2018-06-12 Nr. AB-11408-3-61-3-02678-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1189-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02356-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. (R. R.) skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-170-(14.49.3.).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė Žemėtvarkos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko H. B. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą 0,6228 ha ploto žemę buvusioje (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Pareiškėjas pretendavo atkurti nuosavybės teisės į 0,3114 ha žemės plotą, o į kitą 0,3114 ha ploto dalį pretendavo pareiškėjo sesuo K. R.. NŽT 2016 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-170-( 14.49.3.) kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į piliečiui R. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1914 ha žemės, atlyginant pinigais (vertė 2 660,8 Eur). Pareiškėjas nesutiko su šiuo NŽT sprendimu. Nurodė, kad NŽT informavo, jog H. B. iki nacionalizacijos turėti žemės sklypai ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) ir ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami, nes yra užstatyti daugiabučiais namais, visuomenės bei komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) gatvės ribas. Dėl šių priežasčių žemės grąžinti natūra nėra galimybės. Kadangi Vilniuje nuosavybės teise pareiškėjas jokių pastatų neturi, todėl antras atkūrimo būdas pareiškėjo atžvilgiu taip pat nebuvo taikomas.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintame 1 priede pareiškėjas įrašytas į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti 445 numeriu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nauji žemės sklypai individualiai statybai Vilniaus mieste formuojami nuo 0,04 iki 0,12 ha dydžio. Atsižvelgiant į tai pareiškėjas turi galimybę Vilniuje gauti naują žemės sklypą individualiai statybai iki 0,12 ha. Atsakovas rezervavo 0,12 ha žemės plotą naujam žemės sklypui gauti, o už likusį negrąžintą žemės plotą priėmė vienašališką nepagrįstą sprendimą išmokėti pinigais.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai neturėdamas pareiškėjo raštiško sutikimo priimti tokį ginčytiną sprendimą. Pareiškėjas remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 punktu nurodo, kad atsakovas suteiks pareiškėjui naują iki 0,12 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, tada pareiškėjas turės du alternatyvus atkūrimo būdus, t. y. arba pasirinkti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai arba pasirinkti kompensaciją pinigais (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 6 p.). Pareiškėjo manymu, sistemiškai aiškinant šias teisės normas galima teigti, kad išreikšti valią suteikti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai pareiškėjas galės tik po to kai bus perduotas neatlygintinai naujas lygiaplotis žemės sklypas individualiai statybai. Dėl šios priežasties atsakovas piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis ir viršijo savo įgaliojimus, nes vienašališkai prieš pareiškėjo valią priėmė neteisėtą sprendimą už valstybės išperkamą žemę kompensuoti pinigais. Be to, atsakovo ginčijamo sprendimo 1.5. punkte nustatytos simbolinės kompensacijos išmokėjimas negali būti laikomas teisingu ir lygiaverčiu.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjo Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo išreikšti yra naikinamieji. Asmenys nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali. Pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino 1991 m. gruodžio 31 d. prašyme nurodė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – ekvivalentine natūra ir 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodė valią, kad „prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę V(duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) natūra“.

6. Atsakovas nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas nesilaikant Atkūrimo įstatymo reikalavimų. Paaiškino, kad pareiškėjui suteikus naują iki 0,12 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste jis įgis teisę gauti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neišreiškė valios iki įstatyme numatyto termino dėl lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje miesto ar kaimo vietovėje, o jo nurodytu būdu Nacionalinė žemės tarnyba, atsižvelgdama į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. sausio 9 d. rašte Nr. A51-2482/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintino natūra žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ pateiktą informaciją, laikydamasi Tvarkoje nustatytų atkūrimo sprendimų priėmimo procedūrų teisėtai priėmė ginčijamą sprendimą pareiškėjui už likusią jam tenkančią žemę atlyginti pinigais.

7. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad apskaičiuodama valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkimų, vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, nagrinėjamu atveju – už miesto teritorijoje turėtą kitos paskirties žemę atlyginant pinigais, taiko Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – Metodika). Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. gegužės 29 d. raštu Nr. lSS-2052-(7.5) „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ pareiškėjui pateikė informaciją, kokiomis Metodikos nuostatomis remiantis buvo apskaičiuotas piniginės kompensacijos dydis. Nurodytas raštas pareiškėjo nebuvo apskųstas teismine tvarka. Nurodė, jog galiojančios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, nenumato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją rinkos verte, kadangi piliečiams atlyginimo pinigais dydis yra nustatomas vadovaujantis Metodika.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos NŽT 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-170-( 14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. R.“.

9. Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui R. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1914 ha žemės, atlyginant pinigais (vertė 2 660,8 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjo sesuo K. R. 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą tuometei Vilniaus miesto valdybai, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę bei pasirinko nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra bei įrašė kitą jai žinomą asmenį turintį teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – pareiškėją. Pareiškėjas 2003 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame prašyme nurodė, kad „prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) natūra“. Vilniaus miesto skyrius 2015 m. sausio 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-225 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo pareiškėją apie tai, kad buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir kokie yra galimi atlyginimo būdai už valstybės išperkamą žemę remiantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi. Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 25 d. raštu Nr. 49SF-616-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko H. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo pareiškėją, kad jam už likusią valstybės išperkamą žemę bus atlyginama pinigais, kadangi 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytu būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teises. NŽT 2016 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-170-(14.49.3.) kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į piliečiui R. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1914 ha žemės, atlyginant pinigais (vertė 2 660,80 Eur). Pareiškėjas 2016 m. gegužės 18 d. informavo Vilniaus miesto skyrių, kad nesutinka su priimtu Nacionalinės žemės tarnybos 206 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 49S-170-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. R.“. Vilniaus miesto skyrius 2016 m. gegužės 26 d. raštu Nr. 49SF-1192-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ nurodė, kad pareiškėjo teiginiai nepagrįsti.

11. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė laiku ir tinkamai, bei dėl jo išreikštos valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra.

12. Teismas pasisakė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, NŽT, kurios žinioje buvo nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 993 (dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui), privalėjo iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti žemės savininko įpėdinius apie tai, kad negali atkurti nuosavybės teisių į visą žemę jų paskutiniame prašyme nurodytu būdu bei pasiūlyti iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitus atkūrimo būdus, tačiau to nepadarė. Teismas pabrėžė, kad piliečiui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pasiūlyta iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas iki įstatymu nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą. Akcentavo, jog Nutarimo punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2003 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame prašyme nurodė, kad „prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) natūra. Taigi pareiškėjas tiek 1991 m. gruodžio 31 d., tiek 2003 m. kovo 31 d. aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė pareigą, numatytą Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, laiku, iki 2013 m. balandžio 1 d. išreiškė savo valią. Todėl, teismas įvertinęs bylos faktines aplinkybes konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomi nepareiškęs savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki Įstatymo nustatyto termino.

13. Teismas pasisakė, kad pareiškėjas savo prašymuose pasirinkto atlyginimo už žemę būdo (ekvivalentine natūra, natūra) nėra atsisakęs, jo pakeitęs. Atsakovas nesiūlė pareiškėjui keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitu. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo kad pagal byloje esančius įrodymus, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatų ir priimti ginčijamą 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-170-(14.49.3.), kuriuo už žemės dalį atlyginta pinigais. Todėl teismas šį sprendimą, kuriuo, jo vertinimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui užkertama teisė atkurti nuosavybės teises pageidaujamu būdu, panaikino.

III. 14. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eI-688-281/2017, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. R. skundą Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas nurodo, jog nesutinka su sprendime nurodytais argumentais, kad Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisinio pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatų ir priimti ginčijamą 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-170-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. R.“, kuriuo pareiškėjui už žemės dalį atlyginta pinigais.

16. Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos įstatymai yra skelbiami viešai, pareiškėjas per Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., kai galėjo keisti valią, patikslino pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir 2003 m. kovo 31 d. pateiktame prašyme nurodė, kad jo pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra.

17. Vilniaus apskrities viršininko administracija, atsižvelgdama į tai, kad nėra galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teises grąžinant buvusio savininko H. B. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, natūra, nes ji yra priskirta valstybės išperkamai žemei, ir atsižvelgdama į pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymą, parengė 2009 m. liepos 10 d. išvadą Nr. 01-2.12-744 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į jam tenkančią 0,0520 ha žemės atkuriamos perduodant lygiavertį žemės sklypą Vilniaus apskrities Trakų rajono (duomenys neskelbtini)

18. Nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 6 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1558 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo pareiškėją apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus ir jam buvo pasiūlyta iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais, tačiau pareiškėjas tokio prašymo nepateikė. Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4599 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją, kad jis iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies.

19. Atsakovas daro išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, valstybės įgaliota spręsti dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pranešdama pareiškėjui apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus, suteikiančius jam, kaip pretendentui, teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir apie tai pranešti nustatytu terminu, tinkamai vykdė jai priskirtas funkcijas ir sudarė sąlygas pareiškėjui apsispręsti ir nustatyta tvarka pareikšti savo valią, todėl pareiškėjui nepasinaudojus ne tik iki 2003 m. balandžio 1 d., bet ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti kitais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, be to, atsižvelgdama į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. sausio 9 d. rašte Nr. A51-2482/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintino natūra žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ pakartotinai pateiktą informaciją, kad pagal Atkūrimo įstatymą bei Tvarką kartografijoje nurodyta buvusio Savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinama natūra pareiškėjui, nes užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, visuomeninės bei komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) gatvės ribas, pagrįstai vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir laikydamasi Tvarkoje nustatytų atkūrimo sprendimų priėmimo procedūrų priėmė sprendimą pareiškėjui nuosavybės teises į jam priklausančią buvusio savininko valdytos žemės dalį atkurti pinigais.

20. Atsakovas, taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė sprendimą visiškai priešingą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. priimtam sprendimui administracinėje byloje Nr. eI-689-171/2017, kurioje buvo nagrinėjamas suinteresuoto asmens K. R. 2016 m. liepos 8 d. patikslintas skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 49S-171-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. R.“ panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos NŽT 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 49S-170-( 14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. R.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui R. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1914 ha žemės, atlyginant pinigais (vertė 2 660,8 Eur).

22. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau- Įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

23. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

24. Iki 2012m. lapkričio 22d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

25. Nuo 2012m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

26. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

27. Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo vienas iš esminių aspektų yra būtent pareiškėjo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl šio ginčo tinkamam išsprendimui būtina chronologiškai įvertinti visus pareiškėjo prašymus, kuriuose jis nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo (kompensavimo) į žemę būdą.

28. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė K. R. 1991m. gruodžio 31d., kuriame kaip žinomą asmenį, turintį teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nurodė pareiškėją R. R., bei išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), grąžinant ją natūra arba ekvivalentine natūra (t. 2 b.l. 129).

29. Pats pareiškėjas pirminio prašymo nėra pasirašęs, tačiau Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 2001m. gruodžio 31 dienos) 2000 m. birželio 7d. pateikė papildomą prašymą, kuriame nurodė pageidaujantis žemę gauti buvusioje vietoje (t. 2 b.l. 125). Šiame prašyme išreikštą valią „žemę gauti buvusioje vietoje“ reikėtų vertinti kaip pareiškėjo valią atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, nes žemės grąžinimas buvusioje vietoje ir sudaro nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra esmę.

30. Dar kartą pareiškėjas pateikė prašymą atkurti nuosavybės 2001m. gruodžio 31 d., kuriame taip pat nurodė pageidaujantis gauti žemę buvusioje vietoje (t. 2 b.l. 120).

31. Dar kartą pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę pateikė 2003m. kovo 31 d. bei šiame prašyme jau tiesiogiai nurodė pageidaujantis atkurti nuosavybės teises natūra (t. 2 b.l. 106, 107).

32. Ir dar kartą pareiškėjas pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, nurodydamas pageidaujantis gauti žemę buvusioje vietoje, 2014 m. rugsėjo 19d. (t. 2 b.l. 17).

33. Paminėtina, kad pareiškėjas 2009m. birželio 15d. buvo pateikęs prašymą išduoti išvadą, nes pageidavo dalį žemės gauti Trakų rajone (t. 2 b.l. 54), tačiau vėliau šio savo prašymo atsisakė (t. 2 b.l. 44).

34. Duomenų apie jokius kitokius pareiškėjo prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjo valia, nagrinėjamoje byloje nėra.

35. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pirminio 1991m. gruodžio 31 d. prašymo turinį, taip pat visų vėliau sekusių pareiškėjo prašymų turinį, konstatuoja, jog pareiškėjo nuo pat 2000 m. birželio 7d. deklaruotas ir ne kartą partvirtintas vienintelis jam tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra nuosavybės teisių atkūrimas natūra. Joks kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kita galima žemės sugrąžinimo vieta ar kitoks kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdas pareiškėjo prašymuose nėra nurodyti.

36. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nuo 2003 metų buvo išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises į žemę ekvivalentine natūra. Tokio pareiškėjo prašymo byloje nėra.

37. Kadangi pareiškėjas Įstatymo nustatytais terminais nėra pakeitęs savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pareiškęs valią gauti lygiavertį žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn (Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto pagrindu), apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, jog jam dar turėtų būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas neatlygintinai nuosavybėn.

38. Taigi, nagrinėjamoje byloje vienareikšmiškai įrodyta, jog pareiškėjas per visą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo laikotarpį buvo pasirinkęs tik vieną nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t.y. atkūrimą natūra. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir ginčas dėl to byloje nėra keliamas, kad žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes ji užstatyta daugiabučiais namais, visuomeninės ir komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) gatvės ribas (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl konstatuotina, jog pareiškėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – atkūrimas natūra – yra negalimas.

39. Atsakovo institucija apie šią aplinkybę, t.y. negalimumą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir būtinybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, pareiškėją ne vieną kartą informavo 2003m. balandžio 25 d. raštu Nr. 31/03/22-1051 (t. 2 b.l. 109), 2004m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 31/04/22-2982 (t. 2 b.l. 97-98), 2012m. vasario 6d. raštu Nr. 49FS-(14.49.104.)-1558 (t. 2 b.l. 27-28), 2012m. vasario 17d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3345 (t. 2 b.l. 31-32), 2014m. lapkričio 14d. raštu Nr. 49FS-(14.49.104.)-4600 (t. 2 b.l. 9). Tačiau pareiškėjas į šią informaciją iš esmės nereagavo ir nepatikslino savo pasirinkto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar kompensavimo būdo.

40. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesiūlė pareiškėjui keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ir konstatuoja, jog pareiškėjui buvo suteikta visa būtina informacija, patvirtinanti, jog pareiškėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – atkūrimas natūra – negali būti realizuotas, taip pat kad pareiškėjas turi teisę pasirinkti kitą priimtiną, Įstatymo numatytą nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdą. Tačiau pareiškėjas šia savo teise Įstatymo nustatytais terminais nepasinaudojo.

41. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014m. rugsėjo 25 d. Įstatymo redakcija Nr.XII-1150, paskelbta TAR 2014-10-08) numatyta situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pareiškėjas nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, kai jo prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių. Todėl vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis pareiškėjui nuosavybės teisės turi būti atkuriamos atlyginant pinigais. Darytina išvada, jog Nacionalinė žemė tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 49S-170-(14.49.3.) teisėtai ir pagrįstai atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į žemę išmokant kompensaciją pinigais. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti šį atsakovo sprendimą nėra.

42. Pareiškėjo argumentai, kad už valstybės išperkamą žemę jam skirta per maža piniginė kompensacija, atmestini kaip nepagrįsti. Remiantis Įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką (toliau – ir Metodika).

43. Nagrinėjamo ginčo atveju, pareiškėjui piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę apskaičiuota remiantis minėta Metodika. Pareiškėjas neginčija skundžiamame sprendime atlikto aritmetinio žemės vertės skaičiavimo, tačiau kelia ginčą dėl nustatyto kompensacijos dydžio ir teigia, kad piniginė kompensacija už žemę turi būti apskaičiuota pagal žemės sklypo rinkos kainą.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl minėtų pareiškėjo teiginių, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Konstitucijos 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu.

Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

45. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas).

46. Kaip nustatyta bylos medžiagoje, apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę pareiškėjui, buvo vadovaujamasi Metodika. Pažeidimų, kurie būtų padaryti atsakovui taikant Metodiką, byloje nenustatyta, pareiškėjas taip pat nenurodė jokių argumentų, kad atsakovas būtų neteisingai apskaičiavęs atlygintiną žemės vertę vadovaujantis Metodika. Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, to nenumato ir teisės aktai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje ginčijamu sprendimu yra nustatyta neteisinga valstybės išperkamos žemės vertė.

47. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. R. (R. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė