307b47aa-8320-4ad8-9aee-00a442329db3 · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr             Baudžiamoji byla Nr. 1A-406-719/2014                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00132-12-6Teisėja Rita Bilevičienė             Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.3.; 2.4.6.4.2.; (S)                                                                                                                                                                                                PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 5 d.Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant: prokurorei Kristinai Ulienei,gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,išteisintajam D.

V.,nukentėjusiojo R. M. įgaliotai atstovei pagal įstatymÄ , (duomenys neskelbtini) A. B. kÅ«dikių ir vaikų globos namų socialinei pedagogei G. B., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Panevėžio apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės K. Ulienės apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡teisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija).

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : D. V. iÅ¡teisintas iÅ¡ BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) numatyto kaltinimo tuo, kad laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl vagystės, sudavė smÅ«gius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kÅ«no vietas sukeldamas jam fizinį skausmÄ .Be to, kad jis 2012 m. sausio 30 d., apie 22 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl pabėgimo iÅ¡ namų, sudavė smÅ«gius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R.

M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kÅ«no vietas sukeldamas jam fizinį skausmÄ .Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Panevėžio apylinkės prokuratÅ«ros prokurorė praÅ¡o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį – D. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) ir paskirti: už 2011-12-19 įvykį – 10 MGL dydžio baudÄ ; už 2012-01-30 įvykį – 20 MGL dydžio baudÄ .

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 4 dalimi, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirti galutinę bausmę – 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudÄ . Teigia, kad teismo padarytos iÅ¡vados, jog nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis D. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skunde nurodoma, jog D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad jokių fizinio smurto veiksmų sugyventinės J.

U. mažamečio sÅ«naus R. M. atžvilgiu neatliko – J. U. supyko, kad buvo jo palikta bei nori nuslėpti tikrÄ jÄ tiesÄ , jog pati ne kartÄ baudė savo sÅ«nų fizinėmis bausmėmis, todėl visas aplinkybes iÅ¡sigalvojo ir „priÅ¡nekėjo“ R. M., kad apie mamos smurtÄ niekam nepasakotų. Toliau prokurorė toliau cituoja skundžiamÄ nuosprendį bei iÅ¡vadas, kuriomis teismas pagrindė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Dėl mažamečio parodymų, prokurorė teigia, kad nukentėjusiojo parodymai dėl D.

V. jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto viso proceso metu niekada nekito – mažametis nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog kartu su motina J. U. jam ir broliui (N. M.) gyvenant (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), D. V. mušdavo jį diržu ir niekada nekeitė savo versijų ir parodymų dėl kaltinamojo veiksmų. Šias aplinkybes mažametis nukentėjusysis nurodė skirtingiems asmenims ir skirtingu laiku: pirmiausiai papasakojo ikiteisminio tyrimo teisėjui, o praėjus maždaug metams laiko tokias pačias aplinkybes nurodė teismo ekspertėms.

Pažymi, jog mažamečio parodymai teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės iÅ¡vadoje vertinami, kaip pakankamai aiÅ¡kÅ«s, nuoseklÅ«s (atitinkantys jo amžių bei intelektinius gabumus) ir konkretÅ«s, taip pat nurodoma, jog kalbėdamas apie įvykį R. M. jaudinasi, iÅ¡sako, jog bijo D. dėl to, kad buvo muÅ¡amas. Prokurorė teigia, jog nepilnamečio parodymams patikimumo suteikia ir tai, kad apklausos metu mažamečio iÅ¡sakyta informacija nesiskyrė nuo jau žinomų faktų apie jo patekimÄ Ä¯ globos namus, motinos girtuokliavimÄ .

Tai, kad nukentėjusysis R. M. niekada nenurodė tiksliai jo sumuÅ¡imo datos, laiko, paaiÅ¡kinama jo amžiumi ir intelektiniais gabumais – R. M. konstatuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimams, lengvas protinis atsilikimas. Pažymi, jog tikslumo stokojantys nukentėjusiojo R. M. parodymai patikimi, nes įvykių kiekis, įvykių laikas, nusikalstamų veikų padarymo bÅ«das nustatytas kitais bylos duomenimis, t.y. liudytojų J. U., R. B., I. N. parodymais, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimÄ medžiaga, mokyklos vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolu.

Dėl liudytojos J. U. parodymų ir jų prieštaringumo kitiems įrodymams, prokurorė teigia, kad aplinkybė, jog liudytoja ankščiau nepranešė apie D. V., R. M. atžvilgiu, atliktus nusikalstamus veiksmus ir apie tai nepasakojo net tuomet, kai jai ji pati buvo įtariama piktnaudžiavus motinos teisėmis ir pareigomis, nepaneigia šioje byloje tiriamų aplinkybių buvimo, kadangi veikų padarymo metu ji neturėjo jokios kitos gyvenamosios vietos, pati buvo emociškai trikdoma ir skriaudžiama D. V., todėl ieškojo būdų, kad galėtų gyventi skyrium nuo sugyventinio.

Aplinkybė, jog mokykloje nebuvo pastebėti sumuÅ¡imai, nei patvirtina, nei paneigia pateiktų kaltinimų D. V..Ä®vertinus paminėtas aplinkybes, prokurorė nurodo, jog D. V. atžvilgiu turi bÅ«ti priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei atsižvelgiant į D. V. asmenybę – neteistas, teigiamai charakterizuojamas, socialius ryÅ¡ius, visas bylos aplinkybes, jam skirtina baudos bausmė, kadangi kaltininko asmenybės įvertinimas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytas nusikalstamas veikas nebÅ«tų teisingas ir bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti jam skiriant Å¡velnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis), taip pat po nusikalstamų veikų padarymo iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas ir per jį D.

V. jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba.Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, iÅ¡teisintasis D. V. bei jo gynėjas – apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas tenkinamas.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamÄ jÄ bylÄ bei skundžiamÄ teismo nuosprendį konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. V. iÅ¡teisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

IÅ¡teisindamas D. V. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių prieÅ¡taravimų paÅ¡alinti nepavyko, todėl visos abejonės lieka kaltinamojo naudai, o byloje nesurinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog kaltinamasis D. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pirmosios instancijos teismas priimdamas D. V. atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį savo iÅ¡vadas pagrindė tuo, jog:

1) kaltinamasis D. V. nuo tyrimo pradžios savo kaltę neigė;

2) mažamečio duoti parodymai yra fragmentiški, juose trūksta nuoseklumo, jie neatskleidžia įvykių eigos, apklausiamas nukentėjusysis negalėjo nurodyti konkretaus įvykio laiko, aplinkybių, vietos, konkrečių jo atžvilgių atliktų veiksmų;

3) nukentėjusysis ankščiau buvo nenuoseklus pasakodamas apie sumuÅ¡tÄ ausį – 2012 m. sausio mėnesio vidurio iki kovo mėnesio pradžios, kuomet policijos pareigÅ«nams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusysis paneigė savo mokytojai, liudytojai J. Ž., papasakotÄ aplinkybę, kad ausį už neklausymÄ sužalojo mama (J. U.);

4) nukentėjusysis ir liudytoja J. U., apie D. V., R. M. atžvilgiu, atliktus nusikalstamus veiksmus niekada nepasakojo už vaiko interesus atsakingiems asmenims – mokytojai (liudytojai J. Ž.), policijos pareigūnėms (liudytojoms I. B., A. L., Z. L.), Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei (liudytojai V. A.) bei artimam jam asmeniui, liudytojai D. U.;

5) apie neteisėtus D. V. veiksmus prieÅ¡ jos sÅ«nų R. M. J. U. nepasakojo, net tada, kai pareiÅ¡kus jai įtarimÄ byloje pagal BK 163 straipsnį, ji buvo apklausiama baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00094-12.Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka D. V. kaltei padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus konstatuoti, prieÅ¡tarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esančių, teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų, įrodymų visetui.

Apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai pernelyg svarbiÄ reikÅ¡mę suteikė nukentėjusįjį bei jo gyvenamÄ jÄ aplinkÄ charakterizuojantiems duomenims, tai yra aplinkybėms susijusioms su mažamečio elgesio problemomis, taip pat praėjus nemažam laiko tarpui po kaltinime nurodomų įvykių užfiksuotiems mažamečio sužalojimams.BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Å ios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieÅ¡ kitus įrodymus – jie turi bÅ«ti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti, visetÄ . Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamÄ veikÄ , nustatyti jo kaltę bei iÅ¡spręsti kitus kiekvienai bylai reikÅ¡mingus klausimus.

Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie bÅ«tų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais bÅ«dais, ir kad juos galima bÅ«tų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų leidžiančių daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl D. V. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Å iÄ iÅ¡vadÄ leidžia daryti mažamečio nukentėjusiojo, liudytojos J. U. parodymų, specialisto iÅ¡vados bei kitų bylos duomenų visuma. Nukentėjusysis mažametis R. M. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-2-00094-12, 2012 m. liepos 27 d. buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ dėl jo motinos galimai padarytos nusikalstamos veikos, tai yra piktnaudžiavimo motinos teisėmis ir pareigomis. Å ios apklausos metu mažametis nurodęs, jog smurtÄ jo atžvilgiu yra vartojęs ir D. V. ir po Å¡ios apklausos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti mažamečio nurodytas aplinkybes.D.

V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos laikėsi pozicijos, kad jokių fizinio smurto veiksmų sugyventinės J. U. mažamečio sÅ«naus R. M. atžvilgiu neatliko – J. U. supyko, kad buvo jo palikta bei nori nuslėpti tikrÄ jÄ tiesÄ , jog pati ne kartÄ baudė savo sÅ«nų fizinėmis bausmėmis, todėl visas aplinkybes iÅ¡sigalvojo ir „priÅ¡nekėjo“ R. M., kad apie mamos smurtÄ niekam nepasakotų. Teigė, jog visais atvejais vaikas buvo muÅ¡amas motinos – J.

U., jis į vaikų auklėjimÄ nesikiÅ¡o (1 t., 128-131, 135-136, 2 t., 44-46 b. l.).Kaip matyti iÅ¡ 2012-07-27 nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo (1 t., 61-62 b. l.) ikiteisminio tyrimo apklausos pas teisėjÄ metu nukentėjusysis R. M., apklausos pradžioje nurodė atėjimo į apklausÄ priežastis, tai, jog gyvena globos namuose bei kaip ten pateko – dėl mamos girtavimo, pasakojimo metu nurodo, kad „dabar manęs D. jau nemuÅ¡a“ bei pasakodamas apie namuose patirtÄ fizinį smurtÄ , R.

M. parodė, kad jis „bėgdavo iÅ¡ namų dėl to, kad bijojo, kad mama jį muÅ¡. Mama jam davė į veidÄ su ranka. D. mušė su diržu. D. mušė su sagtimi ir jo ranka buvo mėlyna. Mama matė, kaip D. mušė ir nieko nedarė. Pasakė mama D., kad nemuÅ¡tų. Jautėsi blogai. Jis D. atsilygino. Trenkė D.. D. buvo sulaužęs deÅ¡inę rankÄ broliui, nors pats to nematė, nes buvo parduotuvėje. <...> Kada D. mušė su diržo sagtimi, buvo mėlynė ant rankų, kojų, peties ir blauzdos.

Pasakė mokytojai, kad jį D. muÅ¡a ir parodė mėlynes. Mokytojos vardas, kuriai pasakojo apie mėlynes yra J.. D. kartais mušė ir brolį“.Žinoma, vien Å¡ie nukentėjusiojo mažamečio parodymai negali bÅ«ti vienintelis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas, kadangi, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, Å¡ie jo parodymai iÅ¡ties yra fragmentiÅ¡ki, juose neatsiskleidžia įvykių laikas bei fizinio smurto panaudojimo aplinkybės. Tačiau, jo parodymus, Å¡iuo atveju, papildo bei patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys, į kÄ pagrįstai dėmesį skunde atkreipė prokurorė.

Liudytoja J. U. (Å¡iuo metu Å .), mažamečio nukentėjusiojo motina, teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2011-02-11, išėjusi iÅ¡ pataisos namų, apsigyveno pas D. V., (duomenys neskelbtini) ir iÅ¡ (duomenys neskelbtini) vaikų namų susigrÄ Å¾ino vaikus – R. ir N.. Vaikai sugyventinį vadino tėvu. Sugyventinis prisidėjo prie vaikų auklėjimo ir iÅ¡laikymo. R. neklausydavo, bėgdavo iÅ¡ namų, vagiliaudavo. R. patėvis kartais auklėdavo diržu. Dažniausiai R. muÅ¡davo už pabėgimÄ iÅ¡ namų.

Liudytoja taip pat nurodė, jog buvo pakviesta ateiti į mokyklÄ , kadangi R. su kitu mokiniu pavogė žaidimo korteles iÅ¡ bibliotekos. Apie tai ji pasakė sugyventiniui, kuris tÄ pačiÄ dienÄ R. mušė diržu per užpakalį pasiguldęs kambaryje ant lovos. MuÅ¡imo diržu atvejų buvo ir prieÅ¡ tai. Negali konkrečiai visų atvejų prisiminti. Sugyventinio diržas, kuriuo muÅ¡davo R., buvo tiesiog iÅ¡ kelnių. Taip pat parodė, jog dėl R. pabėgimo iÅ¡ namų ne kartÄ kreipėsi į policijÄ .

Nurodė konkretų atvejį, kuomet ji su sugyventiniu važiavo ieÅ¡koti R. – surado prie prekybos centro „M.“. Parsivedus jį namo, klausė dėl ko bėgo. Pradžioje geruoju kalbėjosi, po to sugyventinis jį mušė diržu, o R. Å¡aukėsi pagalbos. Be Å¡ių aplinkybių liudytoja taip pat parodė, kad gyvendama su D. V., keletÄ kartų pati buvo sugyventinio sumuÅ¡ta (2 t., 9-10 b. l.). IÅ¡ teisiamojo posėdžio metu pagarsintų liudytojos J. U. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji nurodė tapačias aplinkybes dėl buvusio sugyventinio elgesio su ja bei jos vaikais (1 t., 52-55, 57-60 b. l.).

Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. M. konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimams; lengvas protins atsilikimas su elgesio sutrikimu, jam konstatuoti iš mažens. Pirmojo iš sutrikimų atsiradimas tiesiogiai yra susijęs su tiek su byloje nagrinėjamu įvykiu, tiek su kitais nepalankiais jo gyvenimo įvykiais – nepakankama priežiūra šeimoje, motinos piktnaudžiavimas alkoholiu, patirtas smurtas šeimoje.

Taip pat konstatuota, kad R. M., atsižvelgiant į jo protinio iÅ¡sivystymo lygį, pažintinės veiklos ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikÅ¡mingas bylai aplinkybes (įvykių vietÄ , dalyvius, jų veiksmus, negali įvardinti tikslaus įvykių laiko, kiekio) ir duoti apie tai parodymus, tačiau R. M. įtariamajam iÅ¡reiÅ¡kia baimę, todėl jis nedetalizuoja įvykio aplinkybių, pokalbio metu darosi prieÅ¡iÅ¡kas, gynybiÅ¡kas, nekalbus. (1 t., 109-111 b.l.).

Atkreiptinas dėmesys, kad iÅ¡ Å¡io ekspertizės akto matyti ir tai, jog kalbėdamas apie byloje nagrinėjamÄ Ä¯vykį su psichiatre R. M. jaudinasi, iÅ¡sako, jog bijodavo D. dėl to, kad buvo muÅ¡amas: „D. mane muÅ¡davo taip, kad bÅ«davo mėlynas užpakalis...Jis anksčiau gyveno su mama. <...> dabar aÅ¡ tai jau pabėgčiau nuo jo (D.) arba sudaužyčiau jį... Jis muÅ¡davo su diržu...AÅ¡ neidavau į mokyklÄ , baisu bÅ«davo grįžti į namus, nes muÅ¡davosi... MuÅ¡davosi blaivus.

Mama niekur nevesdavo manęs po to, kai jis muÅ¡davosi. Tik sakydavo nemuÅ¡ti manęs. Broliui D. buvo sulaužęs rankÄ â€œ. Taip pat nurodoma, jog mažamečio mÄ stymas vaikiÅ¡kas, konkretus. Suvokimo sutrikimų, kliedėjimo idėjų nenustatyta. Padidintas polinkis fantazuoti ar polinkis į įtaikumÄ R. M. nenustatyti. Taigi, kaip matyti, R. M. parodymai dėl D. V. jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto viso proceso metu niekada nekito, tapačias aplinkybes jis nurodęs tiek 2012 metais apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek po metu – atliekant jo psichinės bÅ«klės įvertinimÄ .

Kaip jau ir minėta, šie mažamečio parodymai yra gana neišsamūs – tiksliai nenurodant sumušimo datos, laiko, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akte R. M. parodymai vertinami, kaip pakankamai aiškūs, nuoseklūs (atitinkantys jo amžių bei intelektinius gabumus) ir konkretūs, be to, stebima baimė kalbėti apie įtariamojo veiksmus jo atžvilgiu ir būtent dėl šios priežasties įvykių aplinkybės nėra detalizuojamos, todėl apylinkės teismas nepagrįstai bei klaidingai vertindamas ekspertizės akto išvadas, atmetė mažamečio R.

M. parodymus. Tuo labiau, kad kaltinime nurodytų veikų padarymo metu R. M. buvo tik aÅ¡tuonerių metų amžiaus ir jam nuo mažens diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai – adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimams bei lengvas protinis atsilikimas.Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog nepilnamečio parodymams patikimumo suteikia ir tai, kad apklausos metu mažamečio iÅ¡sakyta informacija nesiskyrė nuo jau žinomų faktų apie jo patekimÄ Ä¯ globos namus, motinos girtuokliavimÄ , susižalojimÄ , brolio rankos lūžį ir pan., kuriuos patvirtina teisiamojo posėdžio metu paskelbti ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 50-2-00094-12 duomenys.

Sutiktina su skundžiamame teismo nuosprendyje padaryta iÅ¡vada, jog mažametis R. M. yra iÅ¡ ties probleminis vaikas ir tai iÅ¡samiai patvirtina skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstyti liudytojų R. B., I. N., J. Ž., I. B., V. A., A. L., Z. L. parodymai bei raÅ¡ytinė bylos medžiaga, taip pat Å¡ie duomenys patvirtina buvus vagystės iÅ¡ mokyklos bibliotekos (R. B., I. N., J. Ž.) bei pabėgimo iÅ¡ namų faktus, tai yra kaltinime inkriminuotų įvykių laikÄ bei situacines aplinkybes, tačiau minėtų liudytojų parodymai iÅ¡ esmės nėra susiję bÅ«tent su D.

V. inkriminuotomis veikomis – fizinio smurto prieÅ¡ mažametį panaudojimu bei neturi įtakos sprendžiant jo kaltės klausimÄ .Kaip jau ir minėta, D. V. viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad jam pareikÅ¡ti kaltinimai yra J. U. Å¡meižtas dėl judviejų iÅ¡siskyrimo ir bÅ«tent ji primokiusi R. M.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių Å¡ias aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja Ž. K., tuometinė D. V. sugyventinė, parodė (2 t., 26-27 b.l.), jog J.

U. skambino jai ir netgi rašė grasinančias žinutes. Tačiau, teismo vertinimu, kiti byloje esantys duomenys daryti iÅ¡vados apie galimÄ apkalbėjimÄ neduoda pagrindo. Pažymėtina, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu (2012-07-27) mažametis R. M. gyveno nebe su motina J. U., o jo globėju (rÅ«pintoju) buvo paskirti (duomenys neskelbtini). Taigi, mažamečiui neturint jokio kontakto su motina, D. V. pateikta versija, jog vaikui įtakos turėjo J. U., yra atmetama. Taip pat mažametis minimos apklausos metu buvo apklausiamas bÅ«tent apie jo motinos J.

U. elgesį ir, laisvo pasakojimo metu, nurodęs ne tik D. V. smurtinius veiksmus, bet ir kitÄ neigiamÄ patirtį. Be visų Å¡ių duomenų, iÅ¡ paties kaltinamojo parodymų matyti, kad po tarp jo bei J. U. įvykusio konflikto, kuomet ji su vaikais apie dvi savaites negyveno jo bute, jie susitaikę, pagyvenę apie mėnesį laiko kartu ir J. U. jam pasakiusi, kad jai bus geriau gyventi atskirai (1 t., 130 b. l.). Tapačias aplinkybes nurodė ir J. U.. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, J.

U. parodymų nepatikimumÄ pagrindė ir ta aplinkybe, jog apie D. V. fizinio smurto vartojimÄ jos sÅ«naus R. M. atžvilgiu ji nenurodė nei 2012-06-07 pareiÅ¡kus jai įtarimÄ ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-2-00094-12, nei bendraudama su mokytojais, su vaikų teisių apsaugos darbuotojais, nei su policijos pareigÅ«nais. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apylinkės teismo iÅ¡vada nesutinka ir sprendžia, kad Å¡iuos mažamečio nukentėjusiojo motinos veiksmus (neveikimÄ ) galėjo lemti susiklosčiusios gyvenimiÅ¡kos aplinkybės, tai yra, kad ji ilgÄ laikÄ laiko tarpÄ , taip pat ir kaltinime nurodomų veikų padarymo metu, buvo priklausoma nuo D.

V. – gyveno jo bute, ji pati bei jos vaikai buvo išlaikomi D. V., kaip ji pati teigia, buvo tiek emociškai tiek fiziškai skriaudžiama D. V.. O apie D. V. bei jo santykį su jos vaikais J. U. buvo apklausta būtent po R. M. apklausos. Taigi, visų pirmiau aptartų bylos duomenų visuma leidžia pripažinti esant įrodyta, jog D. V., laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 19 iki 22 dienos, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl vagystės, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R.

M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kÅ«no vietas sukeldamas jam fizinį skausmÄ . Taip pat jis, 2012 m. sausio 30 d., apie 22 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl pabėgimo iÅ¡ namų, sudavė smÅ«gius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kÅ«no vietas sukeldamas jam fizinį skausmÄ . Tokie D. V. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija).Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D.

V. iÅ¡teisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – D. V. pripažįstamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) (BPK 329 straipsnio 2 punktas) bei sprendžiamas klausimas dėl jam skirtinos bausmės.D. V. baudžiamÄ jÄ atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.Skirdamas bausmę D. V. teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgia į padarytų nusikaltimų sunkumÄ , jo pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, į nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadijÄ ir pasekmes, į kaltinamojo asmenybę bei kitas aplinkybes.

D. V. padarytos veikos yra priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurių padarymÄ sankcijoje numatyta vienintelė – laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų. Tačiau prokurorė skundu praÅ¡o taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti Å¡velnesnes, sankcijoje nenumatytas bausmes – baudas. BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui teisę, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, jog BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti <...> iÅ¡teisintojo, <...> padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo skundai. <...> iÅ¡teisintojo <...> padėtis negali bÅ«ti pabloginta daugiau, negu to praÅ¡oma apeliaciniame skunde.

Todėl kolegija negali skirti nei griežtesnės, nei didesnio dydžio bausmės, negu praÅ¡oma skunde. D. V. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, veikos padarymo metu dirbo. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo D. V. padarytų veikų praėjo gana ilgas laiko tarpas ir per šį laikotarpį D. V. jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė, yra dirbantis, saistomas stipriais socialiniais ryÅ¡iais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo motyvacija daugiau nepažeidinėti įstatymų yra pakankamai argumentuota ir aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai Å¡ioje byloje gali bÅ«ti pasiekiami taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skiriant Å¡velnesnes, BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytas – baudos bausmes, kurių dydžiai nustatomai arčiau baudos bausmės minimumo.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrinamos dalinio sudėjimo bÅ«du, prie griežčiausios bausmės iÅ¡ dalies pridedant Å¡velnesnę.Pažymėtina ir tai, jog jau ir be nurodytų priežasčių – klaidingo byloje esančių įrodymų vertinimo nulėmusio iÅ¡teisinamojo nuosprendžio priėmimÄ , skundžiamas teismo nuosprendis negalėtų bÅ«ti pripažįstamas teisėtu, kadangi, kaip matyti iÅ¡ kaltinamojo akto, D.

V. teismui buvo perduotas kaltinant jį dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) padarymu, tačiau skundžiamo nuosprendžio tiek apraÅ¡omojoje tiek rezoliucinėje dalyse apylinkės teismas sprendimÄ priėmė tik dėl vienos veikos, konkrečiai nenurodant dėl kurios iÅ¡ kaltinime D. V. inkriminuotų veikų. BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodoma apie tai, kad iÅ¡teisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi bÅ«ti nurodomi sprendimas iÅ¡teisinti kaltinamÄ jį ir iÅ¡teisinimo pagrindas.

Priimdamas nuosprendį Å¡ioje byloje, pirmosios instancijos teismas nurodytų nuosprendžio suraÅ¡ymo taisyklių laikėsi tik iÅ¡ dalies ir pažeidė jau nurodytos BPK normos reikalavimus, kas pripažįstama esminiu proceso pažeidimu, kadangi sprendimas dėl D. V. pareikÅ¡to kaltinimo iÅ¡ esmės priimtas nebuvo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, n u s p r e n d ž i a: Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį:D.

V. pripažinti kaltu ir nubausti:pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) (2011 m. gruodžio 19 – 22 d. veika), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį – 10 MGL (dešimties minimalių gyvenimo lygių) arba 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio bauda;pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) (2012 m. sausio 30 d. veika) ), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį – 18 MGL (aštuoniolikos minimalių gyvenimo lygių) arba 2340 Lt (dviejų tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt litų) dydžio bauda.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir D.

V. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – 20 MGL (dvideÅ¡imties minimalių gyvenimo lygių) arba 2600 Lt (dviejų tÅ«kstančių Å¡eÅ¡ių Å¡imtų litų) dydžio baudÄ .D. V. skirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytini pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, panaikinti. Kolegijos pirmininkas             ArtÅ«ras Ridikas Teisėjai:             Algirdas Gaputis Bronė Vidzėnienė            Â