2020-07-08 Nr. AB-13442-3-62-3-02269-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1358-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02269-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–7) į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. lapkričio mėn. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose, 1-ame lokaliniame sektoriuje, 5-tame būryje Nr. 52 ir Nr. 53, 3-oje ir 5-oje gyvenamosiose patalpose, o nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. – 13-tame būryje, 4-tame miegamajame. Teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jam tekęs gyvenamasis plotas neviršijo net 3 kv. m, nebuvo patalpoje įrengtos rūkymui skirtos vietos, tik lauke kabėjo ženklas ant sienos „vieta rūkymui“, kur nebuvo nei stogelio, ir šia vieta nebuvo galima naudotis esant blogam orui ar žiemos, nakties metu.

3. M. Ž. paaiškino, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo apie 400 kv. m, vienu metu juo naudotis galėjo tik 200 nuteistųjų, kadangi trūko ploto. Pažymėjo, kad prausykloje buvo įrengtos 9 prausimosi vietos naudotis 200 nuteistųjų, o tualetas buvo atskiroje patalpoje, jame įrengti 5 unitazai, tinkamai neatitverti vienas nuo kito. Vanduo nenuplaudavo išmatų arba nuplaudavo blogai, unitazai dažnai užsikimšdavo. Duše buvo 20 kabinų, duše galima buvo praustis vieną kartą per savaitę, penktadieniais 15–18 val., todėl per šį laiką 200 nuteistųjų negalėdavo normaliai nusiprausti. Gyvenamajame sektoriuje nebuvo įrengta pakankamai prausyklų, unitazų ar pisuarų, kaip numato teisės aktai, ir taip buvo pažeidžiamos jo teisės. Pastatas, kuriame jis gyveno, buvo avarinės būklės, seniai atliktas remontas. Vidutinė temperatūra žiemą gyvenamosiose patalpose neviršijo 13°C. Gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų.

4. Pareiškėjas teigė, kad jeigu Alytaus PN būtų veikę taip, kaip numato teisės aktai, jam nebūtų reikėję kankintis perpildytose patalpose, patirti didelį psichologinį sukrėtimą, nepablogėtų jo sveikata, savijauta, nekiltų emocinė depresija.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 61–63) nurodė, kad nuo 2014 m. lapkričio 21 d. buvo laikomas 5-tame būryje, 3-ame miegamajame, vėliau perkeltas tame pačiame būryje į 2-ą miegamąjį, minėtuose miegamuosiuose buvo po 20 miegamųjų vietų, lovų skaičius iki 12 miegamųjų vietų buvo sumažintas tik 2016 m. liepos mėn.; nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. jis buvo laikomas 13-to būrio 4-tame miegamajame, kuriame buvo 12 miegamųjų vietų, minėtas miegamasis buvo nuolat perpildytas, nes buvo daug žmonių ir baldų. Pažymėjo, jog miegamuosiuose 5-tame būryje nuo sienų byrėjo tinkas, buvo pelėsio. Prašė teismo netaikyti jo reikalavimui trejų metų senaties termino, kadangi jis buvo kalinamas nuolat pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime (b. l. 20–26) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, į kokius būrius ir gyvenamąsias patalpas pareiškėjas Alytaus PN buvo paskirtas ginčo laikotarpiu, kokiais konkrečiai laikotarpiais pareiškėjas buvo juose laikomas, koks šių gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų (b. l. 21).

8. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad Alytaus PN užtikrina pagal Higienos normą santykinę oro drėgmę gyvenamosiose patalpose, gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarius langus, kaip numato Higienos norma, o kenkėjai pataisos įstaigoje naikinami pagal sudarytą sutartį. Teigė, kad pareigūnai, atsakingi už 1-ą, 7-tą lokalinius sektorius, nuolat prižiūrėdavo tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose ir sanitariniuose mazguose (b. l. 23–24).

9. Atsakovo atstovas atsiliepime ir 2018 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 8-10764 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ pateikė duomenis apie 5-to ir 13-to būrio (kuriuose buvo laikomas pareiškėjas) sanitarinius mazgus (b. l. 24, 59). Paaiškino, kad nuteistiesiems sudaryta galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, kaip numato teisės normos, be to, 13-to būrio nuteistieji dirba cechuose, kur taip pat įrengti dušai (b. l. 24).

10. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia, kad yra visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui (b. l. 25). Prašė skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 7 d. taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią reikalavimo dalį atmesti (b. l. 21).

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Alytaus PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąjį plotą ir į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą, o kitą skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas rėmėsi bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 21 d., tą dieną jis buvo paskirtas į 5-tą būrį, kuriame buvo laikomas iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. Nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 13-tą būrį ir jame buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 29 d. (b. l. 21, 28).

13. Teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo paskirtas į 13-tą būrį nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., tai nustatė ir iš lentelės „Perkėlimai (14531 Ž. M.)“ duomenų (b. l. 28). Pareiškėjas atsikirtime patvirtino, kad jis nuo 2014 m. lapkričio 21 d. buvo laikomas 5-tame būryje, o nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 gegužės 29 d. buvo laikomas 13-tame būryje (b. l. 62).

14. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 7 d. taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią reikalavimo dalį atmesti (b. l. 21), o pareiškėjas atsikirtime prašė netaikyti senaties termino, kadangi jis buvo kalinamas nuolat pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį (b. l. 62).

15. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Atsižvelgęs į tai, kad teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams taikytinos nacionalinės teisės nuostatos (taip pat ir reglamentuojančios senaties termino taikymą), o pareiškėjo argumentai dėl senaties termino netaikymo tuo pagrindu, jog jis buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotu nuosekliu aiškinimu, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Alytaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 21 d. laikytas Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2014 m. lapkričio 21 d. buvo 2017 m. lapkričio 21 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2015 m. birželio 1 d. buvo 2018 m. birželio 1 d.

17. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jis Alytaus PN buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio mėn. netinkamomis sąlygomis (b. l. 3, 7), pažymėjo, kad iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. spalio 8 d. (b. l. 10), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

18. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. spalio 7 d. ir nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Todėl reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 7 d. buvo atmesta kaip nepagrįsta.

19. Teismas nurodė, kad teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 21).

20. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam tekęs gyvenamasis plotas neviršijo net 3 kv. m., pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), jo 111.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,10 kv. m. Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto redakcija nustatė tokį pat minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.

21. Teismas akcentavo, kad atsakovo atstovo ir pareiškėjo nurodyti duomenys apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu iki 2016 m. rugpjūčio 23 d., nesutapo, kadangi atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas 5-tame būryje, 2-ame miegamajame, o pareiškėjas teigė, kad jis minėtu laikotarpiu buvo 5-tame būryje, 3-ame ir 5-ame miegamajame, be to, nurodė, kad skundžiasi dėl kalinimo sąlygų 5-tame būryje, Nr. 53, Nr. 52 (taip teigė skunde, b. l. 3), 5-tame būryje 3-ame ir 2-ame miegamajame (taip teigė atsikirtime, b. l. 61). Prie atsiliepimo atsakovo atstovas pridėjo priedą „Perkėlimai (14531 Ž. M.)“ (b. l. 28), kuriame esantys duomenys apie tai, kokiais laikotarpiais ir kokiuose būriuose pareiškėjas buvo laikomas, atitiko atsiliepime nurodytus duomenis. Pažymėjo, kad prie atsiliepimo atsakovo atstovas pridėjo priedus, t. y. duomenis apie miegamuosius iš kompiuterinės sistemos Įskaita (b. l. 29–30), kuriuose pateikti duomenys apie miegamųjų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitiko atsiliepime nurodytus duomenis. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir išvardino atsikirtime gyvenamąsias patalpas, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nurodė joje buvusių miegamųjų vietų skaičių (b. l. 3, 61–62), tačiau nenurodė ir jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Be to, pareiškėjas savo skunde ir atsikirtime nurodė skirtingus duomenis apie tai, kokiose 5-to būrio gyvenamosiose patalpose buvo laikomas. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie patalpose buvusį nuteistųjų skaičių. Dėl laikotarpio nuo 2016 m. lapkričio 23 d. nebuvo ginčo, kadangi tiek atsakovo atstovas (b. l. 21), tiek pareiškėjas (b. l. 62) nurodė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas 13-tame būryje, 4-tame miegamajame, kuriame buvo 12 miegamųjų vietų.

22. Teismas vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo paskirtas gyventi ir buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. – 5-tame būryje (1-ame lokaliniame sektoriuje, 2-ame bendrabutyje), 2-ame miegamajame, kurio plotas 44,81 kv. m, kartu su kitais 11 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. – 13-tame būryje (7-tame lokaliniame sektoriuje), 4-tame miegamajame, kurio plotas 37,13 kv. m, kartu su kitais 12 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,09 kv. m ploto (b. l. 21, 28–30). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas Alytaus PN dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktyje nustatytą 3,10 kv. m minimalaus ploto reikalavimą bendrabučio tipo patalpoms, nes pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. 13-to būrio 4-tame miegamajame teko 3,09 kv. m ploto (trūko 0,01 kv. m, t. y. 1 kv. cm, ploto).

23. Teismas turėjo pagrindą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.).

24. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad patalpoje įrengtos rūkymui skirtos vietos, tik lauke kabojo ženklas ant sienos „vieta rūkymui“, kur nebuvo stogelio, ir šia vieta nebuvo galima naudotis esant blogam orui ar žiemos, nakties metu, pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galioja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 76:2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Jos 14 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Abi higienos normos neįtvirtina reikalavimo įrengti patalpą rūkymui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5 punkte yra nurodyta, kokios patalpos įrengiamos pataisos namuose paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose, tačiau jame nėra nurodyta, kad turi būti įrengta ir patalpa rūkymui.

25. Teismas nurodė, kad aptartas teisinis reglamentavimas nenustato reikalavimo įrengti patalpą rūkymui, todėl priėjo prie išvados, kad Alytaus PN neįrengiant patalpos rūkymui, teisės normos nebuvo pažeistos, tačiau pagal nurodytas higienos normų nuostatas, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą buvo pateikęs Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436, parengtą 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinus Alytaus PN (b. l. 31-33), bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), parengtą 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinus Alytaus PN (b. l. 34-37) (toliau – abu vadinami Nacionalinis visuomenės sveikatos centras).

26. Teismas akcentavo, jog abu patikrinimai atlikti ginčo laikotarpiu ir jų metu nustatyta, kad Alytaus PN laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, būriuose yra įrengtos vietos, skirtos rūkymui (b. l. 32, 35), ir jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad lauke buvo vieta rūkymui (b. l. 3), todėl teismas sprendė, kad šioje vietoje pareiškėjas ir kiti nuteistieji galėjo rūkyti. Dėl pareiškėjo argumentų, kad rūkymo vieta buvo lauke, buvo be stogelio ir ja nebuvo galima naudotis esant blogam orui ar žiemos, nakties metu, teismas sprendė, kad blogas oras būna ne visada, be to, esant blogam orui ar žiemos metu galima išeiti į lauką parūkyti trumpesniam laikui. Pareiškėjas nesiskundė, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose, ir dėl to jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Teismas rėmėsi bylos duomenimis ir motyvais, atmetė pareiškėjo šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus.

27. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo apie 400 kv. m, vienu metu juo naudotis galėjo tik 200 nuteistųjų, kadangi trūko ploto, pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 18.4 papunktis nustatė, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Tačiau pasivaikščiojimo kiemų dydžio minėta higienos norma nereglamentavo. Higienos normoje HN 134:2015 nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pažymėjo, jog aptartas teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio.

28. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio 1 punkte ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. yra įtvirtinta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti tris valandas. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Vidaus tvarkos taisyklių 233 punktas nustato, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Pagal jų 232 punktą, nuteistieji, sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus; nuteistieji, sergantys kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, pasivaikščioti vedami atskirai nuo kitų asmenų; šiems sergantiesiems pasivaikščiojus tą pačią dieną į pasivaikščiojimo kiemus kiti nuteistieji neleidžiami.

29. Teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 1-ame ir 7-ame lokaliniuose sektoriuose (b. l. 21), o pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemo plotas buvo apie 400 kv. m (b. l. 3), todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas galimai skundėsi dėl 1-o lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemo ploto, kadangi 7-to lokalinio sektoriaus kiemo plotas, bylos duomenimis, yra 765 kv. m (b. l. 24, 45).

30. Teismas atsižvelgęs į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio, sprendė, kad neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Be to, pareiškėjas nors ir nurodė, kad pasivaikščioti kieme vienu metu galėjo tik 200 nuteistųjų, nes trūko ploto, tačiau nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant pasivaikščiojimo kiemas buvo perpildytas. Pareiškėjas taip pat nesiskundė, kad jis dėl to neturėjo galimybės pasivaikščioti, ir kad jo teisė pasivaikščioti buvo pažeidžiama.

31. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad prausykloje buvo įrengtos 9 prausimosi vietos naudotis 200 nuteistųjų, tualetas buvo atskiroje patalpoje, jame buvo 5 unitazai, nebuvo įrengta pakankamai prausyklų, unitazų ar pisuarų, kaip numato teisės aktai, ir taip buvo pažeidžiamos jo teisės, pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – 2004 m. Aprūpinimo normos), o nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normos numatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaru (1 vnt. dvylikai asmenų). 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas nustato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

32. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 5-tame būryje (1-ame lokaliniame sektoriuje) ir 13-tame būryje (7-tame lokaliniame sektoriuje) (b. l. 21, 28). Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 24) ir 2018 m. gruodžio 13 d. rašte (b. l. 59) pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu 1-ame, 4-tame ir 5-tame būriuose (1-ame lokaliniame sektoriuje) gyveno iki 139 nuteistųjų, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šių būrių nuteistiesiems, jame buvo įrengta 12 praustuvių, 5 klozetai, 4 pisuarai; 6-tame, 8-ame ir 13-tame būriuose (7-tame lokaliniame sektoriuje) gyveno iki 157 nuteistųjų, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šių būrių nuteistiesiems, jame buvo įrengtos 9 praustuvės, 5 unitazai ar klozetai (atsakovo atstovas nenurodė, ar buvo įrengti unitazai, ar klozetai) ir 1 pisuaras.

33. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad 1-am, 4-tam ir 5-tam būriui, t. y. trims būriams, buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, tad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 5-tame būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais. Vienas sanitarinis mazgas buvo įrengtas ir 6-tam, 8-tam ir 13-tam būriui, t. y. trims būriams, tad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 13-tame būryje, taip pat naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais.

34. Teismas nustatęs byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinęs teisinį reglamentavimą, pripažino, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 1-am, 4-tam ir 5-tam būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, 6-tam, 8-tam ir 13-tam būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė 2004 m. Aprūpinimo normų ir 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčių nuostatų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu 5-tame būryje pagal 2004 m. Aprūpinimo normas (nes 139 žmonėms teko tik 12 praustuvių, 5 klozetai ir 4 pisuarai), ir 13-tame būryje pagal 2004 m. Aprūpinimo normas ir 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 ir 7.6 papunkčius (nes 157 žmonėms teko tik 9 praustuvės, 5 unitazai / klozetai ir 1 pisuaras), ir 1 būryje pagal 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktį (nes 139 žmonėms teko tik 5 klozetai ir 1 pisuaras).

35. Teismas įvertinęs bylos aplinkybes, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo praustuvių, klozetų, pisuarų kiekio, laikomi pagrįstais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad buvo pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje ginčo laikotarpiu konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.).

36. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad duše buvo 20 kabinų, duše galima buvo praustis vieną kartą per savaitę, penktadieniais nuo 15 iki 18 val., todėl per šį laiką 200 nuteistųjų negalėdavo normaliai nusiprausti, pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010) 68 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jos 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pažymėjo, kad aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina nuteistųjų teisę nusiprausti duše vieną kartą per savaitę. 2004 m. Aprūpinimo normos numatė, kad dušo patalpa aprūpinama dušo sieteliais (1 vnt. penkiolikai asmenų). 2017 m. Aprūpinimo normų 13.1 papunktis numato, kad dušo patalpos aprūpinamos dušo čiaupais (galvutėmis) (1 vnt. vienam besiprausiančiam asmeniui).

37. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas patvirtino, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę, kaip numato teisės normos (b. l. 24). Atsakovo atstovas nurodė, kad 1-o ir 3-o lokalinių sektorių (t. y. tų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas) nuteistieji buvo išleidžiami maudytis į bendrąsias dušo patalpas, kuriose įrengta 20 dušo čiaupų (galvučių), pagal maudymosi grafiką (b. l. 59).

38. Nuteistųjų maudymosi duše grafike (2014 m. balandžio 15 d. Nr. 4-3758), patvirtinto Alytaus PN direktoriaus (b. l. 46, 60) nurodyta, kad 1-o lokalinio sektoriaus nuteistiesiems praustis duše buvo skirtas laikas pirmadieniais 10–12 val. ir 14.30–16.30 val., o 7-o ir 3-o lokalinių sektorių nuteistiesiems praustis duše buvo skirtas laikas penktadieniais 9.30–12 val. ir 14–18 val.Teismas iš šio grafiko nustatė, kad nuteistiesiems buvo skirtas laikas nusiprausti duše vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde patvirtino, kad duše galima buvo praustis vieną kartą per savaitę (b. l. 3), todėl teismas priėjo prie išvados išvadą, kad atsakovo atstovas, sudarydamas galimybę nuteistiesiems nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, nepažeidė teisės normų reikalavimų. Be to, atsakovo atstovo nurodytais duomenimis, 7-tas lokalinis sektorius yra gamybinėje zonoje, dauguma nuteistųjų dirbo valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, ir jie dušus turėjo savo darbo vietoje (b. l. 24, 59).

39. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nebuvo dėstomos aplinkybės, patvirtinančios, kad konkrečiu metu būtent pačiam pareiškėjui nepavyko nusiprausti duše, tai yra kad jam pačiam nebuvo užtikrinta galimybė realizuoti savo teisę nusiprausti duše. Pareiškėjas tik išvardino, kiek buvo įrengta dušo kabinų, kiek kartų per savaitę ir kiek laiko buvo skirta nusiprausimui, ir kiek nuteistųjų negalėdavo normaliai nusiprausti, niekaip to nesusiedamas su savo teisių pažeidimu. Todėl teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo šiuo aspektu konstatuoti pareiškėjo teisės pažeidimo.

40. Teismas pasisakydamas dėl tualeto, kuris buvo atskiroje patalpoje, taip pat jame buvo 5 unitazai, kurie nebuvo tinkamai atitverti vienas nuo kito, pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas 5-tame būryje, 2-ame miegamajame (2-ame bendrabutyje, 1-tame lokaliniame sektoriuje), o po šios datos – 13-tame būryje, 4-ame miegamajame (7-tame lokaliniame sektoriuje) (b. l. 21, 28). Abu šie miegamieji yra bendrabučio tipo, o ne kameros tipo (b. l. 21).

41. Teismas nurodė, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Jų 6 punktas nustato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

42. Teismas akcentavo, jog atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, ir 5-to būrio, ir 13-to būrio sanitarinis mazgas buvo ne miegamuosiuose (b. l. 21), o atskiroje nuo miegamųjų patalpoje (b. l. 24), tai nustatyta ir iš atsakovo atstovo pateiktų fotografijų (b. l. 48–49, 51). Pareiškėjas skunde taip pat patvirtino, kad sanitarinis mazgas buvo atskiroje patalpoje (b. l. 3). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad ir 5-to, ir 13-to būrio sanitariniame mazge tualetai buvo atskirti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio (b. l. 24) ir iš fotografijų nustatyta, kad sanitariniame mazge unitazai buvo atskirti sienelėmis (b. l. 48–49, 51).

43. Teismas pabrėžė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios 2004 m. Aprūpinimo normos nereglamentavo unitazų atitvėrimo sanitariniame mazge bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, o nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančių 2017 m. Aprūpinimo 7.6 papunktis (reglamentuojantis prausyklos, tualeto aprūpinimą ne kamerų tipo patalpose, taigi, taikytino šiuo atveju, kadangi pareiškėjas buvo laikomas ne kamerų tipo patalpose) numato, kad prausykloje, tualete klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

44. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad 5-to būrio 2-o miegamojo ir 13-to būrio 4-o miegamojo sanitarinis mazgas buvo ne šiuose miegamuosiuose, o kitoje patalpoje, kad tualetai sanitariniame mazge buvo atskirti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui naudotis tualetu 5-tame būryje ir 13-tame būryje buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus (neveikimą), ir pareiškėjo skundo argumentą dėl to, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, atmetė kaip nepagrįstą.

45. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų, jog sanitariniame mazge nenuplaudavo išmatų arba nuplaudavo blogai, unitazai dažnai užsikimšdavo, pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 39.4 papunktis numatė, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius. Jos 57 punktas nustatė, kad sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Jos 62 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos nustatyta tvarka.

46. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 5-ame būryje 1-ame lokaliniame sektoriuje ir 13-tame būryje 7-ame lokaliniuose sektoriuose (b. l. 21). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad tiek būrių viršininkai, tiek kiti pareigūnai, atsakingi už minėtus lokalinius sektorius, nuolat prižiūrėdavo švarą ir tvarką sanitariniuose mazguose, ir kad esant poreikiui, šios patalpos buvo kuo skubiau remontuojamos (b. l. 23, 24).

47. Kadangi atsakovo atstovas nurodė, kad sanitariniai mazgai esant poreikiui buvo remontuojami, teismas sprendė, kad sanitariniai mazgai buvo tvarkomi, taip, kad būtų galima jais tinkamai naudotis. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada unitazas sanitariniame mazge buvo užsikimšęs, ir kuriame sanitariniame mazge jis buvo užsikimšęs. Atsakovo atstovo teigimu, sanitarinius mazgus Alytaus PN valo nuteistieji, įdarbinti minėtų būrių tvarkdarių pareigose (b. l. 24), todėl teismas sprendžia, kad buvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 34 punkto nuostatos dėl bendrojo naudojimo patalpų valymo. Teismas iš bylos duomenų, nustatė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu (2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d.) jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų Alytaus PN nenustatė, patikrinimo aktuose nenurodė, kad sanitariniai mazgai buvo užsikimšę ar dėl kitos priežasties netinkami naudoti, ir kad patalpos buvo nevalomos (b. l. 31–37). Teismas pareiškėjo argumentą dėl sanitarinių mazgų higienos atmetė kaip nepagrįstą.

48. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad vidutinė temperatūra žiemą gyvenamosiose patalpose neviršijo 13°C, pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18–22 °C. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18–28 °C, ši higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai šiltajam ir šaltajam metų periodui. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais.

49. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 23). Į bylą pateikti minėti 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. atliktų patikrinimų aktai (b. l. 31–37). Pažymėjo, jog abu minėti patikrinimai buvo atlikti ginčo laikotarpiu, kitų patikrinimo aktų byloje nebuvo, tačiau teismas šiuo aspektu akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nei 2015 m. gruodžio 8 d., nei 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir oro temperatūrai) pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 33, 37). Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN užtikrina oro temperatūrą šaltuoju metų laiku 18–22 °C (b. l. 23). Teismas, sprendė, kad Alytaus PN užtikrino tinkamą oro temperatūrą.

50. Teismas dėl pareiškėjo pretenzijų, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 60 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

51. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN 2013 m. sausio 30 d., 2016 m. sausio 29 d. buvo sudarę sutartį su V. Mulersko individualia įmone (toliau – V. Mulersko IĮ), o nuo 2016 m. gruodžio 27 d. yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, kurios Alytaus PN ginčo laikotarpiu pagal poreikį atliko dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbus, jų paslaugomis Alytaus PN naudojosi pastoviai, pagal poreikį (b. l. 24). Pareiškėjo nurodytų tarakonų naikinimas vadinamas dezinsekcija (Vaitkevičiūtė, Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236), o žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (ten pat, p. 231). Šias aplinkybes patvirtino 2016 m. sausio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 305-37, sudarytos tarp Alytaus PN ir V. Mulersko IĮ, ir jos priedų kopijos (b. l. 38–41), ir 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 157, sudarytos tarp Alytaus PN ir UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, ir jos priedo kopijos (b. l. 42–44). Pagal šių sutarčių priedus, dezinsekcija Alytaus PN gyvenamosiose patalpose atliekama tris kartus per mėnesį (b. l. 41, 44).

52. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Be to, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinęs Alytaus PN, patikrinimo akte užfiksavo, kad yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jie naikinami, yra sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su V. Mulersko IĮ (b. l. 32), ir nei šio 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo metu, nei 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip pat ir dėl kenkėjų buvimo) nenustatė (b. l. 33, 37), todėl teismas darė išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl tarakonų buvimo yra nepagrįsti, todėl juos atmetė.

53. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad pastatas, kuriame jis gyveno, buvo avarinės būklės, seniai buvo atliktas remontas, jame nuo sienų byrėjo tinkas, pažymėjo, jog pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas 2-ame bendrabutyje, o dalį – ne 2-ame bendrabutyje, o kitame pastate, kuriame yra 7-as lokalinis sektorius (b. l. 21, 45). Pareiškėjas teismui pateikė Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu akto, kuris gautas Alytaus PN 2008 m. vasario 27 d., kopiją (b. l. 8–9). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN 2-as bendrabutis nėra avarinės būklės (b. l. 23). Iš šio Pripažinimo avariniu akto turinio matyti, kad komisija pripažino, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, o ne avarinis (b. l. 9).

54. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimų aktai (b. l. 31–37), parengti patikrinus visus Alytaus PN. Abu minėti patikrinimai atlikti ginčo laikotarpiu. 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nekonstatuota (b. l. 33). Nors 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) yra nurodyta, kad 2-am bendrabučiui būtinas kapitalinis remontas (b. l. 35), tačiau šio patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų Alytaus PN nekonstatuota (b. l. 37), todėl teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmetė kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

55. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų, kad miegamuosiuose ant sienų buvo pelėsio, sprendė, jog pelėsis gali susidaryti ir dėl per didelės oro drėgmės, dėl prasto vėdinimo, dėl paviršiaus nenuvalymo.

56. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 56 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Jos 39.4 papunktis numatė, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Jos 26 punktas nustatė, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu, 35–60 proc. Jos 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jos 58 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jos 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

57. Teismas nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 23). Į bylą pateikti minėti 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. atliktų patikrinimų aktai (b. l. 31–37). Abu minėti patikrinimai buvo atlikti ginčo laikotarpiu. Kitų patikrinimo aktų byloje nebuvo, tačiau teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovo atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo metu nustatė, kad Alytaus PN ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių; patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 32), o 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus; kambarių valymui skirtos priemonės (b. l. 35). Abiejų patikrinimų metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 33, 37). Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 santykinę oro drėgmę bendrabučio tipo kambariuose. Taip pat nurodė, kad bendrabučio tipo miegamieji yra ventiliuojami atidarius langus, kaip numato Higienos norma (b. l. 23).

58. Teismas nenustatė pagrindo netikėti minėtų patikrinimo aktų ir atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu, dėl to teismas sprendė, kad Alytaus pataisos namai užtikrino tinkamą oro drėgmę gyvenamosiose patalpose. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018, todėl teismas sprendžia, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punkto, Higienos normos HN 134:2015 35 punkto nuostatas, už gyvenamųjų patalpų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tarp jų ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės gyvenamosios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl pelėsio atmetė kaip nepagrįstus.

59. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui dalį ginčo laikotarpio nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 29 d.. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose teko 3,09 kv. m ploto (trūko 1 kv. cm ploto), ir kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, ir buvo nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.). Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 str.).

60. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Barbulescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Hansen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

61. Teismas nurodė, kad pareiškėjo medicinos dokumentų išraše / siuntime (b. l. 47) nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnybos medikus su nusiskundimu dėl sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl buvimo perpildytose patalpose ar dėl negalėjimo laiku pasinaudoti sanitariniu mazgu.

62. Teismas vertino, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. buvo nustatytas nežymus gyvenamojo ploto trūkumas – pareiškėjui trūko tik 0,01 kv. m, t. y. 1 kv. cm, ploto. Nors gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo nustatytas ploto pažeidimas, baldai ir kitas inventorius dar labiau mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, antra vertus, atsižvelgtina ir į tai, kad patalpa buvo bendrabučio tipo, todėl ploto trūkumą pareiškėjui iš dalies kompensavo galimybė laisvai judėti dienotvarkėje nustatytu laiku pataisos įstaigos teritorijoje (b. l. 22).

63. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš sanitarinių įrenginių trūkumo tame pačiame Alytaus PN 7-tame lokaliniame sektoriuje, atsižvelgė į tai, kad dirbantys nuteistieji būna išvesti į darbą, kur darbo zonoje papildomai yra įrengti dušai, tualetai, kuriais galima naudotis, ir sprendė, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog dėl sanitarinių įrenginių trūkumo patirti nepatogumai nepripažintini tokio masto, kad jam būtų priteista neturtinė žala pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-251-858/2016).

64. Nagrinėjamu atveju, teismas atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimą, kad dauguma 7-to lokalinio sektoriaus (kuriame yra 13-tas būrys, ir šioje byloje nustatytas sanitarinių įrenginių trūkumas) nuteistųjų ginčo laikotarpiu dirbo valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ ir sanitarinius mazgus bei praustuvus turėjo savo darbo vietoje (b. l. 59), į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, sprendė, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas 13-tame būryje nedirbo (byloje nėra duomenų, ar jis dirbo), sanitarinių įrenginių trūkumu sukeltus nepatogumus 13-tame būryje sušvelnino tai, kad kiti nuteistieji jų darbo metu naudojosi sanitariniais įrenginiais darbo vietoje, o ne sanitariniame mazge 13-tame būryje.

65. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo paskutinio atsakovo atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos bei praėjus trejiems metams nuo ginčo laikotarpio pradžios (b. l. 10, 21). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012), todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

66. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąjį plotą (trūko 0,01 kv. m) ir į sanitarinių įrenginių trūkumo gyvenamojoje patalpoje (buvo mažesnis jų skaičius negu priklauso pagal teisės aktus, tačiau nuteistųjų naudojimosi sanitariniais įrenginiais skaičius svyruodavo, kadangi dienos metu ne visi nuteistieji būna gyvenamojoje patalpoje dėl to, kad jie užsiima sportu kitose patalpose, lankosi bibliotekoje, taip pat kitose patalpose dirba ar dalyvauja užimtumo programose), pripažino pažeidimą, tačiau dėl jo mažareikšmiškumo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 67. Pareiškėjas M. Ž. apeliaciniame skunde (b. l. 88–91), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimu, prašo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti pilna apimtimi.

68. Pareiškėjas paaiškina, kad kategoriškai nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes dėl neteisėtų Alytaus PN administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), taip pat dėl pažeidimų trukmės ir masto, patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais ir garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurio nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pažymi, jog turi būti atlyginta neturtinė žala pinigais ir vien pažeidimo pripažinimas negali būti laikomas pakankamu teisinės valstybės kontekste.

69. M. Ž. nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką bei tinkamas sanitarines sąlygas, todėl neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

70. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nurodytas plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tekęs plotas iš tikrųjų buvo dar žymiai mažesnis nei nustatyta byloje. Pažymi, kad EŽTT savo jurisprundencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiško orumo ir, kad minimalaus gyvenamosios aplinkos patalpos ar kameros dydžio užtikrinimas – esminė sveikatos gyvenamosios aplinkos prielaida.

71. M. Ž. nurodo, kad skundžiamame sprendime konstatavus Alytaus PN neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti jo patirtą neturtinę žalą pinigais, nes ginčo laikotarpiu buvau laikomas Alytaus PN nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis EŽTT ir Konvencijos 3 straipsnio sąlygomis.

72. Pareiškėjo nuomone, dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, kad yra pagrindas juos įvertinti pinigais, kadangi pareigūnai tyčia nevykdė teisės aktuose bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų pareigų.

73. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

74. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, teismo buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie tariamai padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimo.

75. Alytaus PN pažymi, kad atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 76. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

77. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Alytaus PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąjį plotą ir į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygų analizę, darė išvadą, kad pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. (teko 3,09 kv. m, trūko 0,01 kv. m. ploto bendrabučio tipo patalpose) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat, kad nebuvo aprūpinta tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, todėl konstatavo, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

78. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį pakeisti ir jo skundą tenkinti pilna apimtimi. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, neišskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamo ploto iš gyvenamojo ploto ir tuo buvo pažeistas Konvencijos 3 str., nepagrįstai nepriteisė jam už nustatytus pažeidimus žalos atlyginimo pinigais.

79. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

80. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

81. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,10 kv. m vienam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

82. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. labai nežymiai buvo pažeista. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,09 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs vienam asmeniui tenkantį plotą nustatė, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko labai nežymiai mažiau nei 3,10 kv. m ploto, t. y. vieno centimetro, kas suponuoja teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą.

83. Vertinant pareiškėjo argumentą, kad turėjo būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kameroje, pažymėtina, jog EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,09 kv. m gyvenamojo ploto, todėl šiuo atveju iš bendro kameros ploto neturėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas.

84. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam nuteistajam patalpoje tenkantį gyvenamąjį plotą ir pareiškėjas apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ir argumentų nepateikė.

85. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4537-968/2019).

86. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

87. Šiame kontekste pabrėžtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

88. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį (padaryti nesunkaus pobūdžio pažeidimai: gyvenamojoje patalpoje trūko 0,01 kv. m ploto, neužtikrintas pagal teisės aktus būtinas sanitarinių įrenginių kiekis gyvenamosiose patalpose, tačiau nenustačius faktinio naudojimosi jais trūkumo ( nuteistieji juda laisvai, dalyvauja užimtumo programose, sportuoja ar dirba, lankosi bibliotekoje kitose patalpose, kuriuose gali naudotis ten esančiais sanitariniais mazgais), ir trukmę (nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. gegužės 29 d.), atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų būtų kilę kokie nors ilgalaikio pobūdžio neigiami padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), nesant duomenų, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, pareiškėjas nesikreipė dėl sveikatos būklės pablogėjimo į sveikatos priežiūros tarnybą (b. l. 47), neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

89. Pripažintina, kad teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kad būtų pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

90. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramutė Ruškytė Vaida Urmonaitė-Maculevičienė