2020-06-17 Nr. AB-12338-3-61-3-03621-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1315-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03621-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. kiekviename aukšte buvo pakabinta po vieną taksofoną. Pareiškėjas gyvena ketvirtame aukšte, kuriame gyvena apie šimtą žmonių, t. y. vienas taksofonas yra skirtas šimtui žmonių. Dėl to, kad tokiam kiekiui žmonių tenka tik vienas taksofonas, kildavo daug ginčų, norint paskambinti tekdavo ilgai stovėti eilėje. Pareiškėjas daug kartų negalėjo paskambinti savo sutuoktinei. Taksofonų trūkumas riboja bendravimą su artimaisiais. Tokiu būdu atimama teisė į socialinius ryšius. Be to, taksofonas pakabintas prie durų, pro kurias visi eina į valgyklą, todėl toje vietoje nuolatos triukšminga, sunku susikalbėti su artimaisiais. Iš kitos taksofono pusės yra pareigūnų kabinetas, prie kurio nuolatos stovi nuteistieji, norintys užeiti pas pareigūnus. Jie stovėdami prie durų klausosi, ką pareiškėjas kalba. Tokiu būdu pažeidžiama teisė į privatumą ir socialinius ryšius.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisė naudotis telefonu reglamentuojama teisės aktais, kuriuose nustatytos tvarkos nuolatos laikomasi. Taksofonai atitinka jų įrengimo standartus. Pareiškėjo telefoninių pokalbių elektroninės sistemos apskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas nuolatos naudojasi jam suteikta teise paskambinti. Iš pareiškėjo nebuvo gauta jokių skundų dėl netinkamai įrengtų taksofonų, o skundą teismui pareiškėjas grindžia tik prielaidomis, nenurodydamas jokių konkrečių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – Taisyklės) nuostatos, o konkrečiai nagrinėjamu atveju aktualios nuostatos, įtvirtintos BVK 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91, 102 ir 152 straipsniuose ir Taisyklių 124 punkte.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skambinti ir kalbėti telefonu. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. lapkričio 18 d. naudojosi taksofonu beveik kiekvieną dieną (taksofonu per visą laikotarpį nesinaudojo tik kelias dienas), o kai kuriomis dienomis skambino po keletą kartų, t. y. nors pareiškėjas ir nurodo, kad vieno taksofono yra per mažai, todėl tenka ilgai laukti eilėje, tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina, kad teisė pasinaudoti taksofonu pareiškėjui nebuvo apribota. Teismas nenustatė pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nesudarius sąlygų komunikuoti su artimaisiais telefoniniu būdu, buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius. Pataisos įstaigai užtikrinus, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu, o byloje pateikta rašytinė medžiaga tik patvirtina, kad pareiškėjui teisė skambinti nebuvo apribota, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Teismas papildomai pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl negalėjimo pasinaudoti taksofonu, nes nelikdavo laiko, būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją. Pareiškėjo į bylą pateiktas Vilniaus PN atsakymas yra dėl nekokybiškų skambinimo kortelių, o ne dėl taksofonų trūkumo.

8. Teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokioje vietoje turėtų būti įrengtas taksofonas, taip pat nereglamentuoja, kad taksofonas turėtų būti įrengtas atskiroje uždaroje ar kitoje patalpoje, todėl dėstomi argumentai dėl netinkamos vietos taksofonui yra nepagrįsti. Teismas iš į bylą pateiktų taksofono nuotraukų nustatė, kad taksofonas turi apsauginį rėmelį, kuris tam tikra prasme apsaugo ir nuo išorinio triukšmo. Be to, Vilniaus PN administracija ant taksofono yra pakabinusi užrašą dėl kalbančiųjų gerbimo (netriukšmavimo). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti kiti nuteistieji ar pareigūnai, yra tik hipotetiniai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio, siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

9. Teismas darė išvadą, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl pareiškėjo nurodomo pažeidimo (taksofonų trūkumas, nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis taksofonu) nepagrįstas ir atmestinas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš esminių sąlygų – Vilniaus PN neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. 10. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra šališkas, neobjektyvus ir neteisingas.

12. Pareiškėjo teigimu, pagal teismo logiką, jog teisės aktai nereglamentuoja taksofonų įrengimo vietų, taksofonus galima būtų įrengti bet kur, net ir sanitariniuose mazguose. Tokia teismo pozicija nesuderinama su žmogiškumu, padorumu, logiškumu bei teise į privatumą. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas išimtinai ginant atsakovo interesus. Į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad taksofonai be jokios garso izoliacijos yra įrengti koridoriuje prie pareigūnų kabineto durų. Koridoriuje triukšmą sukelia kiti nuteistieji, dėl ko apsunkinamas bendravimas taksofonu su artimaisiais ir nėra užtikrintas pokalbių privatumas nuo kitų nuteistųjų ir pareigūnų. Nuteistieji, išgirdę pokalbius, replikuoja, apkalba, įžeidinėja. Dėl kitų nuteistųjų raginimo greičiau baigti pokalbį, kildavo konfliktai. Dėl šių aplinkybių pokalbių taksofonų trukmė buvo po keletą minučių vietoje priklausančių 15 minučių.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismo vertinimas dėl taksofonų ir jais besinaudojančių nuteistųjų skaičiaus, įvertinus tai, kad kiekvienas iš šimto nuteistųjų turi teisę du kartus per savaitę skambinti po 15 minučių, neįskaitant suteikiamų papildomų skambučių, yra neteisingas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas pažeidė teisės aktus, be kita ko, BVK ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti analogiški argumentai, kaip ir skunde. Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir tariamai jam padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

16. Atsakovo atstovo vertinimu, teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismo sprendimas yra pagrįstas, teisingas, priimtas teisingai įvertinus bylos aplinkybes, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo S. V. skundas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl taksofonų trūkumo ir privatumo skambinant taksofonu neužtikrinimo Vilniaus PN, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skambinti ir kalbėti telefonu, teisės aktai nereglamentuoja, kokioje vietoje turėtų būti įrengtas taksofonas ir kad taksofonas turėtų būti įrengtas atskiroje uždaroje ar kt. patalpoje (Vilniaus PN taksofonas turi apsauginį rėmelį, administracija ant taksofono yra pakabinusi užrašą dėl kalbančiųjų gerbimo (netriukšmavimo)), o byloje nepateikti duomenys, patvirtinantys, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti, jam realiai buvo sukliudyta telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti sprendimą, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas, susijusias su jo teise skambinti sutuoktinei ir kitiems asmenims.

22. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

24. Byloje nustatyta, kad Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi BVK 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 straipsniuose, 102 straipsnio 1 dalyje, 152 straipsnyje, Taisyklių 124 punkte nustatytu teisiniu reglamentavimu, užtikrino pareiškėjo skambinimo ir kalbėjimo taksofonu teisės įgyvendinimą.

25. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo skunde iš esmės grindė privatumo pažeidimu skambinant taksofonu, t. y. tuo, kad taksofonas pakabintas prie durų, pro kurias visi eina į valgyklą, yra pareigūnų kabinetas, todėl toje vietoje nuolatos triukšminga, buvo sunku susikalbėti su sutuoktine (apeliaciniame skunde nurodoma su artimaisiais, žmona, šeima), taip pat taksofonų trūkumas ribojo jo bendravimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. kiekviename aukšte buvo pakabinta po vieną taksofoną, pareiškėjas gyvena ketvirtame aukšte, kuriame gyvena apie šimtą žmonių, kuriems skirtas vienas taksofonas.

26. Vadovaujantis Taisyklių 126 punktu, pataisos įstaigos pareigūnai privalo kontroliuoti nuteistųjų elgesį telefoninių pokalbių metu. Pareigūnas leidžia nuteistajam kalbėti telefonu tik įsitikinęs, kad nuteistasis surinko telefono aparatu tą abonento telefono numerį, kurį nurodė pareigūnui prieš skambindamas telefonu, taip pat patikrinęs, ar jis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja nuteistasis, telefono numerį. Pagal Taisyklių 127 punktą telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas: jeigu nuteistasis vartoja necenzūrinius keiksmus; jeigu nuteistasis telefoninio pokalbio metu kursto atlikti veiksmus, kurie pažeistų teisės aktus; pasibaigus telefoninio pokalbio trukmei. Taigi, pareigūnai, organizuojantys skambučius, juos registruoja ir sutikrina skambintojo leistinumą skambinti. Taip pat vykdo skambintojo apsaugą ir priežiūrą, o esant reikalui, atsako į skambintojo klausimus bei tuo pačiu kontroliuoja, kokiais numeriais jis skambina. Dėl šios priežasties nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; kt.).

27. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

28. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje nagrinėjant Vilniaus PN esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020; kt.).

29. Pažymėtina, kad kitoje byloje, įvertinus situaciją su įrengtais taksofonais, pagal pareiškėjo skundą įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu buvo pripažinta, kad atsakovas nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2018 m. vasario 21 d. neužtikrino pareiškėjo pokalbių neliečiamumo ir jo teisės į privatumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. administracinėje byloje Nr. A-180-438-2020). Šioje byloje nagrinėjama situacija, esanti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.

30. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kad dėl jo nurodomo triukšmo, taksofonų trūkumo jis neįgyvendino savo teisės skambinti sutuoktinei ir kitiems asmenims, kad būtent jo pokalbių klausėsi kiti nuteistieji, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais ir deklaratyvaus pobūdžio. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo paaiškinimų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas (teisėjas) buvo šališkas, priėmė neobjektyvų ir neteisingą sprendimą.

31. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė