2013-06-18 Nr. AB-2877-3-61-3-02218-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1295/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02218-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, Ministerija) 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-5503(2); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės ir Ministerijos neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos (toliau – ir pensija) dalį, t. y. po 2 869,10 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Ministeriją mokėti pareiškėjui paskirtą 3 591,09 Lt dydžio pensiją.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad nuo 2009 m. birželio 3 d. jam buvo paskirta 3 591,09 Lt pensija, tačiau atsakovas Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, mokėjo sumažintą pensiją. Nurodė, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 48 ir 52 straipsnių nuostatos, diskriminuojami dirbantys pensininkai, apribota Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta asmenų teisė pasirinkti darbą ir verslą, pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principai. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodė, jog Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2010 m. liepos 12 d. raštu Nr. 1D-5503-(2) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką. Teigė, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik konstatavus visas atsakomybei taikyti būtinas sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį. Nurodė, jog Ministerija galiojančių teisės aktų nepažeidė, todėl nėra prielaidų civilinei atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad A. K. paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikant atitinkamus perskaičiavimo koeficientus. Pažymėjo, kad Tarnyba neturėjo teisino pagrindo elgtis kitaip, o sumažintų pensijų kompensavimo įstatymas nenumato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. K. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 70 058,78 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kitos A. K. skundo dalies reikalavimus atmetė.

Nustatė, kad Ministerijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 21247 pareiškėjui paskirta 3 591,09 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Dėl paskirtos pensijos sumažinimo A. K. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1D-5503(2) išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo

Vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, „Valstybės žiniose“ paskelbtu 2012 m. rugsėjo 21 d., kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, sprendė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Teismas darė išvadą, kad A. K. paskirta pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas.

Nurodė, jog atsižvelgus į Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus pareiškėjui paskirta pensijos išmoka turėjo būti perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. taikant šio įstatymo 1 priede nurodytą koeficiento reikšmę K = 0,80 (kai išmokos suma yra didesnė už 1 800 Lt). Sprendė, jog taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priede nurodytą koeficiento reikšmę K = 0,80, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (išskyrus 2010 m. spalio mėnesį) turėjo būti apskaičiuojama 2 872,87 Lt (3 591,09 Lt x 0,80 = 2 872,87 Lt), o 2010 m. spalio mėnesį – 2 956,49 Lt (3 695,61 Lt x 0,80 = 2 956,49 Lt) dydžio pensija. Konstatavo, kad A. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėjo būti išmokėta 92 015,46 Lt pensija (2 872,87 Lt x 31 mėn. + 2 956,49 Lt = 92 015,46 Lt). Nurodė, jog Tarnybos pateikta pažyma liudija, kad už minėtą laikotarpį pareiškėjui buvo išmokėta 21 956,68 Lt pensija. Darė išvadą, kad dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui neteisėtai buvo neišmokėta 70 058,78 Lt (92 015,46 Lt – 21 956,68 Lt = 70 058,78 Lt) pensijos dalis.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgęs į tai, kad A. K. 70 058,78 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, skundo reikalavimą dėl pensijos dalies priteisimo tenkino iš dalies, t. y. neteisėtai neišmokėtą pensijos sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Teismas, vertindamas skundžiamo Ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimo teisėtumą, darė išvadą, kad šio sprendimo priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija, buvo galiojančios, todėl sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti sprendimą.

Pažymėjo, jog pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstatavo, jog pareiškėjui mokėtina pensija privalo būti apskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, skundo reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti Ministeriją ir Lietuvos valstybę mokėti visą 3 591,09 Lt dydžio pareiškėjui paskirtą pensiją, atmetė.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo ir jį atmesti.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Pažymi, jog, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pažymi, kad teismas, nustatydamas pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį, neįvertino, kad ši pensija, jos dydis ribojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Remiasi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusia iki 2010 m. sausio 1 d., ir redakcija, įsigaliojusi 2012 m. rugsėjo 1 d.). Atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu sprendė dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (atitinkamos redakcijos) konstitucingumo tik ta apimtimi, kiek joje nustatytas maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Atsižvelgę į Konstitucinio Teismo nutarimą, į tai, kad iki 2010 m. sausio 1 d. galiojo ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galioja (yra nustatytas) atitinkamas pensijos dydžio ribojimas, ir į tai, kad Konstitucinis Teismas nutarime pasisakė, jog įstatymu gali būti nustatytas maksimalus valstybinių pensijų dydis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to neįvertino ir nustatęs neteisingą pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka paskirtos pensijos dydį šiuo aspektu priėmė neteisingą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėjas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog teismas tinkamai taikė oficialią konstitucinę jurisprudenciją dėl Konstitucinio Teismo sprendimo galios, suformuotą 2011 m. spalio 25 d. nutarime. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovų apeliacinis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo iš dalies tenkintini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančio Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 11SP-1444 matyti, jog pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 4 d. paskirta 3 591,09 Lt pensija (b. l. 15). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 16–17). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1D-5503-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 18–19). Pareiškėjas 2010 m. liepos 22 d. kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-5503(2); priteisti iš Lietuvos valstybės ir Ministerijos neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį, t. y. po 2 869,10 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Ministeriją mokėti pareiškėjui paskirtą 3 591,09 Lt dydžio pensiją. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. K. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 70 058,78 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-740/2013, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-785/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-844/2013, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2196 buvo pakeista ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja jos redakcija, pagal kurią vienam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pažymėtina, kad pareiškėjui paskirtų pensijų bendra suma ginčo laikotarpiu šį dydį viršijo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios.

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 1D-5503-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi buvo apribota užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu. Taip pat vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8) buvo perskaičiuota ir sumažinta. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta (b. l. 18–19).

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui paskirta pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai. Teismas sprendė, jog taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priede nurodytą koeficientą (0,8), pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (išskyrus 2010 m. spalio mėnesį) turėjo būti apskaičiuojama 2 872,87 Lt (3 591,09 Lt x 0,8 = 2 872,87 Lt), o 2010 m. spalio mėnesį – 2 956,49 Lt (3 695,61 Lt x 0,8 = 2 956,49 Lt) dydžio pensija. Konstatavo, kad A. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėjo būti išmokėta 92 015,46 Lt pensija (2 872,87 Lt x 31 mėn. + 2 956,49 Lt = 92 015,46 Lt). Nurodė, jog Tarnybos pateikta pažyma liudija, kad už minėtą laikotarpį pareiškėjui buvo išmokėta 21 956,68 Lt pensija. Darė išvadą, kad dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui neteisėtai buvo neišmokėta 70 058,78 Lt (92 015,46 Lt – 21 956,68 Lt = 70 058,78 Lt) pensijos dalis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 8 d.) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažino 2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (ir tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai. Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki Laikinojo įstatymo priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme, nes tiek skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją 2006 metais, tiek ją toliau mokant, jos dydis buvo ribojamas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį ir į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi tik teisę reikalauti, kad jam būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010 m. sausio 1 d. ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir patikrinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys duomenys nėra pakankami nustatyti, kokio dydžio nepriemoka susidarė ginčui aktualiu laikotarpiu ribojant pareiškėjui paskirtų pensijų dydį Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija) nustatyta tvarka. Tam, kad teismas galėtų padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies dydį, turi būti įvertinta ir atsižvelgta ne tik į tai, kokio dydžio pensija buvo faktiškai išmokėta pareiškėjui kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (taikant minėtas nuostatas, kurios 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), bet ir į tai, kokio dydžio pensija pareiškėjui kiekvieną mėnesį būtų išmokėta tuo atveju, jeigu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas būtų skaičiuojamas nuo pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio bei valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio sumos, apribotos šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu. Kitaip tariant, byloje turi būti konkretūs ir aiškūs duomenys, patvirtinantys, kokia kiekvienos pensijos suma pareiškėjui buvo išmokėta ginčo laikotarpiu ir kokia turėjo būti išmokėta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendime šių aplinkybių nevertino, įrodymų nerinko, teismo išvados nėra pagrįstos konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalis, kuria teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. K. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 70 058,78 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. naikintina, ir šioje dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šioje nutartyje buvo nuodugniai ir visapusiškai išnagrinėtas Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimas, kurį atsakovai iš naujo kelia apeliaciniame skunde.

Pabrėžtina, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai išmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Pareiškėjas teismui taip pat reiškė reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-5503-(2). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, nustatęs, kad šio sprendimo priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija, buvo galiojančios. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada iš dalies nesutinka.

Pažymėtina, jog minėtame Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendime Nr. 1D-5503-(2) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 1D-5503-(2) dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-5503-(2), keistina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo tenkinami iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, t. y. sprendimo dalis, kuria teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. K. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 70 058,78 Lt, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o sprendimo dalis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-5503-(2), keistina, panaikinant tą Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 1D-5503-(2) dalį, kuria apskaičiuojant pareiškėjo pensiją atsisakyta netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 1D-5503-(2), panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės. Panaikinti tą Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 1D-5503-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo A. K. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija) bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuostatų.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. K. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 70 058,78 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė