2016-11-17 Nr. AB-21852-3-61-3-01842-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1240-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01842-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–10), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-1708 (11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 9 568,53 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 4 904,88 Lt ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 4 663,65 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. VRM sprendimu jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, kiekvieną mėnesį buvo mokama pagal šio įstatymo 4 straipsnį sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėjas manė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį valstybei kyla pareiga nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą jį garantuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu Laikinojo įstatymo galiojimo terminas buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams, neatsižvelgiant į tai, kad 2012 metais ekonominė situacija šalyje stabilizavosi. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją mokėti. Vadovavosi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad yra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 21–23) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. VRM, pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal 4 straipsnį yra nebetaikomas. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija mokama tokia, kokia buvo paskirta, be mažinimo. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia valstybinės pensijos gavėjų konstitucines teises. Pareiškėjui pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu atnaujino pareiškėjui V. Z. terminą skundui paduoti. Pareiškėjo V. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. Pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nagrinėjamu atveju į atsakovą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. vasario 12 d. prašymu, o į teismą – 2014 m. kovo 21 d., t. y. praleidęs pagal analogiją taikytiną 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, ir tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, pareiškėjui atnaujino terminą skundui paduoti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos valstybinės pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.

VRM, apskaičiuodama pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Aplinkybė, kad pensija pareiškėjui sumažinta dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai priėmimo, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą, tačiau nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjui perskaičiuota pensija, Konstitucinio Teismo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012 ir 2013 metams taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Tai lėmė, kad pareiškėjo valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo – toliau ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas vienu iš reikalavimų prašė panaikinti atsakovo VRM 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-1708 (11), kuriuo atsakovas nurodė neturintis teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką (b. l. 11–12).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galėjo būti perskaičiuojama, todėl konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir darytina išvada, kad prašomas panaikinti atsakovo 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 1D-1708 (11) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl minėto sprendimo panaikinimo (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas V. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 bei 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. Z. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti VRM 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-1708 (11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 568,53 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 4 904,88 Lt ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 4 663,65 Lt.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 ir 2013 metais susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo atveju – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų – galiojimo pratęsimo.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo mokėti nurodyto dydžio valstybinę pensiją pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo panaikinti VRM 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-1708 (11), teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies plačiau nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius