes pareiškėjas tuo metu turėjo draudžiamųjų pajamų, o nuo 2010 m. balandžio 1 d. pensija minėtu pagrindu mažinama nebuvo ir nėra mažinama iki šiol. Atsakovo teigimu, teismas ignoravo Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, o teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tai, atsakovų teigimu, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos. Atsakovai daro išvadą, kad ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias pareiškėjui trumpu laikotarpiu buvo skaičiuojama valstybinė pensija, Konstitucijai neprieštaravo ir laikomos teisėtomis, atitinkamai ir dėl šio straipsnio taikymo atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos. Atsakovai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-128/2005, 2005 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-557/2005. Atsakovų manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsniu, kadangi nagrinėjamu atveju nėra Ministerijos kaltės. Atsakovų manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nėra analogiška nagrinėjamai bylai, nes minėtoje byloje asmuo kreipėsi į teismą dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo ir sprendimai dėl valstybinės pensijos nebuvo įvykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Apeliantai mano, kad teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams. Be to, pagal nuo 2004 metų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo teisme, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 1–6), jo gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas savo teises.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 1 336,95 Lt pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė