A-525-1620-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1620/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01763-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

pareiškėjui V. P.,

atsakovo atstovei E. A.,

trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir A. B. dėl žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. skundu (t. I, b.l. 1-3), kurį patikslino (t. I, b.l. 27-28), kreipėsi Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 450 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad nuo 2009 metų atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose, kuriuose būnant paūmėjo visos ligos, nes Pravieniškių sveikatos priežiūros tarnyboje jis negavo reikiamų vaistų, kurie buvo skirti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Visi pareiškėjo negalavimai ir ligos nurodyti ambulatorinio ligonio ligos istorijos kortelėje. Pareiškėjo manymu, jis susirgo dėl netinkamai suteiktų gydymo paslaugų bei dėl minėtosios ligoninės direktoriaus ir gydytojos A. B. netinkamų veiksmų, t. y. pareiškėjui buvo paskirti neveiksmingi vaistai, kurių vartojimas turėjo įtakos neigiamų pasekmių atsiradimui (pareiškėjas neteko klausos, paūmėjo astma, širdies skausmai). Kadangi pareiškėjas kentė skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją ir baimę, jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, pateikė atsiliepimą į skundą (t. I, b.l.37-39), kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių sveikatos priežiūros tarnybą iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės atvyko 2009 m. sausio 23 d. 2010 m. vasario 19 d. buvo pradėta pildyti nauja paciento asmens sveikatos istorija (pirmoji pareiškėjo asmens sveikatos istorija pateikta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatui), todėl pareiškėjo sveikatos būklę galima apibūdinti tik nuo 2010 m. vasario 19 d. Atvykus gydymo paslaugas pareiškėjui teikė vidaus ligų gydytoja A. B. ir buvo tęsiamas gydymas medikamentais. 2011 m. kovo 8 d. pareiškėjui paūmėjo bronchitas, todėl jis buvo siunčiamas gydytis stacionariai Vidaus ligų skyriuje.

Nesant duomenų apie lėtinės obstrukcinės ligos paūmėjimą, 2011 m. balandžio 13 d. pareiškėjas tęsė ambulatorinį gydimą. Papildomai pareiškėjas konsultavosi su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos gydytojais: pulmonologu (2011-04-28), otorinolaringologu (2011-05-03) ir kardiologu (2011-05-27). Atsižvelgiant į pulmonologo ir kardiologo rekomendacijas, pareiškėjo gydymas buvo pakoreguotas, tačiau esminio skirtumo tarp gydymo, kurį skyrė vidaus ligų gydytoja A. B., ir gydymo, rekomenduoto minėtų gydytojų, nebuvo.

Vietoje gydytojo kardiologo rekomenduoto vaisto „Diltiazem“ (vaisto nėra konkursinių vaistų sąraše, todėl jo įsigyti greitai negalima) laikinai buvo skirtas tos pačios medikamentų kalcio kanalo blokatorių grupės vaistas „Finoptin“, tačiau pareiškėjas jį vartoti atsisakė. Gydytojo pulmonologo rekomenduotas preparatas „Tiotropium“ yra kontraindikuotinas dėl kitų pareiškėjo ligų, tačiau, pareiškėjui primygtinai pageidaujant, šis vaistas buvo nupirktas, nors šiuo metu pareiškėjas vaisto nevartoja. Taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis nėra linkęs laikytis gydytojų rekomendacijų (rūko, geria stiprią arbatą), o paskirtus vaistus geria nereguliariai (prieš gydytojo kardiologo konsultaciją visiškai nustojo gerti vaistus nuo širdies „Amlodipini“), atsisako bet kokių tyrimų Pravieniškių sveikatos priežiūros tarnyboje.

Akcentavo, kad minėtoje įstaigoje, pareiškėjui asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos tinkamai. Be to, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos komisija, tyrusi V. P. darbingumo lygį 2009 metais ir 2011 metais, konstatavo sveikatos būklės pagerėjimą, todėl teiginiai apie sveikatos būklės blogėjimą neatitinka tikrovės, o Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau ir – Audito inspekcija) 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 4 R-1884(D-340) „Dėl skundo nagrinėjimo rezultatų“, įvertinusi neplaninio audito medžiagą, padarė išvadą, kad 2009 metais Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus ir gydytojos A. B. veiksmų pareiškėjo sveikatai buvo padaryta nepataisoma žala.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. pateikė atsiliepimą į skundą (t. I, b.l. 34-35).

Nurodė, kad pareiškėjui asmens sveikatos paslaugas teikė 2010 m. vasario 19 d., 2010 m. vasario 25 d., 2010 m. kovo 8 d., 2010 m. kovo 10 d., 2010 m. kovo 20 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. kovo 23 d., 2010 m. kovo 26 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. balandžio 1 d., 2010 m. balandžio 2 d., 2010 m. balandžio 9 d., 2010 m. balandžio 15 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. rugpjūčio 27 d., 2010 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjos sveikatos būklė buvo stabili, pablogėjimas nenustatytas. 2010 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, vėliau perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Stacionarinis gydymas taikytas iki 2011 m. kovo 2 d., vėliau perkeltas ambulatoriškai gydytis į Pravieniškių sveikatos priežiūros tarnybą. A. B. kasmetinių atostogų metu pareiškėjui asmens sveikatos paslaugas teikė gydytojas pulmonologas A. Š. 2011 m. balandžio 8 d. paūmėjus bronchitui ir dėl paskirtų pulmonologo otorinolaringologo ir konsultacijų, pareiškėjas Vidaus ligų skyriuje buvo gydomas stacionariai. 2011 m. balandžio 22 d. pareiškėjo sveikatos būklė buvo be pakitimų. Buvo paskirtas biocheminis kraujo tyrimas, tačiau pareiškėjas nurodė, kad atsisako bet kokių tyrimų. Nuo 2011 n. gegužės 9 d. pareiškėjas atsisakė vartoti vaistus nuo širdies „Amlodipini“, tačiau priežasties nenurodė. 2011 m. gegužės 25 d. pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje konsultavosi su kardiologu. 2011 m. birželio 1 d. pareiškėjas buvo grąžintas į Pravieniškių sveikatos priežiūros tarnybą. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad vietoj gydytojo kardiologo rekomenduoto vaisto „Diltiazem“, kuris nėra konkursinių vaistų sąraše, laikinai skiriamas tos pačios medikamentų, kalcio kanalo blokatorių, grupės vaistas „Finoptin“, tačiau pareiškėjas šiuos vaistus vartoti atsisakė, o gydytojo pulmonologo rekomenduotas preparatas „Tiotropium“, kurio taip pat nėra konkursinių vaistų sąraše, nėra tinkamas dėl kitų pareiškėjo ligų. Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginiai, kad ji teikė nekokybiškas asmens sveikatos paslaugas, neatitinka tikrovės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu (t. II, b.l. 88-91) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjo teigimu, jis susirgo dėl netinkamai suteiktų gydymo paslaugų bei dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus ir gydytojos A. B. netinkamų veiksmų, t. y. pareiškėjui buvo paskirti neveiksmingi vaistai (jų pakaitalai), kurių vartojimas sukėlė neigiamas pasekmes. Be to, dėl netinkamo gydymo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją ir baimę, o padarytą neturtinę žalą įvertino 450 000 Lt suma. Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-337/2006) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (administracinė byla Nr. A556-95/2009). Pažymėjo, kad Audito inspekcija, atsakydama į 2009 m. rugsėjo 11 d. skundą, nurodė, kad Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Medicinos dokumentuose užfiksuota, kad pareiškėjas buvo konsultuotas įvairių sveikatos priežiūros specialistų daugiau nei 70 kartų per 9 mėnesius. Audito inspekcija padarė išvadą, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos yra prieinamos, teikiamas simptomatinis gydymas atitinka specialistų nurodytas rekomendacijas. Teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad atsakovo tarnautojai pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip juos elgtis įpareigoja įstatymai, o visi pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl netinkamo gydymo jam atsirado neigiamų padarinių (patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją ir t. t.).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II. 103-104), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnis, o bylą nagrinėjusiai teisėjai turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Šis pareiškėjo argumentas grindžiamas tokiais motyvais:

1) Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visus skunde nurodytus argumentus.

2) Pareiškėjas apkurto, nes jam nebuvo skirti reikiami vaistai. Tą faktą, kad pareiškėjui nebuvo skirti reikiami vaistai, patvirtina Audito inspekcijos išvada bei gydytojos A. B. paaiškinimai. Pareiškėjui taip pat nebuvo skiriami ir kiti reikiami vaistai, tačiau pirmosios instancijos teismas šių faktų nevertino ir netyrė.

3) Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė ir dėl fakto, jog pareiškėjas neteko 3 procentų regėjimo, nes nebuvo tinkamo apšvietimo, bei dėl to, kad nėra batų džiovyklos, todėl nuolatos būna šlapios kojos, o tai turėjo įtakos ligų paūmėjimui.

4) Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad yra tik dalis paciento asmens sveikatos istorijos. Akcentuoja, kad esanti paciento asmens sveikatos istorija yra suplėšyta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 109-110) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš esmės yra grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodoma:

1) Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skunde išdėstytus faktus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir skunde nurodytus faktus.

2) Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48, 49 straipsniais atsakovą teisėtai atstovavo R. M. ir E. A.

3) Atsakovo manymu, faktas, kad pareiškėjui buvo teikiamas adekvatus gydymas, yra pagrįstas byloje esančiais dokumentais (gydytojos A. B. atsiliepimu, gydytojos E. A. paaiškinimu ir kitais).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina, jog būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, o skundas atmestinas. Pastebėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo atveju būtina nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, t. y. turi būti nustatyti neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jų pagrindu atsiradusios neturtinės žalos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. P. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti jam 450 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, pagrįsdamas viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, teigė, jog neturtinė žala jam atsirado dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir joje dirbančios gydytojos A. B. neteisėtų veiksmų, kai jam nebuvo suteiktas reikiamas gydymas, jis negavo jam būtinų vaistų, vietoje kurių jam buvo paskirti pakaitalai, dėl ko pablogėjo jo sveikatos būklė, jam nebuvo užtikrintas tinkamas gydymas. Pareiškėjas dėl nurodytų neteisėtų veiksmų patyrė kankinimus, ilgalaikius padarinius, žymų sveikatos būklės pablogėjimą.

Pažymėtina, jog neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atlaidžiai ir rūpestingai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjas neįrodė minėtos viešosios atsakomybės sąlygos egzistavimo. Kaip jau minėta, būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti neteisėtų veiksmų egzistavimą patvirtinančius įrodymus, o neteisėtų veiksmų konstatavimui nepakanka remtis išimtinai prielaidomis, nepagrįstomis konkrečiais įrodymais bei teisės aktų nuostatomis. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjui, priešingai negu jis teigia, buvo suteikta medicininė pagalba, jis buvo nuolat konsultuojamas gydytojų. Pastebėtina, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pageidavo, kad jam būtų skiriami kiti vaistai ar kitoks gydymas, pati savaime, nepagrindus jos teisės aktų nuostatomis ir konkrečiais įrodymais, negali sudaryti pagrindo konstatuoti, kad jam suteiktas gydymas nebuvo tinkamas.

Pažymėtina, jog Audito inspekcija 2009 m. spalio 23 d. raštu Nr. 4R-1884(D-340) (t. I, b.l. 41–43), atsakydama į pareiškėjo skundus, įvertinusi pareiškėjui suteiktas medicinines paslaugas padarė išvadą, jog jam asmens sveikatos priežiūros paslaugos Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose bei Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo suteiktos, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą išvadą, byloje pateiktus šalių paaiškinimus, pažymi, jog ji neturi pagrindo abejoti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų nurodytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo ir kokybės. Byloje nenustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir gydytoja A. B. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t. y. nenustatyta, jog egzistuoja viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai.

Be to, nors pareiškėjo teiginiai dėl jo sveikatos būklės pablogėjimo yra iš dalies pagrįsti byloje pateiktais įrodymais, teismui nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjo nurodoma žala galėjo atsirasti būtent dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir A. B. veiksmų. Kitaip tariant, nenustatytas priežastinis ryšys tarp galimai pareiškėjo patirtos žalos ir jo neteisėtais įvardinamu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų.

Įvertinus teismui pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog byloje nenustatytas privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo ir nepriteisė jo naudai neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo, neatsižvelgdamas į jo skunde nurodytas aplinkybes, klastodamas faktus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo, įvertinęs šalių pateiktus argumentus, nepažeisdamas administracinį procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Taip pat nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo į teismo posėdį kviesti liudytojais asmenų, kurių nepageidavo pareiškėjas. Pabrėžtina, jog, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi įrodymai nagrinėjamu atveju buvo tiriami, remiantis nurodytoje teisės normoje įtvirtintais principais.

Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog vietoje, kurioje jis buvo laikomas, tam tikru laikotarpiu nebuvo tinkamo apšvietimo. Nors šis teiginys yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, tačiau, kaip jau minėta, viešajai atsakomybei atsirasti, turi būti nustatytas visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimas. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas nepagrindžia konkrečiais įrodymais, jog būtent nepakankamas apšvietimas tam tikru laikotarpiu turėjo įtakos jo sveikatos pablogėjimui ir žalos jam atsiradimui. Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus siejo būtent su netinkamu jo gydymu.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog Audito inspekcija 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 4R-1884(D-340) vertino asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pareiškėjui suteiktas tuo metu, kurio asmens sveikatos priežiūros kortelė nėra pateikta byloje. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, remiantis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgiant kitus byloje pateiktus įrodymus, sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, jog nurodytu laikotarpiu nebuvo nustatyti neteisėti valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmai, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti žala.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nenustatytas viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir jo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas