2019-10-09 Nr. AB-19117-3-61-3-03494-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1761-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03494-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), Lukiškių tardymo izoliatoriui- kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštą Nr. 96-3787; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 2S-5891; 3) skirti teismo psichologinę – psichiatrinę nepriklausomą ambulatorinę ekspertizę atitinkamai išvadai gauti ir įpareigoti Lukiškių TI-K ir Departamentą spręsti klausimą dėl atitinkamo teikimo bausmės atlikimo vietos teismui, ar vadovaujantis Departamento 2017 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-108 „Dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. S-320 patvirtinto tvarkos aprašo pakeitimo 1.8 punkto“ ir Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. S-321 patvirtinto tvarkos aprašo 3.1 punktu skirti tolimesnę bausmę atlikti Laisvės atėmimo vietos ligoninėje stacionariomis sąlygomis gydytis, jei ekspertų nebus rekomenduotas priverstinis gydymas kitokiomis sąlygomis; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad gegužės mėnesį buvo apžiūrėtas šeimos gydytojo, kuris konstatavo (duomenys neskelbtini) ligą, (duomenys neskelbtini) bei skyrė atitinkamą gydymą, tačiau esamomis sąlygomis nebuvo užtikrintas jo pilnavertiškumas ir kokybė. Pareiškėjui atsirado atminties sutrikimų ir kitokių sveikatos problemų, kurias administracija ignoruoja. 2017 m. liepos 19 d. pareiškėjas buvo nuvežtas į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) Centro polikliniką pas III lygio psichiatrę, kuri diagnozavo sunkios (duomenys neskelbtini) epizodą su (duomenys neskelbtini) simptomais ir skyrė ilgalaikį gydymą.

Esant tokioms aplinkybėms administracijai atsiranda pareiga imtis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 402 straipsnyje nustatytų veiksmų BPK 393 straipsnio 2 dalyje nustatytoms aplinkybėms nustatyti ir jas išspręsti BPK 394 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, taip pat išsiaiškinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.10 straipsnio būtinybę. Pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini) ligoniui, nebuvo užtikrinta atitinkama priežiūra. Jis buvo verčiamas naudoti vaistus jam nepatogiu laiku, vartojimas po kiek laiko buvo nutrauktas dėl nepakankamos priežiūros ir stebėjimo.

Pareiškėjas teigė, kad ne visada galėjo suvartoti vaistus, nes pamiršdavo, ar dėl to, kad vaistus pamiršta atnešti medikai, taip pat iš esmės neaišku, ar atnešami būtent tie vaistai, kurie yra paskirti, o dėl dažno buvimo netikrumo būsenoje jautėsi nesaugus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai 2017 m. liepos 21 d. pateikė du pareiškimus ir vieną 2017 m. liepos 27 d. pareiškimą, tačiau Lukiškių TI-K nenori imtis jokių veiksmų ir atsisako tenkinti prašymą pareiškėjui būti nuolat prižiūrimam, nors tai įstaiga privalo daryti.

Pareiškėjo nuolat nestebint, nebuvo nustatyti jo išskirtinio elgesio ir emocinės būsenos požymiai, dėl ko jį apžiūrėjęs VšĮ Centro poliklinikos gydytojas negalėjo nurodyti, ar pareiškėjas nesuvokia savo veiksmų būnant Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, ligos konstatavimas sudaro būtinybę į hospitalizavimo teisės suteikimo įgyvendinimą. Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 21 d. pareiškimus, kuriais buvo prašoma imtis būtinųjų veiksmų ir suteikti kokybišką asmens sveikatos priežiūros paslaugas – būti prižiūrimam ir nuolat stebimam.

Pareiškėjas nesutiko ir su Departamento sprendimu, nurodydamas, kad Departamentas nepateikė įrodymų, jog šeimos gydytojas pagal savo kompetenciją gali koreguoti III lygio psichiatro skirto gydymo eigą.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui į jo 2017 m. liepos 21 d. ir 2017 m. liepos 27 d. pareiškimus buvo atsakyta 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu, kuriame pareiškėjui buvo paaiškinta, jog jam buvo suteikta galimybė susipažinti su gydytojo psichiatro konsultacijos įrašais, taip pat buvo pateiktos asmens sveikatos istorijos patvirtintos kopijos, kurioje yra fiksuota informacija apie diagnozuotas ligas ir skirtą gydymą. Pareiškėjui taip pat buvo išaiškinta, kad jį konsultavęs gydytojas nenurodė, jog jis nesuvokia savo veiksmų būnant Lukiškių TI-K esmės ir negali jų valdyti bei, kad pareiškėjui reikia stacionaraus gydymo, todėl sprendė, jog nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo. Taip pat pareiškėjas nėra įtrauktas į asmenų, kuriuos reikia nuolat stebėti sąrašus. Lukiškių TI-K sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

5. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas bei trečiais suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas nurodė, kad iš pareiškėjo medicininės kortelės duomenų matyti, jog 2017 m. liepos 26 d. VšI Centro poliklinikos gydytojas psichiatras konsultacijos metu įvertino pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę, paskyrė gydymą, tačiau nenurodė, kokiomis konkrečiai valandomis turi būti vartojami vaistai, ar reikalingas ypatingas pareiškėjo stebėjimas. Todėl Lukiškių TI-K pareiškėjui teisingai atsakė dėl jo stebėsenos. Šeimos gydytojas turi teisę pagal kompetenciją koreguoti ir keisti vaistų išdavimo laiką. Departamentas negali įtakoti Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistų, gydytojų sprendimų, ar nurodyti kokius sprendimus daryti gydant pacientus.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu bylos dalį pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl teismo psichologinės – psichiatrinės nepriklausomos ambulatorinės ekspertizės atitinkamai išvadai gauti skyrimo nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. liepos 21 d. pareiškimu (reg. Nr. 29-2286) kreipėsi į Lukiškių TI-K nurodydamas, kad jam yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), tačiau Lukiškių TI-K nėra suteikiama nuolatinė kokybiška asmens sveikatos priežiūra, tinkamos procedūros, nėra užtikrinamas jo saugumas, vadovaujantis BPK 393 straipsnio 2 dalies, 394 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis prašė imtis veiksmų ir užtikrinti kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (kreiptis į teismą su teikimu dėl priverčiamųjų medicininių priemonių taikymo). Pareiškėjas tą pačią dieną pateikė pareiškimą (reg. Nr. 29-2287), kuriuo Lukiškių TI-K administracijos prašė sudaryti sąlygas susipažinti su psichiatrės įrašais, esančiais medicininiuose dokumentuose. Pareiškėjas 2017 m. liepos 27 d. pranešimu (reg. Nr. 427) taip pat prašė būti prižiūrimas, stebimas, kad būtų fiksuojama jo būklė. Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 96-3787, atsakydamas į pareiškėjo pareiškimus ir pranešimą, pateikė prašomus susipažinti dokumentus, taip pat nurodė, kad iš medicininių dokumentų nenustatyta, jog gydytojai būtų nurodę, kad pareiškėjas negali valdyti savo veiksmų ir jam reikalingas stacionarus gydymas, todėl paaiškino, kad Lukiškių TI-K neturi pagrindo kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo. Medicininiuose dokumentuose taip pat nėra nurodymo, kad pareiškėją būtina nuolat stebėti. Departamentas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 2S-5891 sutiko su Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 96-3787 argumentacija.

9. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui yra diagnozuota (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) epizodai su (duomenys neskelbtini) simptomais) ir išrašyti vaistai, tačiau medicininiuose įrašuose nėra gydytojų nurodymų ar rekomendacijų pareiškėjui skirti stacionarų gydymą, ar tai, kad pareiškėjui turėtų būti skirtina speciali ir nuolatinė jo būklės priežiūra. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jam reikalinga nuolatinė priežiūra, stebėjimas, nes dėl savo elgesio galbūt pamiršta išgerti vaistus, tačiau iš medicininių dokumentų matyti, kad yra duomenų, jog pareiškėjas yra pats atsisakęs gerti vaistus ir šį atsisakymą yra negi patvirtinęs raštu.

Teismas vertino, kad pareiškėjo veiksmai, tokie kaip atsisakymas gerti vaistus yra nesuderinami su prašymais dėl jo nuolatinio stebėjimo ir priežiūros. Pareiškėjui vaistus išrašę gydytojai nenustatė, kad pareiškėjas nesuprastų, negalėtų laiku išgerti vaistų, vadinasi iš pareiškėjo veiksmų, būsenos nebuvo nustatyta, kad jam bus reikalinga priežiūra dėl jo būklės ar dėl vaistų vartojimo. Kadangi medicininiuose dokumentuose nėra fiksuota, kad pareiškėjui reikalingas stacionarus gydymas ar speciali priežiūra, todėl Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 96-3787 pagrįstai nurodė, jog neturi pagrindo BPK nuostatų tvarka kreiptis į teismą su teikimu dėl priverstinio gydymo skyrimo.

Pareiškėjas pagal jo 2017 m. liepos 21 d. prašymą (reg. Nr. 29-2287) buvo supažindintas su prašomais medicininiais dokumentais, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo taip pat nenustatyta. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K, įvertinęs medicininių dokumentų visumą, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų dėl stacionaraus gydymo ir priežiūros skyrimo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atitinkamai Departamentas, sutikdamas su Lukiškių TI-K sprendimo argumentais, taip pat priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Kadangi pareiškėją gydantys gydytojai nebuvo nurodę jokių įpareigojimų ar rekomendacijų dėl pareiškėjo ypatingos priežiūros, teismas sprendė, kad pripažinus skundžiamus sprendimus teisėtais, atitinkamai negali būti tenkinamas išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Lukiškių TI-K ir Departamentą atitinkamo teikimo bausmės atlikimo vietos teismui pateikimo, spręsti klausimui dėl pareiškėjui tolimesnės bausmės atlikimo stacionariomis sąlygomis gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

10. Teismas, spręsdamas dėl teismo psichologinės – psichiatrinės nepriklausomos ambulatorinės ekspertizės atitinkamai išvadai gauti skyrimo, nurodė, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimas nėra nei viešasis, nei vidaus administravimas, todėl atskiras reikalavimas dėl teismo psichologinės – psichiatrinės nepriklausomos ambulatorinės ekspertizės skyrimo, negali būti administracinės bylos dalyku, nes nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnyje nustatytą administracinių bylų, nagrinėtinų administraciniame teisme, kompetenciją. Asmeniui atliktų sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo klausimas yra civilinio ginčo dalykas ir dėl kurio kilę ginčai turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas). Todėl pareiškėjas reikalavimą dėl ekspertizės skyrimo galėtų reikšti civiline tvarka ginčydamas jam nustatytą diagnozę ar nesutikdamas su jam sveikatos priežiūros įstaigos suteiktomis medicininėmis paslaugomis. Atsižvelgęs į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimas negali būti administracinės bylos dalyku, teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies pagrindu (byla nepriskirtina administracinių bylų kompetencijai).

11. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartį, kaip numatyta ABTĮ 67 straipsnio 3 dalyje, todėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkino.

12. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos BPK nuostatų tvarka su teikimu kreiptis į atitinkamą teismą dėl priverčiamųjų medicininių priemonių pareiškėjui taikymo, nes tokių rekomendacijų, įpareigojimų nebuvo nurodę pareiškėją gydantys gydytojai, o iš pareiškėjo elgesio taip pat nebuvo nustatyta, kad tai atlikti būtina. Iš medicininių dokumentų nebuvo nenustatyta, kad pareiškėjui būtų siūloma skirtį ypatingą priežiūrą, stebėjimą, ar jį gydyti būtų rekomenduota stacionariai. Lukiškių TI-K ir Departamentas skundžiamais sprendimais netenkinę pranešimuose ir pareiškime pateiktų prašymų teisės aktų nuostatų nepažeidė. Įkalinimo įstaigos bei Departamento veiksmuose neteisėtumo nenustatyta, todėl pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą (nenustatyta esminė sąlyga civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai (neveikimas)).

III. 13. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą ar jį pakeisti, priimti naują sprendimą; 2) panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštą Nr. 96-3787; 2) panaikinti Departamento 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 2S-5891; 3) skirti 3 skundo reikalavimu prašomą teismo psichologinę – psichiatrinę nepriklausomą ambulatorinę ekspertizę atitinkamai išvadai gauti; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 56 ir 80 straipsnių ir padarė neteisingas išvadas, dėl to sprendimas nepagrįstas ir neteisingas, teismas įrodymų ir argumentų visumos nevertino, tik formaliai pritarė atsakovui. Pareiškėjas teigia, kad ginčas nėra vien dėl stacionaraus gydymo, o dėl to, kad Lukiškių TI-K nesiėmė veiksmų, kurie privalomi pagal BPK, kai sutrinka asmens psichika ir tik ekspertai gali nustatyti, ar asmuo gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, kad pareiškėjas buvo priverstinai gydomas. Pareiškėjas bijo netinkamai pasielgti ir dėl to, kad nėra saugus nesant sustiprintos priežiūros. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ir faktinių duomenų, kad jam būtų nereikalinga nuolatinė priežiūra ir stebėjimas, kurie būtini pagal įstatymą kiekvienam kaliniui. Pareiškėjas pažymi, kad gydytoja psichiatrė jo būklę vertino pagal esamą būklę, todėl negalėjo nurodyti kitų aplinkybių, kurių pakanka ligos fakto konstatavimui. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo atsisakymo vartoti vaistus.

15. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Lukiškių TI-K nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei jos dydžio, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 16 d. rašto Nr. 96-3787, Departamento 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 2S-5891, pareiškėjo V. K. prašymo skirti teismo psichologinę – psichiatrinę nepriklausomą ambulatorinę ekspertizę atitinkamai išvadai gauti ir įpareigoti Lukiškių TI-K ir Departamentą spręsti klausimą dėl atitinkamo teikimo bausmės atlikimo vietos teismui, ar vadovaujantis Departamento 2017 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-108 „Dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. S-320 patvirtinto tvarkos aprašo pakeitimo 1.8 punkto“ ir Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. S-321 patvirtinto tvarkos aprašo 3.1 punktu skirti tolimesnę bausmę atlikti Laisvės atėmimo vietos ligoninėje stacionariomis sąlygomis gydytis, jei ekspertų nebus rekomenduotas priverstinis gydymas kitokiomis sąlygomis bei 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento.

20. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl teismo psichologinės – psichiatrinės nepriklausomos ambulatorinės ekspertizės atitinkamai išvadai gauti skyrimo nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, teismo sprendimas yra formalus ir prašo patenkinti jo skundą.

22. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

24. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, dviem 2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškimais bei 2017 m. liepos 27 d. pranešimu, siekdamas susipažinti su gydytojo psichiatro įrašais jo asmens sveikatos istorijoje, nurodė, kad nesupranta ar gali valdyti savo veiksmus ir suprasti jų esmę, bei prašydamas imtis veiksmų pagal BPK 392 straipsnį, 393 straipsnio 2 dalį, 394 straipsnio 2 dalies 2 puntą, 402 straipsnį, kurie užtikrintų jam kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, sudaryti sąlygas būti nuolat prižiūrimam ir stebimam, kad būtų fiksuojama jo būklė, nusiskundimai ir prašymai, nes, pareiškėjo nuomone, gydytoja psichiatrė nurodė, kad jo atžvilgiu turi būti nuolatinis stebėjimas (I t., b. l. 61-72). Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 96-3787, atsakydamas į pareiškėjo pareiškimus ir pranešimą, pateikė prašomus susipažinti dokumentus, nurodė, kad iš medicininių dokumentų nenustatyta, jog gydytojai būtų nurodę, jog pareiškėjas negali valdyti savo veiksmų ir jam reikalingas stacionarus gydymas, ir paaiškino, kad Lukiškių TI-K neturi pagrindo kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo, o medicininiuose dokumentuose taip pat nėra nurodymo, kad pareiškėją būtina nuolat stebėti. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėto Lukiškių TI-K rašto, jį atmetė.

25. Pagal BPK 392 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje nustatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas taiko asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pagal BPK 393 straipsnio 2 dalį priverčiamosios medicinos priemonės pradedamos taikyti ir tuo atveju, kai asmeniui po bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BPK 394 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šio kodekso 393 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nustatomos po bausmės paskyrimo, teismas priima šiuos sprendimus: 1) kol nuosprendis neįsiteisėjęs ir nepradėtas vykdyti, teismas perima bylą savo žinion ir nutaria pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones; 2) kai nuosprendis jau vykdomas, bausmę vykdančios institucijos teikimu bausmės atlikimo vietos teismas, išreikalavęs baudžiamąją bylą, nutaria pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių bausmės vykdymo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, būtų turėjusi pareigą imtis priemonių, nustatytų BPK 394 straipsnio 2 dalyje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėją konsultavę gydytojai psichiatrai būtų konstatavę, kad pareiškėjas negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lukiškių TI-K, skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 96-3787 išsamiai atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, o Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pagrįstai ir teisėtai jį atmetė, nes ištyręs pareiškėjo nurodytus skundo argumentus, Lukiškių TI-K veiksmuose pažeidimų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais šiuo aspektu bei dėl pareiškėjo keltų išvestinių reikalavimų įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus bei dėl dalies administracinės bylos nutraukimo ir papildomai jų nekartoja.

27. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų spręstina, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

28. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

29. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

30. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, nenustačius Lukiškių TI-K ir Departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimų priteisti neturtinę žalą.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, pareiškėjui iš atsakovo priteisė teisingą ir adekvatų neturtinės žalos atlyginimą, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė