2017-01-02 Nr. AB-1276-3-61-3-01995-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-264-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01995-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. (D. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. A. (D. A.) (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 31 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, trūko oro. Pareiškėjui dėl šių aplinkybių skaudėjo galvą, sutriko miegas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikyti asmenų skaičius buvo nuolat viršijamas, bet Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą.

Atsakovas nurodė, kad už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, Lukiškių TI-K administracija nuolat iš jų reikalavo kamerose palaikyti tvarką. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja su valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsta. 2013 m. gruodžio 30 d. atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas tvirtino, kad kamerų įrengimas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus dėl baldų, vėdinimo ir sanitarinio mazgo įrengimo. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo D. A. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 2013 m. sausio 14 - 22 d., 2013 m. sausio 24 - 30 d., nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. Lukiškių TI-K 167 paras pareiškėjui neužtikrino 3,6 kv. m ploto, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, mankštintis, buvo susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Teismas akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui, tai patvirtino ir teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant oro trūkumo patalpose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jam ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose trūko oro, atmestinos.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nebuvo duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų kilo sveikatos problemos. Taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo blogintos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikytas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Galimybės kalinamąjį patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, nebuvimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleido atsakovo nuo atsakomybės.

Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi buvo neišvengiamas bei būtinas siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu.

Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustatęs, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 650 Eur.

III. Pareiškėjas D. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas mano, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Jis teigia, jog Lukiškių TI-K kameros visiškai nepritaikytos maitinimo patalpoms, nes jose nėra tiekiamas šiltas vanduo, stalai per maži arba jų išvis nėra ir pan., tai sukėlė didelius nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepime į skundą pateiktais argumentais. Atsakovas papildomai pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo D. A. prašomo priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jo patirta neturtinė žala buvo didesnė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas akcentuoja, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos jame laikomų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d.) Lukiškių TI-K 167 dienas nebuvo užtikrinta minimalaus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (2015 m. gegužės 18 d. Atsiliepimas į D. A. skundą, b. l. 12-17), sutinka su šia nustatyta aplinkybe, jos neginčijo ir pareiškėjas. Pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 1,85 kv. m iki 3,45 kv. m kameros ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl kamerų nepritaikymo maitinimo patalpoms teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės aktai laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigoms nenumato pareigos kameras pritaikyti maitinimui. Eksploatavimo taisyklių 14 punkte numatytas kamerų įrengimas, nurodant, kad kameroje turi būti pritvirtinti prie grindų stalas ir taburetės (suoliukai) (14.6 p.), šių baldų skaičius ar matmenys nepateikti. Pareiškėjas nenurodė, kuriose konkrečiai kamerose stalai nebuvo įrengti, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, ši aplinkybė neužfiksuota ir teismui pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas. Dėl šilto vandens tiekimo kamerose pastebėtina, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, tardymo izoliatoriaus kamerų sanitariniuose mazguose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Kadangi teisės aktai nenumato reikalavimo kamerose įrengti šilto vandens tiekimo sistemą, o pareiškėjas nepateikė nusiskundimų dėl galimybės kamerose naudotis šaltu vandeniu nesudarymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimą ir šiuo aspektu.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo baldų dydžio ir galimybės judėti nesudarymo yra susiję ir vertintini kartu su nustatytu teisės į minimalų kameros plotą pažeidimu, o patalpų vėdinimas kamerose atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punktą (pareiškėjui buvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus). Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 167 dienas buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo akcentuotina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08).

Kita vertus, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikotarpį, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas (167 dienos), pažeidimo pertraukiamumą ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyti jokie kiti pažeidimai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 31 d. (žyma ant voko, b. l. 4). Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo jo atžvilgiu padarytų tęstinių pažeidimų pabaigos. Pareiškėjas nenurodė anksčiau kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atitinkamas institucijas dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, to neteigė ir pareiškėjas, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus jis nenurodė teikęs. Taigi, bylos duomenys nepatvirtino, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 650 Eur suma. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad kalinimo sąlygų pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiami, kiti nei minimalios ploto normos pažeidimai nenustatyti (pareiškėjas dėl jų nesiskundė), pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimas dėl šių pažeidimų nenustatytas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis yra adekvatus atsakovo padarytam pareiškėjo teisių pažeidimui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą atmesti

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas