A-146-2784-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2784/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02483-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą (b. l. 1–4) dėl įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracija) įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracijos direktorius) 2010 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 30-810 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-810) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimo.

Pareiškėjas rėmėsi 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas Nr.603) 2.2 punktu, kuris nustato, kad „ savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...>, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Šis reikalavimas nustatytas ir pagal naują nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto redakciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų sprendimų teisėtumo principu. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr. 1T-39 (toliau – ir Teikimas Nr. 1T-39) pasiūlė atsakovui pašalinti pažeidimus - įsakymuose skirti bendrosios nuosavybės administratorius nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Į Teikimą Nr. 1T-39 buvo įtrauktas ir Administracijos direktorius Įsakymas Nr. 30-810 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr.30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“papildymo“, kuriuo pažeidžiant Administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimą, nebuvo nustatytas priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Vyriausybės atstovo teikimas turi būti apsvarstytas per 7 dienas nuo gavimo dienos, o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas Teikimą Nr. 1T-39 gavo 2011 m. spalio 20 d., tačiau apie jo vykdymą nepranešė. Todėl Vyriausybės atstovui atsirado pagrindas vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir kreiptis į teismą dėl atsakovo įpareigojimo Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti šį mokestį.

Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 26-32) paaiškino, kad Įsakymas Nr. 30-810 priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) K 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau - ir 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai), Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) bei įgyvendinant savivaldybių savarankiškąją funkciją.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. 2005 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką.Vyriausybės atstovas neginčijo nei 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1206 (toliau – ir Tarybos Sprendimas Nr.1206) „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau - ir Metodika) ir neprašė ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumą.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovas teigė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius nėra laisvas nustatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis apskaičiuojamas kiekvieną mėnesį vadovaujantis Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai (2005 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas) ir negali viršyti pagal šią Metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą – pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį.

Atsakovo nuomone Vyriausybė, Nutarimo Nr.603 2.2 punktu nustatydama savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinį, galimai viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir galimai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir 120 straipsnio 2 daliai. Atsakovo nuomone, įstatymu nenumatytas bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, galimai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsakovas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Namų priežiūros centras“ prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 22-25) pažymėjo, kad nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų redakcija numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko antrąjį būdą, nes 2006 m. birželio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1206 patvirtino Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką. Šis teisės aktas galioja iki šiol, todėl turi būti vykdomas. Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto paskirtis – teisinio tikrumo daugiabučių namų bendraturčiams (dėl mokėtinų įmokų už administravimą) sukūrimas. Nepriklausomai nuo to, ar administratoriaus paskyrimo įsakymuose administravimo mokestis bus nustatytas konkrečiu tarifo dydžiu, ar nurodant vadovautis patvirtinta tarifo nustatymo metodika, konkretaus daugiabučio namo bendraturčiai informaciją apie taikomą tarifo dydį bet kokiu atveju gaus administratoriui įvykdžius kitas teisės normas (Pavyzdinių nuostatų 5.7 punktą ir kt.). Mano, kad administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodžius konkretų mokestį už namo administravimą, būtų pažeisti daugiabučių namų savininkų interesai, kadangi būtų apribota laisva konkurencija ir bendraturčių galimybė už namo administravimą mokėti rinkos siūlomas geriausias kainas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Įsakymas Nr. 30-810 yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 55-60) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus ir nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 30-810 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 30-810 papildė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Namų priežiūros centras“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 103 ir 104 eilutėmis pagal priedą ir įpareigojo UAB „Namų priežiūros centras“, pasirašius priėmimo – perdavimo aktą, valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruoti namų Taikos g. 89 ir Taikos g. 88 bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinį faktą (b. l. 33–34). Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydamas Administracijos direktoriui svarstyti dėl Teikimo priedo 5 numeriu nurodyto Administracijos direktorius Įsakymo Nr. 30-810 pakeitimo ir jame nustatyti priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 7–9). Per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą terminą negavęs sprendimo dėl Teikimo Nr. 1T-39 svarstymo, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą (b. l. 1–4), prašydamas įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimą reglamentuojančiame CK 4.84 straipsnyje nustatyta, kad: jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas, o turtas administruojamas šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.); administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XIV skyriaus normos (6 d.).

Vadovaudamasi CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punkto redakcijoje, galiojusioje nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. spalio 18 d., nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Administravimo faktas registruojamas Nekilnojamojo turto registre ir nurodomas administratorius. Nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje minėto 2.2 punkto redakcijoje taip pat nustatyta, kad mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą gali būti nustatomas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau administravimo mokestis negali būti didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teismas nagrinėdamas bylą atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kurioje pažymėta, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 603 priimtas vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Šioje nutartyje išaiškinta, jog iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau jis neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, kuriuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie Nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius. Atsižvelgdamas į šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktą Pavyzdinių nuostatų aiškinimą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai yra privalomi ir Administracijos direktoriui, kuris priėmė Įsakymą Nr. 30-810.

Dėl atsakovo argumento, kad Įsakymas Nr. 30-810 buvo priimtas vadovaujantis 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, kurių 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, teismas pažymėjo, kad tiek Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte, tiek ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes turėjo būti nustatomi vadovaujantis tuo pačiu teisiniu reguliavimu. Tiek Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, tiek 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkte nustatyta, kad administravimo mokestis apskaičiuotinas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Vadinasi, įsakyme dėl administratoriaus skyrimo nurodytas konkretus administravimo mokestis negali skirtis nuo mokesčio, apskaičiuojamo vadovaujantis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu ir pagal savivaldybės tarybos patvirtintus tarifus ar jų apskaičiavimo metodiką.

Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo teiginius, kad nei CK, nei Vyriausybės Nutarime Nr. 603 ar juo patvirtintuose Pavyzdiniuose nuostatuose nenumatyta Vyriausybės teisė įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį, ir kad Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai negali būti perkeliami į savivaldybės priimamus teisės aktus, todėl yra tik rekomendacinio pobūdžio.Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktu išaiškinimu. Nurodė, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neįpareigoja Administracijos direktoriaus įsakyme dėl administratoriaus skyrimo nustatyti tokį mokestį, kuris neatitiktų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo. Priešingai, Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatyta, kad toks mokestis apskaičiuotinas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šios nuostatos reiškia, kad įsakyme nurodžius konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, bus užtikrintas teisinių santykių stabilumas, teisėtų lūkesčių apsauga.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą pripažino pagrįstu ir jį patenkino. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustatė atsakovui įpareigojimą įvykdyti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, pažymėdamas, kad teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijai.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 65-74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1, 2 dalimis ir 143 straipsniu:

1. Siekiant nustatyti, ar Administracijos direktorius Įsakyme Nr. 30-810 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, apelianto manymu, buvo būtina taikyti 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Šios normos teisėtumo klausimo Vyriausybės atstovas byloje nekėlė, ji nebuvo pripažinta prieštaraujančia Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar šiuo nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas pagal 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus veikė teisėtai, t. y. vadovavosi galiojusiomis norminių teisės aktų nuostatomis.

2. Įsakymas Nr. 30-810 yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Namų priežiūros centras“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų minėto įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, kurie turėjo būti įtraukti į bylą pagal ABTĮ 48 straipsnio nuostatas. Neįtraukus bendrųjų patalpų savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, o teismas faktiškai nusprendė dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nebuvo įtraukti į bylą.

3. Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo Teikimo Nr. 1T-39, kadangi jis prieštaravo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktorius neturi teisės nevykdyti norminių aktų reikalavimų, taigi, Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams. Tokią išvadą apeliantas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011, kurioje šis teismas išaiškino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje įgaliojimų ribas ir jų įgyvendinimo tvarką. Mano, kad, vadovaujantis paminėtoje byloje suformuota Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo aiškinimo praktika, pirmos instancijos teismas privalėjo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.

4. Teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Įsakymą Nr. 30-810 papildžius punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) 8.1 punktu, ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be to, tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, nustatyto pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką, arba administratoriui taikant mažesnes (konkurencingas) administravimo kainas, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Administratorius, veikdamas konkurencinėje aplinkoje, negalėtų įtakoti administracinio mokesčio dydžio sumažinimo. Be to, tuo atveju, jei administratorius taikys mažesnį mokestį, nei nurodytas Įsakyme Nr. 30-810, bus pažeidžiama konkurencija. Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Teismo sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme Nr. 30-810, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).

5. Pirmos instancijos teismas sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Apelianto teigimu, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nesuteikia teismui teisės sprendime atsisakyti aiškinti ginčo santykį reglamentuojančių teisės normų ar nemotyvuoti sprendimo, kuriuo atsisakoma kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tai sudaro pagrindą teigti, jog atsakovo teisės byloje buvo pažeistos iš esmės (ABTĮ 25 str. 1 d., 86 str. 3 d.), o teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktais išaiškinimais. Mano, jog nagrinėjamai bylai nurodyta teismo nutartis netaikytina, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 85-93) atsikirsdamas į apeliacinio skundo argumentus nurodo, kad:

1. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kai toks įpareigojimas tiesiogiai kyla tiek iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų. Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas pažymi, kad kitoje byloje ir kitais pagrindais, priešingai nei teigia atsakovas, Vyriausybės atstovas ginčijo ir minėtus 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, tačiau Administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - ir 2012 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) pakeitus ginčijamas nuostatas (įskaitant 2005 m. Nuostatų 8.1 punktą), suderinant jas su Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta, Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo. Taigi atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis neva negali vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi.

2. Pirmosios instancijos teismas, nestabdydamas nagrinėjamos bylos, procesinės teisės normų nepažeidė, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėta administracinė byla Nr. I-2029/2012 jokio tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla neturėjo ir neturi.

3. Į bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl negalima sutikti su atsakovo išreikšta pozicija, kad, neįtraukus savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, ir kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

4. Apelianto minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. AS858-293/2011 neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, todėl šioje byloje netaikytina.

5. Tiek nustatytas pagal Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, jog buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra. Nors minimi teisės aktai reguliuoja skirtingų subjektų pareigas ir šioje byloje nėra sietini, pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovui kylančios abejonės dėl administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius šiuo metu yra visiškai pašalintos, nes galiojančių Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas bei savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas numato, jog administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

6. Mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 nutarimo 2.2 punkte. Šiose normose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pareiškėjas pažymi, kad minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nagrinėjamu atveju jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (šiuo konkrečiu atveju – Administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant, ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

5. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatyta jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, tik pakartotos įstatymų leidėjo Civiliniame kodekse įtvirtintos nuostatos, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų konstitucingumo, ir jis pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

7. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais – t. y. 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatą, suderindamas ją su Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ ir 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 30-866 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, kuriais papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį (0,12 Lt/kv. m), – de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (Civilinio kodekso ir LRV nutarimo Nr. 603) reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo 2010 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 30-810 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr.1T-39 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šio Teikimo priede išvardytų įsakymų, tarp jų dėl Įsakymo Nr.30-810, pakeitimo, t.y. pasiūlė pašalinti šio Įsakymo neatitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 2.2 punktui, tačiau atsakovas Teikime išdėstyto pasiūlymo nevykdė. Todėl Vyriausybės atstovas, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str.1 d.1 p.), pasinaudojo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Esant minėtoms aplinkybėms apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858 -293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (ABTĮ 13 str.1 d.) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (SAPĮ 5 str.1 d.1 p., 5 str. 2 d.2 p.).

Vyriausybės atstovas Teikime Nr.1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymo Nr.30-810 neatitikimą aukštesnės galios teisės akto normai - Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 2.2 punktui.

Vyriausybės Nutarimo Nr.603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr.30-810 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr.1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A662-2481/2012), atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Įsakymo Nr.30-810 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, taip pat (nenurodant konkrečių normų) Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr.30-485 patvirtintu Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašu. Šio įsakymo 1 punktu atsakovas papildė 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą šios Bendrovės administruojamų daugiabučių namų sąrašą 103 ir 104 eilutėmis pagal priedą (gyvenamieji namai Taikos g.86 ir taikos g.88).

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą atsakovas jau buvo priėmęs naujos redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, kurie nagrinėjamam ginčui aktualiu klausimu yra suderinti su Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012, kurioje Vyriausybės atstovas prašė teismo ištirti norminio teisės akto - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d.

įsakymu Nr.30-637 patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (žr.www.vilnius.lt) kai kurių normų, tarp jų 8.1 punkto, teisėtumą ir nustatyti, ar jis neprieštarauja Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktui ir šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Teismo nutartyje nurodyta, kad byla nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr.www.vilnius.lt) pakeitė 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir juos suderino su Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktu ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu.

Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas, atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“.

Nors Įsakymo Nr.30-810 priėmimo metu galiojo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės nutarimo Nr.603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Minėtas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2005 ir 2011 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto reikalavimo Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas 2012 m. balandžio 26 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo (žr.www.vilnius.lt) 4 punktu pripažino netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Dėl tos pačios priežasties 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-23 papildymas, kuris buvo atliktas Įsakymu Nr. 30-81, ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Atsakovui pripažinus netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-180, kuriuo papildytas 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-23, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nors pareiškėjas to prašė pagrįstai, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą. Pirmiau aptarti atsakovo atlikti Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. redakcija) pakeitimai (8.1 p.), kuriais atsakovas nustatė, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, patvirtina, kad atsakovas nuo šio norminio akto priėmimo šios pareigos nebeneigia.

Nustačius šias aplinkybes nebeliko pagrindo išsamiai nagrinėti atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis